Justina Mykolaitytė

Įdomu, ar jus taip pat keistai traukia prie manęs, kaip mane prie jūsų; niekada neturėjau draugės – nejaugi rasiu ją dabar? 

Apsupta tėvo ir tarnų globos devyniolikmetė Laura leidžia dienas tarp vaizdingų Štirijos miškų Austrijoje, senoje gotikinėje pilyje. Laikas čia teka lėtai ir nuspėjamai, kol vieną ūkanotą pilnaties vakarą nutinka šis tas keisto. Nuo kalvos kaip uraganas pasileidžia karieta ir su trenksmu apvirsta pilies gyventojų akivaizdoje. Išdrįsusi prasimerkti Laura išvysta iš karietos iškeliamą jauną moterį. Jos motina prisistačiusi paslaptinga dama prašo laikinai pagloboti dukrą. Laura maldauja tėvą sutikti ir šis nusileidžia. Neilgai trukus merginos pajunta abipusę simpatiją.

„Tai priminė įsimylėjėlio įkarštį ir vertė mane drovėtis; tai buvo nepakenčiama ir kartu neatsispiriamai masino; rydama mane akimis ji traukė mane savęsp ir karštos jos lūpos klaidžiodavo mano skruostu bučiuodamos ir kone kūkčiodama ji kuždėjo: – Tu mano, tu būsi mano, tu ir aš – kaip viena amžinai.“

„Ši hipnotizuojanti apysaka, toli gražu ne „tik“ pasakojimas apie vampyrus, kelia susidomėjimą įvairiais požiūriais – lyčių vaidmenų, seksualumo vaizdavimo, politiniu, kultūriniu aspektais. Be to, labai plati žanrinė, stilistinė jos įtakos sfera įvairioms meno rūšims: ji padarė poveikį gotikiniam romanui, viduramžių estetika grįstai literatūrai, kinematografui.“

Kathleen Costello-Sullivan, šiuolaikinės airių literatūros profesorė

Airių rašytojo Sheridano Le Fanu apysaka „Karmila“ (1872) – pirmas literatūros istorijoje pasakojimas apie vampyres, dažnai laikomas svarbiausiu XIX a. gotikinės literatūros kūriniu. Būtent jis įkvėpė šio žanro šedevru laikomą Bramo Stockerio „Drakulą“. Tačiau, kitaip nei „Drakula“, „Karmila“ pastaraisiais dešimtmečiais įgavo antrąjį kvėpavimą. Kūrinys vertinamas ne tik kaip gotikinė siaubo istorija, bet ir kaip psichologinė drama, tirianti moters seksualumą, troškimus, apsėdimo temą. „Karmila“ daugybę kartų adaptuota įvairiais formatais – nuo filmų iki komiksų ir vaizdo žaidimų.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje. 

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Astai – trisdešimt treji. Truputį kankindamasi, ji rašo romaną apie menkai žinomą lenkų skulptorių, vaikšto į nevykusius tinderio pasimatymus, leidžia laiką su savo drauge Mai ir jos sūnumi. Bet viską sujaukia netikėtai atkeliavęs kvietimas į atminimo vakarą Augustui – prieš dešimtį metų mirusiam draugui iš bendrabučio. Praeitis ima veržtis į dabartį, atgyja bendrabutiško šėlsmo laikai ir prikelia buvusius troškimus, pokalbių atsiminimus ir vakarėlių šmėklas. Staiga Asta puola rašyti daug asmeniškesnę knygą. Ji pasakoja apie pirmuosius poetinius žingsnius, draugystes, savo jausmus Mai vaikinui ir siautulingą, tragiškai pasibaigusį tour de chambre (turo po kambarius) vakarėlį.

Gyvas ir šmaikštus šiuolaikinės danų rašytojos Tinės Høeg romanas jaukiai, tačiau skrodžiančiu žvilgsniu tyrinėja kūrybą, geismą, draugystę ir konfliktišką jų santykį. Pasakojimas teka lengvai, lyg nejučia, ir skaitant greitai priprantama prie neįprastos poetinės formos, imituojančios žinutes ar trumpus konspektus. Čia pulsuoja vakarėliai, juokeliai, ambicijos, nuoga aistra ir susižavėjimas menu. O pro eilutes persišviečia tas spalvotas intensyvumas, su kuriuo patiriame pasaulį būdamos ir būdami dvidešimt kelerių.

„Høeg rašo labai šmaikščiai ir gudriai. Aštri, subtiliai sukurta knyga Tour de chambre – tai jautri gyvenimo kartu ir atskirai studija, įtaigus kūrybos, sielvarto ir ilgesio apmąstymas, parašytas stulbinamai tiksliai.“

Sussie Anie, knygos „To Fill a Yellow House“ autorė

„Puiki pažintis... Tinė Høeg yra velniškai ypatinga rašytoja, ir velniškai ypatinga yra tai, kaipšvelniai, šiltai, sklandžiai, su neviltimi ir linksmai ji sugeba rašyti apie konkrečius ir universalius dalykus, apie skirtingus amžius, apie moterišką ir vyrišką patirtis.“

Berlingske

„Turėdama nepaprastą klausą eilučių pertrūkiams ir emociniam pažeidžiamumui, Tinė Høeg piešia švelnų Mai ir Astos draugystės portretą, patvirtindama, kad praeitis, norime to ar ne, įsiskverbia į dabartį.“

Anna Stern, knygos „Visa tai čia ir dabar“ autorė