Haruki Murakami

Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema - kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną „Avies medžioklė“ jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo - taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas.

Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?

Jeigu nebūtų buvę šios, per dešimt metų sukauptos, gyvenimo patirties, tikriausiai nebūčiau ėmęsis rašyti romanų, o jeigu ir būčiau pagalvojęs apie rašymą, tikrai nebūčiau nieko parašęs. Nepaisant to, žmogaus prigimtis nesikeičia taip drastiškai. Noras pabūti vienam ir dabar išlikęs. Todėl tas bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.

Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu – kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų. Tokijuje gimęs ir
užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus“. Praeina 16 metų... Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę
įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo. Tarsi negyvenamoje saloje „name“ įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė“. Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus... Vidurnaktį suskamba telefonas – buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Beldimas buvo trumpas, stiprus, tarsi įgudęs stalius kaltų vinis. Tas, kuris beldėsi, suprato, kad garsas tikrai pasiekia Kino ausis. Kad tas garsas ištraukia Kino iš kieto vidurnakčio miego,
iš palaimingo trumpo poilsio ir kiaurai perskrodžia jo sąmonę iki tolimiausio užkaborio.
Kino žinojo, kas beldėsi į duris. Beldimas ragino jį keltis iš lovos ir atidaryti duris iš vidinės pusės. Tas, kuris beldėsi, neturėjo jėgų atidaryti durų iš lauko. Kino turėjo savo paties rankomis atidaryti
duris. Jį vėl nušvietė mintis, kad šito apsilankymo jis laukė labiau už viską ir tuo pat metu bijojo labiau už viską

Haruki Murakami

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes. Knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos.

Šis romanas pelnė prestižinį „Yomiuri“ literatūros apdovanojimą, kurį rašytojui įteikė Nobelio premijos laureatas Kenzaburo Oe, anksčiau buvęs vienas aršiausių Haruki Murakami kūrybos kritikų. Tai – bene ambicingiausias Haruki Murakami kūrinys:

„Prisukamo paukščio kronikos“ buvo parašyta 9-ajame dešimtmetyje, tuo metu, kai Japonijoje įsigalėjo „uniformuota visuomenė“. [...] Romanas yra protestas prieš „homogeniškumą ir uniformizmą“. Tame dešimtmetyje Japonijoje atsirado single generation, kai pamažu iro tradicinė japonų šeima ir daugėjo vienišų žmonių.
Šarūnas Monkevičius, „7 meno dienos“

Pagrindinis veikėjas Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės išsitrina... Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus užverstas paskutinis puslapis.

Šis romanas įvertintas pasaulinėmis literatūros premijomis: 2006 metais pelnė Pasaulio fantastikos ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimus. Pastarąjį iki šiol yra gavę tik aštuoni rašytojai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai Haroldas Pinteris bei Elfriede Jelinek.

Romano herojus penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Vieną dieną Kafka pabėga iš namų ir įšoka į autobusą, vežantį į atsitiktinai pasirinktą Takamatsu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu pagyvenęs Tokijo gyventojas vardu Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę nužudydamas nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka rašyti ar skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamatsu, kur jis susitinka su klajojančiu Kafka.
Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje tarsi prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje šis pasakojimas įgauna modernią graikų tragedijos formą.

„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra „autsaideriai“. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“
Haruki Murakami, Randomhouse.com

Šis romanas Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus Haruki Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“. „Norvegų giria“ nuo kitų Murakami romanų skiriasi realistinėmis pasakojimo intonacijomis: Toru Vatanabė mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje. Tada iš gyvenimo pasitraukė jo geriausias draugas Kidzukis, o Naoko tapo svarbiausiu žmogumi jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė ir Midori...

Tą naktį, kai mirė Kidzukis, aš praradau gebėjimą taip paprastai suvokti mirtį (ir gyvenimą). Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.

„Norvegų girioje“ persipina meilės ir savižudybės istorijų gijos. Skaitytoją užliejanti Toru gyvenimo tėkmė – rami lyg upė ir gili it giria.

„Matyt, autoriui toks romano įvardijimas reiškė ne vien „The Beatles“ dainos pavadinimą ir ne vien egzotiško šiaurės krašto florą. Kadangi Vatanabė – studentas, neblogai susipažinęs su Europos literatūra, nežinoti Dantės jis negalėtų. Tamsi ir gūdi giria Dantei reiškia kelią į pragarą, o gūdumoje sutikti trys žvėrys įkūnija giliausias žmogaus ydas. Galbūt ir tamsiąja „Norvegų giria“ einama ta pačia kryptimi, ir tie patys žvėrys seka karštomis pėdomis?..“
Renata Šerelytė, 7 meno dienos

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe‘s, J. L. Borgeso, G. G. Marquezo, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jo noveles yra pamėgę kino kūrėjai, o pats rašytojas dar vadinamas japonų literatūros Davidu Lynchu. 2006 metais Murakami buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes.

Šią knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos:

„Drive my Car". Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu - kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų.

„Yesterday". Tokijuje gimęs ir užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus". Praeina 16 metų...

„Nepriklausomas organas". Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo.

„Šecherezada". Tarsi negyvenamoje saloje "name" įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė".

„Kino". Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus.

"Vyrai be moterų". Vidurnaktį suskamba telefonas - buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?

Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.


„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“

Haruki Murakami