Greitoji paieška

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą.

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

Šio numerio gale spausdinamas Danutės Bacevičiūtės straipsnis „Dvidešimtosios „Baltos lankos“. Čia prisimenama, kad Druskininkų akademinė savaitė jau sulaukė šiokio tokio jubiliejaus, bet dar svarbesnis dalykas yra pamažu atsirandanti diskusinės aplinkos tradicija. Tos tradicijos įkvėptas siūlyčiau atkreipti dėmesį į kelis šiame "Baltų lankų" numeryje užsimezgančius saitus tarp skirtingos tematikos straipsnių. Tikiuosi, kad šios kelios punktyrinės linijos kvies pasvarstyti, ar tai tik atsitiktinės sąsajos, ar gana logiški šių dienų gyvenimo ir galvojimo bendrumai.

Šis numeris ir formaliai artimas diskusinei aplinkai: greta straipsnių čia spausdinami net keli pokalbiai su autoriais, pateikiama susisteminta kelis mėnesius trukusios diskusijos A. J. Greimo centro tarpdisciplininiame seminare medžiaga.

Dviejų bestselerių (Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį, 2009, ir Kelionių istorijos, 2010) autorius, žurnalistas ir keliautojas Andrius Užkalnis tęsia pirmoje knygoje pradėtą pasakojimą. Šį kartą dėmesio centre ne tik patys anglai, jų papročiai ir gyvenimo būdas, bet ir salą kaip laikinus ar nuolatinius namus pasirinkę lietuviai. Nuo darbo Anglijoje paieškų iki kvailysčių ir nusikaltimų, nuo skausmingos mišrių santuokų realybės iki mažųjų lietuviukų, užsivilkusių angliškas uniformas ir žygiuojančių į svetimos šalies mokyklas. Autorius apie mūsų tautiečių prisijaukintą šalį pasakoja informatyviai ir jautriai, bet nenuslysta į nereikalingus sentimentus ir – jei reikia – nevengia be gailesčio įkąsti.
Prijaukintoji Anglija nekartoja pirmosios knygos, nemina išvaikščiotu taku, bet tuo pačiu autoriaus žvilgsniu įdėmiai skrodžia šalies ir jos taisyklių kertes. Tai lyg dar vienas susitikimas su draugu, su kuriuo pirmą kartą nespėjote iki galo išsišnekėti.

Prancūzų rašytojo Albert’o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) Esė rinktinės trečioje dalyje skelbiami 1944–1953 m. publikuoti straipsniai, interviu ir pasakytos kalbos.
Užuot pasidavus svaigiai šlovei, smurto filosofijoms, kančios garbstymui ir savigailai, Camus kviečia atsigręžti į pasaulio grožį ir konkretų žmogų, mylėti tai, kas jame unikalu, prisiminti „šviesą ir gyvenimo vidudienius“. Rašytojas ragina neiškeisti dialogo ir žmonių draugystės į abstrakcijų, tautinių ar idėjinių, absoliučios tiesos pasaulį. Ištikimas pats sau Camus nesiliauja kovoti už tai, „kas žmoguje nesutinka mirti“.

„...Norėčiau, kad vienu kitu požiūriu tie, kurie kurs rytdienos prancūzų intelektą, būtų pasiryžę bent jau niekados nenuolaidžiauti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų, kai jiems bus sakoma, kad be intelekto galima apsieiti, kai jiems bus stengiamasi įrodyti, kad, norint laimėti daugiau, galima meluoti. Norėčiau, kad jie nenuolaidžiautų nei klastai, nei smurtui, nei ištižimui. <...> Galbūt tuomet laisvoje ir aistringai tiesą mylinčioje tautoje žmogus vėl pajus palinkimą prie žmogaus, be kurio pasaulis per amžius bus tik begalinė vienatvė.“
A. Camus įžangos žodis, pasakytas „Prancūzų draugystės“ susirinkime 1945 m.

Literatūros tyrinėtojo, semiotiko, kritiko ir leidėjo Sauliaus Žuko (gim. 1952) knygą „Teksto gilumas“ sudaro straipsniai, parašyti per du praėjusius dešimtmečius. Pagrindinis dėmesys šiuose semiotiniuose etiuduose skiriamas konkrečių tekstų aptarimui. Vienuose – galbūt labiausiai Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukos analizėje – atviriau demonstruojamas semiotinis metodas, nuosekliai ir išsamiai pristatomi semiotinės teksto analizės etapai. Kituose tekstuose semiotinė metodika derinama su eseistiniu kalbėjimu apie literatūrą, fotografiją, reklaminius skelbimus.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Albero Kamiu, 1913–1960) „Esė rinktinės“ antroje dalyje skelbiami bičiuliui vokiečiui karo metais rašyti laiškai, esė apie mirties bausmę ir kalbos, pasakytos Švedijoje Nobelio premijos įteikimo proga. Esė nagrinėjamos reiklios meilės ir įsipareigojimo tėvynei, mirties bausmės absurdiškumo, menininko vaidmens visuomenėje temos.

„...juo labiau įsipareigoju prieš visuomenę, kai neigiu, kas toje visuomenėje negera, purvina, antihumaniška. Ir Camus kaip tik tai darė. Visa savo eseistika, bent jau didžiąja jos dalimi, jis buvo labai aktyviai įsijungęs į visuomeninių problemų svarstymą. Tuo požiūriu jis buvo vienas įtakingiausių to meto intelektualų. Bet tai irgi stojiška nuostata: nėra kitos išeities.“
A. Šliogeris

„Aš ir toliau manau, kad šis pasaulis neturi aukštesnės prasmės. Tačiau žinau, kad kažkas jame turi prasmę, ir tas kažkas – žmogus, nes jis vienintelis jos reikalauja.“
A. Camus „Ketvirtasis laiškas bičiuliui vokiečiui“, 1944

Leitenantas Danglaras su komisaru Adamsbergu labai skirtingai vertino tai, kas vadinama „idomiu dalyku“. Pavyzdžiui, komisarui buvo gana idomu nieko neveikti, o Danglarui „idomu“ kele mirtina panika. Adamsbergas pasitikejo instinktu ir tikejo žmonijos galia, Danglaras pasitikejo protu ir tikejo baltojo vyno galia. Adamsbergas dažniausiai vaikšciodavo susikišes rankas i kišenes. Svajinga komisaro atsainuma retai sutrikdydavo kriminaliniu nusikaltimu verpetai. Jis kantriai leisdavosi nešamas tyrimo aplinkybiu iki atomazgos, kuria nujausdavo. Prireikus mokejo laukti savaites ir menesius, kol nusitaikydavo i tiksla, ir tai vare i nevilti Danglara. Juodu skirtingi, taciau vieno tikslo vedini, nes ir per šv. Kaledas kažkas šoka nuo tilto virš Senos, negyveliai išplaukia i upes paviršiu ir Visu Šventuju diena, o kasdien prie jusu laukuju duru trunijantis elgeta, pasirodo, siuntineja grasinamus ar intriguojamus laiškus… Pasirodo… visi gyvenimai verti vieni kitu, baltojo vyno galia nenuginčijama, o Sena teka…

„Baltų lankų“ žurnalo 28 numeris skirtas Algirdo Juliaus Greimo moksliniam palikimui aptarti. Praeitą rudenį Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Greimo ieškojimas“. Joje buvo keliami klausimai apie semiotinės teorijos gyvybingumą, klasikinių Greimo tekstų aktualumą. Paolo Fabbri, parašęs įvadus pakartotinai išleistoms Greimo knygoms „Struktūrinė semantika“ ir „Semiotikos žodynas“ pabrėžia ištikimybės klasikiniams veikalams ir galimos teorinės kaitos vienybę. Greta minėtų įvadų šiame numeryje spausdiname trumpą ir kiek netikėtą Greimo straipsnį apie laišką, kuriame aptariamas ir perėjimas nuo tikro susirašinėjimo prie laiško kaip literatūrinio žanro.

Antroje šio numerio dalyje plėtojama diskusijos su filosofijos tradicija tema. Jacques Derrida pasakoja apie savo ryšius su Heideggeriu. Atrodo, kad šis santykis komplikuotesnis negu Greimo ir jo mokytinių. Greta spausdiname naują Maurice Merleau-Ponty knygos „Suvokimo fenomenologija“ dalį.

Šis „Baltų lankų“ numeris daugiausia skiriamas rašytiniam žodžiui, jo galimybėms nagrinėti.
„Ką galime pasakyti vienas kitam?“ – klausia Alphonso Lingis. Apie ką ir kaip galime kalbėtis tada, kai mūsų nesieja nei tradicinio, nei racionalaus, nei kasdienio proto, nei ideologinis bendrumas? Ar galime kalbėti už save pačius ir savo pačių vardu, neištirpdami bendrų žodžių bendrybėse?
Stephenas Greenblattas, naujojo istorizmo arba vadinamosios kultūrinės poetikos kūrėjas, atveria kitus raštiško sakymo ir jo supratimo ribinius aspektus. Jis užklausia ir tradicinės literatūros istorijos ideologinius pagrindus, ir dabartinius mėginimus kitaip, alternatyviai grįsti šią discipliną, visų pirma sekdamas nacionalinės literatūros sampratos naujausias peripetijas bei metamorfozes ir tirdamas jos akligatvius. „Kalba yra slidžiausias iš žmogaus kūrinių; kaip ir jos kalbėtojai, ji nesilaiko nustatytų ribų ir, kaip vaizduotės, jos galų gale negalima numatyti ar valdyti“ – baigia jis.
Arūno Sverdiolo etiude taip pat fiksuojamos tam tikros rašytinio pranešimo veiksmingumo ribos: sociokultūrinėje plotmėje aptariamas tekstų funkcionavimas/nefunkcionavimas dabartinėje lietuvių kultūroje ir mėginama siūlyti/nesiūlyti paradoksalią, „kierkegorinę-abraominę“ savitikslės knygų rašymo bei jų leidimo niekam, sakymo sienai programą.
Algis Mickūnas pateikia filosofinį klasikinės rusų literatūros perskaitymą, gretindamas ją su pamatiniu Vakarų modernizacijos, Apšvietos ir jos kritikos kontekstu. Rusų literatūra čia pasirodo kaip „integraliojo aš“ – vertybinio pamato paieška. Kartu pastarasis tekstas pradeda antrąjį, fenomenologinį, žurnalo numerio bloką.
Mintautas Gutauskas nagrinėja akvariumo, kaip žuvies kūno savito stebėjimo lauko, patirtį, gretindamas „klasikinę“ mokslinę ir „dabartinę“ vojeristinę strategijas, jų variantus bei derinius. Kaip seminarinis tekstas spausdinama klasikinio fenomenologijos veikalo – Maurice’o Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologijos“ IV-oji dalis – „Fenomenalinis laukas“ (žurnale jau buvo spausdintos kelios. Žr.: „Baltos lankos“, 2002, Nr. 14; 2006, Nr. 23; 2007, Nr. 24). Pagaliau „Žodyno“ rubrikoje pateikiama Vytauto Kavolio straipsnio apie meno sociologiją, savo laiku parašyto „Britų Enciklopedijai“, pirmoji dalis. Kavolis nebuvo fenomenologas ir tokiu savęs nelaikė, bet jo teorinės įžvalgos į meno ir apskritai kultūros dalykus yra mažų mažiausiai „draugiškos“ fenomenologijai.

„Baltų lankų“ žurnalas Nr. 25/26 yra skiriamas žymiam prancūzų rašytojui Marceliui Proustui. Numeryje publikuojami užsienio ir Lietuvos mokslininkų straipsniai, susiję su Prousto kūrybos kritika, analize ir vertimais. Prancūzų literatūrologai Gérard Genette, Gilles Deleuze, Serge Doubrovsky ir Roland Barthes savo straipsnius skiria atskiriems M. Prousto kūrybos aspektams, kuriuos jie tyrinėja, pasitelkdami į pagalbą skirtingas struktūralizmo, psichoanalizės metodologijas. Šio numerio sudarytojas – vienas didžiausių M. Prousto kūrybos tyrėjų Lietuvoje, prancūzų literatūros vertėjas doc. dr. Vytautas Bikulčius. Žurnale išsamiai analizuojami Prousto tekstai, pateikiama unikali istorinė medžiaga, pirmieji Prousto vertimai lietuviškoje spaudoje ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išversti Prousto laiškai. Platus probleminis laukas numato visapusišką Prousto kaip kultūrinės figūros supratimą ir reikšmę dabartinei Europos kultūrai. Anot žurnalo numerio sudarytojo Vytauto Bikulčiaus, skirti visą numerį šiam rašytojui galima vien dėl to, kad XX šimtmetį prancūzai jau vadina Marcelio Prousto amžiumi. Kažkada rusų rašytojas F. Dostojevskis sakė, kad visa rusų literatūra išėjo iš N. Gogolio „Milinės“. Be jokių abejonių, galima tvirtinti, kad visa XX amžiaus prancūzų literatūra išėjo iš Marcelio Prousto.

Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.

„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.

„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.

Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.

„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.

*
„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.

,,Kaip manai, kas Tu esi?'' Alfonsą Andriuškevičių kalbina A. Sverdiolas ir S. Ž;ukas
Charles Simic ,,10 eilėraščių'';
Algis Mickūnas ,,Paskutinis interpretatorius'';
Alphonso Lingis ,,Garbės žodis'';
Emmanuel Levinas ,,Veido asimetrija'';
Maurice Merleau-Ponty ,,Suvokimo fenomenologija'';
Bernard Waldenfels ,,Kūniškoji patirtis'';

– Kęstutis Nastopka „Skaitymo strategijos“
– Saulius Žukas „Rimvydo Šilbajorio Tarybų Lietuva“
– Žibuntas Mikšys „Mano jaunystė“
– Ericas Landowskis „Po dvidešimties metų“
– Algirdas Julius Greimas „Figūratyvinė semiotika ir plastinė semiotika“
– Maurice Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologija. Pratarmė“
– Jūratė Levina „Sally Poter Orlando: apie tekstinės tapatybės matmenis (ne)literatūriškame kine“
– Danutė Bacevičiūtė „Užrašytas pokalbis“ (seminaras)
– Vygantas Aleksandravičius, Danutė Bacevičiūtė, Eigirdas Gudžinskas, Mintautas Gutauskas, Gintautė Lidžiuvienė, Dalia Pailiukevičiūtė, Nerija Putinaitė, Arūnas Sverdiolas, Marija Vabalaitė „ Mirtis ir laikas: pasyvumo ištakų link“ (seminaras)
– Hans-Georg Gadamer „Hermeneutinė klausimo pirmenybė“ (seminaras)
– Gediminas Rudis „Dinamizmo troškulys“, „Valstybės saugumo policijos valdininko J. Šabano 1934 12 07 raportas“
– Neringa Mikalauskienė „Prarastos savaitės beieškant: 2006 metų „Baltų lankų“ stovyklos atmintis“
– Daiva Laurinėnaitė „2006 metų Santaros-Šviesos konferencijos trupiniai, trupinėliai“

Ši knyga skirta literatūrinio teksto sandaros, jo ryšių su kontekstu, literatūrinės reikšmės formavimosi aptarimui. Knygos pabaigoje pateikiamos kelių eilėraščių ir dviejų prozos kūrinių analizės ir interpretacijos. Pratęsiant „Literatūros teorijos“ pirmą dalį, kuri aprėpė literarūrą iki XIX amžiaus pabaigos, antroje dalyje kalbama – tiesa, su keliomis išimtimis – apie XX amžiau literatūrą.

Remiantis atsiminimais, kitų asmenų pasakojimais, dienoraštiniais fragmentais, laiškais, spausdintais ir rankraštiniais šaltiniais, pateikiamos mokslininkų, rašytojų, kultūros veikėjų memuarinės apybraižos, atskleidžiami kai kurie gyvenimo aspektai ir epizodai. Publikuojamas pluoštelis laiškų.

– Arūnas Sverdiolas „Viską atradęs savyje“
– Vytautas Kavolis „Maištininkų mitologijos“
– Algis Mickūnas „Baisioji gražuolė“
– Marija Gimbutienė „Monstriškoji Venera“
– Alphonso Lingis „Ttuantin-suyo“
– Thomas P. Kasulis „Keturios tradicinės japonų kalbos filosofijios“
– Algirdas Julius Greimas „Pro memoria Lietuvos prezidentui“
– Imelda Vedrickaitė „Portreto detalės Antano Škėmos prozoje bei dramose“

– D. Kuolio knygos „Asmuo, tauta, valstybė“ aptarimas
– Hayden White „Naratyvumo vertė“
– Dainora Pociūtė „Protestantų giesmės“
– V. Sirutavičius „Bausmė XIX a. Lietuvoje“
– Hans Georg Gadamer „Istoriškumas“
– Leonidas Donskis „Miestas Lietuvoje“
– Dalia Satkauskytė „T. Venclovos eilėraštis“
– J. Čartokaitė-Inčiūrienė „Išgyventi per vokiečių okupaciją (atsiminimai)“

Šioje knygoje surinktos literatūros mokslo studijos, kritikos straipsniai, atskirų kūrinių interpetacijos padeda susidaryti išsamesnį poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos vaizdą, interviu su poetu atskleidžia jo gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Tai gera paspirtis literatūros mokytojui, studentui, moksleiviui, apsktritai visiems, besidomintiems lietuvių literatūra, jos interpretacijos klausimais.

24 istorijos laukiant Kalėdų ir stebuklingos užduotys kasdien!

Didžiųjų švenčių laukite kartu su elfais ir Seneliu. Knygoje rasite 24 istorijas, skirtas skaityti laukiant Kalėdų, o atlikdami smagias užduotis ne tik padėsite elfams ir Seneliui pasiruošti didžiajai kelionei pas visus pasaulio vaikus, bet ir išmoksite naujų dainų, įvertinsite savo išmintį, atliksite dar daugiau stebuklingų darbų.

Mielasis mano Spygliuk! 

nekantrauju vėl Tave aplankyti ir tyliai tyliai Tau sušnabždėti: „Nenustok tikėti“. Po eglute palikęs Tau išrinktas dovanėles, kaip kasmet, skubėsiu pas kitus manęs laukiančius spygliukus. Šie susitikimai – pati smagiausia ir prasmingiausia mano darbo dalis, todėl ačiū Tau, kad galiu tai patirti. Ir ačiū, kad tiki stebuklais!

Tavo rankose – „Tai bent knyga“, ją iš stebuklingų stebuklingo Kalėdų miško gyventojų pasakojimų sudarė už popierius atsakinga pelytė Nelė. Kviečiu ir Tave padėti man su elfais ruoštis Kalėdoms. Tegul ši knyga būna tavo asmeninis stebuklingų ikikalėdinių dienos darbų kalendorius!

O darbų netrūksta! Kasmet pasaulyje aplankau vis daugiau vaikų, laukiančių stebuklingų Kalėdų. Lietuvoje taip pat yra daug vaikų, kaip ir Tu, svajojančių, kuriančių, padedančių kitiems ir, žinoma, laukiančių tikro stebuklo. Tik ne visų svajones spėju išpildyti... Net ir mano kolegė Sėkmė Fortūna tokia užsiėmusi, kad ne visur ir ne pas visus suspėja. Todėl pagalvojome, kad padėti kitam lengvai gali ir Tu! Jei nusipirkai šią knygą – vadinasi, vieną stebuklingą kankorėžį (1 eurą) jau įdėjai į „Kalėdinių vaikų svajonių“ maišą. Ačiū!

Pirmyn! Aukštyn! Augink tai, kas pasaulį papuoštų!

Senelis

Nuo kiekvienos nupirktos knygos „Kaukių akademija“ skiria 1 eurą stebuklingam svajonių išpildymui – projektui „Kalėdinės vaikų svajonės“.

VšĮ „Saugi pradžia“ nuo 2010 m. vykdo socialinį projektą „Kalėdinės vaikų svajonės“. Per šį projektą vaikai iš globos namų, šeimynų, dienos centrų ir kitų įstaigų piešia, klijuoja, karpo ar kitaip kuria originalius kalėdinius atvirukus. Kitoje atviruko pusėje užrašo savo svajones, o mes visi galime jas išpildyti. Projektas ugdo vaikų kūrybiškumą, drąsina siekti užsibrėžtų tikslų, skatina savarankiškumą bei supratimą, kad tik įdėjus pastangų svajonė gali išsipildyti. Projekte gautos lėšos skiriamos tik projekte dalyvaujančių vaikų svajonėms pildyti.

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..  

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Womanʼs Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Šiandien meškis Zujus – lėktuvo pilotas. Jo darbas labai įdomus – tik pažiūrėk, kiek visko vyksta oro uoste! 

„Meškis Zujus, lėktuvo pilotas“:

-          slankiojančios ir besisukančios detalės lavina smulkiąją motoriką,

-          daugybė spalvingų iliustracijų skatina smalsumą ir norą paveikslėliuose surasti vis ką nors nauja,

-          žaismingas formatas padės prisijaukinti knygelių skaitymą nuo pat mažų dienų.

Kitos meškio Zujaus serijos knygos:

-          „Meškis Zujus zoologijos sode“

-          „Meškis Zujus dirba ugniagesiu“

„Atgyjantys gyvūnai“ – iššokančių paveikslėlių knyga.
Sėlinanti tigrė, krykaujančios papūgos, visą dieną bambukų ūglius triauškianti didžioji panda... Kaskart, atvertus naują puslapį, mažyliams prieš akis atgis vis kiti gyvūnai.

Knygelėje „Atgyjantys gyvūnai“ rasite:
- penkias ryškiaspalves scenas iš viso pasaulio, kur sutiksite įvairiausių gyvūnų;
- iššokančius paveikslėlius, kuriuose gyvūnai supasi, sėlina ar net judina galūnes;
- pirmąsias žinias apie pasaulio gyvūnų kasdienybę.