Justina Mykolaitytė

Laukinių Afrikos gyvūnų tyrinėtojos septyniasdešimtmetės Delios Owens literatūrinis debiutas „Ten, kur gieda vėžiai" tapo pasauline knygų leidybos sensacija.

• Per trejus metus pasaulyje parduota daugiau nei 12 mln. egzempliorių.
• Nuo 2019 m. sausio – Amazon Charts ir The New York Times bestselerių sąraše, didžiąją dalį laiko – Nr. 1.
• Leidykla G. P. Putnam's Sons tiražą spausdino daugiau kaip 50 kartų, lietuviškas leidimas kartojamas 15 kartą.
• Leidybos teisės parduotos 49 šalyse.
• Pagal romaną sukurtas filmas, kuriame pagrindinį Kajos vaidmenį atlieka jaunoji Holivudo žvaigždė Daisy Edgar-Jones.

Pelkių Dukra vadinama Kaja Klark atokaus Šiaurės Karolinos miestelio Barkli Kouvo gyventojams yra neįmenama paslaptis, ji niekinama ir laikoma atmata. Palikta motinos, vėliau – ir keturių brolių bei seserų, Kaja auga pelkių apsuptyje tik su tėvu, kuriam nėmaž nerūpi ir kuris netrukus dingsta. Apleista ir izoliuota Kaja išmoksta pragyventi iš to, ką siūlo gamta, toje derlingoje ją supančioje aplinkoje randa ir paguodą.

Tapusi paaugle Kaja susibičiuliauja su vietiniu vaikinu Teitu Vokeriu, šis imasi mokyti ją skaityti. Laukinis merginos grožis nepalieka abejingo ir Čeiso Endriuso, „miestelio pažibos ir geriausio įžaidėjo". Tad kai pelkėse 1969-ųjų spalį aptinkamas jo lavonas, Kaja tampa pagrindine įtariamąja.

„Ten, kur gieda vėžiai" – ne tik istorija apie meilę ir nusikaltimą, ne tik odė laukinei gamtai. Tai skausmingai gražus pasakojimas apie žmogaus sugebėjimą išlikti.

Jei galėtume keliauti laiku, ką norėtume pakeisti? Ir su kuo susitikti – galbūt paskutinį sykį?

Šiaurinės Japonijos Hakodatės mieste, pilname šlaituotų gatvelių, kalno papėdėje gyvuoja kavinukė „Donna Donna“. Čia ruošiama ypatinga kava – ir vyksta šis tas mįslingiau. Apie vieną šios kavinės kėdę sklando keista miesto legenda. Sakoma, kad į ją atsisėdęs ir tik joje sėdėdamas gali nusikelti į norimą laiką.

Nors keliaujant laiku reikia paisyti ne visai malonių taisyklių ir... grįžti į dabartį, kol neatšalo keliautojui patiekta kava, trečiame serijos romane „Kol dar neišnyko prisiminimai“ veriasi dar keturi širdį šildantys stebuklai, nutikę toje keistoje kavinėje. 

Pirmoje istorijoje sutinkame dukrą, troškusią iškoneveikti tėvus.

Antroje pasakojama apie komiką, neįstengusį paklausti žmonos, ar ji laiminga.

Trečia istorija – apie jaunėlę seserį, negalėjusią prisipažinti, kad serga.

O ketvirta – apie jaunuolį, nespėjusį prisipažinti, kad myli.

Šis ilgesingas ir nuostabiai slėpiningas pasakojimas gvildena seną išmintingą tiesą: kad galėtum judėti pirmyn, privalai susitaikyti su savo praeitimi.

Toshikazu Kawaguchi (Tošikadzu Kavaguči, gim. 1971) – japonų rašytojas, dramaturgas. „Kol dar neišnyko prisiminimai“ – trečias serijos „Kol dar neatšalo kava“ romanas. Antras – „Kol dar neišaiškėjo tiesa“ („Baltos lankos“, 2024). Serijos knygų pasaulyje parduota per milijoną egzempliorių, o jos leidybos teises įsigijo daugiau kaip 30 šalių.

Astai – trisdešimt treji. Truputį kankindamasi, ji rašo romaną apie menkai žinomą lenkų skulptorių, vaikšto į nevykusius tinderio pasimatymus, leidžia laiką su savo drauge Mai ir jos sūnumi. Bet viską sujaukia netikėtai atkeliavęs kvietimas į atminimo vakarą Augustui – prieš dešimtį metų mirusiam draugui iš bendrabučio. Praeitis ima veržtis į dabartį, atgyja bendrabutiško šėlsmo laikai ir prikelia buvusius troškimus, pokalbių atsiminimus ir vakarėlių šmėklas. Staiga Asta puola rašyti daug asmeniškesnę knygą. Ji pasakoja apie pirmuosius poetinius žingsnius, draugystes, savo jausmus Mai vaikinui ir siautulingą, tragiškai pasibaigusį tour de chambre (turo po kambarius) vakarėlį.

Gyvas ir šmaikštus šiuolaikinės danų rašytojos Tinės Høeg romanas jaukiai, tačiau skrodžiančiu žvilgsniu tyrinėja kūrybą, geismą, draugystę ir konfliktišką jų santykį. Pasakojimas teka lengvai, lyg nejučia, ir skaitant greitai priprantama prie neįprastos poetinės formos, imituojančios žinutes ar trumpus konspektus. Čia pulsuoja vakarėliai, juokeliai, ambicijos, nuoga aistra ir susižavėjimas menu. O pro eilutes persišviečia tas spalvotas intensyvumas, su kuriuo patiriame pasaulį būdamos ir būdami dvidešimt kelerių.

„Høeg rašo labai šmaikščiai ir gudriai. Aštri, subtiliai sukurta knyga Tour de chambre – tai jautri gyvenimo kartu ir atskirai studija, įtaigus kūrybos, sielvarto ir ilgesio apmąstymas, parašytas stulbinamai tiksliai.“

Sussie Anie, knygos „To Fill a Yellow House“ autorė

„Puiki pažintis... Tinė Høeg yra velniškai ypatinga rašytoja, ir velniškai ypatinga yra tai, kaipšvelniai, šiltai, sklandžiai, su neviltimi ir linksmai ji sugeba rašyti apie konkrečius ir universalius dalykus, apie skirtingus amžius, apie moterišką ir vyrišką patirtis.“

Berlingske

„Turėdama nepaprastą klausą eilučių pertrūkiams ir emociniam pažeidžiamumui, Tinė Høeg piešia švelnų Mai ir Astos draugystės portretą, patvirtindama, kad praeitis, norime to ar ne, įsiskverbia į dabartį.“

Anna Stern, knygos „Visa tai čia ir dabar“ autorė