Haruki Murakami

Kai iš vieno miestelio aptvaro be žinios pradingsta dramblys, visas vieno žmogaus gyvenimas ima subtiliai verstis aukštyn kojomis. Vidurnaktį staiga baisų alkį pajutusi pora sėda į automobilį ir apiplėšia „McDonald's“ restoraną. Moteris staiga susivokia nepajėgianti atsispirti mažam žaliam padarėliui, išsiraususiam kelią į jos sodą. Kankinama nemigos žmona nubunda ir panirusi į pusiau sąmoningą būseną išvysta prieblandos pasaulį, kuriame viskas įmanoma, – netgi mirtis. Kiekvienu šio rinkinio apsakymu Haruki Murakami meta iššūkį vadinamajam normaliam pasauliui. Su pavydėtinu talentu jis griauna patį realybės pagrindą ir kasdieniame gyvenime iškelia tai, kas siurrealu, o paprastuose dalykuose įžvelgia tai, kas visai nepaprasta.

Dėl viso pikto pridursiu, kad dramblius mes gaminame ne nuo nulio. Po teisybei, juos mes padauginame. Kitaip tariant, pasigavę dramblį, pjūklu nurėžiame jam ausis, nosį, galvą, kūną, kojas ir uodegą, viską gražiai sudėliojame ir gauname penkis dramblius. Todėl tik penktadalį tokio dramblio sudaro tikrasis, visas kita - padirbinys. Tačiau plika akimi to nematyti, pats dramblys, aišku, irgi nieko neįtaria. Štai taip nagingai mes dauginame dramblius.

Nuostabus rašytojas... jis užčiuopia bendrą šiuolaikinės širdies ir minties pulsą.
Jay McInerney

Ir kaipgi Murakamiui pavyksta kurti poeziją rašant apie šiandieninį gyvenimą bei emocijas?
Independent on Sunday

Užburia... intriguoja... Visiems šiems apsakymams būdingas nuostabiai siurrealistinis pasakojimas ir naujoviškas, sąmojingas tonas.
Wall Street Journal

Murakami iš tiesų originalus, bet daugeliu atžvilgių ir Franzo Kafkos sekėjas, nes, atrodo, jam pakanka išminties perprasti, kad Kafka iš tikrųjų buvo rašytojas humoristas.
Sunday Herald

Tai – vieno skaitomiausių Haruki Murakami romano „Avies medžioklė“ tęsinys:
... panorau sukurti veikėją, kuris būtų neapsakomai vienišas šioje milžiniškoje, sudėtingoje pinigų ir informacijos visuomenėje. Taip atsirado „Avies medžioklė“ ir „Dansu“.

„Dansu dansu dansu“ – romanas apie nepaprastai paprastą trisdešimtmetį, ištikimuoju subaru nardantį Tokijo gatvėmis, klajojantį Japonijos pakrantėmis:
Nesu nelaimingas. Bet aš irgi toks kaip tu. Man atrodo, kad kažko trūksta. Man regis, aš gyvenu normalų gyvenimą. Aš šoku. Moku žingsnius ir šoku. Ir gerai. Bet visuomenine prasme aš nieko nesusikūriau. Man trisdešimt ketveri, aš nevedęs, neturiu pastovaus darbo, stumiuosi nuo dienos iki dienos. Negaliu gauti net paskolos būstui. Net neguliu su niekuo. Kas iš manęs bus po trisdešimties metų?
Romano veikėją, kuris nusprendžia ieškoti paslaptingai dingusios draugės, pamažu pasiglemžia keisti įvykiai, sekso ir metafizinio siaubo sūkuriai. Draugystė su trylikamete aiškiarege, užšifruoti pranašiškų galių turinčio Žmogaus Avies nurodymai. Vienas po kito į mirties menę Honolulu iškeliaujantys bičiuliai, bet vidinis balsas herojui liepia: kad ir kas nutiktų, nepaliauk šokti – dansu dansu dansu.

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuruose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.
Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Grįždamas iš apsilankymo pas mamą, staiga pradingsta vyriškis. Jo žmona prašo specialiojo tyrėjo pagalbos. Meilužiai pabėga nuo savo sutuoktinių į Graikiją, tačiau kai naujos aplinkos sukelta euforija ima slūgti, vieną jų pamažu apninka keistos mintys. Teatrologijos studentas bando apsiprasti su gyvenimo pokyčiais ir mirties šešėliu, temdančiu jo ir artimos merginos ryšį. Dovanų gautas jonvabalis nejučia jam suteikia išminties. Jauna moteris susižavi Ledo žmogumi ir atsiduoda likimo staigmenoms. Midzuki Odzava–Ando sunerimusi – iš atminties sprūsta nuosavas vardas ir, kai jau atrodo, kad jo niekada neatgaus, ją nustebina nežmogiška būtybė.

Šiame apsakymų rinkinyje veikia katės žmogėdros, nusikaltėlė beždžionė, aštrieji varnai, taip pat – svajonės, kurios mus formuoja, ir dalykai, kurių trokštame. Ištrūkę į viltingą susitikimą Italijoje, romantiškai ir nuodėmingai pabėgę į Europos pietus, atostogaudami Havajuose ar tiesiog įsisukę į kasdieniškus reikalus Murakami herojai susiduria su neaprėpiama netektimi ir seksualumu, jonvabalio švytėjimu ir neįveikiamu atstumu tarp tų, kurie turėtų būti patys artimiausi.


Dvidešimt keturių apsakymų rinkinyje naujai atsiskleidžia Haruki Murakami meistriškumas. Jo apsakymai – ir siurrealistiški, ir žemiškai paprasti – liudija autoriaus talentą perteikti platų žmogaus patirčių spektrą, mokyti ir nepaliaujamai stebinti skaitytoją.


„Kiekvienas įstengtų suregzti sapną primenančią istoriją, tačiau retas kuris leidžia mums pasijusti taip, tarsi patys sapnuotume.“
Laura Miller

„Tiek į vaizduotės žaidimus, tiek į tikrovę Murakami gilinasi su atida ir lengvumu.“
Richard Eder

Romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ skaitytoją panardina į dviejų izoliuotų ir keistų pasaulių gyvenimą. Viename jų – šiuolaikinis Tokijas: herojai klausosi Bobo Dilano, mėgaujasi italų virtuve ir rūpinasi gyvybiškai svarbių duomenų saugumu kompiuterizuotoje bei informacijos revoliuciją išgyvenančioje visuomenėje. Antrasis pasaulis – mažas, keistai nykus, uždaras Miestas; po jo laukus klajoja vienaragiai, o savastį praradę jo piliečiai gyvena skyrium nuo savo šešėlių.

„Pamažu besirutuliojant veiksmui tiek vienoje, tiek kitoje stovykloje, imi pastebėti, kad yra dalykų, ženklų, kurie vienokiu ar kitokiu būdu atsikartoja abiejuose pasauliuose, ir jau žinai, gal tik nujauti, bet ta nuojauta tikra – jųdviejų sutapimas jau nebeišvengiamas.“
Gediminas Kajėnas, bernardinai.lt

„Meistriškai kuriama savita kiekvieno pasaulio atmosfera ir susipinantys herojų likimai skaitytoją įtraukia į linksmą, o kartu ir labai rimtą proto prigimties ir galimybių apmąstymą.“

„Viso to, kas yra šitame pasaulyje, tame kitame nėra. Ten nėra nei laiko, nei gyvenimo, nei mirties. Jokių apibrėžtų vertybių tiesiogine prasme. Jokios savasties.“

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe’s, J. L. Borgeso, G. G. Markeso, K. Voneguto, M. Pavichiaus tekstais, kuriuose yra svarbus mėginimas atrasti mistinę žmogaus dvasios gelmę ir atskleisti logiškai ir racionaliai nesuvokiamas gamtos paslaptis.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. 2006 metais rašytojas buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Ankstyvasis Haruki Murakami: pirmas romanas

„Tobulų tekstų nebūna. Lygiai kaip nebūna tobulos nevilties.“

Jaunas biologijos studentas grįžta namo vasaros atostogų. Vienatvės persunktą laiką jis leidžia Džei bare kartu su draugu, pravarde Pelė. Geria alų, rūko, klauso radijo, galvoja apie rašymą, keistus atsitiktinumus, kūnišką meilę, tris buvusias merginas ir ką tik sutiktą ketvirtąją, teturinčią devynis pirštus.

„Išgirsk vėjo dainą“ – pirmasis Murakami romanas, pirmąkart išspausdintas 1979 m. „Gundzo“, viename įtakingiausių literatūros žurnalų Japonijoje. „Išgirsk vėjo dainą“ kartu su antruoju Murakami romanu „1973–iųjų kiniškas biliardas“ angliškai pirmą kartą pasirodė tik 2015 m. Lietuviškame „Išgirsk vėjo dainą“ leidime taip pat spausdinama Murakami pratarmė dviem trumpiems pirmiesiems romanams „Mano virtuvinės literatūros gimimas“.

„Ankstyvieji Murakami romanai – tai ne bandymas tapti tikruoju Murakami, tai jau visiškai susiformavęs Murakami.“
The Guardian

„Vis dėlto tie du trumpi kūriniai suvaidino reikšmingą vaidmenį mano vėlesniems laimėjimams. Jie niekuo nepakeičiami, kaip senų laikų draugai. Nepanašu, kad mes vėl kada nors susitiksime, tačiau aš niekada nepamiršiu jų draugystės.“
Haruki Murakami

Sulaukęs 30-ies Haruki Murakami pardavė savo džiazo klubą Tokijo centre ir nusprendė tapti rašytoju. Dauguma pažįstamų tik kraipė galvas. Atsidėjęs rašymui Murakami susidūrė su rimta problema - kaip palaikyti gerą fizinę ir dvasinę formą? Sukūręs romaną „Avies medžioklė“ jis pradėjo rimtai bėgioti. Pamažu nubėgami atstumai vis ilgėjo - taip rašytojo gyvenime atsirado maratonas.

Kodėl vienas garsiausių pasaulio rašytojų Haruki Murakami (gim. 1949) bėgioja ir ką galvoja bėgiodamas? Kaip, jo nuomone, susijęs rašymas ir maratonas? Kiek valios pastangų ir užsispyrimo reikia maratonininkui ir iš kūrybos gyvenančiam autoriui?

Jeigu nebūtų buvę šios, per dešimt metų sukauptos, gyvenimo patirties, tikriausiai nebūčiau ėmęsis rašyti romanų, o jeigu ir būčiau pagalvojęs apie rašymą, tikrai nebūčiau nieko parašęs. Nepaisant to, žmogaus prigimtis nesikeičia taip drastiškai. Noras pabūti vienam ir dabar išlikęs. Todėl tas bėgimas, nors valandą per dieną, taip užsitikrinant tylos laiko vien tik sau, tapo svarbiu veiksmu dvasinei higienai palaikyti. Bent jau tuo metu, kai bėgu, galiu su niekuo nesikalbėti ir nieko nesiklausyti. Užtenka tik stebėti aplinkos vaizdus ir gilintis į save. Tai brangus, nepamainomas laikas.

Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu – kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų. Tokijuje gimęs ir
užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus“. Praeina 16 metų... Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę
įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo. Tarsi negyvenamoje saloje „name“ įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė“. Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus... Vidurnaktį suskamba telefonas – buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Beldimas buvo trumpas, stiprus, tarsi įgudęs stalius kaltų vinis. Tas, kuris beldėsi, suprato, kad garsas tikrai pasiekia Kino ausis. Kad tas garsas ištraukia Kino iš kieto vidurnakčio miego,
iš palaimingo trumpo poilsio ir kiaurai perskrodžia jo sąmonę iki tolimiausio užkaborio.
Kino žinojo, kas beldėsi į duris. Beldimas ragino jį keltis iš lovos ir atidaryti duris iš vidinės pusės. Tas, kuris beldėsi, neturėjo jėgų atidaryti durų iš lauko. Kino turėjo savo paties rankomis atidaryti
duris. Jį vėl nušvietė mintis, kad šito apsilankymo jis laukė labiau už viską ir tuo pat metu bijojo labiau už viską

Haruki Murakami

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes. Knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos.

Šis romanas pelnė prestižinį „Yomiuri“ literatūros apdovanojimą, kurį rašytojui įteikė Nobelio premijos laureatas Kenzaburo Oe, anksčiau buvęs vienas aršiausių Haruki Murakami kūrybos kritikų. Tai – bene ambicingiausias Haruki Murakami kūrinys:

„Prisukamo paukščio kronikos“ buvo parašyta 9-ajame dešimtmetyje, tuo metu, kai Japonijoje įsigalėjo „uniformuota visuomenė“. [...] Romanas yra protestas prieš „homogeniškumą ir uniformizmą“. Tame dešimtmetyje Japonijoje atsirado single generation, kai pamažu iro tradicinė japonų šeima ir daugėjo vienišų žmonių.
Šarūnas Monkevičius, „7 meno dienos“

Pagrindinis veikėjas Toru Okada meta darbą ir pasineria į nekaltus kasdienius malonumus – gamina valgyti, skaito knygas, klausosi džiazo ir operos plokštelių; tačiau netikėti įvykiai įtraukia jį į pasaulį, kuriame ribos tarp sapno ir tikrovės išsitrina... Vienas po kito pasirodo keisčiausi personažai: knygos herojaus kelionėje į dvasinę brandą ir susitikimą su pačiu savimi vieni iš jų tampa vedliais, o kiti – klaidintojais. Murakami tarsi šamanas panardina skaitytoją į vizijų ir įvykių srautą, neleidžiantį jam paleisti iš rankų „Prisukamo paukščio kronikų“ tol, kol bus užverstas paskutinis puslapis.

Šis romanas įvertintas pasaulinėmis literatūros premijomis: 2006 metais pelnė Pasaulio fantastikos ir Franzo Kafkos vardo apdovanojimus. Pastarąjį iki šiol yra gavę tik aštuoni rašytojai, tarp jų ir Nobelio premijos laureatai Haroldas Pinteris bei Elfriede Jelinek.

Romano herojus penkiolikmetis Kafka Tamura gyvena Tokijo priemiestyje su savo tėvu skulptoriumi. Vieną dieną Kafka pabėga iš namų ir įšoka į autobusą, vežantį į atsitiktinai pasirinktą Takamatsu miestą. Taip prasideda Kafkos klajonės – prarastos motinos, sesers ir savęs paties paieškos.

Tuo pat metu pagyvenęs Tokijo gyventojas vardu Nakata sudrumsčia savo ramią gyvenimo tėkmę nužudydamas nepažįstamąjį. Keistuolis Nakata gali kalbėtis su katėmis, bet nemoka rašyti ar skaityti, juolab paaiškinti jėgos, vedančios jį į Takamatsu, kur jis susitinka su klajojančiu Kafka.
Paralelinės odisėjos, į kurias leidžiasi šie du veikėjai, realybėje tarsi prasilenkia, tačiau siurrealiame pasaulyje šis pasakojimas įgauna modernią graikų tragedijos formą.

„Man visad buvo įdomūs žmonės, „iškritę“ iš visuomenės, nuo jos atitolę. Dauguma šio romano veikėjų, viena ar kita prasme, ir yra „autsaideriai“. [...] Kodėl aš kuriu tokius personažus? Tikriausiai dėl to, kad man jie patinka. Šis romanas ilgas, ir autorius privalo turėti bent vieną personažą, kurį mėgsta besąlygiškai.“
Haruki Murakami, Randomhouse.com

Šis romanas Japonijoje sulaukė tokios sėkmės, kad autorių, anot vieno žymaus Haruki Murakami vertėjų, „šlovės beprotybė išvijo iš tėvynės“. „Norvegų giria“ nuo kitų Murakami romanų skiriasi realistinėmis pasakojimo intonacijomis: Toru Vatanabė mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje. Tada iš gyvenimo pasitraukė jo geriausias draugas Kidzukis, o Naoko tapo svarbiausiu žmogumi jo gyvenime, į kurį veržte įsiveržė ir Midori...

Tą naktį, kai mirė Kidzukis, aš praradau gebėjimą taip paprastai suvokti mirtį (ir gyvenimą). Mirtis – anaiptol ne gyvenimo priešingybė. Ji jau yra čia, kažkur pačiose mano esybės gelmėse, ji visąlaik čia buvo ir, kad ir kaip nerčiausi iš kailio, užmiršti to nebeįstengsiu. Tą gegužės naktį, kai nusinešė septyniolikmetį Kidzukį, mirtis pričiupo ir mane.

„Norvegų girioje“ persipina meilės ir savižudybės istorijų gijos. Skaitytoją užliejanti Toru gyvenimo tėkmė – rami lyg upė ir gili it giria.

„Matyt, autoriui toks romano įvardijimas reiškė ne vien „The Beatles“ dainos pavadinimą ir ne vien egzotiško šiaurės krašto florą. Kadangi Vatanabė – studentas, neblogai susipažinęs su Europos literatūra, nežinoti Dantės jis negalėtų. Tamsi ir gūdi giria Dantei reiškia kelią į pragarą, o gūdumoje sutikti trys žvėrys įkūnija giliausias žmogaus ydas. Galbūt ir tamsiąja „Norvegų giria“ einama ta pačia kryptimi, ir tie patys žvėrys seka karštomis pėdomis?..“
Renata Šerelytė, 7 meno dienos

Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe‘s, J. L. Borgeso, G. G. Marquezo, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais.

Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jo noveles yra pamėgę kino kūrėjai, o pats rašytojas dar vadinamas japonų literatūros Davidu Lynchu. 2006 metais Murakami buvo pagerbtas Franzo Kafkos apdovanojimu.

Naujas Haruki Murakami apsakymų rinkinys po devynerių metų. Pasakojimai dar gilesni, dar aštresni, pranokstantys pranašystes.

Šią knygą sudaro šešios tarpusavy susipynusios istorijos:

„Drive my Car". Teatro aktorius Kafuku pasisamdo asmeninę vairuotoją Misaki. Pamažu jis pradeda kalbėtis su ja ramybės neduodančiu klausimu - kodėl jo mirusiai žmonai reikėjo kitų vyrų.

„Yesterday". Tokijuje gimęs ir užaugęs Kitaru kalba tobulu Kansajo dialektu. Savo bendraamžiui jis pasiūlo keistus „kultūros mainus". Praeina 16 metų...

„Nepriklausomas organas". Individualistas medicinos daktaras Tokajus paaukodamas savo gyvybę įgyja tai, ko anksčiau niekada neturėjo.

„Šecherezada". Tarsi negyvenamoje saloje "name" įkalintas Habara mėgaujasi užburiančiomis istorijomis, kurias kaskart po sekso jam pasakoja „ryšininkė".

„Kino". Žmonos išduotas Kino meta darbą ir atidaro barą. Vieną dieną jis pradeda gauti keistus ženklus.

"Vyrai be moterų". Vidurnaktį suskamba telefonas - buvusios mylimosios vyras praneša liūdną žinią.

Ką reiškia turėti spalvą arba būti bespalviam? Ar Cukuru Tadzakis įgis spalvą, o gal kaip tik išmoks priimti žmones be jų spalvų?

Cukuru Tadzakiui – trisdešimt šešeri. Mokyklos laikais jis ir dar keturi jaunuoliai buvo susibūrę į harmoningą, jaukią draugiją. Tačiau kad galėtų studijuoti geležinkelio stočių architektūrą, Cukuru išvyksta į Tokiją. Vieną vasaros dieną nepaaiškinę priežasčių keturi mokyklos laikų draugai staiga nutraukia su juo ryšius, ir Cukuru, patyręs šoką, iki pat kitų metų klaidžioja savižudybės paribiuose. Vaikinas įtiki esąs bespalvė, nevisavertė asmenybė. Jis nesąmoningai pradeda tolti net ir nuo pačių artimiausių žmonių. Po šešiolikos metų mylimai moteriai užsiminus apie mįslingą atstumą tarp jųdviejų ir paraginus pažvelgti praeičiai į akis, jis nusprendžia aplankyti buvusius draugus ir išsiaiškinti, kas gi vis dėlto anuomet įvyko. Taip prasideda didžiosios Cukuru klajonės, nusidriekusios net iki Suomijos.

Šis Haruki Murakami romanas – tarsi daugiasluoksnis pyragas. Pagal tai, kuris sluoksnis skanaujamas, pasakojimas palieka vis kitokį įspūdį. Atsiras tokių skaitytojų, kurie sapnų ir mistiškų istorijų intarpuose įžvelgs žmogaus sielos tamsybę. Bus ir tokių, kurie kaip karoliukus ant vieno siūlo suvers visus iš romano veikėjų lūpų nuskambėjusius filosofinius apmąstymus bei aforizmus.


„Vieną dieną staiga šovė mintis, atsisėdau prie stalo ir parašiau pirmąsias šio romano eilutes, nežinodamas, nei kaip veiksmas rutuliosis toliau, nei kokie veikėjai pasirodys, nei kokio ilgumo šis tekstas bus, ir taip nieko nežinodamas vis rašiau ir rašiau daugiau nei pusę metų. Iš pat pradžių regėjau tik jaunuolio, vardu Cukuru Tadzakis, akyse atsispindinčio riboto pasaulio vaizdą. Tačiau matyti, kaip tas vaizdas su kiekviena diena pamažu keičiasi ir kaip tampa vis gilesnis bei platesnis, man buvo be galo įdomu, tam tikra prasme netgi jaudrino sielą.“

Haruki Murakami