Grožinė literatūra

Jaudinantis romanas apie meilę ir praradimą, apie šeimą, išlikimą ir viltį „Didžiojo rato“, „Keturių vėjų“ ir „Ten, kur gieda vėžiai“ skaitytojams.

„Dramatiškas, įkvepiantis ir absoliučiai nepamirštamas.“

Bonnie Garmus, knygos Chemijos pamokos autorė

Septyniolikmetė Torė rūpinasi namais savo šeimos persikų ūkyje mažame Ajolos miestelyje. Ji – vienintelė likusi moteris šeimoje. Vilsonas Mūnas – jaunas paslaptingas klajoklis, palikęs savo genties žemę ir pasiryžęs gyventi taip, kaip nori. Jaunuoliams atsitiktinai susitikus, įsižiebia didelė aistra ir ne mažesnis pavojus. Nutikus tragedijai, Torei tenka palikti namus ir stoti akistaton su laukine gamta. Keičiantis metų laikams, ji pastebi besikeičianti ir pati – gamtoje pamažu atranda stiprybę ir prasmę. Ganisono upei grasinant pasiglemžti gimtąjį ūkį ir kelių šeimos kartų puoselėtą persikų sodą, Torė bando išsaugoti ne tik jį, bet ir išsigelbėti pati.

Tekėk lyg upė yra realių įvykių, nutikusių evakuojant Ajolos miestelį septintajame dešimtmetyje, įkvėptas pasakojimas apie tikrą meilę, liepsnojančią negandų ir praradimų sūkuryje, ir apie tai, kaip rasti drąsos, ryžto, draugystę ir, galiausiai, namus ten, kur to mažiausiai tikiesi. Šis kerintis debiutinis romanas atskleidžia, ką reiškia gyventi taip, kaip sruvenanti upė, – atsiduodant srovei, tekant ir prasiskverbiant pro visas užtvankas. 

„Visiškai užburiantis, ryškus ir kupinas šviesos romanas.“

John Green, knygos Dėl mūsų likimo ir žvaigždės kaltos autorius

„Shelley Read parašė nuostabią istoriją apie jauną aplinkybių gniuždomą moterį, kuri privalo rasti būdą atleisti sau, jei nori ir vėl pamilti. Viktorija Neš yra laikui nepavaldi knygos herojė, ieškanti amžino į išganymą vedančio kelio iš netekties, nevilties. Tekėk lyg upė yra pribloškiantis autorės debiutas, parašytas amerikietiškos svajonės dvasia.“

Adriana Trigiani, The Good Left Undone autorė

„Kokia sodri, graži, stipri knyga! Įtraukė į nepaprastai jausmingą kelionę. Mėgavausi kiekviena akimirka.“

Clover Stroud

Shelley Read yra penktos kartos koloradietė, su šeima gyvenanti Vakariniame šlaite, Elnių kalnuose. Beveik tris dešimtmečius ji dirbo vyresniąja dėstytoja Vakarų Kolorado universitete, dėstė rašymą, literatūrą, aplinkotyrą ir etiką, įkūrė Aplinkos ir tvarumo fakultetą ir paramos programą iš kitur atvykusiems bei rizikos grupės studentams. Shelley baigė rašymo ir literatūros studijas Denverio universitete ir yra Templo universiteto Kūrybinio rašymo programos absolventė. Ji reguliariai rašo leidiniams „Crested Butte Magazine“ ir „Gunnison Valley Journal“, rašė „Denver Post“ ir daugeliui kitų leidinių.  

Bestselerio  „Po magnolijomis“ autorė 

Sonė Beits iš Pietų Karolinos išvyko prieš penkiolika metų ir niekad nesidairė į praeitį. Dabar ji keliauja po pasaulį ir ieško tinkamiausių aikštelių kino filmams kurti. Jos namai ten, kur apsistoja. Sonė vos spėja suktis tarp intensyvaus darbų grafiko ir savo viršininko reikalavimų, prisiminti praeitį jai beveik nebelieka laiko, kol paskutinė darbo sutartis atveda ją į vietas, kurias kadaise paliko.

Pagrindinėms scenoms filmuoti ji ieško nuošalių pakrančių netoli Čarlstono ir netyčia užtinka privačią barjerinę salą. Ten susiduria su jos atsiskyrėliu savininku, kurį vietiniai vadina Indigo salos Pabaisa. 

Kadaise sėkmingai kylantis Niujorko advokatas Hadsonas Renfrou sielvarto genamas  apsigyveno saloje. Daug metų jis leidžia dienas vienui vienas, prižiūri savo indigažolių augavietes, gamina indigo dažus ir visai  neketina tenkinti įkyrių kino įmonės poreikių ar nusileisti netramdomam Sonės smalsumui. Bet kai juos užgriūva uraganas, siaučiantis Karolinos pakrantėse, tarp dviejų sielų užgimsta draugystė. Netrukus Hadsonas, ilgai dangstęsis stačiokiškomis manieromis, pasiduoda ir pasirodo kaip trapus žmogus, be galo trokštantis atleidimo ir galimybės dar sykį išbandyti savo laimę.

Tai pasakojimas apie išsilaisvinimą iš praeities, nuodėmių atpirkimą, susitaikymą ir meilę, kuri užgydo ir giliausias žaizdas.

T. I. Lowe sujungia į viena ir rimtus dalykus, ir nepakartojamo humoro jausmo padiktuotą stilių, o jos Sonė Beits slepia jėgą, kurios negali nepastebėti Nuostabus skaitinys! 

Francine Rivers, New York Times bestselerių Redeeming Love ir The Lady‘s Mine autorė

Romane „Moneta & labirintas II“ Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas ir jo mįslingoji kolegė Monika tęsia labirintišką kelionę tiesos link. Kur nuves paslaptis, užšifruota nužudyto jų mokytojo Leono rankraštyje? Ar pavyks išardyti šnipų tinklą Lietuvos valstybės institucijose, kurį žymi akrostichas OCTAVUS? Kaip pagrindinis knygos herojų priešininkas – Akademikas – susijęs su senovine Trečiosios Romos teorija? Koks tikrasis „Velnio piršto“ projekto, arba „Prarasto šanso“ brolijos, tikslas – ir ar pavyks jam pasipriešinti?

Nuo Vilniaus ir Nižnedvinsko Šiaurės Rusijoje iki Romos, Vienos, Stambulo, Kijevo ir Rytų Ukrainos – 2018-ųjų Didžiojo Žaidimo pasaulyje ir 2014 m. pradėto Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje verda prieš daugelį šimtmečių užsimezgę dvasiniai gėrio ir tamsos karai, kaip ir priešų pastangos metafiziškai pavergti protus ir ištisas teritorijas.

„Tikrasis autoriaus meistriškumas pasireiškia gebėjimu pateikti ilgai klaidžiais keliais vedžiotam skaitytojui įtikinamą atsakymą ir jaudinamai, neužgesinant medžioklės įkarščio, prie jo priartėti. Antroje romano dalyje Mantas Adomėnas šį egzaminą išlaikė: šalia žaidimų architektūros prasmėmis, dar vieno istorinio intarpo ir patrauklių semantinių pratybų joje ir vėl į pirmą planą iškyla žvalgybos darbuotojų veikla, o galiausiai po atvirai biblinės šėtoniško gundymo scenos įvyksta ilgai brendusios dramos atomazga.“

Rasa Drazdauskienė, LRT laidos „Nenušaunami siužetai“ bendraautorė, vertėja 

„Monetą & labirintą“ rekomenduoju visiems, kurie dar neskaitė.“

Rita Miliūtė, žurnalistė

„Moneta & labirintas“ – tikrai knyga-įvykis Lietuvoje. Filosofinis šnipinėjimo romanas <…>. Daug čia autentikos, pasakojimas užkabina, su dideliu nekantrumu laukiu antros dalies.“

Audrius Ožalas, žurnalistas, literatūros apžvalgininkas

Mantas Adomėnas (gim. 1972) studijavo klasikinę filologiją Vilniaus universitete, daktaro disertaciją apsigynė Kembridže; Antikos tyrinėtojas, vertėjas, publicistas. Intelektualus šnipų romanas „Moneta & labirintas II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Moneta & labirintas“, „Baltos lankos“, 2023).

Penkerius metus kalėjime praleidusi Kena Rovan grįžta namo tikėdamasi, jog galės rūpintis savo mažamete dukra. Tačiau tiltų, kurie jau sudeginti, neįmanoma atstatyti. Kad ir kaip ji stengtųsi, mažylę globojantys žmonės ją atstumia. Vienintelis durų dar neužtrenkė Ledžeris Vordas, vietinio baro savininkas, padedantis mamai palaikyti ryšį su dukra. Bet jei kas nors sužinotų, jog Ledžeris pamažu tampa svarbia Kenos gyvenimo dalimi, abu rizikuotų prarasti jiems svarbių žmonių pasitikėjimą.

Net ir patirdami spaudimą, Kena su Ledžeriu užmezga gilų ryšį, tačiau įsibėgėjant santykiams didėja ir rizika. Kena turi rasti būdą ištaisyti savo praeities klaidas, kad galėtų žengti į ateitį, paremtą viltimi ir išgijimu.

„Colleen Hoover gilinasi į sielvartą ir kaltę, sukuria daugialypę atpirkimo istoriją, kurios veikėjai kovoja taip pat aršiai, kaip ir myli. Autorės gerbėjos ir gerbėjai neliks nusivylę.“

Publishers Weekly

„Sudaužys jums širdį, o paskui pagydys... Emocinga istorija apie netektį ir viltį, sielvartą ir atleidimą, apie tai, kaip gydo meilė.“

POPSUGAR

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“ ir „Bjauri meilė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Pirmą sykį pasirodęs 2022 m., romanas „Viskas primena tave“ buvo nominuotas „Goodreads Choice Awards“ apdovanojimuose kaip metų geriausia „romance“ žanro knyga.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

Nežinoma ir dramatiška Žygimanto Senojo nesantuokinės šeimos istorija

„Išdidumo kalinė“ – antrasis Sonatos Dirsytės istorinis romanas. Pirmasis – „Fata morgana“ – sulaukė nemenko skaitytojų susidomėjimo. Pagal knygą vyko ekskursijos, skaitytojai patys savarankiškai keliavo ir tebekeliauja romane aprašytais keliais.

Romano centre – nepelnytai užmirštos, bet ryškų pėdsaką istorijos puslapiuose palikusios trys moterų kartos:  Žygimanto Senojo vaikų motina Kotryna Hochstadė, jos dukra Beata Koščelecka ir anūkė Elžbieta Ostrogiškaitė. Intriguojantis šių emancipuotų moterų gyvenimas – tai kova už savo teises ir bandymas įsitvirtinti patriarchalinėje visuomenėje. Bona Sforca globoja Beatą kaip savo dukrą. Palaimina santuoką su Lietuvos didžiojo etmono sūnumi. Tokią retą santuoką – iš meilės. Visgi Beatai, vienai turtingiausių XVI a. didikių, ir jos dukrai Elžbietai likimas nepašykšti sunkių išbandymų.

* ŽYGIMANTAS SENASIS IR ŽYGIMANTAS AUGUSTAS NAUJOJE ŠVIESOJE * ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKA * STEPONAS BATORAS IR ONA JOGAILAITĖ * KARALIŠKUOSIUOSE RŪMUOSE BESISUKIOJANTYS BURTININKAI IR ALCHEMIKAI * KOVOS PRIEŠ MASKVĄ BEI VALDOVŲ PAŠONĖJE VYKSTANČIOS INTRIGOS, SĄMOKSLAI, DRAMOS IR IŠDAVYSTĖS *

„Šis romanas kelia pamatinius klausimus: kaip konkreti epocha paveikia žmogaus likimą? Kaip įmanu pasipriešinti gniuždančiam taisyklių, draudimų bei aplinkybių voratinklio spaudimui? Kokia kaina sumokama už teisę savarankiškai mąstyti, laisvę rinktis, galimybę klysti? Kartu su romano herojėmis sprendžiant šias egzistencines lygtis, praeitis ir joje gyvenę žmonės tampa mums artimesni, o jų patirtys skatina mąstyti, kas sieja ir skiria mus, skirtingų erdvėlaikių gyventojus.“

Kultūros istorikas Aurimas Švedas

„Kartais istorijos pačios tave susiranda netikėčiausiose vietose. Pirmą kartą apie Beatą Ostrogiškę išgirdau kopinėdama Aukštųjų Tatrų viršūnėmis. Būtent Beata yra laikoma pirmąja turiste Tatrų kalnuose. Kodėl? Romano skaitytojas sužinos tai knygos pabaigoje. Pradėjusi daugiau domėtis šia asmenybe, aš tarsi siūlų kamuolį ėmiau vynioti mažai kam žinomą istoriją, kurioje nestinga karališkųjų intrigų, išdavysčių, dramos, fatalizmo, o geografija aprėpia ne tik Vengrijos karalystę ir jos kraštus, priklausančius šiandieninei Slovakijai, bet ir Lenkijos karalystę bei Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.“

Sonata Dirsytė

 „Imperatorienė“ – naujas ir netikėtas žvilgsnis į vienos žymiausių ir mylimiausių karališkųjų porų – Sisi ir Pranciškaus – meilės istoriją. Tai labai šiuolaikiškai parašytas romanas apie meilę ir savęs atradimą. Serialų „Bridžertonų kronikos“ („Bridgerton“) ir „Karūna“ („The Crown“) bei Sarah'os MacClean ir Lisos Kleypas romanų gerbėjai, ši knyga – kaip tik jums! 

1853-ieji. Šešiolikmetė Bavarijos princesė Elžbieta, visų meiliai vadinama Sisi, yra griežtai nutarusi laukti tikros, galvą pamesti verčiančios meilės. Bėda ta, kad jos motina apie tai nė girdėti nenori. Užsispyrėlė Sisi nusileisti, žinoma, irgi neketina. Galų gale, juk ne jos problema, kad vyresnė sesuo Elena pagaliau „suaugo“ ir sutiko tekėti už Austrijos imperatoriaus Pranciškaus Habsburgiečio. 

Tuo metu Vienoje imperatorius Pranciškus taisosi po pasikėsinimo į jo gyvybę. Išvengęs mirties jaunuolis rimtai susimąsto apie savo bei karalystės ateitį ir nusprendžia, kad atėjo laikas „susitupėti“. Motina jam jau numačiusi puikią kandidatūrą: Bavarijos princesę Eleną. Po neilgų derybų sutariama, kad per artimiausią Pranciškaus gimtadienį bus iškeltos vestuvės, užtikrinsiančios politinę sąjungą su Bavarija. 

Tačiau atvykęs į Bavariją Pranciškus – netikėtai sau pačiam – susižavi Elenos seserimi Sisi. Ir ši pagaliau išgyvena tai, apie ką anksčiau žinojo tik iš poetų eilių ir girdėjo bardų giesmėse. 

Rašytojos Gigi Griffis silpnybė – menkai žinomi istoriniai faktai, ne itin mėgstamos (turinčios savo nuomonę) moterys ir viskas, kas susiję su Europa. Beveik dešimtmetį klajojusi po pasaulį, G. Griffis šiuo metu gyvena Portugalijoje. „Imperatorienėje“ papasakota istorija rodoma ir platformoje „Netflix“.

„Prabanga ir puošnumu pulsuojantis romanas. Šioje istorijoje nenuvilia niekas.“ 

Publishers Weekly 

„Tiesiog žavinga. G. Griffis mums padovanojo dvi herojes – tokias įžūlias ir žavias seseris, kad tiesiog fiziškai norisi įsirangyti tarp puslapių joms į kompaniją. Dar pridėkite rūmų intrigas ir nepajusite, kaip skaitant prabėgs pusė nakties.“ 

Meg Waite Clayton (romanų „Paskutinis traukinys į Londoną“, „Trečiadienio seserys“ autorė) 

 „Šviežias, energingas ir naujas požiūris į legendinę moterį. Garantuotai padidins Sisi gerbėjų būrį.“ 

Rašytoja Evie Dunmore 

Nes jinai – jo žmogus. Ne tam, kad jis ją pasisavintų. O tam, kad sutiktų ją su meile.

Ruta ir Gormas. Ji – pripažinta pasaulinio garso dailininkė, užaugusi neturtingoje šeimoje, vienoje iš Šiaurės Norvegijos priekrantės salų. Jis – iš to paties krašto kilęs pasiturinčio prekybininko sūnus. Atsitiktinis susitikimas vaikystėje abiem paliko neišdildomą pėdsaką. Ruta ir Gormas buvo skirti vienas kitam, bet per daugybę metų įvykę šeši susitikimai nepasirodė lemtingi. 

Septintas susitikimas viską pakeitė. Subrendę, išgyvenę skyrybas, naujas pradžias ir nuviliančias pabaigas – jie pagaliau surado vienas kitą. 

„Mano žmogus“ pasakoja bendrą Rutos ir Gormo istoriją: kalba apie Rutos santykį su tapyba ir pripažinimu, apie Gormo pastangas išsivaduoti iš verslininko rutinos ir pasiryžus drąsiems pokyčiams susikurti prasmingesnį gyvenimą. 

„Mano žmogus“ – nuostabus ir ambicingas romanas apie bekompromisį meną ir brandžią meilę. Perskaitysite jį vienu prisėdimu.“ 

Jyllands-Posten

1959-ieji, sovietų Lietuva. Vos dvidešimt penkerių sulaukęs Martynas Averka atrodo ne pagal metus brandus ir pavargęs. Jis jau ištvėrė beveik dešimties metų kalinimą Gulage ir parkeliavo namo per visą Rusiją. Dabar Martynas siekia kaip išgalėdamas priešintis sovietų santvarkai ir nepasiduoti biurokratijai, grasinančiai iš jo atimti mylimąją su paslaptinga praeitimi. Tačiau pagrindinis Martyno tikslas – užtikti pėdsakus žmogaus, jaunystėje jam labai daug davusio, bet labai daug ir atėmusio. 

Būdamas keturiolikos Martynas susipažino su miestiečiu mokytoju poetu Kostu, ir šis parodė jam platų pasaulį, plytintį už gimtojo Lynežerio kaimo ribų. Bet netruko paaiškėti, kad mokytojas nebuvo tuo, kuo dėjosi. Po daugelio metų vaikinas įsilaužia į Pažaislio vienuolyne įsikūrusią psichoneurologinę ligoninę suvesti senų sąskaitų.

Antanas Šileika aukštos meninės vertės pasakojimu, paremtu kruopščiu istoriniu tyrimu, savitai tapo XX amžiaus vidurio Lietuvą laisvės kovų ir sovietinės okupacijos metais, jauno žmogaus tapatybės paieškas ir su sovietų saugumu kolaboravusio poeto Kosto Kubilinsko moralinius pasirinkimus. Romane nagrinėjamos jaunystės nekaltumo ir iliuzijų griūties, lojalumo ir išdavystės, keršto ir meilės okupuotoje Lietuvoje temos. 

„Įspūdinga Martyno gyvenimo istorija atskleidžia autoriaus talentą įsigilinti į žmogaus būklę.“

Open Book

„Pagavi žlugdančių išdavysčių ir trapios vilties istorija.“

Eva Stachniak

„Stiprus ir jaudinantis kūrinys, parašytas autoriaus kūrybinių jėgų žydėjime.“

Gary Barwin

Antanas Šileika (gim. 1953 Toronte) – angliškai kuriantis lietuvių kilmės Kanados rašytojas. Jo romanas „Pogrindis“ įtrauktas į „Globe and Mail“ 2011 m. geriausių knygų šimtuką. 2018 m. atsiminimų knyga „Basakojis bingo pranešėjas“ Lietuvoje pelnė „Metų knygos rinkimų“ apdovanojimą, o 2023 m. pagal romaną „Laikinai jūsų“ buvo pastatytas kino filmas tokiu pačiu pavadinimu. „Nebaigti reikalai“ – naujausias autoriaus kūrinys.

„Mes buvome Gatopardai, Liūtai; mus pakeis maži šakalai, hienos, ir visi – gatopardai, šakalai ir avys – ir toliau manysimės esantys žemės druska.“

1860-ųjų pavasarį Abiejų Sicilijų karalystėje, netrukus tapsiančioje suvienytos Italijos dalimi, Salinų dinastijos kunigaikštis donas Fabricijus Korbera užsiima aristokratiškais rūpesčiais: rodo pagarbą Karaliui, administruoja giminei priklausančias valdas, planuoja kilmingiesiems paveldėtojams priderančias santuokas. Tačiau žvelgdamas į freskomis ištapytas rūmų lubas ir žvaigždėtą dangų kunigaikštis jaučia artėjant pokyčius, apversiančius šalies ir šeimos gyvenimą. Numylėtas sūnėnas Tankredas prisijungs prie Garibaldi vadovaujamų revoliucionierių pulkų, kilmingųjų valdžią pakeis įvairiems visuomenės sluoksniams balsą suteikiantys rinkimai, o aristokratiškų rūmų spindesys ir galia pavirs muziejumi, pilnu netikrų šventųjų paveikslų ir suklastotų relikvijų.

1958 m. išleistas ir ligi šiol vertinamas italų literatūros klasikos kūrinys su švelnia, ironiška nostalgija kalba apie praėjusios epochos tradicijas, kurias įkūnija kadaise didinga siciliečių giminė ir paskutinis jos atstovas. Išdidus, karališkos laikysenos kunigaikštis don Fabricijus, save vadinantis gatopardu – tikrovėje neegzistuojančiu gyvūnu, su stojišku liūdesiu priima į šalį atkeliaujančias progresyvias idėjas ir neišvengiamą savojo luomo dekadansą.

„Kartkarčiais, kaip ir tos amžinai atmintin įstringančios auksinės laimės akimirkos, užtinki kūrinį ar autorių, paveikiantį neišdildomai. Lampedusos „Gatopardas“, jo vienintelis romanas ir šedevras, yra tokia knyga.“

Independent

Giuseppe Tomasi di Lampedusa (Džuzepė Tomazis di Lampedūza, 1896–1957) – italų rašytojas, Sicilijos didikas, Palmos hercogas, Lampedusos kunigaikštis. Išgarsėjo po mirties išleistu vieninteliu romanu „Gatopardas“. Šiuo leidimu pristatomas naujas kūrinio vertimas į lietuvių kalbą, parengtas pagal 2012 m. išleistą romano versiją su autoriaus įsūnio Gioacchino Lanzos Tomasi pratarme, pabaigos žodžiu ir papildomais romano fragmentais.

Bookerio premijos ilgasis sąrašas

„New York Times“ šį kūrinį išrinko viena svarbiausių 2022 m. knygų.

„Protu nesuvokiamai genialus romanas.“ Hannah Kent

Nusprendžiau užrašyti viską, kas vyksta, nes turbūt jaučiuosi galinti atsidurti pavojuje.

Londonas, 1965 metai. Jauna moteris įsitikinusi, kad charizmatiškas psichoterapeutas Kolinsas Braitvaitas yra atsakingas už jos sesers savižudybę. Nusprendusi įminti sesers mirties paslaptį, ji susikuria alternatyvią tapatybę ir pati kreipiasi į gydytoją kaip klientė, o visus susitikimus kruopščiai fiksuoja užrašų knygelėse. Tačiau vis labiau įsitraukdama į psichoterapeuto siūlomą tamsų ir grėsmingą žaidimą moteris sutrinka, jai darosi vis sunkiau suvokti, kur realybė, o kur pramanas, kur jos tikrasis „aš“, o kur – susikurta asmenybė. 

Romane „Pacientė“ autorius Graemeʼas Macrae Burnetas siūlo skaitytojams „pažaisti tikrovę“. Meistriškai pasinaudodamas metafikcijos stiliumi Burnetas parašė stulbinančią, kandaus humoro nestokojančią, originalią istoriją apie žmogaus psichiką ir išprotėjimą, apie asmens tapatybę ir pačios tiesos prigimtį.

Užburiantis naujas rimtosios grožinės literatūros kūrinys... Kupinas įtampos, tamsus ir genialiai sukonstruotas. Edmund Gordon, Sunday Times

Taip, pridūrė dar tvirčiau įsitikinęs, jeigu būčiau priverstas gelbėtis, pasirinkčiau Tasmaniją.

Naujausiame savo kūrinyje „Tasmanija“ Paolo Giordano, prestižinės italų literatūros premijos Strega laureatas, tarptautinio bestselerio „Pirminių skaičių vienatvė“ autorius, rašo apie mūsų dienų pasaulį ir jo ateitį. Tiksliau, apie pasaulį, kuris neturi ateities, kuriame sutrikusi ir įsibauginusi žmonija nebeišlaiko savo rankose kontrolės svertų, o visuotinis sąmyšis nuodija intymiausius žmonių jausmus ir griauna tarpusavio santykius. 

Šis jautrus, gyvybingas ir šiuolaikiškas romanas turi autobiografinių rašytojo gyvenimo motyvų, bet jame kiekvienas gali atrasti save, nes visi mes ieškome savosios Tasmanijos: vietos, kur dar įmanoma išsigelbėti.

40-metis Paolas, atsisakęs karjeros fizikos mokslų srityje, pasirinkęs žurnalistiką ir susidomėjęs klimato kaitos problematika, jaučia, kad viskas aplinkui byra į šipulius. Jo santuoka su devyneriais metais vyresne Lorenca atsidūrė aklavietėje, jis neįsivaizduoju jųdviejų ateities, tačiau bijo apie tai net užsiminti. Krizė ištiko ir jo artimiausius draugus bei pažįstamus. Jaunystės laikų bičiulis Džulijus išsiskyrė su žmona ir neranda bendros kalbos su savo sūnumi, kunigas Karolis įsimylėjo dvidešimtmetę merginą ir suabejojo savo pašaukimu, intelektualus debesų tyrinėtojas Novelis įsivėlė į skandalų virtinę dėl lyčių lygybės moksliniame pasaulyje, prarado šeimą ir savo reputaciją.

Krizė purto ne tik pavienius žmones. Europos miestus drebina teroristiniai išpuoliai, horizonte švyti karų ir pasaulinių kataklizmų nuojauta. Paolas jaučia, kad bręsta globali visos planetos krizė. Bėgdamas nuo savęs ir savo sunkumų jis blaškosi po pasaulį, bet tik išdrįsęs atsiverti meilei ir skausmui, Paolas gali surasti savo išsigelbėjimo krantą. Savo Tasmaniją.

Paolo Giordano parašė originalų, susimąstyti skatinantį romaną apie pasaulį, kuriame gyvename. Jame paliečiama daug temų, kurios veikia mus visus. Tai tikra mūsų laikų istorija.

De Bezige Bij

Rašydamas (ar skaitydamas) patenki į pasaulius, kuriuose kadaise buvai, į erdves ir laikus, kuriuose niekada nesilankei, kuriuos galbūt tik sapnavai, kuriuos prasimanei, nors jie ir gyvena tavyje, nors tai tik nuojautų, šešėlių ar emocijų pavidalai, pustoniai, melodijų, sakinių nuotrupos, garsų fragmentai. Taip suprantu knygas – kaip kelionę.    

Man patinka taip keliauti. Rankioju fragmentus savo atmintyje, patirtyje, pasiūlytus man vaizduotės, patirties, literatūros, kultūros, religijos, filosofijos ar anekdotų... Kad ir kas tai būtų. Tie fragmentai kartais atrodo net nesusiję tarpusavyje. Kai juos atkuriu, kai jie įgauna formą, pasimato sąsajos su kitais fragmentais, ryšiai tarp personažų, pasakojimo linijų, vaizdinių ir metaforų giminystė, atsiranda istorija. Tai rašytojo, o ne istoriko ar memuaristo kelionė, todėl seniai nesuku sau galvos dėl autobiografiškumo, asmeniškumo, istoriškumo ir panašiai. Kaip sakė vienas poetas, tu Jį prasimanei, o Jis – tave.

„Ši knyga apie žmogų, nusprendusį mesti rūkyti, ir šis sprendimas jį nuveda labai toli: į praeitį, į atmintį, į melancholiškos ir linksmos patirties, į padorumo ribas kartais peržengiančios vaizduotės kelionę. Ir norisi į šią kelionę pakviesti kitus, kad ir koks egoistas būčiau.“

Sigitas Parulskis

Lyg ir eilinė kelionė į Daniją Dagnei tampa lemtinga kryžkele. Nedidukėje kavinėje netikėtai nugirsta melodija pažadina prisiminimus apie seniai matytą, lyg į vandenį prapuolusią draugę. Kur dabar Magna? Kaip susiklostė jos likimas? Kokie įvykiai privertė ją pasitraukti iš draugų ir artimųjų gyvenimo? Kas atsitiko Magnai, kol Dagnė, perspektyvi korėjiečių kalbos studentė, buvo išvykusi mokytis į Seulą?

Daugybę metų Dagnė gyveno uždariusi savo praeities duris. Tačiau galbūt atėjo metas jas atverti? Moteris ryžtasi atsisukti atgal, kad pagaliau išaiškėtų tiesa. Bet kad melodija suskambėtų kaip tuomet, reikalingi trys balsai. Ar pavyks Dagnei atrasti ryšį su savo jaunystės draugais? Ką likimas numatė trims kelis dešimtmečius nesimačiusiems ir gyvenimo vidurį įpusėjusiems žmonėms?

Irena Buivydaitė ir Jolita Herlyn, skaitomiausios lietuvių autorės bibliotekose, savo debiutiniame romane skaitytojams žada jautrią, netikėtą ir kartu, regis, labai atpažįstamą istoriją apie žmones ir jų santykius, draugystę ir baimę, kaltę ir atleidimą. Ir, žinoma, apie meilę, kuri nepaiso laiko ir erdvės ribų.

„Gyvenimas būtų per paprastas, jei jo dėsniai prilygtų daugybos lentelei: kartą išmokai atmintinai ir žygiuoji neklysdamas per dienas, mėnesius, metus... Ar tikrai mums patiktų toks gyvenimas? Ar vis dar galėtume save vadinti žmonėmis? Ar būtume tik dirbtinį intelektą turintys robotai žmogaus kūnais. Gyvenime būna visaip. Tuo jis ir įdomus, kad nežinai, kas tavęs laukia už kito posūkio.“

„Kai kurie žmonės, kai kurie įvykiai priverčia pamesti galvą. Jie tarsi giljotinos – perskelia gyvenimą pusiau, į mirusį ir gyvą, į prieš ir po.“

Lenkija, 1980-ieji. Nerimastingas, savęs ieškantis Liudvikas, prieš baigdamas universitetą, kartu su kitais studentais išsiunčiamas į darbo švietimo stovyklą. Čia jis sutinka charizmatiškąjį Janušą ir kartu, niekieno nevaržomi, jiedu praleidžia svajingą vasarą, maudydamiesi nuošaliuose vandenyse, skaitydami pogrindinę knygą – ir įsimylėdami.

Vasarai baigiantis abu grįžta į atšiaurią gyvenimo realybę Varšuvoje, į socialistinę santvarką, atsidūrusią ties žlugimo riba. Tarsi išvaryti iš asmeninio rojaus, Liudvikas su Janušu supranta: represuotoje ir giliai religingoje visuomenėje jų meilė neturi ateities. Janušas nesudvejoja gavęs pasiūlymą įsidarbinti Spaudos kontrolės biure, o Liudvikas svajoja pabėgti į Vakarus ir ryžtasi protestuoti prieš sistemą. Jų slapta meilė ima aižėti.

„Plaukti tamsoje“ – atmintin įsirėžiantis poetiškas pasakojimas, tyrinėjantis meilę ir įvairius jos pavidalus, prisitaikėliškumo naštą ir laisvės kainą, kurią tenka mokėti norint gyventi prasmingą gyvenimą.


„Įsivaizduokite, kad „Vadink mane savo vardu“ vyksta komunistinėje Lenkijoje, ir prieš akis iškils šis jaudinantis debiutas apie užvaldančią meilę neramumų krečiamoje šalyje.“
Oprah Magazine

„Jedrowski – aukščiausio talento šiuolaikinis kūrėjas.“
Sebastian Barry

„Apie jaunos meilės malonumą bei skausmą, apie tai, ką reiškia alkti laisvės ir kito žmogaus.“
Independent

„Prikaustantis ir savo tviskančiais paviršiais, ir bauginamais gyliais.“
Justin Torres


Tomasz Jedrowski (Tomašas Jedrovskis, gim. 1985) augo Vakarų Vokietijoje, lenkų šeimoje. Studijavo teisę Kembridžo universitete. Kalba penkiomis kalbomis, šiuo metu gyvena Paryžiuje. „Plaukti tamsoje“ – jo pirmasis romanas.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė?

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

2023 m. Nobelio premijos laureato knyga.

Knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“ („Prosa frå ein oppvekst“), „Sesutė“ („Søster“), apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ („Det var slik det byrja“) ir apysaka „Rytas ir vakaras“ („Morgon og kveld“).

Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis. Apsakyme „Taip viskas prasidėjo“ jautriai perteikiama pirmosios meilės tema, bundantys jausmai ir juslės. „Rytas ir vakaras“ – apysaka, parašyta su koncentruota poezijos jėga, kurioje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties.

Jon Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – norvegų rašytojas, dramaturgas ir vertėjas. Itin produktyvus ir universalus autorius, parašęs per 50 kūrinių – romanų, poezijos, vaikų literatūros, eseistikos ir dramų. Fosse gausiai apdovanotas už savo kūrybą, ne sykį tituluotas kaip vienas iš ryškiausių šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų. Fosse literatūra gali būti apibūdinama kaip postmodernus minimalizmas.

Išleido „Aukso žuvys“

Daugybės akademinių interpretacijų susilaukęs romanas „Abiem pavidalais“ („Podoboji“) yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ („Trýznivé město“, 1999) dalis. Tai kruopščiai sukonstruota, intelektuali proza, iš skaitytojo reikalaujanti daug dėmesio ir, greičiausiai, ne vieno skaitymo.

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.

„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“

Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“ 

„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. 

Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį. 

„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“ 

Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja

„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“

Ričardas Gavelis

Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu V. Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.

Novelių rinkinys „Nepažįstamosios laiškas“ stebina atviru intensyvumu ir pasakojimo polėkiu, kiekviena papasakotų istorijų – nepamirštama bei unikali. S. Zweigo veikėjai – laisvi, saviti, aistringi žmonės – ilgai slepia savo jausmus, kol, neištvėrę vienatvės, atsiveria net ir nepažįstamam klausytojui. Autorius atskleidžia, kokios paslaptys, psichologinės mįslės ar demonai gali glūdėti žmogaus širdyje ir kokios tragiškos kartais būna tų apraiškų pasekmės.

Stefanas Zweigas (1881–1942) – austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas ir biografas, vienas raiškiausių XX a. austrų literatūros klasikų. Savo karjeros viršūnėje buvo vienas labiausiai verčiamų ir populiariausių autorių pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo subtiliomis psichologinėmis novelėmis, jo kūryboje jaučiama Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaka.

Edgar Allan Poe (1809–1849) – Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistras, laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Puikiai įgudęs pasiekti ribinį psichologinį poveikį, rašytojas sukūrė ne vieną pasakojimą apie blogį, mirtį, terorą ir šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, groteskiškų būtybių bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų.

„Auksinis vabalas“ – populiariausių autoriaus novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu jo kūriniu tapusi novelė.

„Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.“

Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir užėmusi deramą vietą XX a. prancūzų literatūroje. F. Sagan rašymo stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Françoise Sagan romanas „Truputis saulės šaltam vandeny“ pasirodė 1969 metais. Pagrindinis knygos veikėjas žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau staiga praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris jam tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio ir paisydamas gydytojo rekomendacijos pakeisti aplinką, jis bėga ieškoti atgaivos į savo sesers namus provincijoje.

Čia jis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau jiedviem grįžus į Paryžių, įgimtas mylimosios gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu. Netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny...

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.