Premijuotos ir nominuotos

„Galbūt terasime dešimt gerų žmonių. Ar išgelbėtum miestą dėl dešimties?“

Jaunystėje pabėgusi iš tėvo vadovaujamos religinės bendruomenės Oregone, dabar Marta Einkorn yra socialinės žiniasklaidos magnato dešinioji ranka. Ji sukasi tarp milijardierių, ne tik valdančių visuomenės nuotaikas, orų prognozes, bet ir kuriančių slaptus technologinius ginklus, mat pasaulis gyvena katastrofos nuotaikomis. Nors ir paliko kultą, Martai ima atrodyti, kad tam tikru požiūriu apokaliptinės tėvo pranašystės išties ima pildytis, tad kiek beliko ateities?

Kitame pasaulio gale, Singapūro pasauliniame prekybos centre, internete žinoma išgyvenimo ekspertė Lai Žen bėga nuo žudikės. Ji nesupranta, kas vyksta, ir įspeista į kampą nebežino, kaip išsigelbėti. Staiga jos telefone prabyla tobula programa ir nurodo, ką daryti. Makabriškai išnešusi sveiką kailį, genama baimės ir smalsumo, dabar Žen turi išsiaiškinti, koks ypatingas pranašas jai padeda ir kodėl.

Martos ir Žen keliai netrukus ima pintis į neįtikėtinų įvykių grandinę. Savo saugumu pasirūpinusi grupelė milijardierių veda pasaulį į pražūtį. Ar bendraminčių bičiulių planas gali tai pakeisti?

„Žaismingas, ryškus, siaubingai aktualus ir stebėtinai viltingas romanas. Žiupsnelis Atwood, žiupsnelis Gibsono, visa sauja – Alderman, tiesiog puikus.“
Lauren Beukes

„Tik talentingoji Alderman geba į tokį greito tempo romaną įlituoti šitokį sumanų ir provokuojantį mūsų laikų apmąstymą.“
Karen Joy Fowler

„Didelių idėjų romanas, meilės istorija ir prikaustantis pasakojimas apie mūsų civilizacijos pliusus ir minusus.“
Emma Donoghue

Naomi Alderman (Naomė Alderman, gim. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Autorės romanas „Galybė“ („Baltos lankos“, 2019), kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women's Prize for Fiction". „Ateitis“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Goodreads Choice Awards“ mokslinės fantastikos kategorijoje.

„...kaip ir su žaizda savame kūne, intymus pažinimas gali išsivystyti ir labiausiai trikdančių dalykų atžvilgiu.“

Japonė Ecuko gyvena viena savo namuose Anglijoje ir nesiliauja galvojusi apie nusižudžiusią dukrą. Mintims vis dažniau nuklystant į praeitį, prieš akis jai iškyla viena karšta pokario vasara Nagasakyje. Tos dienos, kai ji, jos artimieji ir draugai kaip įmanydami stengėsi susigrąžinti gyvenimo kasdienybę. Galvodama apie tuos laikus, Ecuko prisimena ir keistąją, ilgai pamirštą Sačiko bei tąsyk užsimezgusią jųdviejų draugystę. Ecuko prisiminimai pasisuka trikdančia linkme.

„Makabriška ir be priekaištų sukurta enigma.“

Sunday Times

„Nepaprastai savita.“

New York Times 

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ („Baltos lankos“, 2017) jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 kalbų. „Tolumoje blyškios kalvos“ – debiutinis autoriaus romanas, pirmąkart pasirodęs 1982 m.

Beveik keturiasdešimt metų bandau nupiešti savo paveikslą, bet man nepavyksta. Tačiau šiandien galiu sujungti visus taškus, todėl tarp puslapyje išsibarsčiusių žvaigždyno fragmentų atsiranda siluetas, kuriame pagaliau atpažįstu save: esu išgyvenusiųjų dukra ir anūkė. 

2003-iųjų sausis, Prancūzija. Kartu su įprastais šventiniais laiškais į Berestų šeimos namus atkeliauja anoniminis atvirukas su Paryžiaus „Opéra Garnier“ teatro vaizdu. Kitoje atviruko pusėje – Anne Berest prosenelių iš motinos pusės Ephraïmo ir Emmos Rabinovitchių bei jų vaikų Noémie ir Jacques’o vardai. Visi jie buvo nužudyti Aušvice.

Praėjus daugiau nei dešimčiai metų, Anne mėgina išsiaiškinti, kas ir kodėl atsiuntė atviruką. Padedama motinos, draugų, privataus detektyvo, grafologo ir daugybės kitų žmonių, ji mėgina atsekti Rabinovitchių šeimos likimą nuo pabėgimo iš carinės Rusijos, kelionės į Latviją, Palestiną ir Paryžių iki pat Antrojo pasaulinio karo ir tragiškų jo padarinių. Atskleistos paslaptys privers Anne permąstyti savo santykį su šeima, šalimi ir savimi pačia.

„Atvirukas“ – jaudinantis, tikrais įvykiais pagrįstas romanas apie XX a. Paryžiaus intelektualų bei menininkų gyvenimą. Jo centre – Holokausto sunaikinta žydų šeima, iš dalies atkurta meilės ir pasakojimo galios.

A. Berest atliko literatūrinės magijos triuką: sudėtingą ir skaudžią savo šeimos istoriją, užtemdytą Holokausto, pavertė romanu, meistriškai derinančiu dramą, paslaptį ir filosofiją. Tai veržlus, bet ir gilus, intymus netekties apmąstymas, o jį vainikuoja meilė.

People

Anne Berest (Ana Berest) – prancūzų rašytoja, scenaristė ir aktorė. 2021 m. išleistas jos romanas „Atvirukas“ Prancūzijoje išsyk tapo nacionaliniu bestseleriu, o 2023 m. anglų kalba pasirodžiusią knygą į metų knygų sąrašus įtraukė tokie prestižiniai žiniasklaidos šaltiniai kaip „Library Journal“, NPR ir „Time“. 2021 m. „Atvirukas“ pelnė „Prix Renaudot des lycéens“ premiją, taip pat buvo nominuotas Goncourt’ų premijai. 2022 m. romanas pelnė „Choix Goncourt US 2022“ literatūros premiją, o 2023 m. buvo įtrauktas į „National Jewish Book Award“ premijos finalininkų sąrašą.

„Gyvenimas pasikeičia greitai. 

Gyvenimas pasikeičia per akimirką. 

Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia.“

2003-iaisiais, per Kalėdas, Joan Didion su vyru Johnu Gregory Dunne’u sužino, kad jų vienturtę dukrą Quintaną po plaučių uždegimo ištiko sepsinis šokas ir dabar ji prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po kelių dienų – Naujųjų Metų išvakarėse – Johnas staiga miršta nuo širdies smūgio. 

„Maginio mąstymo metai“ – tai J. Didion bandymas suvokti pirmuosius metus po staigios netekties, „savaites, paskui mėnesius, sugriovusius bet kokius išankstinius įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko arba nesusitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi...“ Atsiminimai stulbina nuoširdumu, atskleidžia asmenišką, tačiau sykiu universalią bendro gyvenimo ir netekties patirtį.

„Nepaprastos literatūrinės drąsos kūrinys – minties aiškumu garsėjanti rašytoja leidžia mums stebėti, kaip sielvartas aptemdo protą… Ji grįžta į praeitį, kad atskleistų savo unikalios santuokos portretą… J. Didion rodo mums, ko neteko.“

Time

Joan Didion (Džoun Didijon, 1934–2021) – viena garsiausių amerikiečių rašytojų, memuaristė, eseistė, žurnalistė, romanistė. 2005 m. pasirodžiusi knyga „Maginio mąstymo metai“, laikoma jos magnum opus, pelnė prestižinį „National Book Award“. 2013 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno ir humanitarikos medaliu už viso gyvenimo pasiekimus ir išskirtinį indėlį į amerikiečių literatūrą. J. Didion apie savo kūrybą yra sakiusi: „Rašau tik tam, kad sužinočiau, ką galvoju, į ką žiūriu, ką matau ir ką visa tai reiškia.“

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“
2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“
Go'kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

1506-aisiais jauną, bet jau didžiai pagarsėjusį skulptorių Mikelandželą sultonas Bajazitas II pakviečia į Konstantinopolį suprojektuoti tiltą per Aukso Ragą. Prieš tai atmetęs Leonardo da Vinčio piešinį, sultonas per savo pasiuntinius Mikelandželui pažada ne tik didžiulius turtus, bet ir nemirtingą šlovę: „Jūs pranoksite jį šlove, jeigu sutiksite, nes jums pavyks ten, kur nepavyko jam, ir jūs padovanosite pasauliui neprilygstamą paminklą, tokį kaip jūsų „Dovydas“. 

Šiek tiek padvejojęs, Mikelandželas palieka Romą ir nebaigtą taip netikusiai su juo besielgiančio karingojo popiežiaus Julijaus II antkapį. Atvykęs, jis ima tyrinėti tolimą ir nuostabą keliantį Osmanų pasaulį, kiauras dienas piešia, apžiūrinėja miestą, jo architektūrą. Ir, besikamuodamas prie tilto eskizų, nejučia pasineria į draugystės, aistros, intrigų kupiną rūmų gyvenimą. 

Romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ iš atskirų detalių į vieną mozaiką sudeda fikcinę kuriančio menininko kelionę į Konstantinopolį ir ieško atsakymų į amžinus klausimus: kas yra kūryba, kodėl pasakojamos istorijos ir kodėl nepailstamai statomi tiltai tarp krantų, miestų ir civilizacijų.

„Borgesiškas minties eksperimentas, pasakojantis apie didžiulį įspūdį Mikelandželui galėjusį palikti įvykį, kuris niekada neįvyko.“

London Review of Books

„Tarytum elegantiškas ir aistringas meilės laiškas.“

Spectator

„Išradingumo pliūpsnis, kokio nesitikėtum iš daugelio kitų šiuolaikinių rašytojų.“

New York Times

Mathias Enard (Matijasas Enaras, gim. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Anksčiau lietuviškai pasirodė šie jo romanai: „Kompasas“ („Baltos lankos“, 2019), apdovanotas Goncourtʼų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017), ir „Vagių gatvė“ („Baltos lankos“, 2020). Romanas „Kalbėk jiems apie mūšius, karalius ir dramblius“ 2010 m. apdovanotas licėjaus mokinių Goncourt’ų literatūros premija.

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

„Galbūt terasime dešimt gerų žmonių. Ar išgelbėtum miestą dėl dešimties?“

Jaunystėje pabėgusi iš tėvo vadovaujamos religinės bendruomenės Oregone, dabar Marta Einkorn yra socialinės žiniasklaidos magnato dešinioji ranka. Ji sukasi tarp milijardierių, ne tik valdančių visuomenės nuotaikas, orų prognozes, bet ir kuriančių slaptus technologinius ginklus, mat pasaulis gyvena katastrofos nuotaikomis. Nors ir paliko kultą, Martai ima atrodyti, kad tam tikru požiūriu apokaliptinės tėvo pranašystės išties ima pildytis, tad kiek beliko ateities?

Kitame pasaulio gale, Singapūro pasauliniame prekybos centre, internete žinoma išgyvenimo ekspertė Lai Žen bėga nuo žudikės. Ji nesupranta, kas vyksta, ir įspeista į kampą nebežino, kaip išsigelbėti. Staiga jos telefone prabyla tobula programa ir nurodo, ką daryti. Makabriškai išnešusi sveiką kailį, genama baimės ir smalsumo, dabar Žen turi išsiaiškinti, koks ypatingas pranašas jai padeda ir kodėl.

Martos ir Žen keliai netrukus ima pintis į neįtikėtinų įvykių grandinę. Savo saugumu pasirūpinusi grupelė milijardierių veda pasaulį į pražūtį. Ar bendraminčių bičiulių planas gali tai pakeisti?

„Žaismingas, ryškus, siaubingai aktualus ir stebėtinai viltingas romanas. Žiupsnelis Atwood, žiupsnelis Gibsono, visa sauja – Alderman, tiesiog puikus.“

Lauren Beukes

„Tik talentingoji Alderman geba į tokį greito tempo romaną įlituoti šitokį sumanų ir provokuojantį mūsų laikų apmąstymą.“

Karen Joy Fowler

„Didelių idėjų romanas, meilės istorija ir prikaustantis pasakojimas apie mūsų civilizacijos pliusus ir minusus.“

Emma Donoghue

Naomi Alderman (Naomė Alderman, gim. 1974 Londone) – britų rašytoja ir kompiuterinių žaidimų kūrėja. Autorės romanas „Galybė“ („Baltos lankos“, 2019), kurį rašydama ji dalijosi idėjomis su savo tuometine mentore rašytoja Margaret Atwood, laimėjo 2017 m. „Baileys Women’s Prize for Fiction“. „Ateitis“ – naujausias autorės romanas, 2023 m. nominuotas „Goodreads Choice Awards“ mokslinės fantastikos kategorijoje.

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

XIX a. pabaigoje Uni, Armūdas ir mažasis Rūaras yra priversti palikti Norvegiją ir prieglobsčio ieškoti Švedijoje. Apie Uni gimtosiose vietose imta šnabdžėtis, ji vadinta žudike. Po ilgos kelionės jie galiausiai randa apleistą sodybą – vidury miško laukymės, kur kaupiasi šiluma, auga tuntas baltų beržų, tyvuliuoja ramybė. Ten jie turės apsiprasti ir prisitaikyti prie naujos šalies gamtos ir ne visada geranoriškų gyventojų.

Po daugiau kaip septyniasdešimties metų toje pačioje sodyboje prie seno virtuvės stalo sėdi Kora. Ji kartu su anyta Briken planuoja Rūaro, savo šešuro, laidotuves. Šiame name jis negimė, bet praleido visą savo gyvenimą. Klausydamasi Briken pasakojimų, Kora pastebi vis daugiau įtrūkių šeimos istorijoje. Atsiverianti tiesa Korą nepaprastai skaudina, bet sykiu ir išlaisvina.

„Eisiu paskui tave“ – poetiška tamsa apgaubtas pasakojimas apie kelias vienos šeimos kartas, gyvenančias tame pačiame name, persekiojamas paslapčių, alkio, įtartinų mirčių, meilės ir sielvarto.

„Parašyta taip, kad skaitant oda šiurps iš malonumo.“

2022 m. Švedijos metų knygos rinkimų komisija

„Neįtikėtina istorija su nuostabia pabaiga. Gamtos, šviesos, miškų ir meilės tarp žmonių vaizdavimas tiesiog pakeri. Viena geriausių kada nors skaitytų debiutinių knygų.“

Go’kväll

Lina Nordquist (Lina Nūrdkvist, gim. 1977) – švedų medikė, dėstytoja ir mokslininkė, politikė ir rašytoja. Romanas „Eisiu paskui tave“ – debiutinis autorės kūrinys, 2022 m. pelnęs Švedijos metų knygos titulą.

„Švelnumas ir globa – toks absurdo žmogaus santykis su pasauliu. Būtent skausmingai aiškus dabarties vienkartiškumo, praeinamybės, unikalumo įsisąmoninimas lemia svarbiausius absurdo žmogaus bruožus – taurumą ir paprastumą... Toks šio traktato Sizifas, ritinantis akmenį į kalną, bet kartu puikiai žinantis, kad tas akmuo nuriedės žemyn ir vėl viskas prasidės iš naujo. Tokia ir ta paprasta tiesa, kurią pasako Camus savo „Sizifo mite“: pasaulis ir gyvenimas neturi jokios aukštesnės prasmės, tačiau tu privalai gyventi taip, tarsi toji prasmė egzistuotų.“
Arvydas Šliogeris

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“
India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“
Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“
Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

„...akmeninių laiptų apačioje, tamsiame šešėlyje, stovinti žmogysta pasisuko ir įsistebeilijo į juos – įsistebeilijo tyliai ir ramiai, kaip nejudantis tamsos stulpas, o jo veido vietoje žiojėjo tuštuma, galbūt dūmai...“

Nors šešiolikmetį Čarlį Ovidą visą gyvenimą lydėjo žiaurumai, ant jo kūno – nė menkiausio randelio. Jis geba išgyti. Aštuonmetį Marlou kartkarčiais persmelkia melsvas švytėjimas. Prisilietimu jis gali tirpdyti kūnus. Detektyvė Alis Kvik pasamdoma jų pristatyti poniai Harogeit ir daktarui Bergastui į Edinburgo Kerndeilo institutą, tiriantį neįprastų talentų ir savybių turinčius vaikus.

Čarlis, Marlou ir Kvik leidžiasi į kelionę po skirtybių ir pavojų kupiną neregimą XIX a. antros pusės Viktorijos laikų pasaulį. Nuo blausiai apšviestų Londono gatvių, medinių Tokijo kabukio teatrų iki paslaptingo instituto dvaro Škotijoje. Jame jie sutiks devynmetę dulkių sukėją ir raganiukę Komako Onoję, nematomą galinčią virsti Ribs ir kitus vaikus, vadinamus Talentais.

Ten, kur susiduria mirusiųjų ir gyvųjų pasaulis, Talentams teks susigrumti su jėgomis, keliančiomis grėsmę jų saugumui, spręsti savo neįprastų gebėjimų mįslę ir aiškintis paslaptis, glūdinčias tarp tamsių Kerndeilo instituto sienų.

„Pašėlusios vaizduotės, dikensiškos ekscentrikos, antgamtinio siaubo ir kvapą gniaužiančios įtampos kupinas pasakojimas.“

Joe Hill

„Žemę po kojomis sujudinanti knyga.“

Tamora Pierce

J. M. Miro – amerikiečių rašytojas. „Žemiškos pabaisos“ – pirmasis „Talentų“ trilogijos romanas. 2022 m. jis nominuotas „Goodreads Choice Award“ premijai už geriausią maginės fantastikos žanro knygą.

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“
India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“
Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“
Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

Pasiklydęs savyje jaunuolis Darvinas atvyksta į svetimą Port Andželo miestą Trinidado saloje ieškoti laimės, bet laimei nusisukus tegauna duobkasio darbą. Nutolęs nuo savo motinos ir jų rastafarių tikėjimo, klaidžiodamas nepažįstamomis Port Andželo gatvėmis, jis tikisi surasti tėvą, kurio niekad nepažinojo.

O sename name ant kalvos, kur miestas susilieja su miškais, Jedžidės motina guli mirties patale. Ji Jedžidei paliks svarbiausią savo palikimą: gebėjimą bendrauti su mirusiaisiais. Sakoma, kad Jedžidės šeimos moterys kilusios iš corbeaux, kreolų vadinamų grifais, juodų paukščių, saulei leidžiantis, į rytus nusinešančių mirusiųjų sielas.

Darvinas ir Jedžidė kiekvienas turi tai, ko ilgisi kitas. Jų likimams neišvengiamai susipynus, jie suras vienas kitą netikėčiausioje vietoje, kur sugyvena gyvieji ir mirusieji, – Trinidado salos šerdyje, senosiose miesto kapinėse. 

„Šis romanas žymi išskirtinio ir raiškaus balso gimimą.“

Pat Barker

„Jaudinamai švelni ir įtaigi meilės istorija.“

Bolu Babalola

„Meilės laiškas Trinidadui.“

Guardian

„Mitiška ir žavinga.“

New York Times

„Nutvilkanti magijos ir netekties, vilties ir meilės istorija.“

Marlon James

Ayanna Lloyd Banwo (Ajana Loid Banvo) – Trinidado ir Tobago rašytoja, šiuo metu gyvenanti Londone. „Kai buvome paukščiai“ jos debiutinis romanas, 2023 m. apdovanotas „BOCAS Prize“ ir „Authors’ Club Best First Novel Award“ literatūros premijomis.

Net per XX a. trečiojo dešimtmečio riaumojimą Niujorke nebuvo žmogaus, negirdėjusio apie Bendžaminą ir Heleną Raskus. Jis – legendinis Volstrito magnatas, ji – ekscentriškų aristokratų dukra. Kartu jiedu užkopė į pačią gerovės viršūnę, kuriai, regis, nėra ribų. Bet kokią kainą teks už tai sumokėti? Tokia mįslė menama sėkmingame 1937-ųjų romane „Kapitalas“, kurį perskaitė, rodos, visas Niujorkas. Tačiau šią istoriją apie privilegiją ir klastą galima papasakoti ir kitaip.

Hernano Diazo „Pasitikėjime“ elegantiškai sugretinamos kelios tų pačių įvykių versijos, o vis išsprūstančius faktus iš pramanų bando išnarplioti viena ryžtingai nusiteikusi moteris. Sulig kiekvienu nauju atradimu daugiau kaip amžių aprėpiantis literatūrinis galvosūkis vis iš naujo apkeri skaitytoją. Ir suvilioja leistis ieškoti tiesos, kuri dažnai atskleidžia asmeniniuose santykiuose glūdinčią vienatvę, turto galią perkeisti realybę, galiausiai tai, kaip lengvai kai kurie galingieji sau leidžia manipuliuoti faktais.

„Šis romanas ir klasikinis, ir originalus savo dvasia. Balzacas didžiuotųsi, Borgesas – taip pat.“

Rachel Kushner

„H. Diazas – naratyvo genijus. Koks išmintingas ir jaudinantis kūrinys.“

Lauren Groff

„Romanas, kurį reikia skaityti, tarytum luptum svogūną. Išradingas pasakojimas apie tiesos prigimtį.“

Daily Beast

Hernan Diaz (Hernanas Diazas, gim. 1973) – argentiniečių kilmės JAV rašytojas. Antrasis ir naujausias jo romanas „Pasitikėjimas“ laimėjo 2023-iųjų Pulitzerio premiją, nominuotas 2022 m. „Booker Prize“ ir gausybei kitų literatūros premijų, įtrauktas į Baracko Obamos geriausių 2022 m. knygų sąrašą. Šiuo metu televizija „HBO“ pagal „Pasitikėjimą“ kuria serialą.

39-erių Frida Liu išgyvena sunkius laikus. Nors turi puikų išsilavinimą, karjeros ji nesukūrė. Vyras Gastas jai laukiantis įsimylėjo jaunesnę ir išsikraustė. Draugų Frida taip pat neturi. Visi liko Niujorke, o ji dėl vyro darbo turėjo persikraustyti į Filadelfiją. Tiktai dėl Harietos, jųdviejų pusantrų metų dukros, Frida dar jaučia žemę po kojomis. Harieta – visas Fridos pasaulis, ir šis pasaulis Fridai gražus.

Tačiau Fridos gyvenime išaušta viena velniškai bloga diena. Iš nuovargio ji padaro klaidą. Ir akimirksniu atsiduria griežtame vaiko teisių apsaugos akiratyje. Harieta perduodama globoti tėvui, o namuose kiekvieną jos prasižengusios motinos žingsnį ima stebėti kameros. Taip bus nuspręsta, ar siųsti Fridą į motinų perauklėjimo mokyklą, žinančią, kaip išmatuoti motinos atsidavimą ir meilę savo vaikui.

„Tarnaitės pasakojimas“ XXI amžiuje.“

India Knight

„Intensyvus romanas, neįmanoma atsitraukti. Neabejotinai įžiebs diskusijų, kas yra gera ar bloga motina.“

Oprah.com

„Autorė dalijasi plunksna su Margaret Atwood ir Kazuo Ishiguro... bet sykiu tai visiškai savitas, įsidėmėtinas kūrinys. Laikais, kai Valstijos imasi kontroliuoti moters kūną (ir apsisprendimo teisę), šis romanas kelia dar didesnį šiurpą. Siaubingai neįtikėtina ir sykiu klaikiai įžvalgu.“

Vogue

Jessamine Chan (Džesaminė Čan) – JAV rašytoja. Baigė Kolumbijos ir Brauno universitetus. Jos debiutinis romanas „Gerų motinų mokykla“ nominuotas tokioms premijoms kaip „PEN/Hemingway Award“, „Carnegie Medal for Excellence“, o Barackas Obama jį įtraukė į savo mėgstamiausių 2022 m. knygų sąrašą. J. Chan su vyru ir dukra gyvena Čikagoje.

Garbingo gyvenimo kukli pamoka — taip keliais žodžiais būtų galima apibūdinti šią knygą. Ir dar — nemanykite, kad tik vaikai turi mokytis iš suaugusiųjų — kai ko ir suaugusieji gali pasimokyti iš vaikų.

Romanas pilnas šviesaus liūdesio ir tylaus džiugesio, kuriuos žmo­gui dovanoja sąžiningumas ir tolerancija, o žiaurumas ir prietarai atima. Nors vaizduo­jami įvykiai yra tarsi toli nuo mūsų, autorės išpažįstamos vertybės ak­tu­al­ios visiems žmonėms, kad ir kokiame pasaulio kampelyje jie gyventų.

„Nežudyk strazdo giesmininko“, išleistas 1960-aisiais, jau po metų gavo prestižinę Pulitzerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Harper Lee gimė 1926 metais pietinėje Amerikos valstijoje Alabamoje, studijavo teisę Alabamos ir Oksfordo universitetuose. Šis pirmasis romanas, išspausdintas 1960 m., jau po metų gavo prestižinę Pulicerio premiją ir paplito po daugelį pasaulio šalių.

Tokijas, 1912-ieji. Uždaras senosios Japonijos aristokratijos pasaulis pirmąkart įsileidžia atėjūnus – turtingas provincijos šeimas, naują, galingą socialinį ir politinį elitą. Melancholiškąjį aštuoniolikmetį Kijoakį Macugaję išauklėjo nykstančios senosios aristokratijos atstovai – Ajakurų šeima. Bet jis nėra vienas jų. Kijoakio tėvas markizas Macugajė, net jo dvare pasisvečiavus imperatoriui, kartkarčiais pasijunta nelyg koks apgavikas, netikras aristokratas. O ir vis sukirba nerimas dėl pernelyg lengvabūdžio ir gražaus savo įpėdinio Kijoakio, kuris, tėvo akimis, turėsiantis įtvirtinti Macugajų šeimą aristokratijos pasaulyje.

Patsai Kijoakis, gyvendamas gražiausias, bet kartu nerimastingiausias savo jaunystės dienas, jaučiasi besiblaškantis tarp sena ir nauja. Išgyvena nepatirtus ir bauginamus jausmus giliadvasiškajai Satoko Ajakurai, su kuria kartu užaugo. Jais dalintis nedrįsta net su savo vieninteliu draugu Šigekuniu Honda nė tuomet, kai Satoko susižada su kilminguoju princu.

„Pavasario sniegas“ – pirmasis tetralogijos „Vaisingumo jūra“ romanas. Keturiuose romanuose pasakojama vienos sielos keturių reinkarnacijų – į aristokratą, nacionalistą ekstremistą, Tailando princesę ir sadistišką našlaitį – istorija; sykiu tai pasakojimas apie Šigekunį Hondą ir jo pastangas skirtingose jo paties sielos reinkarnacijose išgelbėti kiekvieną jų nuo ankstyvos mirties, kuri budistiniame mokyme suprantama kaip karminė lemtis. 

„Asketiška meilės istorija ir turbūt mano mėgstamiausias Mishimos romanas.“

David Mitchell

Yukio Mishima (Jukio Mišima, 1925–1970) laikomas reikšmingiausiu XX a. japonų rašytoju. Jo literatūrinį palikimą sudaro 40 romanų, tarp jų – į lietuvių kalbą išversti „Kaukės išpažintis“ ir „Auksinė šventykla“. Taip pat – daugybė apsakymų, esė, straipsnių, dramų. Y. Mishima buvo ne kartą nominuotas Nobelio literatūros premijai. Rašytojo kūrybos viršūne laikoma tetralogija „Vaisingumo jūra“. 1970 m. lapkričio 25 d., išsiuntęs leidyklai paskutinę tetralogijos dalį, po nesėkmingo bandymo sukelti perversmą, Mishima įvykdė ritualinę savižudybę sepuku.

Paauglystėje Giftė vis prašydavo mamos pasakoti jų šeimos kelionės iš Ganos į Alabamą istoriją. Taip ji ieškojo nusiraminimo herojiškuose šeimos mituose ir meilės istorijos romantikoje. Kai jos tėvas su broliu paniro į sunkią imigrantų realybę Amerikos pietuose, iš keturių šeimos narių liko tik jiedvi su mama. Giftės svajotas gyvenimas išslydo jai iš rankų.

Po daugelio metų, norėdama suvokti jos brolį sunaikinusią priklausomybę nuo narkotikų, Giftė atsigręžia į mokslą. Bet kai jos motina apsistoja kartu, Giftė netrunka suprasti, kad jų šeimos traumų šaknys siekia daug giliau, nei ji kada būtų pagalvojusi. 

Romane „Kitas pasaulis“ pasakojama apie tamsią vienos šeimos likimo šerdį, paženklintą imigrantų dalios, meilės, netekties, atpirkimo, tikėjimo. Ir galybę būdų, kuriais iš praeities griuvėsių bandome atkurti savo dabartį.

„Nuostabiai suaustas pasakojimas.“

Roxane Gay

„Sakyčiau, kad tai romanas mūsų laikams. Bet ir daug daugiau. Tad tai – romanas visiems laikams.“

Ann Patchett

„Romano veiksmas vyksta plačiame, trapiame kraštovaizdyje, kuriame susiduria Dievo slėpiniai ir mokslas. Tai gili meditacija apie sielvartą, religiją ir šeimą.“

Boston Globe

Yaa Gyasi (gim. 1989) – Ganos–JAV rašytoja. Stanfordo universitete studijavo anglų kalbą, vėliau – kūrybinį rašymą. Jos debiutinis romanas „Auksinės šaknys“ („Baltos lankos“, 2018) buvo apdovanotas „National Book Critics Award“ ir kitomis literatūros premijomis. „Kitas pasaulis“ – antrasis jos romanas, nominuotas „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Women’s Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypeėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941-2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius “ autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją.


„Metai“ “ mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“
New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“
Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“
John Banville

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašš per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.

„Visa tai pamatei ir pajutai vienu kartu. <...> Būdamas nevaržomai laisvas, tu regėjai randantis visatą, debesis ir žvaigždžių dulkes, šiltos balos išgaras – iš to dujinio burbuliavimo gimsta visa, kas gyva. Šiame Nevaržomos Laisvės būvyje tą naktį tu sutikai visa, kas yra, ir visa, kas galėtų būti: formą ir tuštumą, formos ir tuštumos nebuvimą.“

Vieną naktį prie pat savo namų žūva laukines varnas ir Mėnulį dievinantis džiazo muzikantas Kendži. Keturiolikmetis Benis su mama Anabele lieka be mylimo tėvo ir vyro, ir jų abiejų laukia sunkus gedėjimo kelias. Benis pradeda girdėti įvairiausių Daiktų kalbą – jam šaukia eglutės žaisliukai, žirklės, lango stiklas; vieni balsai yra švelnūs ir guodžiantys, kiti – pikti ir skatinantys smurtauti, naikinti viską aplinkui. Anabelė, apimta apatijos, atsisako išmesti net menkiausią Kendži primenančią smulkmeną ir pamažu tampa kaupike, neberandančia sau vietos namuose, prikimštuose niekam nereikalingų daiktų.

Ir Benį, ir Anabelę išgelbės knygos: pačios įšokančios į pirkinių vežimėlį parduotuvėje, padedančios ištrūkti iš nesiliaujančio balsų chaoso, laukiančios slaptuose Viešosios Bibliotekos skyriuose bei seniai pamirštame Vaikų Kampelyje. Pasakojančios apie kitas šalis, meną, filosofiją, politiką, klimato kaitą, bet labiausia – apie žmogaus vietą pasaulyje. Tokia yra ir „Knyga apie formą ir tuštumą“, poetiškai kviečianti ieškoti atsakymų į Svarbiausius Klausimus ir šiame kelyje išmokti gyvenimo bei mirties pamokas.

„Užuojautos kupinas <...> keistas ir gražus romanas, kurio puslapiai skaitant verčiasi patys.“

David Mitchell

„<...> knyga, padėsianti mums mąstyti, mylėti, gyventi ir klausytis. Niekas kitas nerašo kaip Ruth Ozeki, o šis jos romanas – tikra pergalė.“

Matt Haig

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, gim. 1956) – amerikiečių-japonų rašytoja, režisierė, dėstytoja, įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ („Baltos lankos“, 2016) ji nominuota „Man Booker“ premijai. Naujausias jos romanas „Knyga apie formą ir tuštumą“ 2022 m. apdovanotas „Women’s Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų premijų. 

„Visi jie išnyks vienu kartu, kaip išnyko milijonai vaizdinių, slypėjusių už prieš pusamžį mirusių senelių kaktų, už mirusių tėvų kaktų irgi. Vaizdiniai, kuriuose mes dar vaikai tarp kitų, prieš mums gimstant išnykusių būtybių, kaip mūsų atmintyje šalia tėvų ir klasės draugų išlieka mūsų pačių maži vaikai. O vieną dieną mes liksime savo vaikų, apsuptų anūkų ir dar negimusių žmonių, prisiminimuose. Visai kaip seksualinis potraukis, atmintis niekad nepaliauja. Ji suporuoja mirusiuosius su gyvaisiais, tikras būtybes su išgalvotomis, sapnus su istorija.“

Annie Ernaux kūrinys „Metai“ daugelio laikomas jos opus magnum. Jame iš asmeninės perspektyvos kalbama apie 1941–2006 metų Prancūzijos istoriją ir istoriją apskritai. Per kasdienybės fragmentus – praeities ir dabarties įspūdžius, atsiminimus, aprašomas nuotraukas ar televizijos laidas, laikraščių, dainų ar knygų citatas, kalbą ir kultūrinius įpročius – autorė dėlioja literatūrines praeities vinjetes ir taip fiksuoja bėgantį laiką. Kalbėdama ne iš „aš“, bet iš „mes“ perspektyvos, ji rašo kolektyvinę tą laiką patyrusiųjų autobiografiją. 

„Metai“ – mūsų laikų „Prarasto laiko beieškant“.“

New York Times

„Viena geriausių knygų, kurias kada nors skaitysite.“

Deborah Levy

„Ši knyga – tikra revoliucija ne tik kuriant autobiografiją, bet ir meną apskritai.“

John Banville

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. Pagal kai kuriuos jų, pavyzdžiui, „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“, pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Metai“ įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą.