Knygos

Plūduriuojančio pasaulio menininkas

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Palaidotas milžinas

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.

Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų

Mažylis verkšlena:
– Aš piktas ir niūrus,
nes nieks manęs nemyli.

– Mažyli, – taria jam mama, – ir piktą, ir nepiktą,
Mylėsiu visada tave,
Kad mums ir kas nutiktų.

„Šiandieninė vaikų klasika.“
Independent On Sunday

„Šiltas apkabinimas.“
The Times

„Nuostabus pasakojimas apie begalinę tėvų meilę. “
Scotsman

Talentingos rašytojos ir dailininkės Debi Gliori knygelė „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ linksmai ir nerūpestingai atsako į sudėtingus vaikų klausimus.

Nuraminsiu tave, net jei šėls audra

Vienos perkamiausių knygų autorių Debi Gliori knygelė – malonus ir lengvas būdas palydėti vaiką į ramų, spalvotą nakties poilsį.

Drauge su mažyliu skaitydami knygelę ir tyrinėdami magiškas autorės iliustracijas, patirsite užburiančią kelionę į ramaus miego ir sapnų karalystę.
Eiliuotas pasakojimas ir iš knygelės „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ pažįstamas pamėgtas lapiukas su mamos atvaizdu įtikins, kad bet kurioje pasaulio vietoje kiekvieno vaikelio mama saugo jį nuo miegą nubaidančių pavojų: stūgaujančio vėjo ar grūmojančio dangaus. Šioje istorijoje visi mažieji herojai saugiai suminga stebimi juos mylinčios mamos, kurios rūpestis tarsi šilta antklodė apgaubia saldžiu nakties miegu.

„Debi Gliori yra talentinga kūrėja.“
Independent

Naujojoje knygelėje „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ autorė eiliuota kalba jau pažįstamų talentingai nupieštų veikėjų lūpomis (mamos lapės ir jos lapiuko) lydi mažylį į saugią ir jaukią miego karalystę.

Kaip išmokyti drakonus Žemę tausoti

Ši Debi Gliori, vienos perkamiausių autorių, knyga – nuostabus pasakojimas vaikams itin svarbia mums visiems tema. Paprastais žodžiais ir ryškiomis iliustracijomis autorė padeda suprasti, kokią įtaką daro besaikis vartojimas, ir kviečia atsakingai rūpintis savo aplinka bei vienas kitu.

Jau ankstesnėse autorės knygose „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ bei „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ pamėgtas lapiukas kartu su draugais moko šėlstančius ir be saiko Žemės resursus eikvojančius drakonus pradėti gerbti, mylėti mūsų planetą, ją tausoti ir visada apgalvoti savus norus.

Debi Gliori (gim. 1959 m., Jungtinė Karalystė) yra talentinga knygų vaikams autorė ir iliustratorė, už šią veiklą pelniusi įvairių apdovanojimų.

Jei būčau liūtas

Peliukas žino, kad būti mažam kartais labai nelengva. Niekas tavęs nepastebi ir nepakviečia žaisti, kartais kas nors užmina ar net prisėda... Giliai širdelėje Peliukas norėtų būti toks kaip Liūtas: drąsus, stiprus ir galingas. Tada visi jį matytų ir būtų jo draugai!

„Vėlų vakarą lovelėj
Užgimė mintis galvelėj:
„Gal užteks ramiai miegoti –
Privalau išmokt... RIAUMOTI!“

Pasaulį pakerėjusi Peliuko ir Liūto istorija žaismingai ir įtaigiai perteikia kiekvienam svarbias temas: kaip išmokti pasitikėti savimi ir nebijoti būti tuo, kas iš tikrųjų esame.

Peštukai voveriukai

„Mano!“ – Džiugas suriko skardžiai.
„Mano!“ – atkirto Benas piktai.“

Džiugas ir Benas, du maži voveriukai, užsigeidė to paties skanėsto – PASKUTINIO miške gardžių gardžiausio kankorėžio. Kas pačiups pirmas – to ir bus. Nutrūktgalviškos lenktynės prasideda!

Gyvybingos iliustracijos ir pamokanti, bet nuobodžiauti neleidžianti istorija privers mažuosius kvatotis balsu ir parodys, kaip gera viskuo dalytis su draugais.


„Šmaikštus žvilgsnis į daugeliui tėvų gerai pažįstamus nepasidalijimo barnius.“
Evening Echo

Apie banginį, kuris norėjo visko daug

„Nors turtai ir slėgė pečius vis labiau,
Banginis galvojo: jam reikia daugiau.“

Banginis Gūbrys diena iš dienos naršo vandenyno platybes, ieškodamas vis gražesnių ir blizgesnių grobių. Tačiau, kad ir ką rastų, vis vien jaučiasi nepatenkintas. Gal jo didelei širdžiai reikia visai ne daiktų, kad ši imtų dainuoti ir džiaugtis? 

„Apie banginį, kuris norėjo visko daug“ – nauja „Peštukų voveriukų“ ir „Jei būčiau liūtas“ kūrėjų, rašytojos Rachel Bright ir iliustratoriaus Jimo Fieldo, knyga apie brangiausius dalykus, slypinčius mūsų širdyse.

Vaikiškų knygučių autorė Rachel Bright (Reičel Brait) ir iliustratorius Jim Field (Džimas Fyldas) – ne vieną svarbų apdovanojimą gavę kūrėjai, kurių sugalvoti šmaikštūs ir įsimintini personažai jau sužavėjo daugybę jaunųjų skaitytojų ir jų tėvų visame pasaulyje.

Lapinas ir toliau gyveno jų širdyse, prisiminimuose ir tame juoke... ir ten gyvens visados.

„Skaitant šį jautrų pasakojimą apie lapino mirtį jums prireiks nosinės ašaroms nusišluostyti“.
Guardian

„Užburiančios Debi Gliori iliustracijos papildo Alano Duranto tekstą ir padeda jam atsiskleisti visu grožiu“.
Books for Keeps

„Šiltas, už širdies griebiantis pasakojimas, švelniai aiškinantis mirtį... Nuostabios iliustracijos“.
BBC Parenting

pienas su medum

tai kelionė
išlikimas per poeziją
tai kraujas prakaitas ašaros
dvidešimt vienų metų
tai mano širdis
tavo rankose
tai
skausmas
meilė
skyrybos
išgijimas

rupi kaur

„pienas su medum“ – tai jautriai ir atvirai apie meilę, praradimus, smurtą, seksualinį priekabiavimą ir moteriškumą pasakojantys poezijos ir prozos tekstai. Vos pasirodžiusi, knyga tapo tarptautiniu hitu, o aukščiausioje „New York Times“ bestselerių sąrašo pozicijoje išsilaikė net 100 savaičių iš eilės. „pienas su medum“ išverstas į daugiau nei 35 kalbas, o 2018 m. vasarą tapo 20-uoju Emmos Watson feministinio knygų klubo skaitomu kūriniu. 

saulė ir jos gėlės

Tai jau antroji „New York Times“ bestselerių autorės poetės Rupi Kaur knyga. „saulė ir jos gėlės“ – eilėraščių rinkinys apie sielvartą, savęs apleidimą, pagarbą savo šaknims, meilę ir savęs stiprinimą.

tai gyvenimo receptas
pasakė mano motina
kurios glėby aš verkiau
pagalvok apie gėles kurias sodini
kasmet savo sode
jos tave išmokys
kad ir žmonės
turi nuvysti
žūti
įsišaknyti
pakilti
kad pražystų

„Rupi Kaur – savo kartos balsas.“
USA Today

„Rupi Kaur poezijai suteikia naują kvėpavimą... Ji apdovanota gebėjimu žodžiais išreikšti tai, ko mes patys dažnai net nesugebame sau įvardyti.“
Economist

Rupi Kaur (g. 1992) – Kanadoje augusi indų kilmės poetė, iliustratorė ir gyvų poezijos skaitymų autorė. „saulė ir jos gėlės“, kaip ir pirmoji poetės knyga, iškart atsidūrė „New York Times“ bestselerių sąraše. Kaur poezija daugybei suvaržymų ir viešo smerkimo kultūros slegiamų žmonių tapo emocine parama ir kelrode žvaigžde į vidinį išsilaisvinimą. Debiutinė Kaur poezijos knyga „pienas su medum“ lietuvių kalba pasirodė 2018 metais.

Pavojingi žaidimai

Džoselina Batler turi paslaptį. Kankinama praeities demonų, vos sulaukusi 18-kos, ji palieka Virdžinijos valstiją ir išvyksta gyventi į kitą Atlanto vandenyno krantą – Škotiją. Čia jaučiasi saugi nuo praeities ir nepageidaujamų klausimų. Nesileidžia į artimus romantinius santykius, neatvirauja draugams, nemezga jokių įpareigojančių ryšių. Su niekuo. Tačiau viskas pasikeičia tą dieną, kai Džosė nusprendžia persikelti į butą Dublino gatvėje.

Vykdama apžiūrėti naujosios vietos, Džosė susiduria su be galo patraukliu verslininku Breidenu Karmaiklu. Vienas jo intensyvus žvilgsnis kaipmat užvirina visą kūną: pasprukti nuo minčių apie jį tiesiog nebeįmanoma. Breidenas – pasitikintis savimi, įpratęs gauti bet ką, ko tik užsigeidžia, – išsyk pajunta trauką Džosei. Dabar jo tikslas – bet kokiais būdais įsitraukti dailių formų gražuolę į lovą. Pamatęs, kad lengva nebus, Džoselinai pasiūlo sandėrį. Aistringas romanas įgauna pagreitį, kiekvieno susitikimo karštis ima vesti iš proto, tačiau Breidenas kažkodėl pradeda klausinėti apie praeitį...

„Šioje knygoje yra visko... romantikos, neapsakomai gardžiai aprašytų aistrų, šeimos istorijų, draugystės, sudaužytų širdžių, ilgesio ir visad gelbstinčios vilties. O paskutiniai puslapiai tiesiog sukelia euforiją.“
Bookish Temptations

„Kiekvienas Džoselinos ir Breideno susitikimas užvirins jums kraują.“
Rainy Day Reads

Nepaklusti taisyklėms

Mergina traukiny

„New York Times“ bestseleris Nr. 1

Tai populiariausias metų trileris pasaulyje, kuris visiems laikams pakeis jūsų požiūrį į kitų žmonių gyvenimą.

KIEKVIENA DIENA TOKIA PATI

Reičelė kasdien važinėja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios gyvenimą.

IKI ŠIANDIEN

Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?

„Niekas neįtraukia labiau nei „Mergina traukiny“.“
Vanity Fair

Tamsus vanduo

Niekada nepasitikėk ramiu vandens paviršiumi

Paskutinėmis gyvenimo dienomis Danielė Ebot bandė prisiskambinti seseriai Džulijai, tačiau į pagalbos šauksmą ši neatsakė. Po kelių dienų Danielė randama negyva Skenduolių užutėkyje – mįslingame upės vingyje, kuriame per šimtmečius menančią seserų gimtojo miestelio istoriją nuskendo ne viena moteris.

Džiulei tenka grįžti į vietą, kuri jai vis dar kelia baimę, ir seniai palaidoti vaikystės prisiminimai ima kilti lyg drumzlės iš vandens gelmių. Ji bando išsiaiškinti, kas nutiko seseriai ir kaip jos mirtis susijusi su vos prieš porą mėnesių ten pat nusižudžiusios jaunos merginos mirtimi. Netrukus pradeda aiškėti miestelio gyventojų praeities nuodėmės ir tai, kad kiekvienas jų yra vienaip ar kitaip susijęs su velione Daniele Ebot. Visa apgaubia klampus paslapčių rūkas.

„...Kaip ir A. Hitchcockas, P. Hawkins turi kinematografišką akį ir talentą sukurti bauginamai įtraukiančią istoriją. Nerkite į naujo jos trilerio vandenis. Atpildas bus stulbinamas. Šis noir atmosfera pulsuojantis kūrinys jus privers dukart pagalvoti prieš brendant į tamsų ir žvarbų vandenį.“
USA Today

Tarnaitės pasakojimas

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Liudijimai

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

Susipažinkite su garsiausių kompozitorių muzika!
Bachas, Bizė, Šumanas, Rimskis-Korsakovas, Mocartas, Vivaldis, Sen Sansas, Rosinis, Bethovenas, Šopenas, Forė, Debiusi – spauskite mygtukus ir klausykitės gražiausios klasikinės muzikos!
Mažyliams nuo 1 metų.

Viena laukiamiausių „New York Times“, „USA Today“, „Entertainment Weekly“, „Marie Claire“, „Elle“, „Harper's Bazaar“, „Bustle“, „Newsweek“, „New York Post“, „Esquire“, „Sunday Times“, „Guardian“ 2020-ųjų knyga


„– Tai turi būti meilės istorija, supranti? Man jos taip reikia. Nes jei tai ne meilės istorija, tai kas tada?"

2000-ieji. Po vasaros atostogų penkiolikmetė Vanesa grįžta į privačią Brouviko mokyklą. Liūdesio ir tamsos nuolat gaubiama paauglė niekaip nepritampa prie bendramokslių, tad vienintelis jos pabėgimas – kurti poeziją. Neilgai trukus mergaitė sužadina keturiasdešimt dvejų metų literatūros mokytojo pono Streino smalsumą. Nuolatinis jo dėmesys, pagyros ir tarsi netyčiniai prisilietimai ima traukti Vanesą kaip drugelį į ugnį.

2017-ieji. Vanesai trisdešimt dveji, bet į klaustrofobišką ir niūrų savo pasaulį ji vis dar žvelgia naiviu paauglės žvilgsniu. Jau kelios dienos ji nepaliaujamai galvoja apie buvusios bendramokslės žinutę, kviečiančią prisijungti prie Streinui iškeltų kaltinimų seksualiniu priekabiavimu. Bet Vanesa nesijaučia galinti paminti tai, kas tarp jųdviejų įvyko. Pripažinti, kad Streinas priekabiavo, reikštų išduoti jo pasitikėjimą ir tikėjimą ja. Jis jos neprievartavo. Tai buvo tikra – tai buvo meilė. Tik giliai viduje Vanesa jaučia, kad tiesa skamba gerokai kitaip...

„Tamsi Vanesa“ – seksualinį priekabiavimą patyrusios, tačiau traumos suvokti ir pripažinti negebančios moters portretas, drąsus žvilgsnis į skriaudos, galių pusiausvyros ir sekinančios saviapgaulės gelmes.


„Skaudus apmąstymas to, ką reiškia netekti teisės savo istoriją kurti pačiai.“
Hilary Mantel

„Daugiasluoksnis, nepatogus, sodrus.“
New York Times Book Review


Debiutinė Kate Elizabeth Russell (Keit Elizabet Rasel) knyga „Tamsi Vanesa“ gimė po dešimtmečio ieškojimų ir pasirodė kaip tik tuo metu, kai per pasaulį nuvilnijo #MeToo judėjimas. Knygą išsyk apgaubė skandalai, spėjimai, jog istorija paremta asmenine autorės patirtimi. Tačiau Russell tai paneigė: parašyti knygą ją visų pirma įkvėpusi V. Nabokovo „Lolita“ ir noras suprasti moters santykį su patirta trauma, jos pareigą ir baimę apie patirtį kalbėti viešai.

Penkios Lotynų Amerikos moterų kartos, susietos kraujo ryšio, paslapčių ir knygos, perduodamos iš kartos į kartą su žinute, užrašyta paraštėje:
„Mes – tai jėga. Mes esam daugiau, negu įsivaizduojame.“

1866-ieji, Kuba: Marija Izabelė – vienintelė moteris, dirbanti cigarų fabrike, kuriame darbininkai semiasi kasdienio ryžto iš jiems skaitomų Viktoro Hugo knygų. Bet laikai neramūs, pavojingi ir kupini draudimų, vis garsiau aidi artėjančio sukilimo garsai, ir iš prigimties nepriklausomai Marijai Izabelei veriasi vienintelė ramaus gyvenimo regimybė – santuoka ir motinystė.

1959-ieji, Kuba: Marijos Izabelės ainė Doloresa stebi savo vyrą, kartu su kitais sukilėliais besiruošiantį pasitraukti į kalnus Fidelio Kastro kvietimu. Ji lieka su dukromis, Karmen ir Elena, be pinigų net maistui, bet laisva nuo vyro smurto.

2014-ieji, Majamis: Karmen, vis dar negalinti susitaikyti su imigrantės dalia, pasijunta priblokšta išgirdusi dukros Džanetės, kovojančios su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio, sprendimą laikinai priglausti suimtos imigrantės iš Salvadoro dukrą, o vėliau – keliauti į Kubą pas senelę Doloresą, su kuria Karmen nutraukusi ryšius. Trupančiose Doloresos namo sienose glūdi paslaptis, kuri sujungs Džanetę su praeitimi ir nepalaužiamų jos giminės moterų istorija.

Nuo XIX amžiaus cigarų cechų iki šių dienų imigrantų sulaikymo centrų, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos romane „Apie moteris ir druską“ tarsi kraujo dryžiai, išmarginę Kubos ir JAV istoriją, vaizduojamos skaudžios ir nepagražintos Lotynų Amerikos moterų likimų skiautės, drąsūs ir ryžtingi jų pasirinkimai, nesutramdoma valia siekti laisvės atšiauriausiame iš atšiauriausių pasaulių. Šis romanas – daugiau nei diasporos istorija, tai atviras pasakojimas apie svarbiausias žmogų formuojančias ištakas ir palikimą ateities kartoms.


„Kaip lengva pamilti autorės vaizduojamas stiprias ir užsispyrusias moteris, mėginančias surasti būdą išlikti.“
Angie Cruz

„Romane kalbama apie motinas ir dukras, jų nuožmią meilę ir su ja kylančias siaubingas baimes. Apie tai, kaip viena kitą gelbstime. Kaip gelbstime save. Jis mane tiesiog prarijo.“
Kiran Millwood Hargrave


Gabriela Garcia (Gabriela Garsija) – amerikiečių rašytoja, imigrantų iš Kubos ir Meksikos dukra, augusi Majamyje, šiuo metu gyvenanti San Fransiske. Baigė sociologijos bakalauro studijas Fordhemo universitete ir grožinės literatūros magistro studijas Perdju universitete, gavo „Rona Jaffe Foundation“ rašytojų apdovanojimą ir „Steinbeck Fellowship“ stipendiją. „Apie moteris ir druską“ – pirmas rašytojos romanas, kuriam įkvėpimo ji sėmėsi iš savo šeimos istorijos ir patirties kovojant už migrantų teises.

„Ji nesuvokė, kaip ilgai užtrunka tapti kuo nors kitu arba koks vienišas jautiesi gyvendamas ne tau skirtame pasaulyje.“

Vaikystėje neišskiriamos nenuorama Dezirė ir tylenė Stela Vinjė visad liks identiškos dvynės, visad liks seserys. Užaugusios mažame, žemėlapyje nė nepažymėtame Luizianos juodaodžių miestuke, kurio gyventojų oda tokia šviesi, kad nė nesiskiria nuo baltųjų. Šešiolikos pabėgusios į Naująjį Orleaną ieškoti geresnio gyvenimo. Neilgai trukus, Stelai palikus tik atsisveikinimo raštelį, atsiskyrusios ir pasirinkusios gyventi visiškai skirtinguose pasauliuose. Dezirė susituokia su juodaodžiu ir pagimdo tamsios odos mergaitę. Stela nusprendžia tapti baltąja, bet jos baltaodis vyras apie žmonos praeitį nė nenutuokia.

Ar išskirtos daugelio mylių ir dar daugiau melo seserys Vinjė vėl susitiks? Ar jas jungiantys saitai atlaikys likimo skirtus išbandymus? Kokią kainą teks sumokėti už savo pasirinkimus? Kaip klostysis jų dukrų gyvenimai ir ar susikirs keliai?

Nuo Amerikos pietų iki Kalifornijos, nuo XX a. vidurio iki pabaigos šiame romane gija po gijos audžiamas kelių Vinjė šeimos kartų likimų žemėlapis, kuriame talentingai, jautriai ir išmintingai braižoma žmonių meilės ir neapykantos vienų kitiems istorija, nagrinėjamos daugialypės priežastys, kodėl žmonės kartais pasirenka savo gyvenimus nugyventi tapę visai kitais, nei yra iš tiesų, ir kaip tai keičia jų tarpusavio ryšius.

„Prilygsta Toni Morrison kūrybai.“
O, The Oprah Magazine

„Universalus, rafinuotas ir jaudinantis romanas. Giliai po oda prasiskverbiantis, ramiai ir užtikrintai klausiantis, kas mes esame ir kuo norime tapti.“
Entertainment Weekly

„Nepaprastai įtaigus rasės ir tapatybės klausimų apmąstymas.“
New York Times


Brit Bennett (Brita Benet, gim. 1990 Kalifornijoje) – viena perspektyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. „Nykstantys saitai“ – antras jos romanas, nominuotas 2021 m. „The Orwell Prize for Political Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

Penkios Lotynų Amerikos moterų kartos, susietos kraujo ryšio, paslapčių ir knygos, perduodamos iš kartos į kartą su žinute, užrašyta paraštėje:
„Mes – tai jėga. Mes esam daugiau, negu įsivaizduojame.“

1866-ieji, Kuba: Marija Izabelė – vienintelė moteris, dirbanti cigarų fabrike, kuriame darbininkai semiasi kasdienio ryžto iš jiems skaitomų Viktoro Hugo knygų. Bet laikai neramūs, pavojingi ir kupini draudimų, vis garsiau aidi artėjančio sukilimo garsai, ir iš prigimties nepriklausomai Marijai Izabelei veriasi vienintelė ramaus gyvenimo regimybė – santuoka ir motinystė.

1959-ieji, Kuba: Marijos Izabelės ainė Doloresa stebi savo vyrą, kartu su kitais sukilėliais besiruošiantį pasitraukti į kalnus Fidelio Kastro kvietimu. Ji lieka su dukromis, Karmen ir Elena, be pinigų net maistui, bet laisva nuo vyro smurto.

2014-ieji, Majamis: Karmen, vis dar negalinti susitaikyti su imigrantės dalia, pasijunta priblokšta išgirdusi dukros Džanetės, kovojančios su priklausomybe nuo narkotikų ir alkoholio, sprendimą laikinai priglausti suimtos imigrantės iš Salvadoro dukrą, o vėliau – keliauti į Kubą pas senelę Doloresą, su kuria Karmen nutraukusi ryšius. Trupančiose Doloresos namo sienose glūdi paslaptis, kuri sujungs Džanetę su praeitimi ir nepalaužiamų jos giminės moterų istorija.

Nuo XIX amžiaus cigarų cechų iki šių dienų imigrantų sulaikymo centrų, nuo Kubos iki JAV ir Meksikos romane „Apie moteris ir druską“ tarsi kraujo dryžiai, išmarginę Kubos ir JAV istoriją, vaizduojamos skaudžios ir nepagražintos Lotynų Amerikos moterų likimų skiautės, drąsūs ir ryžtingi jų pasirinkimai, nesutramdoma valia siekti laisvės atšiauriausiame iš atšiauriausių pasaulių. Šis romanas – daugiau nei diasporos istorija, tai atviras pasakojimas apie svarbiausias žmogų formuojančias ištakas ir palikimą ateities kartoms.


„Kaip lengva pamilti autorės vaizduojamas stiprias ir užsispyrusias moteris, mėginančias surasti būdą išlikti.“
Angie Cruz

„Romane kalbama apie motinas ir dukras, jų nuožmią meilę ir su ja kylančias siaubingas baimes. Apie tai, kaip viena kitą gelbstime. Kaip gelbstime save. Jis mane tiesiog prarijo.“
Kiran Millwood Hargrave


Gabriela Garcia (Gabriela Garsija) – amerikiečių rašytoja, imigrantų iš Kubos ir Meksikos dukra, augusi Majamyje, šiuo metu gyvenanti San Fransiske. Baigė sociologijos bakalauro studijas Fordhemo universitete ir grožinės literatūros magistro studijas Perdju universitete, gavo „Rona Jaffe Foundation“ rašytojų apdovanojimą ir „Steinbeck Fellowship“ stipendiją. „Apie moteris ir druską“ – pirmas rašytojos romanas, kuriam įkvėpimo ji sėmėsi iš savo šeimos istorijos ir patirties kovojant už migrantų teises.

Silva rerum

Silva Rerum – lotyniškai „daiktų miškas“ – taip vadinta XVI–XVIII a. populiari, iš kartos į kartą perduodama Lietuvos bajorų „šeimos knyga“, kur, be tokių reikšmingų gyvenimo įvykių kaip gimimo, vestuvių ir mirties datos, būdavo įrašomos ir įvairiausios sentencijos, eilėraščiai, patarlės, per iškilmes sakyti tostai, sveikinimo kalbos ir panegirikos. Tad ko baiminasi Jonas Motiejus Norvaiša kiekvieną kartą, kai atsiverčia šeimos silvą ir ima plunksną į rankas? Kristina Sabaliauskaitė, atgaivindama istorinio romano žanrą Lietuvoje, skaitytoją talentingai perkelia tiesiai į LDK XVII a. vidurio bajorišką atmosferą – su autentiškomis audinių faktūromis, spalvomis,
brangakmenių žėrėjimu, patiekalų skoniais ir kvapais – ir dovanoja tikrą kelionę laike.

Net ir abejingi istorijai neturėtų likti abejingi šiai knygai. Ji – kiekvienam, kuris kada nors buvo įsivėlęs į gatvės muštynes, norėjo pasiųsti viską ir visus po velnių ar tiesiog bijojo būti prarytas kasdienybės liūno; kiekvienam, kuris kada nors bandė žvelgti baimei tiesiai į akis, buvo išgąsdintas netikėtai išsipildžiusios slapčiausios svajonės ar abejojo savimi.

Užvertę šios knygos paskutinį puslapį jūs visiškai kitomis akimis žvelgsite į Žemaitijos girias, Vilniaus gatves ir nekaltai čirškiančius žvirblius. O galbūt net pradėsite kišenėje prietaringai nešiotis mažytį veidrodėlį – dėl visa pikta…

Silva rerum II

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Tai pasakojimas apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas?

Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio.
Rasa Drazdauskienė

Silva rerum III

„Silva rerum III“ tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.

Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?

Rašydama trečią Silva rerum dalį Kristina Sabaliauskaitė rėmėsi tikrais įvykiais ir biografijomis – visa tai įpinama į magišką pasakojimą apie šeimos paveldą, Vilnių ir Nesvyžių, tikrovę ir pasąmonę, judaizmą ir libertinus, architektūrą, teatrą ir ugnies stichiją.

„Autorė rašo meistriškai. <…> Tas, kuris žengia į „mišką“ – traukte įtraukiamas apsvaigsta.“
Vidas Dusevičius, Kultūrpolis.lt

„Sabaliauskaitė dabartinėje mūsų literatūroje konkuruoja tik pati su savimi. Ne taip dažnai mūsų autorių knygos skaitomos be jokių gailestingų nuolaidų ir visai ne iš patriotiškumo ir vertinamos ne kaip lietuvių, o kaip tiesiog literatūra.“
Emilija Visockaitė

„...Latvių literatūroje neturime ir nesame turėję nė vieno tokio kūrinio, kuris tiek daug pasakotų apie mūsų istoriją, būtų parašytas tokia nuostabia, išpuoselėta kalba, turėtų tokį aukštą skaitomumo koeficientą ir tuo pat metu verstų susimąstyti apie save, apie savo vietą gyvenime, apie meilę savo artimui <...> Rašymo maniera leidžia šį kūrinį lyginti su tokių pasaulinio lygio meistrų kaip Salmanas Rushdie ir Gabrielis Garcia Marquezas daugiasluoksniais pasakojimais.“
Kristine Sadovska, Diena.lv

Silva rerum IV

„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?



Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.

Pašėlusiai linksma paveikslėlių knyga ir miela istorija apie tai, kad geriausia – būti savimi.

Gvildas kitoks nei visi vikingai. Jam nesiseka nei mojuoti kardu, nei nardyti lediniuose ežerų vandenyse. Bet vienas dalykas jam tikrai PATINKA...
Tai – KEPTI PYRAGUS!

Išaušus Vikingų sporto dienai Gvildui atrodo, kad užgriuvo tikrų tikriausia katastrofa. Ar pomėgis kepti pyragus gali IŠGELBĖTI GVILDĄ?

„Širdį sušildanti istorija!“
David Atherton, populiariojo britų televizijos kulinarijos šou „The Great British Bake Off“ laimėtojas

„Aš visiškai neketinau veltis į šitą reikalą. Esu miestelio teisėjas, Imperijai tarnaujantis atsakingas pareigūnas, nekantriai stumiantis šitame tingiame pasienyje dienas, kol sulauksiu pensijos. Renku Bažnyčios dešimtines ir mokesčius, administruoju bendruomenės žemes, prižiūriu, kad įgulai nieko netrūktų, vadovauju jaunesniesiems karininkams – kitokių čia nėra, – nenuleidžiu akių nuo prekybos ir dusyk per savaitę pirmininkauju teismo posėdžiams. O visa kita – grožiuosi saulėtekiais ir saulėlydžiais, valgau, miegu ir jaučiuosi patenkintas. Kai numirsiu, tikiuosi pelnyti tris smulkaus šrifto eilutes Imperijos laikraštyje. Nieko daugiau ir nenorėjau – tik ramaus gyvenimo ramiais laikais.
Bet pernai iki mūsų iš sostinės jau atsklisdavo pasakojimai apie barbarų keliamus neramumus...“

Romano „Barbarų belaukiant“ pasakotojas, lojalus neįvardytos Imperijos pareigūnas, tarnaujantis mažame pasienio mieste, gyvena ramų gyvenimą, kolekcionuoja akmenis, kasinėja griuvėsius dykumoje ir šifruoja paslaptingus rašmenis ant tuopos skalų. Bet kartą mieste pasirodo pulkininkas Džolas ir stoja į žūtbūtinę kovą su barbarais, kurie laikomi pavojingais Imperijai. Suvokęs, kaip žiauriai ir neteisingai elgiamasi su belaisviais, miestelio teisėjas pajunta užuojautą aukoms ir įvykdęs protesto aktą pats tampa Imperijos priešu. Būdamas paprastas žmogus, graužiamas sąžinės tolimais laikais nežinomoje šalyje, jis tarytum įkūnija visus žmones, kurie gyvena totalitarinėse valstybėse, nepripažįstančiose teisingumo ir padorumo.


„Tikras literatūros įvykis.“
Irving Howe, The New York Times Book Review

„Nedaug težinau rašytojų, kurie gali taip nusiaubti žmogaus širdį... Autoriui pažįstamas neapčiuopiamas Kafkos siaubas.“
Bernard Levin, The Sunday Times


Johnas Maxwellas Coetzee (Džonas Maksvelas Kutsė, gim. 1940) – PAR rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, išleidęs apie dvidešimt knygų ir apdovanotas daugiau kaip dešimčia garsių premijų, tarp jų du kartus Bookerio premija: 1983 m. už romaną „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (liet. 2005) ir 1999 m. už romaną „Nešlovė“ (liet. 2002). Lietuvių kalba dar išleistas J. M. Coetzee romanas „Lėtas žmogus“ (2012).
„Barbarų belaukiant“ – vienas geriausių rašytojo romanų.

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni.“

Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Viską palikusi praeityje, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją. Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus, ieškodama ne tik įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.

Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių. Tai odė prieš mūsų akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.

„Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga.“
Emily St. John Mandel

„Šis romanas pakeri, bet ne taip, kaip pakeri pasakos. Charlotte McConaghy įvaldė rupios magijos formą, kuri nutvilko mūsų sielas. „Migracijas“ rekomenduoju visa širdimi.“
Geraldine Brooks

„Migracijos“ atveria langą į niūrią ateitį, kuri nė neatrodo tokia nutolusi nuo mūsiškės dabarties. Suprasdama, kaip gamta mus gydo, C. McConaghy parodo, kodėl neatidėliodami turime imtis visų priemonių jai apsaugoti.“
Time

„Romane galima atpažinti sumaniai permąstyto „Mobio Diko“ atšvaitų, nuostabių mūsų planetos gamtovaizdžių ir jos nykstančių gyventojų aprašymų. Ši kelionė atmintyje išliks ilgai ir jai pasibaigus.“
New York Times Book Review

Charlotte McConaghy (Šarlotė Makonahy) – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis distopinis romanas gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

„Nusprendžiau užfiksuoti moters aistros karštį ir skausmą, kad vyrai ir kitos moterys geriau ją suprastų prieš pasmerkdami.“

Megė, jauna moteris, kurią kitos moterys, dar jaunesnės, vadina kekše. Ji kaltinama tuo, kad užmezgė santykius su savo vedusiu mokytoju. Jos istorija pateikiama teismo prisiekusiesiems. Daugelis šią moterį ir jos seksualinę patirtį atstumia. Kada, kodėl ir kas tiki moterimis – ir kada, kodėl ir kas jomis netiki?

Lina, namų šeimininkė iš Indianos. Daugelį metų jos niekas nebučiavo. Tačiau ji delsia palikti savo vyrą, nes neturi pinigų gyventi atskirai. Vėliau ji laukia, kol kitas vyras paliks savo žmoną. Paskui laukia vėl.

Sloun, sėkminga restorano savininkė. Leidžia savo vyrui stebėti, kaip ji užsiima seksu su kitais. Kartkartėmis lovoje atsiduria dvi poros, bet dažniausiai Sloun vyras tiesiog stebi – vaizdo įraše arba tiesiogiai – ją su kitu vyru. Sloun graži. Vyras žiūri, kaip ji miega su kitais, o už jų miegamojo lango atsiveria plati putojančio vandenyno panorama.

Tirdama šias trijų paprastų moterų intymaus gyvenimo istorijas, Lisa Taddeo užtruko aštuonerius metus, šešis kartus apvažiavo šalį, kraustėsi gyventi ten, kur gyveno šios moterys. Akis į akį valandų valandas klausėsi intymiausių jų gyvenimo liudijimų, kad galėtų geriau suprasti jų likimus, kad suteiktų joms galimybę kalbėti ir būti išgirstoms. „Trys moterys“ – ilgų pokalbių, žurnalistinio virtuoziškumo ir literatūrinio talento jungtis, kuri moters geismą, meilę, seksualinius poreikius, dužusias viltis atskleidžia be pagražinimų ir labai atvirai – su visais sudėtingais ir nepatogiais niuansais. Tai ne tik šių moterų istorijos – tai ir mūsų istorijos.

„Moters geismo vivisekcija.“
Washington Post

„Pasaulio moterims, kurios jaučia, kad jų seksualinių troškimų nepaisoma ir kad jų balso nesiklausoma.“
Sunday Times

„Drąsus kūrinys, pasirodęs pačiu laiku.“
New Statement

„Nėra žemėje moters, kuri pašėlusiai plakančia širdimi neatpažintų to, ką teko patirti Megei, Linai ar Sloun.“
Observer

Lisa Taddeo (Liza Tadeo, g. 1980) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja. Jos tekstai spausdinti „New York Magazine“, „Granta“, „Esquire“, „Elle“, „Glamour“ ir kituose leidiniuose, apsakymai pelnė du literatūros apdovanojimus „Pushcart Prize“. „Trys moterys“ – debiutinė autorės knyga, užkopusi į „New York Times“, „Sunday Times“ ir „Der Spiegel“ bestselerių sarašų pirmąją vietą. Ši knyga laimėjo negrožinės metų knygos titulą knygynų tinklo „Foyles“ (2019) ir „British Book Awards“ (2020) apdovanojimuose. Lisa Taddeo su vyru ir dukterimi gyvena Konektikute.

Atnaujintoje antroje paveikslėlių knygelių serijos SKIE-ME-NUO-TOS PA-SA-KOS dalyje rasite tris gerai žinomas, pamokančias pasakaites: „Kaip senelis ir senutė ropę rovė“, „Išdidūs baravykai“ ir naująją „Laimingas žmogus“.

Skaitydami linksmai atgijusias istorijas darbštuoliams seneliams padėsite išrauti ropę, gal rasite miške pasislėpusius baravykus, o drauge su liūdesio liga susirgusiu karaliumi ieškosite laimės – gal surasite?

Knyga skirta besimokantiems skaityti 4-7 metų vaikams. Tekstas knygelėje su-skie-me-nuo-tas, o žodžio dalis, kurią reikia kirčiuoti, paryškinta, kad jaunasis skaitytojas galėtų lengvai skaityti pats.

„Norėtų viską išardyti, vėl paversti vilnos pluoštu, grįžti į tą akimirką, o tada atsistoti, atgręžti veidą į žvaigždes, į dangų, į mėnulį ir melsti jų pakeisti tai, kas jo laukia.“

Vieną 1596-ųjų vasaros dieną sukarščiavusi vienuolikmetė Džudita atgula į lovą savo namuose Stratforde. Jos dvynys brolis Hamnetas kur įmanydamas ieško pagalbos ir artimųjų. Bet kodėl gi nieko nėra namuose?

Dvynių motina Agnesė – laisvos dvasios moteris, žolininkė, turinti gydymo galių, nors ir keistuolė, miestelyje gerbiama vaistytoja, gebanti įžvelgti žmogaus likimą, – visai netoli, sode, kur augina įvairiausias gydomąsias žoleles. Jų tėvas, lotynų kalbos mokytojas ir talentingas dramaturgas, kuria Londone. Jie dar nenujaučia, kad vienas iš jų vaikų iki savaitės pabaigos neišgyvens.

„Hamnetas“ – meistriškas romanas, įkvėptas Williamo Shakespeare'o sūnaus istorijos. Šio pasakojimo ašis – stipresnis už mirtį ryšys tarp brolio ir sesers, visa peržengianti motinos meilė, gedulo prislėgtos santuokos portretas. Kartu tai istorija sakalo ir jo mylimosios, blusos, laivu keliaujančios iš Aleksandrijos per pasaulį, pirštinių siuvėjo sūnaus, kuris nepaiso visuomenės normų ir pasirenka neįprastą gyvenimo kelią, galiausiai – istorija netekties pakirstos motinos, ypatingos moters, nužengusios tarsi iš kito, mistinio, gamtos ir dvasių, pasaulio.

„Mirguliuojantis stebuklas.“
David Mitchell

„O'Farrell „Hamnete“ savo elipsiška, sapniška proza kuria pasaulį, kuris sykiu apčiuopiamas ir tarsi anapusinis. <…> Šis romanas įtvirtina autorę kaip nepaprastai įvairiapusę rašytoją, itin gilumiškai suvokiančią svarbiausius žmogiškuosius ryšius, – šias savybes turėjo ir vienas toks lotynų kalbos mokytojas iš Stratfordo prie Eivono.“
Stephanie Merritt

„Meilė, gedulas, viltis, tvirtybė – šios knygos pasaulis toks gyvas ir ryškus, kad skaitant beveik gali užuosti žolę, išgirsti lietų.“
Mary Beth Keane

Maggie O'Farrell (Megė Ofarel, g. 1972) – viena žinomiausių šiuolaikinių airių ir britų rašytojų, aštuonių romanų autorė, „Costa Book Awards“ laureatė. Svarbiausiu jos kūriniu laikomas romanas „Hamnetas“, 2020 m. apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir tapęs „Waterstones“ metų knyga.

„Nugyvenau jau ištisą šimtmetį ir žinau, ką reiškia žvelgti blogiui į akis. <…> Papasakosiu tau savo istoriją. Joje daug liūdesio, baisios tamsos ir sielvarto. Bet galiausiai tai laiminga istorija, kadangi laimė yra tai, ką galime pasirinkti. Viskas priklauso nuo tavęs paties.“

Eddie Jaku visada save laikė pirmiausia vokiečiu ir tik paskui žydu. Jis didžiavosi savo šalimi. Bet viskas pasikeitė 1938-ųjų lapkritį per Krištolinę naktį, kai jis buvo sumuštas, suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Per kitus septynerius metus Eddie kasdien patirdavo neįsivaizduojamą siaubą. Pirmiausia Buchenvalde, paskui Aušvice, o tada, baigiantis karui, – per Mirties maršą iš Aušvico. Jis prarado šeimą, draugus, šalį. Bet išgyveno. Todėl pažadėjo sau kiekvieną dieną būti laimingas ir šypsotis. Pasakodamas savo istoriją, Eddie norėjo pagerbti žuvusiuosius, pasidalinti savo išmintimi ir mintimis, kaip nugyventi šviesiausią gyvenimą, ištvėrus tamsiausius laikus. Jis nugyveno 101 metus ir manė esąs laimingiausias žmogus šioje Žemėje.

„Atsiminimai, įprasminantys vilties, meilės, paramos vienas kitam svarbą.“

Times

„Perskaitęs Eddie Jaku knygą jautiesi, tarsi būtum suradęs naują draugą… Nuostabūs ypatingo žmogaus atsiminimai.“

Daily Telegraph

„Eddie pasakojimas suteikia paguodą šiais iššūkių kupinais laikais.“

Weekend Post

Eddie Jaku (Edis Jaku, tikr. Abraham Salomon Jakubowicz, 1920–2021), išgyvenęs Buchenvaldo ir Aušvico koncentracijos stovyklas, su žmona ir sūnumi persikėlė į Australiją. Sidnėjuje įkūrė sėkmingą verslą, buvo vienas iš Sidnėjaus žydų muziejaus steigėjų ir savanorių. 2013 m. apdovanotas Australijos ordino medaliu už nuopelnus žydų bendruomenei. Sulaukęs 99-erių, savo gyvenimo istorija pasidalino „TEDxSydney 2019“, sulaukęs 100 metų jubiliejaus išleido atsiminimus „Laimingiausias žmogus Žemėje“.

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams.

Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.

Įkvėptas Homero „Iliados“, romanas „Achilo giesmė“ – tai istorija apie žemiškus dievus ir dieviškus žmones, jų likimus, kovą dėl valdžios, nemirtingą šlovę, aistras, išdavystes ir meilę. Per jų poetiškai ir vaizdingai papasakotus likimus atgyja nemarios Trojos karo ir Antikos legendos.


„Laikui nepavaldi meilės istorija.“
O, The Oprah magazine

„Savitai papasakodama vieną iš seniausių pasaulio istorijų apie įsimylėjusius vyrus, karą ir ypatingas moteris, autorė užkariauja naujas literatūros teritorijas.“
Publishers Weekly

„Pats verčiausias laimėjimo – originalus, aistringas, išradingas ir pakilus pasakojimas.“
Joanna Trollope, 2012 m. „Orange Prize for Fiction“ komisijos pirmininkė


Madeline Miller (Madelina Miler, gim. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. „Achilo giesmė“ – jos pirmas romanas, 2012 m. pelnęs „Orange Prize for Fiction“ (dab. „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją ir iki šiol nesitraukiantis iš pasaulinių bestselerių sąrašų. Leidykla „Baltos lankos“ taip pat išleido M. Miller antrąjį romaną „Kirkė“, kuris įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą.

„Ji nesuvokė, kaip ilgai užtrunka tapti kuo nors kitu arba koks vienišas jautiesi gyvendamas ne tau skirtame pasaulyje.“

Vaikystėje neišskiriamos nenuorama Dezirė ir tylenė Stela Vinjė visad liks identiškos dvynės, visad liks seserys. Užaugusios mažame, žemėlapyje nė nepažymėtame Luizianos juodaodžių miestuke, kurio gyventojų oda tokia šviesi, kad nė nesiskiria nuo baltųjų. Šešiolikos pabėgusios į Naująjį Orleaną ieškoti geresnio gyvenimo. Neilgai trukus, Stelai palikus tik atsisveikinimo raštelį, atsiskyrusios ir pasirinkusios gyventi visiškai skirtinguose pasauliuose. Dezirė susituokia su juodaodžiu ir pagimdo tamsios odos mergaitę. Stela nusprendžia tapti baltąja, bet jos baltaodis vyras apie žmonos praeitį nė nenutuokia.

Ar išskirtos daugelio mylių ir dar daugiau melo seserys Vinjė vėl susitiks? Ar jas jungiantys saitai atlaikys likimo skirtus išbandymus? Kokią kainą teks sumokėti už savo pasirinkimus? Kaip klostysis jų dukrų gyvenimai ir ar susikirs keliai?

Nuo Amerikos pietų iki Kalifornijos, nuo XX a. vidurio iki pabaigos šiame romane gija po gijos audžiamas kelių Vinjė šeimos kartų likimų žemėlapis, kuriame talentingai, jautriai ir išmintingai braižoma žmonių meilės ir neapykantos vienų kitiems istorija, nagrinėjamos daugialypės priežastys, kodėl žmonės kartais pasirenka savo gyvenimus nugyventi tapę visai kitais, nei yra iš tiesų, ir kaip tai keičia jų tarpusavio ryšius.

„Prilygsta Toni Morrison kūrybai.“
O, The Oprah Magazine

„Universalus, rafinuotas ir jaudinantis romanas. Giliai po oda prasiskverbiantis, ramiai ir užtikrintai klausiantis, kas mes esame ir kuo norime tapti.“
Entertainment Weekly

„Nepaprastai įtaigus rasės ir tapatybės klausimų apmąstymas.“
New York Times


Brit Bennett (Brita Benet, gim. 1990 Kalifornijoje) – viena perspektyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. „Nykstantys saitai“ – antras jos romanas, nominuotas 2021 m. „The Orwell Prize for Political Fiction“ ir „Women's Prize for Fiction“ literatūros premijoms.