Formatas

Skirta jaunimui nuo 13 metų

   – Greitai ateis vasara, – tarė Oskaras ir nukreipė žibintuvėlį link slėptuvės sienų. Jos buvo drėgnos. Vis tiek dabar čia buvo šilčiau nei žiemą.

   – O aš noriu, kad šis pavasaris niekada nesibaigtų, – prisipažino Beatričė.

   Oskaras pasikrapštė pakaušį. Ji pamanė, kad jis štai tuoj skels lotyniškai kokią išmintį. Vis dėlto, matyt, jokio tinkamo posakio neprisiminė.

   – Laikas greitai bėga, – nutęsė jis. – Sunku įsivaizduoti, bet greitai baigsim mokyklą. O tada... – jis išskėtė rankas. – Mūsų keliai nežinomi!

Visi keliai veda į Niujorką, pagalvojo Beatričė. Ir pagalvojo dar kai ką.

   – Mums reikia vienas kitam pažadėti vieną dalyką, – tarė ji ir staiga susidrovėjo. Nereikėjo šito sakyti.

    Bet Oskaras jau klausiamai žvelgė į ją. Beatričė užsimerkė.

   – Kai baigsim mokyklą, skrisim į Niujorką, – vis dar užsimerkusi ištarė ji. Niujorkas išsprūdo iš jos lūpų ir purptelėjo pro vos praviras duris.

Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir tada klasėje pasirodo naujokas Oskaras...

Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.

Akvilina Cicėnaitė-Charles – rašytoja, vertėja, literatūros premijomis apdovanota šešių knygų paaugliams ir dviejų romanų suaugusiesiems autorė, religijų studijų mokslų daktarė. Gyvena ir kuria Sidnėjuje.

Ši knyga laimėjo leidyklos „Alma littera“ 2014 m. surengtą Paauglių literatūros konkursą, apdovanota IBBY Lietuvos skyriaus premija už geriausią realistinės prozos kūrinį, nominuota 2015 m. Metų knygos rinkimuose, pateko į 2015 m. LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktuką bei reikšmingiausių lietuviškų knygų vaikams ir paaugliams šimtuką.

Skaityti apie vieno žmogaus gyvenimą, kad ir koks jis margas, nuobodu. Pasistengiau rašyti apie epochą, kuri buvo viena sudėtingiausių ir sunkiausių mūsų istorijoje. 

Algimantas Čekuolis

Gal kiek keista taip sakyti apie vieną žmogų, bet Algimantas Čekuolis iš tiesų yra epocha. Ir žurnalistikos, ir publicistikos. Visada žiūrėjau į jį kaip į profesijos titaną, iš jo mokiausi – ne tik amato, bet ir noro gyventi.

Andrius Tapinas

SKIRTINGI. YPATINGI. NESUSTABDOMI. 

Turtingas švedų aristokratų palikuonis, Stanfordo universiteto psichologijos profesorius Hansas Rekė ir pabėgėlių iš Čilės šeimoje užaugusi Stokholmo policininkė Mikaela Vargas realiame pasaulyje neturėtų jokių šansų pažinti vienas kito. Tačiau netikėtai susiklosčiusios aplinkybės privertė juos susivienyti ir imtis keistos bylos tyrimo.

Stokholmo priemiestyje aptinkamas mirtinai sužaloto futbolo teisėjo Jamalio Kabiro kūnas. Vos prieš metus iš Talibano valdomo Afganistano ištrūkęs vyras dirbo su afganų pabėgėliais, rengė vaikų futbolo treniruotes ir teisėjavo jaunimo varžybose. Teisėjo nužudymo bylą tiriantys policininkai neabejoja, kad kaltininkas – rungtynėse dalyvavusio futbolininko tėvas Džuzepė Kosta. Karštakošis ir agresyvus vyras tądien buvo neblaivus, įsivėlė į konfliktą su teisėju, o vėliau sekė Kabirą laikydamas rankoje akmenį.

Regis, viskas akivaizdu. Vienintelė bėda – Džuzepė Kosta atkakliai nesutinka prisipažinti, o turimų įkalčių nepakanka jo kaltei įrodyti. Ieškodami išeities policininkai kreipėsi į Hansą Rekę. Pripažintas tardymo technikų specialistas susipažinęs su bylos medžiaga nedvejodamas pareiškė, kad policijos tyrimas remiasi klaidingomis prielaidomis, o tikrasis žudikas – vis dar laisvėje.

Rekės žodžiai tyrime dalyvavusios Mikaelos Vargas galvoje pasėjo abejonių sėklą. Profesorius ir detektyvė žingsnis po žingsnio artėja prie nusikaltimo ištakų, vis aiškiau suvokdami, kad Jamalio Kabiro praeitis sutepta krauju ir gali užtraukti mirtiną pavojų net ir tyrėjams.

Įspūdingais bestseleriais Švedijos skaitytojų širdis užkariavęs DAVIDAS LAGERCRANTZAS (g. 1962) pristato pirmąją naujo kriminalinio serialo apie Rekę ir Vargas dalį. Geriausiomis klasikinių Šerloko Holmso romanų spalvomis žaižaruojantis kūrinys stebina netikėtais siužeto vingiais, ryškiais psichologiniais potėpiais ir suvokimu, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

VIKTORIJA – simpatiška fotografė, turinti puikų humoro jausmą, nebijanti pasijuokti iš savęs. Legendinę Bridžitą Džouns primenanti mergina nesuka galvos dėl kūno linijų – ji tikrai nesušoktų „Gulbių ežere“, juolab strazdanomis nubarstytą nosį yra pasibalnojusi amžinai trukdančiais akiniais. Viktorija – gyvenimiška, paprasta ir nuoširdi.

JORIS – holivudinės išvaizdos odontologas, po ilgo laiko grįžęs į gimtąjį miestą. Vyrui ramybės neduoda praeities demonai, dažnai aplankantys sapnuose. Joris siekia suvesti sąskaitas su žmogumi, sugriovusiu jam gyvenimą. Ar jauną gydytoją apraizgęs paslapčių voratinklis jo neįkalins?

Kartais nuodėmingas „ak, kaip norisi ko nors saldaus“ prieš miegą gali būti lemtingas. O protą jaukiantys jausmai užsimegzti netikėčiausiu laiku ir netikėčiausiose vietose – kad ir... odontologo kėdėje!

JAUSMŲ ISTORIJA SU ŽIUPSNIU TRILERIO ĮTAMPOS IR SAUJA HUMORO NEAPLENKIANT RIMTŲ TEMŲ. TRUPINĖLIS TIKRO GYVENIMO, KURIAME YRA VIETOS IR SKAMBIAM JUOKUI, IR GRAUDŽIOMS AŠAROMS.

Debiutuojanti autorė Ieva Vill gyvena gražiame Suvalkijos mieste, kartu su vyru dirba fotografais. Humoro nestokojanti rašytoja įkvėpimo semiasi iš kasdienių situacijų. Anot Ievos, pats gyvenimas yra margas ir įdomus – tereikia apsidairyti i r viską užrašyti.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. 

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą vertą padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

Apie autorių:

Trumpa gyvenimo ir profesinė anamnezė: kilęs iš labai mažo pietryčių Lietuvos miestelio, devyniasdešimtųjų pabaigoje atvyko į sostinę mokytis medicinos. Baigęs universitetą spėjo padirbėti arba bent jau pasipraktikuoti ir „pasimatuoti“ viską: slaugo bachilus, registratoriaus ragelį, neperšlampamą greitosios medicinos pagalbos mediko striukę, gydytojo chalatą, lektoriaus podiumą ir direktoriaus švarką. Dabar, metęs taip medikų mėgstamą daugdarbystę, ramiai dirba tik vienoje privataus sektoriaus darbo vietoje, kartais skaito paskaitas ir rašo tekstus „Delfi“. 

Knygos citatos:

„Jei televizoriaus vaizdas staiga pradėjo mirgėti, o garso kolonėlėje kažkas šnypščia ir traška, kodėl dažnas vietoj remonto tiesiog trinkteli per korpusą kumščiu? Juk niekas to nedarys, jei iš skausmo mirga akyse ir cypia ausyse. Mes linkę nedaryti to, kas mums sukelia nepatogumų ir reikalauja bent šiek tiek pastangų: gerti vaistus, pasidaryti kraujo tyrimus, savanoriškai pasitikrinti prostatą ar gimdos kaklelį, nes tie laimėjimai po tokių procedūrų kažkur toli ir neaiškūs, o nepatogumas – štai jis, akivaizdus.“

„Sveikatą mes suvokiame kaip duotybę, ligą – kaip lemtį, gydymą – kaip vargą, komplikacijas – kaip gydytojo aplaidumą. Ir, aišku, norime gauti garantijos raštą: mano sveikatą kažkas sugadino, aš turėsiu vargti su vaistais ir nežinia, ar padės, gal vargsiu be reikalo ir rezultato nebus. Bet gal tam, kad tikėtumės ilgalaikio patogaus naudojimosi, mes turėtume ir elgtis su savimi kaip su brangiausia mūsų turima preke.“

„Norėdami neprarasti serviso garantinių paslaugų, automobilį tvarkingai nuvairuojame patikrinti kiekvienais metais. O kodėl nieko nedarome, kad išsaugotume sveikatą? Kodėl padangas kas sezoną pasikeičiame, <...> o dantų higienai pinigų gailime?“

Prieš keliolika metų viena mažoji pacientė paklausė mamos: „Ar eisime pas tą daktarą, kuris visada šypsosi?“ 

Gydytojas Valerijus Morozovas ne tik šypsosi, taikliai diagnozuoja ligą ar nustato, kokia tavo sveikata, bet ir stebina vaizduote bei aštria, šmaikščia plunksna. 

Susigalvojęs pašnekovą, statistinį ir menkai sveikatos priežiūros klausimais išprususį pilietį Vaclovą (bet šiaip neblogą vyruką), knygoje gydytojas aptaria nerimą šiam piliečiui keliančius simptomus ir griauna sveikatos mitus. Trumpi vizitai šeimos gydytojo kabinete Vaclovą padaro kantresnį ir rūpestingesnį savo ir savo šeimos sveikatai. Užvertę paskutinį puslapį, įsitikinsite, kokie esate panašūs į gydytojo pašnekovą, tad gal imsite dažniau šypsotis ir rūpintis sveikata.

Knygos temos:

▪ Tyrimai iš kraujo lašo ▪ Vitaminas D – vitaminų ir tyrimų karalius ▪ Maisto (ne)toleravimas ▪ Individualus antibiotikų poveikis ▪ Kepenų valymas ▪ Kas mažina temperatūrą, jeigu jos nemažina vaistai? ▪ Koks cholesterolis yra geras? ▪ Vaistai, kurių nepakanka; vaistai, kurie nebeveikia; vaistai, kurių nereikia ▪ 21 amžiaus maras – rūgštingumas ▪ Ar sloga – liga? ▪ Imuniteto programos ▪ Skiepytis ar persirgti?

P. S.

Apie ką ši knyga? 

Apie mediciną, apie ką daugiau gali parašyti gydytojas.

Apie vartojimo kultūrą ir kartais apie nekultūringą vartojimą medicinoje. 

Apie norą čia ir dabar, pageidautina be pastangų. 

Apie kiekvieną iš mūsų, jei leisime sau pažiūrėti į save iš šono. 

Ir apie šypsenas, kurių tuose puslapiuose daug, tereikia tik imti ir pasijuokti iš savęs. 

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

Seniai seniai, kai už kiekvienos olos tykodavo urviniai liūtai, o per slėnius bandomis traukdavo gauruotieji mamutai, gyveno mūsų išradingi ir ištvermingi protėviai – akmens amžiaus žmonės.

Pasiraitok rankoves ir kartu su Aure leiskis 18 000 metų atgalios – į kvapą gniaužiančią kelionę po akmens amžių! Per nuotykių kupiną dieną sužinosi, kaip žmonės įkurdavo ugnį, kaip gamindavo įrankius ir ginklus, kaip gindavosi nuo pavojingų žvėrių ar prasimanydavo maisto, ir daugybę kitų įdomių ir stulbinamų dalykų.

„24 valandos akmens amžiuje“ – tai smagios ir spalvingos žinios:

- išsamūs paaiškinimai suteiks daug naujų ir netikėtų žinių;
- šmaikštūs veikėjai žadins norą patirti ir tyrinėti žmonijos praeitį;
- komiksais pateikta informacija leis lengvai ir greitai įsisavinti naujus faktus;
- puikiai tiks ir savarankiškai skaitantiesiems, ir tik pradedantiesiems pažintį su knygomis.

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Woman'Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Nepaprasta dykumų mergaitės istorija

Waris Dirie gimė 1965 metais Somalio klajoklių gentyje. Jos vaikystė – tai nesibaigianti kelionė per dykumas su šeimos auginamais galvijais. Būdama penkerių ji išgyveno Afrikos klajoklių gentyse plačiai paplitusią moteriškų genitalijų apipjaustymo ceremoniją, palikusią ne tik fizinius, bet ir gilius dvasinius randus. Kai tėvas nusprendė 13-metę dukterį ištekinti už gerokai vyresnio vyro, Waris pirmą kartą pasipriešino likimui. Ji slapčia paliko gimtuosius namus ir pabėgo į Vakarus. Ten ją netikėtai pastebėjo mados fotografas ir netrukus paauglei atsivėrė stulbinantis aukštosios mados pasaulis.

Tapusi pasaulinio garso manekene Waris niekada nepamiršo savo šaknų. Pasiekusi karjeros viršūnę ji išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą ir pasidalino savo asmenine patirtimi. 1997 metais Waris Dirie tapo Jungtinių Tautų Organizacijos ypatingąja ambasadore ir prisidėjo prie kovos su mergaičių apipjaustymu.

Waris istorija – neįtikėtinos drąsos ir nepalaužiamo tikėjimo manifestas. Iš Somalio dykumų pakilusi į aukštosios mados pasaulį, ji atkakliai grūmėsi su visomis negandomis – ir kovą laimėjo. Tai yra gražiausias įkvėpimas visiems ir kiekvienam.

Elton John

New York Times bestselerio „Druska jūrai“ autorė 

Pagal šį romaną sukurtas to paties pavadinimo kino filmas. 

„Nedaug yra puikių knygų, dar mažiau – reikšmingų, o ši – ir puiki, ir reikšminga.“ 

The Washington Post

Ar jums kada teko spėlioti, ko verta žmogaus gyvybė?

Mano brolio gyvybė tą rytą tebuvo verta kišeninio laikrodžio.

1941-aisiais penkiolikametė Lina rengiasi dailės studijoms, pirmiesiems pasimatymams ir kitokiems vasaros džiaugsmams. Tačiau vieną naktį į namus įsiveržia slaptoji sovietų policija ir sykiu su motina ir broliu išveža ją į Sibirą. Linos tėtis, atskirtas nuo šeimos, pasiunčiamas mirti kalėjime. Viskas griūva.

Lina narsiai grumiasi už gyvenimą ir prisiekia: jei liks gyva, įamžins savo šeimos ir tūkstančių kitų panašios lemties žmonių kančias piešiniais ir aprašymais. Rizikuodama gyvybe ji kuria ir siunčia meninius pranešimus, vildamasi, kad šie kaip nors pasieks kalintį tėtį ir duos jam žinią, jog jie dar gyvi.

Tai ilga ir šiurpi kelionė, tad vien neįtikėtina stiprybė, meilė bei nepalaužiama viltis palaiko Liną ir jos šeimą, padėdamos jiems ištverti dieną po dienos. Tik ar vien meile gali būti gyvas?

„Tarp pilkų debesų“ – užburianti istorija, kuri užgniaužia kvapą ir pavergia širdį, atskleisdama įstabią žmogaus dvasios prigimtį.

RUTA SEPETYS gimė ir užaugo Mičigane. Ji – lietuvio pabėgėlio duktė. Lietuva, Latvija ir Estija 1941-aisiais buvo ištrintos iš žemėlapių ir tik 1990-aisiais vėl išniro iš užmaršties. Apie šių šalių likimą kalbama retai, tad Ruta norėjo suteikti žodį tiems šimtams tūkstančių žmonių, kuriuos pražudė Stalino užmojai „išvalyti“ Baltijos regioną. 

„Tarp pilkų debesų“ – pirmasis jos romanas. Į lietuvių kalbą taip pat išversta „Nelengvu keliu“, „Druska jūrai“, „Kuždesių fontanas“, „Turiu tave išduoti“.

Skaitytojams nuo 18 metų

Galia ir meilė, aistra ir prievarta, magija ir mirtini pavojai susipina prikaustančiame Sarah J. Maas serijos „Dyglių ir rožių dvaras“ tęsinyje.

Aršioji Nesta Arčeron, Feirės sesuo, panardinta į Katilą ir prieš savo valią paversta Didžiąja Fėja, niekaip negali rasti vietos keistame ir pavojingame pasaulyje, kuriame atsidūrė. Dabar, nebegalėdama grįžti į žmonių žemes, privalo dirbti bibliotekoje ir treniruotis su Kasianu, kad išmoktų valdyti savo galią.

Iš pradžių mėginusi išvengti treniruočių Nesta pajuto jų naudą ir į jas įtraukė bibliotekos kuniges. O šios atgaivino valkirijų, moterų karių, tradiciją. Tarp Nestos ir Kasiano tvyrojusi įtampa ir rusenusi šiltesnių jausmų ugnis netrukus suliepsnoja. Tačiau ramybės laikas senka – Nestai ir jos bendražygėms teks kautis be ginklų ir kerų mirtinose Kraujo apeigose, kuriose iki šiol kovėsi tik kariai vyrai. 

Tuo metu išdavikės žmonių karalienės užmezgė naują sąjungą, grasinančią trapiai taikai. Nuniokotame, nežinios gaubiamame pasaulyje Nesta ir Kasianas kovoja su viduje ir išorėje tykančiomis pabaisomis, mėgindami rasti savo vietą ir išsigydyti žaizdas vienas kito glėbyje.

Geriausia „Goodreads choice award“ 2021 metų fantastinė knyga

Sarah J. Maas  – amerikiečių autorė, išgarsėjusi kraują ir fantaziją kaitinančiomis fantastinėmis knygomis jaunimui. Dauguma jos knygų tapo tarptautiniais bestseleriais, ypač didelio skaitytojų dėmesio sulaukė serija „Dyglių ir rožių dvaras“, kuri Lietuvoje anksčiau leista „Užkerėto dvaro“ pavadinimu.

Bėgdamas nuo politinės priespaudos aštuoniolikmetis Abdulrazakas Gurnah (1948 m.) paliko gimtąjį Zanzibarą ir apsigyveno Anglijoje. Dešimt romanų sukūręs autorius savo rašytojo karjerą paskyrė tremties temai, nagrinėdamas klausimą, kaip ir kodėl žmonės atsiduria toli nuo namų, šeimos, bendruomenės, o kartais ir nuo savęs. 2021 m. jam skirta Nobelio literatūros premija už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“.

NACIONALINIS BESTSELERIS

„New York Times“, „Washington Post“,

„Time“ geriausia metų knyga

Pabėgęs iš tėvų namų rytinėje Afrikos pakrantėje, dar visai mažas Iljasas pagrobiamas kolonijinės kariuomenės ir patenka į vokiečių misionierių mokyklą. Po daug metų jis galiausiai grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau tėvų neberanda, o sesuo Afija – atiduota žmonėms, kurie su ja elgiasi prasčiau nei su verge. Iš tos pačios kariuomenės kitas jaunuolis – Hamza irgi grįžta namo su giliais kūno ir sielos randais. Jis tetrokšta paprastų dalykų – turėti darbą ir užsitikrinti saugumą. Tik sutikęs gražuolę Afiją supranta taipgi troškęs meilės. Jaunuolių likimams pinantis į vieną, jiems gyvenant savo kasdieną ir įsimylint, ant kito žemyno ima tamsėdamas slinkti naujo karo šešėlis.

„Knygoje „Anapus mirties“ galime stebėti Abdulrazako Gurnah gebėjimą grakščiai nagrinėti skaudžią temą dviem lygmenimis vienu metu. Ši

istorija – tai Europos kolonializmo epas ir kartu intymus žvilgsnis į kaimo gyvenimą viename iš daugelio pro akis praleistų žemės kampelių. Čia iškalbingi tiek faktai, tiek jausmai.“

THE WASHINGTON POST

„Svarbus ir įspūdingas kūrinys, ištrinantis ribas tarp žanrų. Tai istorinis epas, nuotykių romanas ir galiausiai – meilės istorija.“

PITTSBURGH CITY PAPER

„Burtų lazdelės neturiu. Patarimų nedaliju. Mano darbo įrankis yra geštalto psichoterapija –  kadaise, dažniausiai vaikystėje, nutikusių, bet vis dar ramybės neduodančių įvykių perdirbimas. Jų nereikia bandyti slėpti užmarštyje, juos reikia iškelti į paviršių, išnagrinėti, atleisti sau ir jiems ir paleisti. Istorijos, kurias sudėjau į šią knygą, buvo tarsi apsigyvenusios manyje ir prašėsi pagarsinamos. Tikriausiai todėl, kad padėtų, parodytų kelią žmonėms, stokojantiems drąsos, pasitikėjimo, vilties ir gyvenimo džiaugsmo.“

Rasa Andrikienė, pasisekimo sulaukusios knygos „Gyvenimas be šešėlio“ autorė

Šviesi knyga, kurios puslapiuose rasite net tris išeities variantus, kai atrodo, kad išeities nėra.

Nevyniodama žodžių į vatą, paprastu ir aštriu kasdieniu stiliumi Rasa Andrikienė pasakoja savo klientų istorijas, papildydama jas savo komentarais. Kai kurias jų verta skaityti ne vieną sykį – suprasime, kad mūsų gyvenimai yra normalūs ir teisingi, gal netgi pagaliau liausimės kaltinti save bei jaustis kažkokie netikę. 

Jei kažkas atsikimš vienu alaus buteliu mažiau arba susimąstys, ar tikrai nori tos vyno taurės. Jei kažkas pasijaus saugesnis, nes ne vienas toks. Jei kažkas dažniau apkabins savo vaiką. O kažkas gal nuoširdžiai apkabins pirmą kartą. Vaiką, Mamą. Tėvą. Jei taip nutiks, knygos misija bus išpildyta.

Neleiskime būtojo ir esamojo laiko įvykiams tekėti į mus. Nuvalykime nuo savo savivertės bjaurias nepasitikėjimo, kaltės, pykčio šiukšles. Leiskime sau mylėti, leiskime sau jausti. Nesitaškykime pykčiu ant artimųjų. 

„Ši knyga suteikia optimizmo. Joje randi modelį ir matai, kad jis veikia. Tik kažkodėl bijai išdrįsti, bet tai suvoki ir galų gale imi spręsti arba ne. Svarbiausia, kad yra žmonių, kurie gali padėti. Yra technikų, kurios plečia akiratį. O per istorijas atsiranda ir noras keisti savo gyvenimą. Pasirodo, jeigu tik nori – galima. Padaryk nors save laimingą.“

Vyrenijus Andrijauskas, gongai

Patekėjus saulei bunda miškas ir jo gyventojai: galvas pakelia elniai, plačiai nusižiovauja lapiukas ir prie upės ieškoti pusryčių ateina mama lokė su mažyliais. Visas miškas knibždėte knibžda!

Knygoje „Miško takeliais“:
- kartu su miško gyvūnais prabėgs visa diena nuo ryto iki pat vėlaus vakaro – pamatysite, kas keliasi anksti, o kas mėgsta pamiegoti ilgėliau;
- sužinosite įdomių ir dar negirdėtų faktų apie beveik kiekvieną knygelėje sutinkamą gyvūną: ką jie valgo, kur ilsisi, kokių darbų imasi nubudę;
- galėsite žaisti ir ieškoti pasislėpusių gyvūnų kiekviename spalvingame atvarte – taip lavinsite pastabumą ir išmoksite atpažinti miško gyventojus.

Balys Sruoga (1896–1947) – lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė

2022 m. METŲ KNYGA PUBLICISTIKOS IR DOKUMENTIKOS KATEGORIJOJE 

Turbūt pirmoji mokslinė knyga Lietuvoje, paženklinta S raide.

Istorikai Valdemaras Klumbys ir Tomas Vaiseta įžengė į teritoriją, kurioje lyg ir nieko neturėjo rasti – juk iki šiol vyrauja įsitikinimas, kad seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje tarsi neegzistavo. Tačiau jie skaitytojams ir skaitytojoms prieš akis atveria netikėtai įvairią ir dinamišką seksualumo kultūrą: tuometė spauda mėgaujasi publikuodama seksualizuotus moterų atvaizdus ir tik valdžiai susizgribus tai nevirsta kultūros revoliucija; atsiradus vaizdo grotuvams, piliečiai grupelėmis renkasi žiūrėti pornografijos; gydytojai auklėja vyrus, nesugebančius seksualiai patenkinti savo žmonų; apklausose trečdalis studentų prisipažįsta turėję seksualinių santykių tik iš smalsumo. 

Klumbys ir Vaiseta, remdamiesi spauda, dienoraščiais, atsiminimais, archyvais ir interviu, nagrinėja seksualumo kultūrą sovietų Lietuvoje trimis pjūviais: per viešai publikuotus vaizdus, lytinio švietimo ir seksualinės tematikos tekstus ir visuomenės elgseną. Jie teigia, kad sovietmečiu valdė meilės diktatūra, kuriai pavyko nuslopinti prasidėjusią seksualinę kultūros revoliuciją, bet tuomet ši virto seksualiniu pilietiniu karu.

Valdemaras Klumbys (gim. 1979) – humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos istorijos instituto istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jis du dešimtmečius tyrinėja pasipriešinimo sovietmečiu, sovietų Lietuvos socialinę ir kultūrinę istoriją, parašė monografiją „Stovėję po medžiu? Lietuvių inteligentijos elgesio strategijos sovietmečiu“ (2021).

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas, humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas. Apie penkiolika metų nagrinėja sovietų Lietuvos kasdienybės, psichiatrijos, atminties ir seksualumo istorijos klausimus, parašė dvi monografijas – „Nuobodulio visuomenė. Kasdienybė ir ideologija vėlyvuoju sovietmečiu (1964–1984)“ (2014) ir „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“ (2018).

Vokietija manė, kad jos užšifruoti pranešimai niekam neįkandami.

Bet jie klydo.

1940-ieji. Hitlerinė Vokietija užkariavo visą Europą, neparklupdyta tik Didžioji Britanija. Žūtbūtinė kova vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir gamyklose, laboratorijose, kabinetuose. Aiškindamiesi nacių planus britai subūrė mokslininkų, intelektualų ir mąstytojų būrį, o šis Blečlio parke įrengtoje bazėje laužė galvas šifruodamas užkoduotą priešo informaciją. 

Toje margoje komandoje darbuojasi ir trys moterys. Perimtus vokiečių pranešimus verčia žavi ir elegantiška Osla – kilmingos šeimos atstovė, Graikijos princo Filipo širdies draugė. Tiesi ir ryžtinga Mabė iš skurdaus Rytų Londono dirba prie iškodavimo mašinų. Drovioji Betė – paklusni valdingos motinos duktė – temoka lukštenti sudėtingiausius kryžiažodžius, bet tampa geriausia Blečlio parko kriptoanalitike. 

Deja, karas, skaudžios netektys ir slegianti pareiga saugoti darbo paslaptis išardo merginų draugystę.

1947-ieji. Didžioji Britanija ruošiasi princesės Elžbietos ir Graikijos princo Filipo vestuvėms, o dvi priešėmis tapusios draugės nuo trečiosios gauna koduotą laišką. Pamiršusios tarpusavio nuoskaudas, Osla, Mabė ir Betė susitelkia prie paskutinės užduoties. Trijulės sukviesta senoji komanda stengiasi atskleisti „Rožės“ kodą ir demaskuoti Blečlio parke dirbusį išdaviką. 

Kate Quinn yra „New York Times“ ir „USA Today“ bestselerių istorinių romanų autorė, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš romano „Alisos tinklas“. Naujausiame savo kūrinyje „Kodas „Rožė“ ji pasakoja dar vieną intriguojančią Antrojo pasaulinio karo laikų istoriją, kurioje kovoja, myli ir neapkenčia trys moterys, trys slapčiausios britų kodavimo ir šifravimo organizacijos darbuotojos, trys draugės ir vienas šnipas, pakeitęs jų likimus.

„Iš kojų verčiantis istorinių romanų karalienės kūrinys“ –  Fiona Davis, „New York Times“ bestselerių autorė.

„Šis kvapą gniaužiantis pasakojimas apie žvalgybą ir moterišką solidarumą – tikras šedevras; norėsite ir juoktis, ir verkti. Skiriama ryškioms, spalvingoms ir  nepamirštamoms Blečlio parko moterims“ – Stephanie Dray

YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori

Būti visada nuolankiam, priimti viską, kaip yra, ir laukti, kol likimas visas problemas išspręs už jus, – nelabai efektyvu, tiesa? O ką, jei imtumėt ir stipriai papurtytumėt save už pečių, kad pagaliau atsibustumėt iš Didžiojo snūdo, iš šimtu procentų jūsų netenkinančios dabarties?

Patikėkite – viskas įmanoma! Reikia tik išdrįsti daryti tai, ko iki šiol nesate darę: ne norėti keisti savo gyvenimą, o tvirtai nuspręsti tai padaryti.

Tad ko išmoksite perskaitę šią šmaikščią, vienu kitu keiksmažodžiu pagardintą savigalbos knygą? Visų pirma suprasite, kaip atpažinti ir įveikti įsitikinimus, kurie žlugdo svajones. Antra, išmoksite susikurti tokį gyvenimą, kokio visada norėjote. Ir ne kada nors vėliau, o DABAR. Ir, po galais, pagaliau užsidirbsite pinigų. Tiek daug, kiek net nesvajojote!

„You are a badass“ jums taps paspirtimi pasiimti iš gyvenimo viską, ko nusipelnėte. Juk nusipelnėte, tiesa?

„Jen Sincero – tikrų tikriausia koučerių karalienė.“
AP

„You are a badass“ nutildys jūsų vidinį kritiką ir padės susikurti tokį gyvenimą, kokio pavydi visi, lindintys feisbuke.“
Bustle

Badass Habits: sąmoningumas ir kasdienis tobulėjimas, kad įpročiai išliktų ilgam

Tegul mūsų neslegia blogų įpročių našta. Kaip jų atsikratyti visiems laikams? Kaip formuoti naudingus įpročius? Dar svarbiau: kokiu, po velniais, stebuklingu būdu nenustoti tų gerų įpročių laikytis?!

„New York Times“ bestselerio „YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori“ („Baltos lankos“, 2018) autorė Jen Sincero naujoje knygoje narsto pokyčių mechanizmą, formuojantį mūsų asmenybes įvairiose situacijose, – kai piktai, bet tyliai liepiame sau susiimti arba kai drąsiai skelbiame Naujųjų metų pažadus socialiniuose tinkluose. J. Sincero teigia, kad blogi mūsų įpročiai tiesiogiai susiję su neišpildytais norais, netvirtomis ribomis, sąmoningumo stoka, net su mūsų išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis. „Badass Habits“ parodo, kad, aiškiai įvardydami norus ir kurdami lengvą planą, kaip juos įgyvendinti, bet kokį naują tikslą galime paversti džiaugsmingu įpročiu.

Šioje knygoje rasite ne tik naudingų įžvalgų kupinus pokalbius su žmonėmis, išsiugdžiusiais valią laikytis gerų įpročių, bet ir paprastą 21 dienos gidą, skirtą padėti atsikratyti kenksmingų įpročių ir prisijaukinti nešančius sėkmę.

„Dievinu realistišką ir šmaikščią Jen viziją, kaip mėgautis gyvenimu. Ji turi puikią dovaną rašyti visiems lengvai prieinamu stiliumi! Jei ieškote vienaragių ir vaivorykščių – čia jų nerasite, bet gausite krūvą praktiškų ir paprastų patarimų, padėsiančių išlaisvinti vidinę BADASS ir pakeisti gyvenimą.“
Madisyn Taylor, „DailyOM“

Jen Sincero (Džen Sinčero, gim. 1965) jau daugiau nei dešimtmetį yra nepaprastai sėkminga gyvenimo būdo vadovė, knygomis ir viešomis paskaitomis tūkstančiams žmonių visame pasaulyje padedanti ne tik kardinaliai pagerinti gyvenimą, bet ir papildyti banko sąskaitą. Itin naudingomis mintimis autorė dalijasi ir asmeninėje interneto svetainėje jensincero.com.

Laukas

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Tabakininkas

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.