Grožinė literatūra

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

„Moteris – tai ąsotis: kas jį sudaužo, tas ir pasiima, šitaip sako mano motina.“

Septintasis dešimtmetis. Pasaulis sparčiai keičiasi, bet nuošaliame Sicilijos miestelyje gyvenimas teka sava, per amžius nusistovėjusia vaga. Vyras yra šeimos galva, o moteris – namų šeimininkė. Vyrai gali dirbti visus darbus, nevaržomai linksmintis, laisvai bendrauti ir siekti nusižiūrėtos merginos dėmesio ir rankos. Įstatymas jų pusėje: jei mergina nenori tekėti, ją galima pagrobti ir prievarta paimti į žmonas. Merginos negali vienos išeiti iš namų, joms užginta ne tik bendrauti su jaunais vyrais, bet ir pažvelgti į juos. Sutuoktinius joms parenka tėvai. Arba jas pasirenka patys vyrai.

Penkiolikmetė Oliva Denaro puikiai žino Sicilijos moterų gyvenimo taisykles, tačiau, priešingai nei jos bendraamžės, visiškai netrokšta tapti moterimi. Jai patinka žaisti su savo geriausiu draugu Saru, svaidyti akmenis iš laidynės, bėgioti gatvėmis, laukuose rinkti sraiges. Ji mokosi ir skaito rimtas knygas, bet paslapčia varto spalvotus žurnaliukus ir piešia sąsiuvinyje kino dievaičių veidus. Olivai patinka mergaitiška laisvė, tačiau ji negali tęstis amžinai.

Vieną dieną miestelio konditerijos krautuvės savininko sūnus pasiūlo Olivai apelsino skiltelę. Nors mergina dovanos nepriima, tačiau savimi pasitikintis, arogantiškas vyrukas nusprendžia, kad ji turi tapti jo žmona. Nepasiekęs savo tikslo gražiuoju, jis pagrobia merginą, tad jaunutė, vos brandą pasiekusi Oliva patiria brutalią, įstatymais įtvirtintą vyro teisę.  Tačiau Oliva laužo tradicijas ir atmeta moters prievolę būti sudužusiu ąsočiu, o jos ryžtas siekti teisingumo įkvepia kitas kovoti dėl moterų teisių Italijoje.

Tarptautinio bestselerio „Vaikų traukinys“ autorės Violos Ardone naujausia knyga nukelia skaitytoją į XX a. septintojo dešimtmečio Siciliją ir atskleidžia ydingas to meto visuomenės nuostatas. Subtiliai ir jautriai pindama skausmingos istorijos gijas autorė parodo, kad net ir vieno žmogaus pastangos gali atnešti lemtingų permainų visai šaliai.

Tai moderni paryžietiška šeimos istorija, priversianti juoktis net personažams pakliuvus į, regis, beviltiškas situacijas.

Kai chronišku bedarbiu tapęs Žozefinos vyras vieną dieną su meiluže pabėga į Keniją ir pradeda dirbti krokodilų fermoje, ji atsiduria išties nepavydėtinoje situacijoje. Tačiau Žozefina yra dviejų mergaičių – pasitikinčios savimi, gražuolės paauglės Hortenzijos ir drovios, vaikiškos Zojos – motina, tad daug laiko savigailai neturi. Dabar jai reikia rasti būdą užtikrinti sau ir dukroms stabilumą, nes vieniša likusi moteris priversta gyventi už menkutį viduramžių tyrinėtojos atlyginimą. 

O štai charizmatiškoji Žozefinos sesuo Irisė, regis, turi viską – turtingą vyrą, nuostabią išvaizdą ir ištaigingą butą Paryžiuje, tačiau pastaruoju metu ją vis dažniau užklumpa mintys apie gyvenimo prasmę. Kai garsus leidėjas rimtai susižavi jos romano apie viduramžius idėja, ji pasiūlo seseriai sandorį – Žozefina parašys romaną ir susižers visas pajamas, tačiau ant viršelio puikuosis Irisės vardas. Planas atrodė išties puikus, tik nei Žozefina, nei Irisė nenumatė, kad... kad ši knyga taip pakeis jų gyvenimus!

Tai romanas apie žmones, apie bet kurį iš mūsų – kokie esame ar norėtume būti, kokie galime tapti. Šioje istorijoje daug melo, meilės, draugystės, išdavysčių ir svajonių – daug tikro gyvenimo.

„Kathrine Pancol džiugina sumaniais veikėjų portretais bei įžvalgiu, jautriu ir humoro sklidinu pasakojimu.“

 Kirkus

Iš nemylimos dukros – į Švedijos karalienę.

Jauniausios Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės gyvenimo ir meilės istorija

Tikra istorija, primenanti Holivudo nuotykių trilerį, nuožmiuosius „Sostų karus“ ir sukrečiamą melodramą.

Žygimanto Augusto jaunėlė sesuo karalaitė Kotryna Vilniuje gyveno nepastebima ir mažai kam reikalinga – kaip Pelenė, tačiau įsiliepsnojus žiauriam karui su Maskva, ji tapo kone geidžiamiausia nuotaka Europoje.

Kotrynos Jogailaitės likimas ir meilės istorija intriguoja ne mažiau nei garsioji jos brolio Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės drama. Ji ištekėjo beveik 36-erių, tais laikais itin brandaus amžiaus, už vienuolika metų jaunesnio vyro ir iš nereikalingos karalaitės virto įtakinga moterimi, iš nemylimos – geidžiama, iš kalinės – karaliene.

Ne kartą patyrusi skaudžią išdavystę, išgyvenusi karo siaubą ir asmenines dramas Kotryna nepalūžo ir tapo Švedijos karaliene, gerbiama abiejose Baltijos jūros pusėse.

„Solidus literatūrinis ir istorinis žvilgsnis į jauniausios Jogailaitės - Kotrynos – gyvenimo ir meilės istoriją.“

Istorijos mokslų daktarė Rasa Leonavičiūtė- Gecevičienė

„Lietuvos istorijoje apstu išskirtinių, drąsių ir ryžtingų moterų, kurios šiandien gali įkvėpti ir praturtinti maskulinizmo prisotintą mūsų istoriją. Autorė puikiai atskleidžia sudėtingą ne tik romano, bet ir filmo scenarijaus vertą Kotrynos Jogailaitės asmenybės portretą, o knyga įtraukia nuo pirmo iki paskutinio sakinio.“

Istorikė ir visuomenininkė Luka Lesauskaitė

„Lietus Amsterdame“ – tai istorija, kurioje susipina tragiški Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų įvykiai ir jų vertinimas šiais laikais. 

Jaunas žurnalistas velionio tėvo albume aptinka nuotrauką iš Amsterdamo, kurioje užfiksuotas žydų tautybės senelių kaimynas. Nutaręs išsiaiškinti tėvo ryšį su nufotografuotu asmeniu ir parašyti apie tai straipsnį, nuvyksta į Amsterdamą. 

Istorija pasirodo visiškai kitokia, nei iš pradžių manė. Grįžta praeitis, mirtis tyko prie kiekvieno kampo, išgyvenimas tampa svarbiausiu tikslu, sunku atskirti, kas gelbėtojas, o kas išdavikas. Žurnalistas įsitraukia į savo šeimos praeities ir kartu šiurpių Antrojo pasaulinio karo bei pokario metų tyrinėjimus. 

Giminės istorija įgyja kriminalinio pasakojimo bruožų. 

„Lietus Amsterdame“ – penktasis Valdo Barto slapyvardžiu grožines knygas pasirašančio žurnalisto, politikos apžvalgininko Valdo Bartasevičiaus romanas. Ankstesnės knygos „Vorų šokis“, „Mirtis Nidoje“, „Mirtina meilė“, „Spąstai“ priskirtinos detektyvų ir kriminalinio romano žanrui.

BRIDŽERTONAI – tai aštuonių knygų serija, literatūros pasaulyje pradėjusi regentystės laikotarpio dramų fenomeną. Romanuose autentiškai pavaizduotas XIX amžiaus pradžios Londono aukštuomenės gyvenimas, jo užkulisiai, paliečiamos universalios temos, aktualios ir šių dienų skaitytojui. Kronikų centre – Bridžertonų šeima: aštuoni broliai ir seserys, kurie nuolat ginčijasi, svaidosi kandžiais juokeliais, tačiau vienas kitą beprotiškai myli. Kiekvienam iš jų Julia Quinn skyrė po atskirą knygą. Didžiulės sėkmės sulaukė ir Bridžertonų kronikomis paremtas Netflix serialas.

Penktojoje šios serijos knygoje „Serui Filipui, su meile“ pasakojama Eloizos istorija. Sezoną po sezono ji kaip išgalėdama vengė vedybų. Ir jai pavyko! Tačiau dabar Eloiza nebėra tokia įsitikinusi, kad jai išties skirta senmergės dalia, ypač kai geriausia draugė Penelopė, su kuria tikėjosi džiaugsmingai dalytis panašiu likimu, ne tik įsimylėjo, bet ir atrado santuokinę laimę. Staiga Eloiza ima baimintis, kad padarė klaidą, kurios ištaisyti nebegali...

„Išmoninga ir šmaikšti istorija.“

TIME MAGAZINE

Tai, kad Eloiza Bridžerton – senmergė, serui Filipui atrodė tik privalumas. Pasipiršo jai manydamas, kad ji veikiausiai jau kiek desperatiškai laukia vedybų pasiūlymo, ir tikėdamasis gauti ramią, nepretenzingą pačią. Tik desperacija Eloizai anaiptol nebūdinga. Šios ant jo durų slenksčio netikėtai išdygusios gražios moters ramia taip pat nepavadinsi, o tomis retomis akimirkomis, kai ji pagaliau liaujasi tauškusi, jis labai trokšta... ją pabučiuoti.

Eloiza Bridžerton, sulaukusi sero Filipo pasiūlymo, sutrinka – juk nė nebuvo jo sutikusi. Ir vis dėlto... ima apie tai svarstyti, o galiausiai pati nebesupranta, kaip vidury nakties atsiduria išsinuomotoje karietoje, vežančioje ją susitikti su šiuo įžūliu vyru.

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“ 
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Nikas Fosa, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys, sugrįžęs gyventi į savo šeimos gimtąją žemę, tikino griežtai nesikišiantis į senbuvių ukrainiečių laisvės kovas. Bet vieną dieną į pavojų patenka jo mylimoji, ir Nikas, įkvėptas paprastų ukrainiečių atkaklumo, supranta nebegalintis likti nuošaly. Kijevo širdyje tebeverda kruvina Maidano revoliucijos kova. Įširdusi minia reikalauja prezidento zeko galvos, o mūšių horizonte pamažu veriasi didžiojo brolio burna, ciniškai kvatodama ir siekdama praryti Ukrainos žemes. Šiose lyg užkratas ima plisti žalieji žmogeliukai ir vietiniams plaudami smegenis ima šokdinti pagal naujo šeimininko dūdelę. Nikas leidžiasi į nesaugų kelią išžvalgyti tiesos.

Romanas „Dūris“ – lyg drobė, kurios kiekviena gija – tai paprastų ukrainiečių, nepavargstančių kovoti už laisvą tėvynę, istorija.

„Kinematografinis romano paveikumas pritrenkia detalių gausa, charakterių tikroviškumu, aistringu įsigilinimu į medžiagą ir esmingu istorinio virsmo pojūčiu.“

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Rastauskas

Ramūnas Bogdanas (gim. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kyjive, Odesoje, Mykolajive, Dnipre. Kinijoje įšventintas į 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistrus. „Dūris“ – baigiamoji R. Bogdano romanų trilogijos „Ukrainos tridantis“, skirtos 2013–2014 m. įvykiams Ukrainoje, knyga. 2018 m. pasirodė pirmas trilogijos romanas „Prie bedugnės“, o 2020 m. antrasis – „Juodas sniegas, raudonas dangus“.

Skaitomiausia lietuvių autorė bibliotekose.

Sakoma, su likimu nepajuokausi, juolab nuo jo nepabėgsi, bet jeigu likimas jums pasiūlytų dar vieną galimybę? Lygiai tokią pačią kaip naujausio bemiegę naktį žadančio Irenos Buivydaitės romano herojėms, pusseserėms Elzei, Lėjai ir Jomantei?  

Juk ne sykį gyvenime su giliu atodūsiu stvėrėtės sau už galvos: „O, jei būčiau žinojusi...“ Juk tikrai susimąstėte, kad kiekvienas jūsų poelgis ar žodis gali nulemti visą grandinę tolimesnių įvykių – ir džiugių, ir skaudžių. Juk graužėtės dėl savo pasirinkimų, šiurkštoko elgesio su mylimu žmogumi, nepagrįstų priekaištų, kaltinimų? Kiek ašarų praliejote, kiek save plakėte, kad pasielgėte kvailai, įskaudinote niekuo dėtą žmogų? Laimė, daug ką galima atitaisyti, atsiprašyti, netgi likti draugais. Tačiau yra ir negrįžtamų dalykų, pakeitusių visą mūsų gyvenimą... Nejaugi niekada nepagalvojote: „Kas būtų, jei...“? Niekada netroškote pro rakto skylutę pamatyti, kaip būtų susiklostęs jūsų gyvenimas, jei anuomet būtumėte pasielgusios kitaip?

Ką knygos herojės pasirinks – dabartinį ar pakeistą gyvenimą? Širdies ar proto balsą? Ar išties KITOJE TIKROVĖJE taps laimingesnė:

Elzė – kukli leidyklos redaktorė, ištekėjusi už milijonieriaus verslininko ir atsiduodama svajonei rašyti;

Lėja – laisvos sielos pasaulio gyventoja, pasprukusi iš savo vestuvių su klausytojų širdis tirpdančiu kipriečiu muzikantu;

Jomantė – įstrigusi meilės trikampyje ir pasirinkusi jai protą aptemdžiusį vyrą? 

Irena Buivydaitė – anglų kalbos dėstytoja, vertėja, tokių skaitytojų pamiltų knygų, kaip „Šimtas baltų mersedesų” „Rožių dvaras“ ir „Mėnesiena ir tu“ autorė. „Kas būtų, jei“ – jau penkioliktoji lietuviškų melodramų karaliene tituluojamos rašytojos knyga. LATGA duomenimis prie jos knygų bibliotekose rikiuojasi ilgiausios eilės.

Pasauline sensacija tapęs „New York Times“ bestseleris nr. 1

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

VIKTORIJA – simpatiška fotografė, turinti puikų humoro jausmą, nebijanti pasijuokti iš savęs. Legendinę Bridžitą Džouns primenanti mergina nesuka galvos dėl kūno linijų – ji tikrai nesušoktų „Gulbių ežere“, juolab strazdanomis nubarstytą nosį yra pasibalnojusi amžinai trukdančiais akiniais. Viktorija – gyvenimiška, paprasta ir nuoširdi.

JORIS – holivudinės išvaizdos odontologas, po ilgo laiko grįžęs į gimtąjį miestą. Vyrui ramybės neduoda praeities demonai, dažnai aplankantys sapnuose. Joris siekia suvesti sąskaitas su žmogumi, sugriovusiu jam gyvenimą. Ar jauną gydytoją apraizgęs paslapčių voratinklis jo neįkalins?

Kartais nuodėmingas „ak, kaip norisi ko nors saldaus“ prieš miegą gali būti lemtingas. O protą jaukiantys jausmai užsimegzti netikėčiausiu laiku ir netikėčiausiose vietose – kad ir... odontologo kėdėje!

JAUSMŲ ISTORIJA SU ŽIUPSNIU TRILERIO ĮTAMPOS IR SAUJA HUMORO NEAPLENKIANT RIMTŲ TEMŲ. TRUPINĖLIS TIKRO GYVENIMO, KURIAME YRA VIETOS IR SKAMBIAM JUOKUI, IR GRAUDŽIOMS AŠAROMS.

Debiutuojanti autorė Ieva Vill gyvena gražiame Suvalkijos mieste, kartu su vyru dirba fotografais. Humoro nestokojanti rašytoja įkvėpimo semiasi iš kasdienių situacijų. Anot Ievos, pats gyvenimas yra margas ir įdomus – tereikia apsidairyti i r viską užrašyti.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. 

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą vertą padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Woman'Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Nepaprasta dykumų mergaitės istorija

Waris Dirie gimė 1965 metais Somalio klajoklių gentyje. Jos vaikystė – tai nesibaigianti kelionė per dykumas su šeimos auginamais galvijais. Būdama penkerių ji išgyveno Afrikos klajoklių gentyse plačiai paplitusią moteriškų genitalijų apipjaustymo ceremoniją, palikusią ne tik fizinius, bet ir gilius dvasinius randus. Kai tėvas nusprendė 13-metę dukterį ištekinti už gerokai vyresnio vyro, Waris pirmą kartą pasipriešino likimui. Ji slapčia paliko gimtuosius namus ir pabėgo į Vakarus. Ten ją netikėtai pastebėjo mados fotografas ir netrukus paauglei atsivėrė stulbinantis aukštosios mados pasaulis.

Tapusi pasaulinio garso manekene Waris niekada nepamiršo savo šaknų. Pasiekusi karjeros viršūnę ji išdrįso prabilti apie mergaičių lytinių organų žalojimą ir pasidalino savo asmenine patirtimi. 1997 metais Waris Dirie tapo Jungtinių Tautų Organizacijos ypatingąja ambasadore ir prisidėjo prie kovos su mergaičių apipjaustymu.

Waris istorija – neįtikėtinos drąsos ir nepalaužiamo tikėjimo manifestas. Iš Somalio dykumų pakilusi į aukštosios mados pasaulį, ji atkakliai grūmėsi su visomis negandomis – ir kovą laimėjo. Tai yra gražiausias įkvėpimas visiems ir kiekvienam.

Elton John

Bėgdamas nuo politinės priespaudos aštuoniolikmetis Abdulrazakas Gurnah (1948 m.) paliko gimtąjį Zanzibarą ir apsigyveno Anglijoje. Dešimt romanų sukūręs autorius savo rašytojo karjerą paskyrė tremties temai, nagrinėdamas klausimą, kaip ir kodėl žmonės atsiduria toli nuo namų, šeimos, bendruomenės, o kartais ir nuo savęs. 2021 m. jam skirta Nobelio literatūros premija už „bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“.

NACIONALINIS BESTSELERIS

„New York Times“, „Washington Post“,

„Time“ geriausia metų knyga

Pabėgęs iš tėvų namų rytinėje Afrikos pakrantėje, dar visai mažas Iljasas pagrobiamas kolonijinės kariuomenės ir patenka į vokiečių misionierių mokyklą. Po daug metų jis galiausiai grįžta į gimtąjį kaimą, tačiau tėvų neberanda, o sesuo Afija – atiduota žmonėms, kurie su ja elgiasi prasčiau nei su verge. Iš tos pačios kariuomenės kitas jaunuolis – Hamza irgi grįžta namo su giliais kūno ir sielos randais. Jis tetrokšta paprastų dalykų – turėti darbą ir užsitikrinti saugumą. Tik sutikęs gražuolę Afiją supranta taipgi troškęs meilės. Jaunuolių likimams pinantis į vieną, jiems gyvenant savo kasdieną ir įsimylint, ant kito žemyno ima tamsėdamas slinkti naujo karo šešėlis.

„Knygoje „Anapus mirties“ galime stebėti Abdulrazako Gurnah gebėjimą grakščiai nagrinėti skaudžią temą dviem lygmenimis vienu metu. Ši

istorija – tai Europos kolonializmo epas ir kartu intymus žvilgsnis į kaimo gyvenimą viename iš daugelio pro akis praleistų žemės kampelių. Čia iškalbingi tiek faktai, tiek jausmai.“

THE WASHINGTON POST

„Svarbus ir įspūdingas kūrinys, ištrinantis ribas tarp žanrų. Tai istorinis epas, nuotykių romanas ir galiausiai – meilės istorija.“

PITTSBURGH CITY PAPER

Vokietija manė, kad jos užšifruoti pranešimai niekam neįkandami.

Bet jie klydo.

1940-ieji. Hitlerinė Vokietija užkariavo visą Europą, neparklupdyta tik Didžioji Britanija. Žūtbūtinė kova vyksta ne tik mūšio lauke, bet ir gamyklose, laboratorijose, kabinetuose. Aiškindamiesi nacių planus britai subūrė mokslininkų, intelektualų ir mąstytojų būrį, o šis Blečlio parke įrengtoje bazėje laužė galvas šifruodamas užkoduotą priešo informaciją. 

Toje margoje komandoje darbuojasi ir trys moterys. Perimtus vokiečių pranešimus verčia žavi ir elegantiška Osla – kilmingos šeimos atstovė, Graikijos princo Filipo širdies draugė. Tiesi ir ryžtinga Mabė iš skurdaus Rytų Londono dirba prie iškodavimo mašinų. Drovioji Betė – paklusni valdingos motinos duktė – temoka lukštenti sudėtingiausius kryžiažodžius, bet tampa geriausia Blečlio parko kriptoanalitike. 

Deja, karas, skaudžios netektys ir slegianti pareiga saugoti darbo paslaptis išardo merginų draugystę.

1947-ieji. Didžioji Britanija ruošiasi princesės Elžbietos ir Graikijos princo Filipo vestuvėms, o dvi priešėmis tapusios draugės nuo trečiosios gauna koduotą laišką. Pamiršusios tarpusavio nuoskaudas, Osla, Mabė ir Betė susitelkia prie paskutinės užduoties. Trijulės sukviesta senoji komanda stengiasi atskleisti „Rožės“ kodą ir demaskuoti Blečlio parke dirbusį išdaviką. 

Kate Quinn yra „New York Times“ ir „USA Today“ bestselerių istorinių romanų autorė, Lietuvos skaitytojams pažįstama iš romano „Alisos tinklas“. Naujausiame savo kūrinyje „Kodas „Rožė“ ji pasakoja dar vieną intriguojančią Antrojo pasaulinio karo laikų istoriją, kurioje kovoja, myli ir neapkenčia trys moterys, trys slapčiausios britų kodavimo ir šifravimo organizacijos darbuotojos, trys draugės ir vienas šnipas, pakeitęs jų likimus.

„Iš kojų verčiantis istorinių romanų karalienės kūrinys“ –  Fiona Davis, „New York Times“ bestselerių autorė.

„Šis kvapą gniaužiantis pasakojimas apie žvalgybą ir moterišką solidarumą – tikras šedevras; norėsite ir juoktis, ir verkti. Skiriama ryškioms, spalvingoms ir  nepamirštamoms Blečlio parko moterims“ – Stephanie Dray

Laukas

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Tabakininkas

Artėjant 1937-ųjų rudeniui septyniolikmetis Francas Huchelis, palikęs gimtąjį kalnų kaimelį, naivumo ir gyvenimo troškulio pilna širdimi iškeliauja į Vieną. Nepažįstamame mieste mokiniu savo krautuvėje jį priima senas Vienos tabakininkas. Vienas iš jo nuolatinių klientų – greta gyvenantis garsusis psichoanalitikas Sigmundas Freudas. Francas netrunka susidraugauti su garbaus amžiaus profesoriumi, o skausmingai įsimylėjęs kabareto šokėją čekę Anežką kreipiasi į jį pagalbos. Nuoširdumo ir tylios išminties nestokojančiais pokalbiais jiedu bando įminti meilės ir seksualumo paslaptis. Tačiau naciams įžengus į Vieną Francas ir Freudas įsisuka į dramatiškų įvykių sūkurį ir netrukus kiekvienas yra priverstas priimti sudėtingiausią sprendimą gyvenime: pasilikti ar bėgti.

„Trapus, tylus, grakštus ir poetiškas – nedidukas lobis.“
SWR

„Romanas apie kibirkštis, kurios nušviečia tamsą: išmintį, užuojautą, iššūkius ir drąsą.“
Daily Mail

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Iš viso parašė šešis romanus; tarptautinio pripažinimo sulaukė jo romanai „Visas gyvenimas“, 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, ir „Tabakininkas“.

Prašyk dar kartą

Frensis Glisonas ir Brajanas Stenhoupas – du jauni, neseniai šeimas sukūrę Niujorko policijos pareigūnai – 1973-iaisiais paskiriami drauge patruliuoti Bronkso gatvėmis. Porininkų keliai netrukus išsiskiria, jiems taip ir nespėjus tapti artimais draugais. Tik Frensio žmona Lena, sužinojusi, kad po kurio laiko į gretimą beveik idiliško užmiesčio namą atsikrausto Stenhoupai, tikisi pakeisti padėtį ir užmegzti šiltus santykius tarp šeimų. 

Tačiau už kiekvienų durų verda savas gyvenimas, ir, kad ir kiek stengtųsi Lena, keistai priešiškas ir dažnai nepaaiškinamas Anės Stenhoup elgesys užkerta kelią bet kokiam artimam ryšiui. Metams bėgant įtampa tarp šeimų auga, kol vieną dieną ją vainikuoja tragiškas įvykis, ne tik kardinaliai pakeičiantis visų pasaulius, bet ir galintis sugriauti beužsimezgančią vienturčio Stenhoupų sūnaus Piterio ir Glisonų jaunėlės Keitės meilę.

Mary Beth Keane švelniais, neskubriais potėpiais tapo sudėtingą šeimos ir mylimųjų santykių dinamiką, psichikos ligos paveiktų artimųjų, mėginančių tyla užgožti klausiamus aplinkinių žvilgsnius ir bijančių likti nesuprastų, paveikslą. Autorė jautriai prisiliečia prie pirmosios meilės, vaikystės traumų, priklausomybių demonų ir subtiliai kintančio pasaulio suvokimo, taip suteikdama galią ne tik naujai išvysti įsisenėjusias skriaudas, bet ir išmokti už jas atleisti.

„Nuostabi knyga!“
Taylor Jenkins Reid, romano „Septyni Evelinos Hugo vyrai“ autorė 

„M. B. Keane visą pasakojimą sutelkia vos į kelis veikėjus, leidžia pamatyti jų kismą šeimos, meilės, išdavystės ir atleidimo akivaizdoje.“
Daily Express 

Šiltinė

Jie vadino ją Mikrobų Moterimi. Šiltininke Mere.

Bėgdama nuo skurdaus ir nepakeliamai sunkaus gyvenimo Airijoje, Merė Melon atvyksta į Niujorką. Užsispyrusi, ryžtinga ir pasitikinti savo jėgomis, sunkiu darbu ji prasiskina kelią į Niujorko aukštuomenės namus ir netrukus tampa visų gerbiama virėja. Tačiau tarnaudama vis kitiems šeimininkams, Merė nė neįtaria, kad paskui ją driekiasi vidurių šiltinės nešamos mirties šleifas.

Susekta ir įkalinta užkrečiamųjų ligų pacientams skirtoje izoliuotoje saloje, visuomenės akyse Merė – mirtį sėjantis monstras, o gydytojams ji – sensacingas atradimas, kad užkratą platinantis žmogus pats niekada nepasijunta prastai. Ir iš tiesų Merė nesijaučia serganti, todėl medikų ir visuomenės veiksmai jai atrodo neteisingi. Ji negali susitaikyti su nelaisve, slegiančia vienatve ir viešu pažeminimu. Tik ne po to, kai dėl visko teko taip sunkiai kovoti.

„Tai savita vienos moters atgailos istorija ir liudijimas, kokia stipri gali būti valia ir nenoras pripažinti to, kas sunkiai suvokiama. Tačiau saviapgaulei susidūrus su neišvengiama realybe, visos viltys subyra į šipulius.“
New York Times Book Review

„Įsibaiminusios XX a. pr. visuomenės akyse demonizuota Šiltininkė Merė pagaliau įgauna kūną ir kraują, tikras, žemiškas emocijas.“
LIBRARY JOURNAL

Mary Beth Keane (Merė Bet Kyn, g. 1977) – airių kilmės amerikiečių rašytoja. 2005 m. Virdžinijos universitete ji įgijo Vaizduojamojo meno magistro laipsnį. „Šiltinė“ – antroji autorės knyga, paremta tikra XX a. pradžioje Niujorke gyvenusios Mary Mallon, geriau žinomos Šiltininkės Merės vardu, istorija. 2017 m. „BBC America“ paskelbė žinią, kad pagal knygą kuria mini serialą, Merės vaidmenį atliks aktorė Elisabeth Moss.

Vilties istorijos

„Vilties istorijas“ – savo pirmąją negrožinę knygą – Heather Morris rašė kaip tiltą, jungiantį jos romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, kuris Lietuvoje pasirodys 2023-iaisiais, įžanga. 

Kalbėdamasi su savo skaitytojais Heather nuolat išgirsta klausimą: „Iš kur ta istorija?“ Ir iš tiesų – už kiekvieno jos romano siužeto slypi istorija. Lale’as jai papasakojo savo ir Gitos meilės, vilties, tvirtybės ir išgyvenimo istoriją. Cilkos istorija – autorės pažadas Lale’ui skaitytojams papasakoti apie drąsiausią jo pažinotą žmogų. O apie tris seseris Meller ji sužinojo iš elektroninio laiško, kurį parašė vienos jų sūnus. Šioje knygoje Heather dalinasi ir dalele savęs – iš kur yra kilusi, kas svarbiausi žmonės jos gyvenime, kaip ji iš savo prosenelio išmoko klausytis. Taip pat pasakoja apie patirtį didelės Australijos ligoninės Socialinio darbo skyriuje, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų, ir apie pacientus bei jų artimuosius, sutiktus skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis. 

„Vilties istorijos“ – tai įkvepiantis gyvenimo vadovas, kuriame Heather pasakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaprastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas. 

„Istorijos mus jungia ir primena, kad viltis visad gyva.“

Heather Morris 

„Nuoširdžiuose atsiminimuose autorė išaukština mokėjimą klausytis kaip meilės ir empatijos išraišką. Ši knyga – žmogiškojo ryšio šventė.“

Kirkus Review 

„Supinant puikų pasakojimą su išmintingais patarimais, šioje knygoje parodomas lėtesnio gyvenimo grožis išsiblaškymo amžiuje.“

Publishers Weekly 

Aušvico tatuiruotojas

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Cilkos kelias

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija

Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

„Ji buvo narsiausias mano pažinotas žmogus.“
Lale'as Sokolovas

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, galimas daiktas, turi vertą papasakoti istoriją. Diena, kai Heather susitiko su Lale’u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale’as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale’o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“. Jis tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesniais Morris romanais „Cilkos kelias“ ir „Trys seserys“ bei „Vilties istorijomis“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.