Žinoma šiuolaikinė airių ir britų rašytoja Maggie OʼFarrell neslepia, kad dar nuo paauglystės buvo ne tik įkvėpta, bet kone apsėsta Shakespeareʼo „Hamleto“. Ji sako visu kūnu jautusi, kad tai, jog „Shakespeareʼas nė vienoje savo pjesėje ir niekur poezijoje neužsimena apie „Juodąją mirtį“, XVI a. pabaigoje siautusią maro epidemiją“, – įdomu ir keista.
Iš pamąstymų, ką galėtų reikšti toks nutylėjimas, 2020 m. pasirodė jos romanas „Hamnetas“ – didžiulio kritikų ir skaitytojų dėmesio sulaukusi knyga, jau išleista ir lietuvių kalba (vertė Rasa Drazdauskienė, išleido leidykla „Baltos lankos“).
„Hamnetą“ gal ir galima skaityti kaip pasaką, įšaknytą žiaurioje, tiesiog širdį draskančioje realybėje, – tai visa persmelkiantis suvokimas, akistata su mintimi, kai supranti, kad nėra tokių kerų, kurie išgelbėtų tavo vaiką nuo mirties“, – apie savo knygą sako M. OʼFarrell.
Anot kritikų, „Hamnetas“ – nuostabia kalba, sodriu žodynu ir itin jautriu, netikėtu pasakojimu užgaunanti istorija.
„Kaip gali taip būti“
Pasak autorės, Kembridže studijuodama anglų kalbą ir literatūrą, ji vėl susidūrė su Shakespeareʼu ir jo biografija. Tada ir sužinojusi apie sūnų Hamnetą bei jo mirtį. „Tuose puslapiuose, kur buvo užsimenama apie genijaus sūnaus netektį, paprastai toliau natūraliai būdavo pateikiamos net kelios pastraipos informacinio teksto apie vaikų mirtingumą XVI a. Britanijoje. Esą tai buvęs toks dažnas reiškinys ir įprastas dalykas, kad tėvai beveik ir dėmesio į jį nekreipdavę, priimdavę visiškai natūraliai. Skaičiau ir, pamenu, galvojau, kaip gali taip būti. Tokia mintis mane tikrai labai glumino“, – pasakoja autorė.
Taip pamažu užgimė Shakespeareʼo sūnaus istorijos įkvėptas „Hamneto“ siužetas: vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?
Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.
Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, nepaisančio visuomenės normų ir pasirenkančio neįprastą kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.
Agnesė – stereotipų įkaitė
O kas pastūmėjo autorę nukreipti žvilgsnį nuo Shakespeareʼo gyvenimo, kuris knygoje nė karto net nepavadinamas vardu, prie jo žmonos Anne Hathaway, žinomos kaip Agnesė, istorijos?
„Nutylėjimai ir tos keistos, istoriškai trapios, o ir žmogiškai sunkiai suprantamos prielaidos apie tai, kokia ji neva buvusi“, – sako M. OʼFarrell.
Pasak jos, Shakespeareʼo žmonos paveikslas kultūriškai gana nusistovėjęs, tačiau pačios autorės jis neįtikino.
„Tiek akademiniuose tekstuose, tiek populiariojoje kultūroje įsitvirtino tam tikras Shakespeareʼo žmonos įvaizdis. Esą buvusi jauną vyrą suviliojusi vyresnio amžiaus kaimietė. Pats Shakespeareʼas su ja neva būti nenorėjęs, ji tik įkalinusi literatūros genijų santuokoje. Man toks įvaizdis ir suvokimas kėlė didžiulį pyktį, bandžiau suprasti, kas po tuo slypi ir kodėl šeiminis gyvenimas, jo įtaka genijaus formavimuisi šitaip menkinama. Ypač turint omenyje, kad ir Agnesės įvaizdis labai tendencingas, stereotipinis ir nebūtinai teisingas, o įrodymų, kad Shakespeareʼas nekentė savo žmonos ar kad jam nerūpėjo sūnaus netektis, nėra. Veikiau priešingai: pavadinti pjesę mirusio sūnaus vardu yra daugiau nei reikšmingas žingsnis“, – įsitikinusi romano autorė.
M. OʼFarrell sako visų pirma norėjusi šią santuoką pamatyti kaip partnerystę, kuri praturtino patį literatūros klasiką ir kurios atgarsius galima rasti jo kūryboje. O kuriamas Agnesės paveikslas – išskirtinis laisvos dvasios moters vaizdinys.
„Manęs dažnai klausia, ką gi aš suprantu apie gedulą, kaip galiu ir ar galiu žinoti, ką reiškia netekti vaiko, jei pati to niekada neišgyvenau. Tai turiu pasakyti, kad nežinau ir turbūt nieko baisesnio neįsivaizduoju. Kita vertus, kasdien gyvenu su žinojimu, kad mano vidurinioji dukra, dešimtmetė, gali staiga numirti. Nuo staigaus ir sunkiai kontroliuojamo anafilaksinio šoko. Tai daug ką gyvenime keičia“, – pasakoja rašytoja.
Pasak jos, kūryba padeda akis į akį susidurti su savo baimėmis, jas išgyventi, tačiau vargu ar tai verta vadinti drąsa.
„Drąsūs yra tie, kurie iš tiesų gelbsti žmonių gyvybes, – medikai, gelbėtojai. Rašytojai, mano galva, veikiau atsiduria drąsių profesijų sąrašo pabaigoje“, – įsitikinusi M. OʼFarrell.
yra tie, kurie iš tiesų gelbsti žmonių gyvybes, – medikai, gelbėtojai. Rašytojai, mano galva, veikiau atsiduria drąsių profesijų sąrašo pabaigoje“, – įsitikinusi M. OʼFarrell.