Kino industrija renkasi ekranizuoti tų rašytojų kūrybą, kuri peržengia knygos ribas. Prodiuseriai ieško autorių, gebančių kurti stiprius personažus ir siužetus su aiškia moraline įtampa bei įtraukiais konfliktais, vertais ekrano. Jo Nesbø yra vienas iš tų vardų, kurį kino kūrėjai atpažįsta kaip tapusį arba netrukus tapsiantį kultiniu.
Nesbø kino ir televizijos projektų agentė pabrėžia, kad autorius tapo svarbiu vardu Holivude. Šiuo metu vykdomi keli projektai: filmo adaptacija pagal J. Nesbø romaną „Kraujas ant sniego“ („Baltos lankos“, 2015 m., vertė Alvyda Gaivenienė), taip pat naujausio jo kūrinio „Vilko valanda“ ekranizacija. Neatsitiktinai jo literatūros agentas, perskaitęs pirmąjį Nesbø romaną švedų kalba, tikina pagalvojęs: „Tai tarsi filmas. Jis per geras, kad nebūtų atrastas tarptautiniu mastu.“ Nuojauta pasitvirtino.
Startavus „Netflix“ serialui, sukurtam pagal Jo Nesbø kriminalinių romanų herojų detektyvą Harį Hūlę, rašytojo vardas vėl atsiduria dėmesio centre. Šiemet leidykla „Baltos lankos“ lietuviškai išleis naujausią J. Nesbø romaną „Vilko valanda“, kuris jau dabar laikomas vienu ambicingiausių šio autoriaus kūrinių. Tai gera proga Lietuvos skaitytojams iš naujo pažvelgti į rašytoją, iš esmės pakeitusį šiaurietiško kriminalinio romano kryptį.
Kodėl jo pasakojimai taip taikliai užčiuopia mūsų tamsiąsias vietas?
Nesbø rašo apie tai, nuo ko dažnas nusigręžia: kaltę, priklausomybes, smurtą, moralines ribas. Jo kriminaliniai romanai veikia ne tik kaip įtampos mechanizmai, bet ir kaip psichologiniai tyrimai, verčiantys skaitytoją jaustis nejaukiai – ir būtent todėl įtraukiantys. Jei kriminalinė literatūra turėtų širdies ritmą, J. Nesbø būtų tas, kuris jį sąmoningai išbalansuoja – kad skaitytojas jaustųsi kaip niekad gyvas.
Nesbø pasakojimai veikia ne tik popieriuje ar ekrane. Lietuvoje leidykla „Baltos lankos“ jau siūlo šio rašytojo audioknygas, kurios sparčiai populiarėja tarp skaitytojų, ieškančių įtampos ir psichologinio gylio kitu formatu. J. Nesbø tekstai tam ypač tinkami – jie ritmiški, vizualūs, lengvai klausomi.
Koks jis, vienas ryškiausių šiaurietiško „noir“ kūrėjų? Filosofas, pasislėpęs po detektyvų rašytojo kauke. Muzikantas, rašymą pavertęs pagrindine kalba. Ar rašytojas, sąmoningai vengiantis komforto – tiek gyvenime, tiek literatūroje? Kad ir ko imtųsi – rašymo, muzikos, kino ar laipioti uolomis, – J. Nesbø įsitraukia visu pajėgumu.
Nesbø – komerciškai sėkmingiausias Norvegijos rašytojas: jo knygų visame pasaulyje parduota daugiau nei 60 milijonų egzempliorių, jos išverstos į 51 kalbą. Taip pat jis – grupės „Di Derre“ lyderis, scenaristas, patyręs laipiotojas, kopęs dvidešimtyje šalių, ir filantropas, kurio labdaros fondas paaukojo milijonus dolerių raštingumui besivystančiose šalyse skatinti. Ir tai ne įvaizdis, o J. Nesbø kasdienybė.
Nuo futbolo aikštės – į literatūros viršūnę
Nesbø gimė Osle, augo Moldėje, Norvegijos vakarinėje pakrantėje, apsuptas rūko, jūros ir tylos. Tėvas jam padavė „Heklberio Fino nuotykius“ – knygą, kuri liko su juo visam gyvenimui. Vaikystėje kūrė istorijas, kad pats save linksmintų, ir rinkosi nepopuliarius draugus. „Dažniausiai buvau vienintelis nepritapėlio vaiko draugas“, – yra sakęs J. Nesbø. Jį traukė žmonės, kuriems nerūpi, ką apie juos galvoja kiti. Būtent tokie personažai vėliau taps jo kūrybos ašimi.
Paauglystėje J. Nesbø buvo laikomas futbolo talentu – pusiau profesionaliai žaidė „Molde FK“, tačiau sportininko karjerą nutraukė trauma. Vėliau – ekonomikos studijos, darbas finansų sektoriuje, muzika. 1990-aisiais jis įkūrė grupę „Di Derre“, kurios dainos netrukus užkariavo Norvegijos topus. 1996 m., derindamas darbą finansų srityje ir muziką, J. Nesbø išvyko į Australiją. Ten per penkias savaites parašė pirmąjį romano „Šikšnosparnis“ („Baltos lankos“, 2015 m., vertė Vikorija Gercmanienė) juodraštį. Taip 1997-aisiais Norvegijoje gimė Haris Hūlė – personažas, pradėjęs vieną svarbiausių kriminalinės literatūros serijų pasaulyje.
Literatūrinis demonas, kurį mylime
Detektyvas Haris Hūlė – talentingas, bet destruktyvus, ciniškas, bet stipriai mylintis, kovojantis su serijiniais žudikais ir savimi: alkoholizmu, kaltės jausmu, vienatve – tapo vienu atpažįstamiausių kriminalinės literatūros antiherojų. Rašytojas sako, kad jiedu panašūs: „Mums abiem reikia laiko vienumoje.“
Nesbø niekada nesistengė, kad Haris būtų „patogus“. Priešingai – Hūlė pavojingas sistemai, nes nuolat kvestionuoja autoritetus ir taisykles. Pavojingas skaitytojui ir žiūrovui, nes verčia peržengti patogią moralinę ribą. Ir pavojingas pačiam autoriui, nes kiekviena nauja istorija apie jį reikalauja nerti dar giliau į psichologinę tamsą. Hūlė stumia J. Nesbø toliau nei patogu – literatūriškai ir asmeniškai.
Būtent todėl Hario Hūlės serija tapo pasauliniu fenomenu: nuo „Šikšnosparnio“ iki naujausių dalių – tai daugiau nei kriminaliniai romanai. Veikiau egzistencinės studijos apie kaltę, teisingumą ir ribas.
„Žiurkių sala ir kitos istorijos“ – trumpa forma, ilgas šešėlis
Susižavėjimą apsakymais – trumpąja literatūros forma – rašytojas perėmė iš mamos bibliotekininkės, tikinusios: „Bet kas gali parašyti romaną, bet tik meistrai gali kurti apsakymus.“
Lietuvoje išleistas apsakymų rinkinys „Žiurkių sala ir kitos istorijos“ („Baltos lankosׅ“, 2025 m., vertė Eglė Išganaitytė) atskleidžia kitą J. Nesbø kūrybos pusę – filosofinę, distopinę, eksperimentinę. J. Nesbø piešia nykų netolimos ateities pasaulį: popandeminę Ameriką, atminties naikinimą, paralelines visatas, samdomus žudikus psichologus. Autorius apsakymų rašymą lygina su tapyba – skaitytojui paliekama drobė, parodant tik kelias linijas. Šios istorijos tamsios, kandžios, neretai pranašiškos. Tai J. Nesbø, kuris ne aiškina – jis klausia. Ir palieka be patogių atsakymų.
„Kraujo ryšiai“ ir naujasis siaubo romanas
Nesbø romanas „Kraujo ryšiai“ („Baltos lankos“, 2025 m., vertė Justė Nepaitė) – tai sugrįžimas į išgalvotą Oso miestelį ir tamsią brolių Opgardų istoriją, pradėtą romane „Karalystė“ („Baltos lankos“, 2022 m., vertė Justė Nepaitė). Iš pirmo žvilgsnio – sėkmingi verslininkai, SPA viešbutis, degalinė, ateities planai. O iš tiesų – lavonai, nutylėtos nuodėmės ir bendruomenė, už ramybę pasirengusi mokėti bet kokią kainą.
Maksimalios įtampos romanas apie lojalumą, kaltę ir moralę, kuri neturi nieko bendra su įstatymu. J. Nesbø čia meistriškai leidžia skaitytojui įlįsti į žudiko galvą – aštrus humoras ir šaltas siaubas nepaleidžia dar ilgai užvertus paskutinį puslapį.
Paskutinis Lietuvoje išleistas J. Nesbø siaubo romanas „Nakties namai“ („Baltos lankos“, 2026 m., vertė Eglė Išganaitytė) atiduoda duoklę Stephenui Kingui ir sykiu sumaniai griauna žanro tradicijas. Tokie leidiniai kaip „Sunday Express“ ir „Library Journal“ išskyrė knygą kaip vieną geriausių 2023 m. siaubo romanų, o „Chicago Tribune“ ir „New York Post“ ją įtraukė į geriausių tų pačių metų knygų sąrašus.
Kas toliau?
Nesbø sako nenorintis pernelyg patogiai įsitaisyti gyvenime. Sulaukęs 50-ies jis rimtai ėmėsi laipioti uolomis, nors bijo aukščio. Rašo oro uostuose, nes ten „gera kava ir tinkamas šurmulys“. Save lygina su laivo kapitonu, kuris žino kryptį, bet renkasi audringą kelionę. „Aš tiksliai žinau, kur jus vedu, – tikina jis. – Tiesiog mėgaukitės kelione.“ Ir skaitytojai mėgaujasi. Net tada, kai kelias veda per tamsą. Sprendžiant iš to, kaip jo kūrybą atranda kitos kūrybinės industrijos, ši kelionė dar tik įsibėgėja.
Parengė Agnė Žemaitytė
Citatų šaltinis: Publishersweekly
