Velnias lietuviškame kaime, partizanų dienoraštis, detektyvas su juodojo humoro prieskoniu ir miesto žmogus, bėgantis nuo savęs. Skamba kaip keistas derinys – būtent toks jis ir turi būti. Bet ar knyga, gimusi „Excel“ lentelėje, gali būti įprasta?
Šios knygos autorius, produkto vadovas ir futbolo komentatorius Kostas Strielkūnas tiki, kad literatūros paskirtis – provokuoti. Jo balsas literatūroje ironiškas ir žaismingas, bet nebijantis tamsos. Todėl savo debiutiniame romane „Mieste nebetiki velniais“ jis kalba apie tai, apie ką dažnai mąstome tyliai: vidinius demonus, paveldėtą atmintį, kaltę, juoką ir bandymus susitarti su savimi.
Knygos skaitytojai dėl vieno aiškiai sutaria: jei manote, kad lietuviškas detektyvas negali būti ir jaukus, ir kartu nejaukus, ši knyga tikrai privers persigalvoti. O jei vis dėlto atsiras nepritariančių – pasiginčyti su autoriumi bus galima vasarį Vilniaus knygų mugėje.
Taigi, po velnių, kodėl neįmanoma nuo savęs pabėgti? Apie tai su autoriumi kalbamės taip, lyg netyčia būtume užtikę šią knygą draugo kuprinėje.
Kelionė į Kalniškį: nuo idėjos iki velnio
Gerai, Kostai, sėdam į autobusą, važiuojantį į tavo velnišką kaimą. Kelias vinguriuoja, o pirmas klausimas savaime kyla: ar velnias įlipo kartu?
Taip, ir ne vienas. Kiek žmonių – tiek ir velnių. Kiekvienas nešiojamės savo mintis, patirtis, įsitikinimus, kurie veikia kasdienybę ir toli gražu ne visi daro teigiamą įtaką. Tai tokie modernūs, buitiški velniai – be mistikos ir paslapčių. O kaime laukia jau visai kitas: senovinis, lietuviškas, baltiškas, apgaubtas mįslių ir burtų.
Ar nuo pat pradžių žinojai, kad: „Įmesiu velnią į detektyvą. O kas man?“
Su velnio figūra žaidžiau nuo pat pradžios – dar neturėdamas nei visos istorijos, nei nusikaltimų, nei kai kurių pagrindinių veikėjų. Jau tada buvo aišku, kad senovės lietuvių velnias vienaip ar kitaip pagyvins pasakojimą. Tai labai įdomi mitologinė būtybė – visai ne ta krikščionybės suformuota ugninga, raudona figūra, o daugialypis personažas, pirmiausia susijęs su vandeniu, jo gelme.
Koks buvo pirmasis impulsas, iš kurio atsirado visa knyga?
Rašant ilgai galvoje skambėjo britų grupės „Blur“ daina apie turtuolio persikėlimą į kaimą. Pirmą knygos skyrių net pavadinau jos eilute – Try the simple life („Pabandyk gyventi paprasčiau“). Bandymas ieškoti paprastesnio gyvenimo, kuris neišvengiamai nuveda į dar didesnį sudėtingumą, ir tapo šios knygos šaknimis.
Kodėl, tavo manymu, velnias turi vietą lietuviškame detektyve?
Lietuvoje detektyvas neturi labai griežto kanono ar gilių žanro tradicijų, todėl rašydamas apie „teisę būti“ per daug negalvojau. O jei jau kalbame apie kanonus, „Baltaragio malūnas“ yra vienas ryškiausių pavyzdžių – ten velnio buvimas kaime atrodo visiškai natūralus, savaime suprantamas. Norėjosi, kad taip būtų ir čia.
Mitologija – dėl grožio ar dėl to, kad velniui kaime tiesiog pigiau gyventi?
Čia, kaip sakoma, yra „kampas“: net ir ežeruose paslėpti lobiai velniui nepadėtų ilgai išgyventi Naujamiestyje, žinant dabartines nuomos kainas. O rimčiau kalbant, mieste daugiau skeptiškumo, kuris, manau, kyla iš gamtos trūkumo. Eidamas apšviesta gatve, tarp automobilių, rečiau pagalvosi, kad gali sutikti kauką, nei vaikščiodamas naktį miške.
Kaimas kaip mini visata
Ar Kalniškį kūrei kaip vietą, kurioje yra truputis mūsų visų?
Vienintelis geografinis faktas apie Kalniškį – kad jis yra kažkur Lietuvoje. O kur tiksliai jį „padėti“ žemėlapyje, palikau spręsti skaitytojui. Šis kaimas tarsi ir neegzistuoja, bet tokių Kalniškių Lietuvoje – tūkstančiai.
Ar miesto ir provincijos įtampa jaunam žmogui vis dar reali, ar tai jau tik literatūrinis motyvas?
Reali. Pastaraisiais metais didelė dalis šios įtampos ateina iš politikos – ginčai tarp politinių jėgų persikelia į jų rinkėjų grupes, kurios neretai simboliškai atstovauja miestui ir provincijai.
Įtampą ypač stiprina jausmas, kad valdžioje turime grėsmę mūsų valstybingumui. Tokiomis aplinkybėmis svarbu nepamiršti, jog būtent provincijoje buvo išsaugota lietuvių kalba, o didžioji dalis išėjusių į partizanus buvo kaimo žmonės.
Noriu tikėti, kad, nors ir esame atitolę – ar galbūt sąmoningai atitolinti, – grėsmės akivaizdoje vis tiek sugebėsime rasti bendrumą ir vienybę, kylančią iš meilės Lietuvai.
Gyvūnai galvoje: ar tai normalu
Antis ir Vilkas – vienas keisčiausių, bet kartu ir taikliausių sprendimų knygoje. Kaip jie atsirado?
Keli draugai, perskaitę knygą, juokais klausė: „Kostai, ar tu ir pats matai Antį ir Vilką?“ Turiu nuvilti – nematau, nors tokia porelė, manau, tikrai paįvairintų kasdienybę.
Man jie pirmiausia buvo būdas parodyti vidinius herojaus ginčus ir dvejones. Antis ir Vilkas atstovauja dviem žmogaus prigimties pusėms – impulsyviai, žaismingai ir racionaliai, kiek liūdnesnei.
Ar šie vidiniai gyvūnai Rokui labiau padeda, ar vis dėlto painioja protą?
Visaip būna – viskas priklauso nuo situacijos. Kartais jų komentarai trukdo Rokui susikoncentruoti, o kartais kaip tik nuramina ir padeda rasti atsakymus.
Taip ir turi būti. Žmogus juk dvilypis, o Antis ir Vilkas tą dvilypumą paverčia kone apčiuopiamu. Man atrodo, kad didžiausi mūsų gyvenimo konfliktai vyksta ne išorėje, o viduje – su kitais žmonėmis neretai susitarti lengviau nei su pačiu savimi.
Detektyvas, bet ne visai: cosy crime, kabliukai ir painiava
Kaip pats supranti terminą cosy crime („jaukusis detektyvas“) – ar tai žanras, ar labiau nuotaika?
Prie židinio su pleduku ir kakavos puodeliu aš galiu skaityti ir visiškai nejaukią literatūrą – turbūt taip dažnas įsivaizduoja tą cosy jausmą.
Man cosy crime yra detektyvinė istorija, lydima šilto humoro, kuri teoriškai gali nutikti bet kam ir bet kada. Išeini į gatvę, prasilenki su trimis žmonėmis – ir visi jie galėtų tapti tokio tipo istorijos veikėjais.
Rašant buvo smagiau klaidinti skaitytoją ar vesti jį prie atomazgos?
Galimybė kurti detektyvinę mįslę reiškia ir didelę atsakomybę. Esu skaitęs ne vieną detektyvą, kur pats nusikaltimas labai įdomus, bet atomazga nuvylė. Labai nenorėjau, kad taip nutiktų ir mano skaitytojams.
Didžiausias rašymo smagumas man kilo iš absurdiškų situacijų, mažų paslėptų detalių ir easter egg’ų („paslėptų užuominų“), kuriuos sąmoningai palikau tekste. O pats nusikaltimo tyrimas ir jo išaiškinimas man buvo kone sakrali, rimta dalis. Galvoje nuolat skambėjo mano mėgstamos protmūšių komandos šūkis: „Čia neturi būt smagu.“
Ar tyčia palikai kabliukų, kad skaitytojas galvotų: „Aha, žinau, kas žudikas“, o paskui visiškai klystų?
Istorija susiklostė gana natūraliai, nes sprendimą dėl žudiko tapatybės priėmiau jau įpusėjęs rašyti knygą. Vėliau, žinoma, rankraštį teko redaguoti ir perdėlioti, kad atomazga būtų logiška, todėl visas procesas užtruko ilgiau.
Bet man pačiam dėl to buvo tik įdomiau – kurdamas galėjau spėlioti, kuo viskas baigsis. Buvo ne viena scena, kai stebėdavau veikėją ir, kaip Erkiulis Puaro, prisimerkęs mintyse sukiodavau ūsus, klausdamas: „Hm, kodėl tu taip elgiesi? Ką tu čia slepi?“
Juokas, skausmas ir partizanai vienoje knygoje
Kodėl pasirinkai pasakoti istoriją per kelias laiko plotmes ir įtraukei partizanų dienoraštį?
Man visada patiko kelių sluoksnių detektyvinės istorijos, kuriose vaizduojamos kelios laiko linijos. Jos leidžia išvengti visažinių veikėjų – nė vienas nemato viso paveikslo, todėl mįslę galima įminti tik įsijaučiant į skirtingus žmones ir dėliojant retrospektyvias išvadas.
Kalbant apie partizaninį karą, šis laikotarpis man kelia didžiausią pagarbą ir pasididžiavimą, kad esu lietuvis. Ilgametė partizanų kova už valstybę ir laisvę, nepaisant milžiniško pajėgumų skirtumo, parodo, kiek daug dvasinės stiprybės mūsų istorijoje.
Kiek tamsos turi būti cosy crime knygoje?
Man tamsa labai patinka. Skamba paradoksaliai kalbant apie cosy crime, bet taip veikia ir literatūra, ir pats pasaulis – įdomūs dalykai reikalauja tamsos.
Sėkmės istorijos juk įdomios ne dėl pačios sėkmės. Niekam nerūpi, kad kažkas sukūrė tvarų ir pelningą verslą, – įdomu tai, kad iki tol tas kažkas, metaforiškai kalbant, prie konteinerio grūmėsi su meškėnais dėl maisto kąsnio.
Tamsa reikalinga, bet joje visada turi spingsėti vilties švieselė. Knygoje tai taip pat juntama: tarp skausmo, bėdų ir praeities vaiduoklių atsiranda momentų, kurie nuramina ir leidžia patikėti, kad viskas galiausiai baigsis gerai.
Rašant buvo momentų, kai suabejojai: „Ar tikrai galiu šito imtis?“
Tokių momentų buvo, bet nesu linkęs savęs cenzūruoti. Gyvenime nemėgstu tabu ar „neliečiamų“ temų – žinoma, kol jos neskaudina konkrečių žmonių. Man atrodo, kad literatūra turi šiek tiek provokuoti ir išbandyti ribas.
Teko laviruoti tarp juoko, skausmo ir detektyvinės įtampos?
Taip, buvo nemažai tokio žongliravimo. Kartais matai, kad scena svarbi mįslei įminti, bet Antis teoriškai galėtų iššauti labai gerą juokelį. Visgi tą juokelį tekdavo išsiųsti į nebūtį, nes jis trukdytų detektyvui.
Sacrifices were made – neapsieita be aukų.
Kostas be velnio
Ar jautiesi debiutuojantis rašytojas, ar labiau žmogus, kuriam patinka kelti kūrybinį chaosą?
Kol kas savęs rašytoju nelaikau – jei bus antra knyga, tada galbūt. O kūrybinį chaosą kelti tikrai smagu: jis įneša adrenalino į gana tvarkingą, ofisinį mano gyvenimą.
Knygos struktūra gimė „Excel“ lentelėje – tai labai tiksliai atspindi mano metodišką prigimtį. Bet pats rašymo procesas buvo visai kitoks: chaotiškas, žaismingas ir nė iš tolo neprimenantis prievolės. Rašiau mėgaudamasis ir šypsodamasis.
Kiek tavęs yra Roke, Antyje ir Vilke?
Čia vėl tenka remtis draugų pastebėjimais. Jie sako: „Mes suprantam, kad tu esi Rokas.“ Keistas jausmas, nes pats puikiai žinau, jog visa tai – fikcija: aš nebėgau į kaimą, nebuvo jokios Saulės, o kasdienybėje nematau nei Anties, nei Vilko.
Vis dėlto su Roku tapatinuosi – jo vietoje tam tikru gyvenimo etapu būčiau priėmęs tokius pačius sprendimus, todėl dalis manęs jame tikrai yra. O kalbant apie vidinius gyvūnus, turiu pripažinti: Vilko manyje – šiek tiek daugiau.
Ir kas toliau?
Ko labiausiai norėtum iš skaitytojų?
Nuoširdumo. Labai džiaugiuosi girdėdamas šiltus atsiliepimus – tiek iš pažįstamų, tiek iš žmonių, su kuriais susipažinau per šią knygą. Esu už tai labai dėkingas.
Man nuoširdžiai įdomu, kaip skaitytojai sprendė bylą: ką įtarė, kas jiems suveikė, o ką, jų manymu, buvo galima padaryti kitaip. Kritiką iš pradžių priimu per sukąstus dantis, bet vėliau apmąstau ir suprantu, kaip ji augina.
Ar Kalniškio visata turi tęsinio potencialą?
Turi. Antros knygos karkasas jau paruoštas – yra pagrindiniai veikėjai, parašyta ir keliolika puslapių. Jei gyvenimas leis, Rokas Kėsus sugrįš ir patirs dar vieną smagiai nejaukų detektyvinį nuotykį.
Su rašytoju bendravo Agnė Žemaitytė.
