Knygos su nuolaida

„Gailestingumas yra pirmoji Dievo savybė. Tai Dievo vardas. Nėra padėties be išeities, mes nesame pasmerkti paskęsti lakiajame smėlyje."

Paprastais ir tiesiais žodžiais popiežius Pranciškus kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė, popiežiui labiausiai rūpinti tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Kiekviename puslapyje juntamas stiprus troškimas pasiekti sielas visų žmonių – ir priklausančių Katalikų bažnyčiai, ir jai nepriklausančių, – ieškančių gyvenimo prasmės, taikos ir susitaikymo kelio, gydymo kūno ir dvasinėms žaizdoms. Visų pirma popiežius nori pasiekti tą nerimastingą ir skausmą kenčiančią žmoniją, kuri prašo būti priimta, o ne atstumta: vargšus ir emigrantus, kalinius ir prostitutes, tačiau taip pat ir sutrikusius bei nuo tikėjimo nutolusiuosius, homoseksualus ir išsiskyrusias poras.
Per pokalbį su Vatikano apžvalgininku Andrea Tornielli Pranciškus, pasitelkdamas jaunystės prisiminimus ir jautrius epizodus iš savo ganytojiškos patirties, pasakoja, kodėl taip stipriai troško neeilinių Šventųjų jubiliejinių metų. Neišsižadėdamas etinių ir teologinių klausimų popiežius pakartoja, kad Bažnyčia niekam negali užverti durų; jos pareiga yra prasiskverbti į žmonių sąmonę, kad pravertų plyšį ir padėtų prisiimti atsakomybę bei atitolti nuo padaryto blogio.
Per atvirą pokalbį Pranciškus nevengia nagrinėti net ir sąsajų tarp gailestingumo, teisingumo bei korupcijos.
O tiems krikščionims, kurie save priskirs prie „teisiųjų“, primena: „Ir popiežius yra žmogus, kuriam reikia Dievo gailestingumo.“

„Dievo vardas – Gailestingumas“ pasauliniu mastu išleidžiamas 82 šalyse.

Prieš keliolika metų efektyviai dirbantis vadovas turėjo gebėti valdyti procesus ir juos atliekančius žmones. Šiandienos vadovo samprata ir užduotis ženkliai kinta. Geru vadovu laikomas tas, kuris geba suprasti žmones, juos išgirsti, ugdyti ir skatinti. Prioritetinė vadovo pareiga tampa pagalba darbuotojui noriai įsitraukti į įmonės veiklą. Noriai!
Mūsų dienų rinkoje būtent vadovo elgesys su darbuotojais yra lemiamas veiksnys, kuris užtikrina našią, produktyvią veiklą ir sėkmę įmonės konkurencinėje kovoje.
Lektorius ir verslo valdymo konsultantas Saulius Jovaišas siekia paskatinti būsimus ir esamus vadovus susimąstyti apie savo efektyvumą dabartinėje rinkoje – kaip turi elgtis ir ką turi daryti vadovas, kad jo vadovaujamos organizacijos darbuotojai kurtų maksimalią pridėtinę vertę.

Saulius Jovaišas – lektorius, verslo valdymo konsultantas, ugdančiojo vadovavimo ir karjeros patarėjas, personalo parinkimo ekspertas, straipsnių, publikacijų ir interneto seminarų autorius, projekto „Boso valanda“sumanytojas. Jis turi daugiametės sėkmingo vadovavimo patirties įvairiose įmonėse (M–1, „CV-Online“, „Kas yra kas Lietuvoje“, „SJ Solutions“, „Veiklos valdymo sprendimai“ ir kt.). „Boso valanda. Kasdienė šiuolaikinio vadovo knyga: kaip vadovauti žmonėms?“ – tai antroji autoriaus knyga. Pirmoji, parašyta kartu su bendraautore Girėne Ščiukaite, „Ieškai darbo“ pasirodė 2011 m.

„Apie ką ši knyga? Peteris Druckeris kitados yra taikliai pasakęs: „Jei vadovai suprastų, kad jų darbas ir yra darbas su žmonėmis, jie būtų kur kas efektyvesni vadovai…“ (Ar kažkaip panašiai.) Ką tai reiškia? Šiandien vadovai – ne tie žmonės, kurie valdo kitus, kad jie atliktų užduotis ar funkcijas, o tie, kurie ugdo žmones, kad būtų pasiekti tikslai.“ (p. 9)
Saulius Jovaišas

„ vadovas yra žmogus, kuris prisiima esminę atsakomybę. Tai išskiria jį iš kitų. Kas nutinka, kai prisiimi tokią atsakomybę? Nebėra ko kaltinti. Kas tas mano likimas? Aš pati.“ (p. 16)
Solveiga Kurgonaitė

„Dažnas mano, kad darbuotojų atranka – tai personalo skyriaus darbas, tačiau iš tiesų tai viena svarbiausių vadovo užduočių. Per darbuotojų atranką vadovas nebūtinai griežia pirmuoju smuiku, tačiau beveik visada būtent nuo jo priklauso lemiamas šio proceso akordas.“ (p. 67)
Valerija Buzėnienė


„ Pasitaiko atvejų, kai vadovai darbuotojams užduoda nukreipiančius klausimus tam, kad paskatintų atsakyti taip, kaip nori vadovai. Tačiau toks būdas yra ne koučingas, bet manipuliacija, kuria siekiama primesti savo nuomonę." (93 p.)
Tomas Misiukonis

„<…> vadovas gali pasinerti į komandą, susilieti su ja; kita vertus, jis gali būti pasiruošęs atsitraukti ir palikti ją veikti savarankiškai. Norint sėkmingai vadovauti komandai vadovui verta išmokti ją suprasti .“ (p. 125)

Dvidešimt penkerių Žanas dirba taksistu Paryžiuje. Jei būtų turėjęs galimybę siekti mokslo, būtų nemažai nuveikęs, deja, nebuvo sąlygų. Tačiau Žanas pasižymi atvira siela ir gera širdimi. Vieną dieną į jo automobilį įlipa aštuoniasdešimtmetis Saliamonas Rubinšteinas - nemenkus turtus susikrovęs buvęs siuvėjas, „kelnių karalius". Nors juodu skiria didelis amžiaus skirtumas, Žanas ir Saliamonas susidraugauja. Holokaustą išgyvenęs Saliamonas stengiasi padėti apleistiems, vienišiems, bejėgiams žmonėms. Jis yra įkūręs psichologinės pagalbos centrą ir pasiūlo Žanui tapti savotišku „SOS savanoriu" - siunčia jį į misijas pas nevilties apimtus žmones. Vieną rytą Saliamonas paprašo Žano nuvažiuoti pas Korą Lamener, visų užmirštą buvusią šansono žvaigždę. Tai moteris, kurią Saliamonas kadaise mylėjo. Kora vėl atranda jėgų svajoti ir siekia iš Žano padaryti kino žvaigždę.
Literatūros kritikai Saliamoną tapatina su pačiu Gary - juos sieja baimė pasenti ir tapti niekam nereikalingiems.
Tai vienas paskutinių Romaino Gary romanų, išleistas 1979 metais Émilio Ajaro slapyvardžiu.