Hubris

Kai 1997 m. Honkongas buvo perduotas Kinijai, miestui garantuota spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvė, tačiau Kinijos komunistų partija nuosekliai šias teises riboja. Jau ne vienus metus honkongiečiai kovoja už teisės viršenybę, galimybę balsuoti laisvuose bei sąžininguose rinkimuose, savą teisinę sistemą ir ekonomiką, tačiau Pekinas visa tai gniaužia ir naikina.

„Ši knyga – apie naujai įsisąmonintos laisvės patirtį, sunkią kovą dėl nepriklausomybės ir skausmingą tėvynės netektį. Ji turėtų būti privalomas skaitinys tiems, kas, gimę ir užaugę laisvoje visuomenėje ir nepriklausomoje valstybėje, širdimi neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, kad visa tai gali būti iš jų atimta, – kurie iki sielos gelmės nejaučia, kokia trapi yra laisvė, kurios, kaip sakė žymus amerikietis, „nuo išnykimo niekada neskiria daugiau negu viena karta“.

MANTAS ADOMĖNAS

Honkongo aktyvisto, Nobelio taikos premijos nomi­nanto Nathano Law ir iš Honkongo kilusio nepriklausomo rašytojo, mokslininko Evano Fowlerio „Laisvė“ – asmeninis, bet šiandien kaip niekad universalus manifestas, kuris primena apie autoritarizmo keliamus pavojus, įkvepia ginti demokratiją ir laisvę, nei rizikuoti jas prarasti.

„Ši knyga jaudina ir trikdo. Ji narsto esminius, aštrius ir skaudžius žmogaus išlikimo ir naujos gyvybės pradėjimo klausimus miglotos ir egzistenciškai pavojingos ateities kontekste. Parašyta plačiam skaitytojų ratui prieinama filosofine kalba, per klasikinės ir šiuolaikinės literatūros, psichologijos ir populiariosios kultūros pavyzdžius ji kviečia apmąstyti moralinę žmogaus atsakomybę už planetą. Degraduojančiame pasaulyje, kokį liudijame šiandien, iškyla dilema, ar verta turėti vaikų. Versdama tekstą jaučiau, lyg autorė siektų mudviejų pašnekesio apie gyvenimo prasmę, jo abejotiną tęstinumą klimato kaitos ir melancholijos amžiuje. Palietė dialogiškas tonas ir subtiliai, poetiškai išreikštos nuojautos dėl Vakarų kultūros likimo. Jos atliepia naujojo tipo egzistencinį susirūpinimą, giliai besismelkiantį ir į Lietuvą.“

Dalia Staponkutė

2024 m. Prinstono universiteto leidyklos publikuota knyga „Sukurti gyvybę“ – tai ambicingas, skirtingus žiūros kampus apimantis žvilgsnis į vieną esminių egzistencinių klausimų: ką – moraliniu, filosofiniu, etiniu ir emociniu požiūriais – reiškia turėti vaikų. Knygos autorė Mara van der Lugt dėsto filosofiją Šv. Andriejaus universitete, Škotijoje o jos tyrinėjimų laukas koncentruotas į moderniąją intelektualinę istoriją ir šiuolaikinėje filosofijoje aktualias ekologinės ir gyvūnų etikos bei klimato kaitos temas. Yra pasirodžiusios dar dvi jos knygos: „Dark Matters: Pessimism and the Problem of Suffering“ ir „Bayle, Jurieu and the Dictionnaire Historique et Critique“

Lenkų kilmės filosofas, logikas Józefas Maria Bocheńskis (1902–1995) imasi nedėkingo darbo: nusakyti autoriteto prigimtį, surūšiuoti autoritetų tipus bei apibrėžti jų galiojimo ribas. Daro tai blaiviai, skaidriai ir užtikrintai – dėstymo aiškumas ir nuoseklumas yra vienas svarbiausių šios knygos privalumų. Galima tik pavydėti Bocheńskio gebėjimo sklandžiai dėstyti mintį ir nepasiduoti pagundai norimą išvadą priimti už teisingą. Demagogų, manipuliatorių ir įvairaus plauko šūdmalos meistrų laikais tai turėtų būti parankinė knyga kiekvienam, bandančiam susiorientuoti žinių pertekliuje.

Šveicarijoje kūręs XX a. lenkų filosofas, logikas ir teologas Józef Maria Bocheński – analitinės filosofijos šalininkas. Tyrė formaliosios logikos pagrindus, jos metodus taikydamas filosofijos sąvokų bei religinės kalbos analizei. Knygų Etikos eskizai (Szkice etyczne 1953), Formalioji logika (Formale Logik 1955), Religijos logika (Logik der Religion 1965), Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką (Was ist Autorität? Einführung in die Logik der Autorität 1974) ir daugybės kitų autorius.

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

„Ši knyga – dviejų atviros Lietuvos viziją puoselėjančių draugų sukurta laiko kapsulė. Kruopščiai atrinktos istorijos atveria tarpukario Lietuvos žydų pasaulėžiūrą, humorą, vargus ir džiaugsmus, santykį su lietuviais. Buvau sužavėtas to meto žmonių geranoriškumo ir optimizmo. Kaip rašoma viename iš vertimų: „Niekas taip kelio neskina prie žmonių susiartinimo, kaip pažinimas viens kito.“ Šiuos tekstus skaityti ir saldu, ir rūgštu, it valgyti antologijos pavadinime minimą apelsiną. Jie leidžia pabėgti į realybę, kurioje multikultūrė Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, o jidiš – viena kertinių šalyje vartojamų kalbų. Kartu tai ir labai liūdna knyga, nes ji mums dar kartą primena, ką praradome. Tačiau galime pabandyti nors šiek tiek tai atkurti.“

Karolis Vyšniauskas

„Po Holokausto ir sovietų okupacijos lietuviams ir žydams teko naujai ieškoti kelių vieniems kitų link. Ne visi žino, kad tokio dialogo pagrindai buvo padėti tarpukariu. Viena abipusės pažinties forma tapo vertimai. Antologija „Nemirtingasis apelsinas” atgaivina tarpukario vertėjų ir knygų sudarytojų pastangas pristatyti žydų literatūrą lietuvių skaitytojui – uždavinys, ir šiandien nepraradęs aktualumo, kaip ir patys knygoje surinkti tekstai.“

Lara Lempertienė

Michaelas Casperas yra amerikiečių rašytojas ir istorikas, tyrinėjantis Lietuvos žydų kultūros istoriją. Jis studijavo Vilniaus universitete pagal Fulbraito stipendiją, vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele Istorijos fakultete apgynė daktaro disertaciją apie tarpukario Lietuvos žydų politinę kultūrą. Michaelas taip pat yra apdovanojimų pelniusios knygos „A Fortress in Brooklyn“ bendraautoris, publikavęs straipsnių „The New York Review of Books“, „The Times Literary Supplement“ ir kituose leidiniuose.

Mantautas Šulskus yra Vilniaus ir Roskildės (Danija) universitetų alumnas, judaikos tyrėjas, Ernsto Ludwigo Ehrlicho (Vokietija) ir Paideia Emmos Lazarus (Švedija) stipendijų laureatas. Heidelbergo Žydų studijų centre (Vokietijoje) jis parašė magistrinį darbą apie tarpukario Lietuvos žydų politiką, visuomenininką ir leidėją dr.  Mendelį Sudarskį. Mantautas yra nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Geros valios fondas

Purpuras buvo gaunamas iš keistų sraigių, be to, pasak Jacobo van Maerlanto, ir iš dramblių kraujo. O pati išskirtiniausia raudona spalva, pasak jo, gaunama iš Baltijos jūroje gyvenančios į moliuską panašios žuvytės. Tam dar buvusi reikalinga itin sudėtinga procedūra, nes, norint išspausti brangiąją medžiagą, gyvai žuvytei reikėjo pradurti specialią gysliukę.

Spalvos turi daug aspektų. Istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir vartojamos. Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apybraižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.

Šis tekstas įkurdintas anapus psichologijos ir suicidologijos. Jis prasideda ten, kur baigiasi mokslinė suicidologija. Mėginau pažvelgti į savavališką mirtį ne iš išorės, iš gyvojo ar išgyvenusiojo pasaulio, bet iš vidujybės tų, kuriuos vadinu suicidarais ar suicidantais.

Jean Améry

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Parašyta dar iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, žymaus intelektualo ir istoriko Timothy Snyderio knyga Kelias į nelaisvę analizuoja Putino Rusijos ideologiją bei lengvabūdišką Vakarų požiūrį į Rusijos bandymus paveikti ir susilpninti Vakarų demokratijas. Anot The Guardian, tai bauginanti ir paveiki knyga, The New York Times ją apibūdino kaip kvietimą pabusti, o Yuvalas Noah Hararis teigia, kad tai knyga, kurią „turi perskaityti kiekvienas, norintis suprasti šiuo metu pasaulį apėmusią politinę krizę“. Knyga jau išleista 14 pasaulio kalbų ir buvo nominuota The New York Times bestselerių sąrašui.

„Šioje knygoje tiek išvadose, tiek skyrių pavadinimuose teigiama, kad politika neišvengiamai turi ir etinį dėmenį. Tai mums visiems priminė ukrainiečiai, pasipriešindami totalitarizmui, oligarchijai, melui ir pasiekdami tokių rezultatų, kokių niekas anapus Ukrainos sienų negalėjo įsivaizduoti. Esantiems ne Ukrainoje tokia milžiniška drąsa nebūtina, tačiau šiek tiek jos visgi reikia. Politikoje visada yra alternatyvų, o šiuo metu iškilo keletas išties labai blogų. Todėl reikia padėti įtvirtinti gerąsias – tokias kaip Ukrainos pasipriešinimas. Jei mes nepaisysime etikos dabar, kai iškilo labai aiškios moralinės dilemos, tai pasiduosime tiems, kurie sako, kad nėra jokios tiesos ir dėl to viskas leistina. Tokių idėjų raida turi savo istoriją, ją aš taip pat mėginu papasakoti šioje knygoje. O ar joms pavyks įsitvirtinti ateityje, priklausys nuo mūsų dabartinių sprendimų.“

Timothy Snyder, 2023

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Suomių rašytojo J. P. Laitineno debiutinis romanas „Fiktyvus“ – nirtulingas filosofinis pasakojimas apie praradimus, jų neigimą ir troškimą matyti pasaulį tokį, koks norėtum, kad jis būtų.

Nuo akademinės bendruomenės atsiskyręs filosofas Henris Kvalija tiki pasiekęs esminį proveržį: jo sukurta fiktyvaus žmogaus teorija gali padėti atverti neaprėpiamas proto ir atminties galimybes. Tačiau netrukus jis įsitikins, kad darbas dar nebaigtas. Netikėtai sužinojęs, kad seniai prarasta mylimoji guli ligoninėje, Henris skuba jos aplankyti. Blaškydamasis po miestą filosofas patiria kraštutines fizines ir psichologines būsenas, o kartu patikrina savo teoriją praktiškai.