Knygos

KAD PAMATYČIAU SAVO VAIKUS, RIZIKAVAU VISKUO

TIKRA ISTORIJA

„Helės Amin istorija turėtų skambėti tarsi pavojaus varpas, nes vaikų, neteisėtai išvežamų į islamiškas valstybes, tokias kaip Pakistanas, Saudo Arabija ir Jungtiniai Arabų Emyratai, vis daugėja.“

Sunday Times

Helė Amin (Helle Amin) gimė 1964 m. Danijoje. Baigė studijas, dirbo Londone, ten 1990 m. ištekėjo už vyro, kilusio iš Saudo Arabijos, vėliau apsigyveno Balio saloje. Gyvenimas su vyru ir keturiais vaikais atostogų rojumi vadinamoje saloje atrodė tobulas. Tačiau vieną 2002-ųjų dieną idilė suyra ir gyvenimas pasikeičia negrįžtamai.

Grįžusi iš prekybos centro, ji neranda savo vaikų. Netrukus moteris išsiaiškina, kad sutuoktinis pasiėmė jųdviejų vaikus ir grįžo gyventi į savo tėvynę. Pasitelkusi į pagalbą draugus, Helė leidžiasi į svetimą šalį, siekdama susigrąžinti už tūkstančių kilometrų išvežtus vaikus. Ši Helės Amin kelionė prilygo žygdarbiui – svetimoje, vyrų dominuojamoje visuomenėje ji išdrįso pareikalauti teisingumo ir stoti į kovą už motinos teisę auginti savo vaikus. Moters kova buvo kupina dramatiškų įvykių ir pavojų. Kitos motinos gal būtų pasidavusios, bet tik ne Helė. Jos pačios žodžiais tariant, „dėl savo vaikų būčiau basa perėjusi dykumą“.

„Kad pajudintų dangų ir žemę, Helė Amin pasitelkė išradingumą, įžūlumą ir nepaklusnumą. Saudo Arabijos teismas priėmė, ko gero, precedento neturintį sprendimą.“

Mail on Sunday

„Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas.“

Tokius žodžius prieš devynis dešimtmečius Oksfordo universiteto auditorijoje taisydamas studentų darbus užrašė profesorius Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas. Iš šio sakinio gimė „Hobitas“ – viena populiariausių ir mėgstamiausių visų laikų fantastikos žanro knygų.

Istoriją apie hobitą Bilbą Beginsą ir jo nuotykius J. R. R. Tolkienas rašė savo vaikams ir neplanavo jos spausdinti. Tačiau rankraštis atsitiktinai pateko į vienos leidyklos direktoriaus sūnaus rankas – ir knygos likimas buvo nulemtas. J. R. R. Tolkieno pasakojimas apie išgalvotame Viduržemio pasaulyje įvykusią hobito Bilbo, burtininko Gendalfo ir nykštukų kelionę bei jų kovą su slibinu Smogu pakerėjo ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Vėliau rašytojas sukūrė šios istorijos tęsinį – pasauliniam fantastikos lobynui priskiriamą trilogiją „Žiedų valdovas“.

1937 m. išspausdinta knyga „Hobitas, arba Ten ir atgal“ išversta į šešias dešimtis kalbų, jos tiražas siekia daugiau nei 100 milijonų egzempliorių, ji iki šiol yra renkama į visų laikų geriausių Anglijos knygų penketuką. „Hobito“ istorija buvo perkelta į kino ekranus, ir amerikiečio režisieriaus Peterio Jacksono sukurta trilogija susilaukė didžiausios komercinės sėkmės bei pripažinimo – buvo apdovanota JAV kino meno ir mokslo akademijos „Oskarais“.

Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. 

Dr. Vladas Lašas

Šiuolaikiniams vaikams neužtenka vien išmokti taupyti, norime, kad jie mokytųsi uždirbti, investuoti ir atsispirti vartotojiškos visuomenės pagundoms.

Ši knyga kaip tik JUMS, jeigu:

- norite, kad jūsų vaikas būtų labiau finansiškai ugdomas nei jūs vaikystėje;

- finansinis vaikų raštingumas jums atrodo kaip papildomas darbas ir norisi sistemos;

- turite skirtingo amžiaus vaikų ir nežinote, kaip su jais kalbėti apie pinigus;

- nerimaujate, kad vaikas nesupranta, jog norint ką nors pasiekti reikia įdėti pastangų. 

Sužinokite:

- kaip susiję finansinis raštingumas ir vaikų laimė; 

- 5 mitus apie vaikų finansinį ugdymą; 

- 5 pinigų valdymo įgūdžius, kurių turime išmokyti savo vaikus;

- kokių klaidų dažniausiai daro tėvai duodami kišenpinigių.

Lina Banytė-Surplienė 16 metų dirbo finansų ir mokesčių srityje, ėjo vadovaujamas pareigas konsultacijų bendrovėje „PricewaterhouseCoopers“. Tai padėjo perprasti finansų sistemą, pamatyti įvairių verslų iš vidaus ir įgyti mokymų vedimo bei lyderystės patirties.

Būdama trijų vaikų mama, Lina prieš trejus metus sukūrė projektą „Raising free kids“ tėvams, norintiems užauginti savimi pasitikinčius ir kritiškai mąstančius vaikus, dalijasi patirtimi „Facebook“ grupėje „Apie vaikus ir pinigus“. Autorė yra išbandžiusi įvairius finansinio ugdymo būdus su savo vaikais, kol atrado efektyvius metodus mokyti vaikus finansinio raštingumo. 

„Visi tėvai turi ambiciją užauginti laimingus, sėkmingus ir savimi pasitikinčius žmones. Tačiau šiais laikais, kai gyvename pertekliaus visuomenėje, vaikai dažnai nevertina to, ką turi, nesupranta, kiek turi įdėti pastangų, kad ką nors pasiektų. Tai tėvams kelia nerimą – kaip ugdyti vaikus finansiškai, kad jie norėtų siekti tikslų ir būtų pasiruošę ateities pasauliui? Žinau, kad tėvams reikia pagalbos – aiškios ir patikrintos sistemos, kurią įgyvendinę jie jaustųsi ramesni.“

Lina Banytė-Surplienė

Vaikams, kurių tėvai perskaitys šią knygą, pasiseks – jie daugiau sužinos apie jų savarankiškam gyvenimui ateityje labai reikalingus dalykus. Knyga ne tik naudinga, bet ir įdomi, įtraukianti, vaizdžiai ir paprastai patarianti, kaip mokyti vaikus valdyti savo pinigus. Vaikystėje išugdytas gebėjimas protingai elgtis su pinigais ir tinkamas požiūris į juos turi didžiulę įtaką visam gyvenimui. Autorė sugebėjo puikiai suderinti tikras istorijas, sistemingą šios svarbios temos dėstymą ir paskatinimą veikti.

Dr. Vladas Lašas, tėtis, visuomenininkas, verslininkas, Lietuvos verslo angelų tinklo „LitBAN“ valdybos pirmininkas, „Lietuvos Junior Achievement“ valdybos pirmininkas 

Lietuvoje knygų apie finansinį raštingumą vaikams ir jų tėvams yra tiek mažai, kad jas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir apskritai PINIGAI ir pokalbiai apie juos vis dar yra tabu. Norėtųsi, kad Lietuvos visuomenė būtų finansiškai raštinga, todėl džiaugiuosi, kad atsiranda priemonė, kuri padės ugdyti finansinį raštingumą nuo vaikystės. Mūsų pačių tėvai (ir mokytojai!) nebūtinai gebėjo ir ugdė mūsų finansinį raštingumą, todėl ši knyga gali būti tėvų ir mokytojų pagalbininke žengiant pirmuosius žingsnius, kad vaikas augtų finansiškai raštingesnis. Be to, visada naudingiausia, kai pateikiama ne segmentuota, o nuosekli informacija, kai dalijamasi praktiškai išbandytais dalykais ir istorijomis. Galiausiai ir pati autorė yra šios srities ekspertė. Todėl džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsiranda tokia knyga, ir tikiuosi, kad ja naudosis ne tik tėvai, bet ir mokytojai!

Dr. Austėja Landsbergienė, edukologė, kontekstinio ugdymo principų autorė, „Vaikystės sodo“ vaikų darželio ir Karalienės Mortos mokyklos steigėja, keturių vaikų mama.

Knygos autorę žinojau iš jos projekto „Raising free kids“, todėl labai laukiau šios knygos! Ir ji pranoko mano lūkesčius. Tikėjausi knygos apie vaikų finansinio raštingumo ugdymą, o gavau knygą apie atsakingą tėvystę, kurioje išsamiai aptariama, ir kaip užauginti finansiškai laisvus vaikus. Mano šeima negalėjo sau daug leisti – dar šiandien pamenu, kaip iš kišenpinigių (kasdien pietums gaudavau 2 litus) susitaupiau 38 litus savo pirmajam tikrikliui. Tai, kad teko ilgai laukti išsvajoto prietaiso, tik padidino mano susidomėjimą radiotechnika. Šiandien daugelis galime sau leisti kur kas daugiau, todėl labai lengva viską paleisti savieigai, o tai mūsų vaikams formuoja klaidingą įvaizdį – kad pinigai ateina lengvai, beveik savaime, kad nebūtina vertinti to, ką turi, kad gali lengvai gauti, ko tik užsigeidi. Ši knyga ne tik parodo, kodėl taip svarbu keisti savo elgesį, bet ir pateikia labai aiškią, praktiškai patikrintą metodiką, kaip tai daryti. Beje, greičiausiai ši knyga ir jus išmokys atsakingiau elgtis su savo pinigais!

Aurimas Mikalauskas, audioteka.lt įkūrėjas, tinklalaidės „Pradėk iš naujo“ vedėjas, tėtis

„Kai drakoniukai ateina į svečius,
ar riaumoja jie labai?
Ar puola stumdyti kitus?
Gal susigrobia jie visus žaislus
ir nori neštis į namus?

Ne! Taip nesielgia tikrai!“

Ši žaisminga rimuota knygelė visiems mažiems drakoniukams ir jų draugams primins, kaip gražiai elgtis, kad niekas netemdytų nuotaikos ir visada būtų gera ir smagu.

Skaitykite drauge ir mokykitės svarbių pirmųjų socialinių įgūdžių.

„Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ man atrodo labai vertinga knyga, nes suteikia skaitytojams viltį, kad įvairios bėdos gali būti koreguojamos. Kai suaugę alkoholikų vaikai įsisąmonina, kas jiems atsitiko, ir supranta, kad vaikystėje buvo priklausomi nuo tėvų ir negalėjo nieko pakeisti, – jie pradeda sveikti.“
Eugenijus Laurinaitis, gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, Europos psichoterapijos asociacijos generalinis sekretorius

Knyga „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ skiriama visiems, augusiems alkoholiu piktnaudžiavusių tėvų ar kitose nedarniose šeimose, todėl šiandien:
- patiriantiems kaustantį nerimą;
- nemokantiems savęs mylėti;
- turintiems polinkį į darboholizmą;
- jaučiantiems vidinę tuštumą;
- priklausomiems nuo savo partnerių;
- norintiems kontroliuoti kitus;
- nuodijantiems organizmą persivalgymu. 

Pasitelkus gydomuosius psichoanalizės metodus, knygoje ieškoma atsakymų, kaip nugalėti vidinį kritiką, įgyti psichologinį atsparumą, atrasti seksualinį tapatumą ar įveikti priklausomybę nuo greitųjų angliavandenių ir cukraus.

Žurnalistė Gintarė Jankauskienė jautriai pasakoja žmonių, užaugusių nedarniose šeimose, istorijas, atskleisdama jų drąsą keistis ir suprasti savo elgesio priežastis bei nupasakodama sveikimo kelyje kylančius iššūkius. Psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė ne tik profesionaliai komentuoja dešimt knygos istorijų ir pateikia būdų, kaip spręsti įvairias gyvenimo problemas, bet ir atskleidžia, kas iš tiesų glūdi už psichiką varginančių įkyrių simptomų.

Agnė Kirvaitienė – gydytoja psichiatrė-psichoanalitikė, nuo 2006 m. dirba savo įkurtame Vilniaus psichoterapijos centre. Be individualių konsultacijų, jau 10 m. veda psichoterapines grupes.

Gintarė Jankauskienė – knygų apie sėkmingą nevaisingų šeimų patirtį „Kai atgimsta viltis“ (2016) ir nerimo sutrikimų gydymą „Panikos priepuoliai“ (2018) autorė. Kauno kolegijos Medicinos fakultete studijuoja socialinį darbą ir dirba laisvai samdoma žurnaliste.

„Toks gyvenimas tebuvo žaidimas, laiko stūmimas, mirtis apskritai neegzistavo. Iš visko juokėmės, net ir iš jos, ir tai nebuvo kvaila, nes juokas visada laimi...“

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai atneša didžiulį nusivylimą: vaikino užmojai platūs, tačiau suvokimas dar menkas, ir iš studijų nieko neišeina. Apsiginklavęs, regis, visai nepagrįstu atkaklumu, jis toliau daug skaito ir rašo. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Jo rašymo stilius keičiasi. Keičiasi ir santykis su pasauliu. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, meilę, priklausomybes, mirtį ir kūrybą. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Kaip jis sugeba rašyti taip pagaviai? Šviežia, keista, išskirtinė skaitymo patirtis.“
Kevin Canfield

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, gim. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, stiliumi lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, Norvegijoje pasirodžiusiu 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, K. O. Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“
Times Literary Supplement

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“
Sam Miller

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“
Nicolas Mathieu

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų.

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“
Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“
Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“
Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ („Baltos lankos“, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. „Vernonas Subutexas 2“ – antroji trilogijos knyga, pasirodanti lietuviškai.

Nors jau prieš trisdešimt metų JAV koledžų absolvenčių skaičius pasiekė 50 procentų, daugumą Vyriausybės ir verslo vadovų pozicijų iki šiol užima vyrai. Vadinasi, priimant visiems mums svarbius sprendimus, į moterų balsą vis dar nėra atsižvelgiama pagal lygiateisiškumo principą.

Didelio populiarumo sulaukusioje knygoje „Būkime prieky“. Moterys, darbas ir siekis vadovauti Sheryl Sandberg pasakoja apie savo pačios pasirinkimą, klaidas bei kasdienę kovą – to prireikė norint priimti teisingus sprendimus, susijusius su savimi, darbu ir šeima. Sandberg pateikia praktiškų patarimų apie derybas, mentorius ir apie tai, kaip susikurti pasitenkinimą teikiančią karjerą, skatina moteris užsibrėžti ribas ir pamiršti mitą, kad „galima turėti viską“. Ji aprašo konkrečius veiksmus, kurių gali imtis moterys, kad atrastų pusiausvyrą tarp savo profesinių siekių bei asmeninio pasitenkinimo, ir įrodo, kad vyrams gali būti labai naudinga palaikyti moteris darbe ir šeimoje.

2010 m. knygos autorė pasakė uždegančią „TEDTalk“ kalbą, kurioje paaiškino, kaip moterys nejučiomis susilaiko nuo karjeros. Šio garsiai nuskambėjusio pasisakymo įrašas buvo peržiūrėtas daugiau nei tris milijonus kartų.

„Visada maniau, kad mano veikloje lyties dimensija nieko nelėmė, niekas manęs nediskriminavo, nebent sulaukdavau menkaverčių pastabų, bet jas tiesiog stengiausi ignoruoti. Man atrodė, kad nieko nebijojau ir viską sprendžiau pati. Sh. Sandberg knyga privertė pakeisti požiūrį: joje radau daug sau pačiai būdingų savybių ir stereotipų ar iki detalių pažįstamų situacijų. Tad rekomenduoju knygą moterims – ji nepavers jūsų šalies prezidente ar tarptautinės kompanijos generaline direktore, bet leis kritiškai pažvelgti į savo kompleksus ir galbūt išlaisvins slopinamą iniciatyvą. Rekomenduoju ją ir vyrams – galbūt taps aiškiau, „ko joms dar trūksta“. “
Ingrida Šimonytė, Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja

„Man regis, kiekviena moteris yra patyrusi tai, apie ką kalba šaunioji knygos autorė. Kartais net nesusimąstome, kad su mumis elgiamasi nenormaliai, ir prie to prisitaikome. Net ir aukšto statuso moterys būna tarsi nejučia nuvertintos, nes yra būtent moterys. Ta diskriminacija – dažnai labai subtili, ne visada lengvai užčiuopiama, pakibusi paraštėse. Neįkyriai ir lengvu stiliumi išdėstytas Sh. Sandberg požiūris į lygybę yra juo labiau padrąsinantis, nes grįstas jos pačios ir jos šeimos gyvenimo pavyzdžiais.“
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, DELFI vyriausioji redaktorė nuo 2000 m.

„Moksliniais tyrimais įrodyta, kad moterys rečiau nei vyrai pertraukinėja pokalbio dalyvius, yra įžvalgesnės; pirmauja kalbos sklandumo testuose, daugiau šypsosi, dažniau žiūri kitiems į akis, mieliau sako komplimentus, dažniau juokiasi ir linkusios dalintis galia... Ši knyga apie tai, kad pačios turime patikėti, kokios esame svarbios savo šeimai, darbovietei, šaliai ir pasauliui.“
Agnė Zuokienė, Lietuvos politinė bei visuomenės veikėja

„Šią knygą perskaičiau vienu prisėdimu: dėl to, kad itin daug kas buvo artima, suprantama, patirta ir naudinga. Kiekvienai, kuri svarsto apie karjerą, kiekvienai, kuri su nerimu ar kaltės jausmu palieka mažylį namie ar darželyje, kiekvienai, kuri jaučiasi taip, tarsi turi pasitraukti iš kelio ar nutylėti, ši knyga suteiks pojūtį, kad nesate viena. Ir dar. Perskaičiusi šią knygą kaip niekada gerai supratau, kad turime drąsiai kalbėti apie lyties stereotipus Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad dažnai yra pasakoma, jog Lietuvoje stiklinių lubų nėra. Bėda štai kur: pačios užsidėjusios tas lubas, jų nebematome. Kai nematome mes, nemato ir aplinka. Tik apie jas kalbėdami ir analizuodami galėsime inicijuoti kaitą.“
Dr. Austėja Landsbergienė, darželių tinklo „Vaikystės sodas“ įkūrėja

„Perskaičius knygą „Būkime prieky“ labiausiai man įstrigo autorės pastangos savo pavyzdžiu parodyti, kaip svarbu mums, moterims verslininkėms, daugiau pasitikėti savimi, nugalėti vidinius barjerus ir išdrįsti rizikuoti. Visa širdimi pritariu Sh. Sandberg minčiai, kad „galime iš naujo sukelti revoliuciją, jeigu pradėsime ją savyje“. Linkiu, jog ši knyga paskatintų Lietuvos moteris nebijoti pradėti savo verslo ir siekti karjeros aukštumų.“
Dr. Dalia Foigt-Norvaišienė, advokatė, Lietuvos verslo moterų tinklo pirmininkė

Sheryl Sandberg yra „Facebook“ vykdomoji direktorė. Prieš tai ji buvo „Google“ kompanijos pasaulinių internetinių pardavimų ir operacijų viceprezidentė ir JAV iždo departamento personalo vadovė. Dar Sheryl dirbo „McKinsey & Company“ konsultante ir Pasaulio banko tyrimų asistente. Sheryl yra „Facebook“, „Walt Disney“, „Women for Women International“, V-Day ir ONE kompanijų valdybų narė ir „Lean In“ valdybos pirmininkė. Žurnalas „Fortune“ ją išrinko viena iš 50 galingiausių verslo pasaulio moterų, o žurnalo „Times“ rinkimuose ji pateko į 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Sheryl gyvena Kalifornijoje su savo vyru Dave'u Goldbergu ir dviem vaikais.

Lietuvos prezidento institucija formavosi per trisdešimt Nepriklausomybės metų, bet dėl mūsų prezidentų galios ir vaidmens vis dar kyla diskusijų. Ką gali Lietuvos prezidentas? Kodėl politologai Algirdą M. Brazauską vadino pasalūnu? Ar Vytautą Landsbergį visgi galėtume laikyti Lietuvos prezidentu? Kaip prezidento instituciją pakeitė dvi Dalios Grybauskaitės kadencijos? Kaip atrodome pasauliniame kontekste? Ir ko lietuviai nori labiau: vado ar tiesiog demokratinę pusiausvyrą palaikančio arbitro?

Politikos mokslų daktaras Mažvydas Jastramskis, remdamasis per daugelį metų sukauptais sociologiniais duomenimis, moksliniais tyrimais, politikos ekspertų ir dalyvių komentarais, prezidentų biografijomis ir asmeniniais pokalbiais su jais, knygoje „Mums reikia vado?“ atsako į šiuos ir daugybę kitų klausimų apie Lietuvos prezidento instituciją, lygina buvusius ir esamus prezidentus bei aptaria jų reikšmę šalies politikai nuo Nepriklausomybės atgavimo iki pat šių dienų. 

„Mokslininkai turi eiti į žmones ir pasakoti apie mus supantį pasaulį remdamiesi ne nuojautomis, stereotipais ar gandais, o duomenimis, tyrimais ir nuolatiniu informacijos tikrinimu. Dr. Mažvydas Jastramskis šioje knygoje tą ir daro: kiekvieną savo teiginį paremia duomenimis ir argumentais, o ne rašo šakėmis ant vandens.“
Paulius Ambrazevičius, bičiulis

„Kaip atsitiko, kad rengiant Lietuvos Konstituciją buvo svarstomi radikaliai skirtingi LR Prezidento įtakos variantai? Pagal kokius scenarijus dirbo ligšioliniai šalies vadovai ir kiek juos veikė aplinkybės, o kiek jie patys veikė aplinkybes? Ar Lietuva turėjo savąjį de Gaulle'į ir kas bendra tarp Gitano Nausėdos ir Kamerūno prezidentūrų? Duomenų apie tai pateikia Mažvydas Jastramskis, naujausiųjų laikų istorijoje ieškodamas atsakymo, kokio tauta norėtų vado. Knyga labai lengvai skaitoma ir turi žavių asmeninių detalių, tokių kaip mamos blynai šalia Rolando Pakso helikopterio arba lažybos dėl Valdo Adamkaus.“
Rita Miliūtė, žurnalistė

Mažvydas Jastramskis (g. 1985) – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, politikos mokslų daktaras, trijų Lietuvos nacionalinių rinkiminių studijų narys. Jo komentarai reguliariai publikuojami portalo „Delfi“ skiltyje „Nuomonių ringas“, o įžvalgos asmeninėje „Facebook“ paskyroje sulaukia daugybės reakcijų ir skatina diskusijas aktualiais politiniais klausimais. „Mums reikia vado?“ – pirmoji autorinė M. Jastramskio knyga, siekianti plačiąją visuomenę supažindinti su Lietuvos prezidento institucijos užkulisiais ir palyginti Lietuvos prezidentus, per 30 metų ėjusius šias pareigas.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe. 

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė

Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Prancūzė dzenbudistė vienuolė Kankyo Tannier šioje knygoje dalinasi sukaupta patirtimi apie tylos svarbą mūsų gyvenime. Sugebėjimas atrasti tylos minutę nesibaigiančioje rutinoje mažina stresą, gerina gyvenimo kokybę ir savijautą. Nors esame nuolatos apsupti garsų ir vaizdų, trumpam sugrįžti į save nėra taip sudėtinga, kaip galėtų atrodyti. Kankyo Tannier patarimai pagrįsti kasdieniu gyvenimu, todėl lengvai įgyvendinami, o jos aprašyti pratimai – lengvai atliekami. Autorė siekia išmokyti ramybės IŠGYVENANT situacijas, o ne jų vengiant. Kitaip tariant, surasti laiko tylai toje realybėje, kurioje šiuo metu gyvenate. Pamažu taikant aprašytus metodus atsivers durys į kitokį gyvenimą, pasaulis taps geresnis jums patiems ir aplinkiniams.

Ši knyga yra apie tai, kaip iš naujo išmokti klausytis. Klausyti tylos, ramumos audroje ir slenkančio laiko. Iš naujo mokytis ragauti: akimirkos skonį, patiekalo aromatą ir ugnies šilumą. Iš naujo mokytis jausti: rankų prisilietimą, plakančią širdį, sustojantį laiką. Iš naujo mokytis suprasti kitą žmogų. Išjunkite jus supantį triukšmą ir atraskite ramybę bei komfortą, kurių taip reikia mūsų skubančiame pasaulyje.

Autorė Kankyo Tannier laikoma šiuolaikinio budizmo atstove. Ji ne tik praktikuoja senuosius dzeno metodus, moko meditacijos, užsiima terapija, dalyvauja konferencijose, skaito pranešimus TEDX, bet ir turi savo tinklaraštį, rašo straipsnius į prancūziškąjį „Huffingon Post“, taip pat yra atsakinga už Elzaso vienuolyno bei dar kelių budistų bendrijų socialinius tinklus.

Jauna moteris meta doktorantūros studijas ir pradeda žaisti pokerį. Išstudijavusi tikimybių teoriją, ji išmoko prognozuoti savo varžovų klaidas ir taip tapo viena sėkmingiausių pokerio žaidėjų pasaulyje.
Grupelė „Google“ kompanijos analitikų ėmėsi projekto, kurio tikslas — išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis komanda geriausiai funkcionuoja. Paaiškėjo, kad tai, kaip komandos dirba, yra gerokai svarbiau negu tai, kas yra jų nariai.
Animacinio filmo „Ledo šalis“ („Frozen“) kūrėjai buvo prie katastrofos ribos, bet pakeitę komandos darbuotojų pareigas ir padidinę kūrybinę įtampą sugebėjo sukurti vieną sėkmingiausių kino juostų istorijoje, nors suktis teko labai greitai.
FTB agentams pavyko rasti pagrobtą žmogų pasitelkus kitokį požiūrį į darbo kultūrą ir lanksčiojo valdymo metodus, sukurtus remiantis darbo patirtimi senoje automobilių gamykloje Frimonte, Kalifornijoje.

Ką šie žmonės turi bendro?

Jie visi žino, kad našumą lemia tinkamu būdu priimami tinkami sprendimai; kad svarbu nusistatyti tikslus atsižvelgiant ir į didžiuosius planus, ir į ne tokius reikšmingus uždavinius; kad itin svarbi kūrybiškumą skatinanti darbo kultūra, kurią turi formuoti įmonės lyderiai, — visu tuo ir skiriasi tikrai našus asmuo (ar įmonė) nuo tiesiog užimto.

Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ nagrinėjamos aštuonios idėjos, kurios turi lemiamą poveikį didinant žmogaus ar įmonės produktyvumą. Remdamasis naujausiais neurologijos, psichologijos, elgesio ekonomikos tyrimais bei verslo lyderių, pokerio lošėjų, lėktuvų pilotų, kognityvinio mokslo specialistų patirtimi, autorius C. Duhiggas atrado, kad jo pašnekovai dažnai kartoja tas pačias sąvokas ir principus, kurie padėjo jam suprasti, kodėl vieni žmonės ir įmonės yra daug našesni už kitus.

Šioje knygoje rasite atsakymus į klausimus, kokie sprendimai padeda siekti sėkmės ir yra svarbiausi; kaip nusistatyti tikslus, padėsiančius įgyvendinti drąsias svajones; kaip kitu kampu pažvelgti į situaciją ir pamatyti ne problemą, o joje slypinčias galimybes; kaip atverti savo protą naujiems kūrybiškiems ryšiams ir kaip šiuolaikiniame technologijų pasaulyje sugebėti greičiau mokytis, pristabdant žaibiškai užliejantį informacijos srautą.

„C. Duhiggas turi dovaną užduoti tinkamus klausimus ir taip pažadinti mūsų smalsumą. Knygoje „Geriau, greičiau, efektyviau“ jis rado atsakymą į pagrindinį visus kamuojantį šio amžiaus klausimą.“

Jim Collins, bestselerių autorius

„C. Duhiggas savo knygoje sujungė naujausius mokslinius tyrimus, kruopščiai atrinktus faktus bei detaliai išanalizuotus pavyzdžius apie našumą ir pateikė aštuonias pagrindines idėjas, kurios padės kiekvienam iš mūsų tapti produktyvesniam.“

The Wall Street Journal

Charles Duhigg (Čarlzas Duhigas, g. 1974) — Pulicerio premija apdovanotas ilgametis „The New York Times“ žurnalistas. Jis yra pelnęs Nacionalinės mokslų akademijos, Nacionalinį žurnalisto ir George'o Polko apdovanojimus. C. Duhiggas baigė Harvardo verslo mokyklą ir Jeilio koledžą, gyvena Brukline su žmona ir dviem vaikais. Charles'as Duhiggas yra visame pasaulyje fenomenu tapusios knygos „Įpročio galia“ autorius.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Du svarbiausi šių dienų dvasiniai mokytojai. 

Penkios dienos. 

Vienas amžinas klausimas.

Savo 80-ojo gimtadienio proga Dalai Lama nusprendė kartu su bičiuliu arkivyskupu Desmondu Tutu praleisti savaitę Jo Šventenybės rezidencijoje Dharamsaloje, Indijoje, ir nuoširdžiai pasikalbėti. Prie jų mielai sutiko prisidėti rašytojas ir nuolatinis arkivyskupo palydovas Douglasas Abramsas. Jis užrašė dviejų iškiliausių šių dienų dvasinių mokytojų ir moralės vedlių mintis. Jie dalinosi ne tik savo asmeninėmis pažiūromis bei potyriais, bet ir mokslininkų nuomone, kas yra neišsenkami džiaugsmo šaltiniai ir kaip juos atrasti nestabiliame šių dienų pasaulyje.

Rimtus Dalai Lamos ir Desmondo Tutu pokalbius visą savaitę lydėjo nesibaigiantis juokas ir jaudinantys prisiminimai apie meilę ir netektis. Aiškindamiesi, kas yra džiaugsmas, dvasiniai mokytojai išnagrinėjo daugybę sudėtingų, skaudžių ir painių temų bei pasidalino nelengvai sukaupta išmintimi, kaip neišvengiamų kančių akivaizdoje gyventi džiaugsmingai ir kaip šį jausmą transformuoti iš trumpalaikio į nuolatinę būseną.

Tegul mūsų neslegia blogų įpročių našta. Kaip jų atsikratyti visiems laikams? Kaip formuoti naudingus įpročius? Dar svarbiau: kokiu, po velniais, stebuklingu būdu nenustoti tų gerų įpročių laikytis?!

„New York Times“ bestselerio „YOU ARE A BADASS: kaip nustoti abejoti savimi ir pasiimti iš gyvenimo viską, ko nori“ („Baltos lankos“, 2018) autorė Jen Sincero naujoje knygoje narsto pokyčių mechanizmą, formuojantį mūsų asmenybes įvairiose situacijose, – kai piktai, bet tyliai liepiame sau susiimti arba kai drąsiai skelbiame Naujųjų metų pažadus socialiniuose tinkluose. J. Sincero teigia, kad blogi mūsų įpročiai tiesiogiai susiję su neišpildytais norais, netvirtomis ribomis, sąmoningumo stoka, net su mūsų išankstinėmis nuostatomis ir baimėmis. „Badass Habits“ parodo, kad, aiškiai įvardydami norus ir kurdami lengvą planą, kaip juos įgyvendinti, bet kokį naują tikslą galime paversti džiaugsmingu įpročiu.

Šioje knygoje rasite ne tik naudingų įžvalgų kupinus pokalbius su žmonėmis, išsiugdžiusiais valią laikytis gerų įpročių, bet ir paprastą 21 dienos gidą, skirtą padėti atsikratyti kenksmingų įpročių ir prisijaukinti nešančius sėkmę. 

„Dievinu realistišką ir šmaikščią Jen viziją, kaip mėgautis gyvenimu. Ji turi puikią dovaną rašyti visiems lengvai prieinamu stiliumi! Jei ieškote vienaragių ir vaivorykščių – čia jų nerasite, bet gausite krūvą praktiškų ir paprastų patarimų, padėsiančių išlaisvinti vidinę BADASS ir pakeisti gyvenimą.“
Madisyn Taylor, „DailyOM“

Jen Sincero (Džen Sinčero, gim. 1965) jau daugiau nei dešimtmetį yra nepaprastai sėkminga gyvenimo būdo vadovė, knygomis ir viešomis paskaitomis tūkstančiams žmonių visame pasaulyje padedanti ne tik kardinaliai pagerinti gyvenimą, bet ir papildyti banko sąskaitą. Itin naudingomis mintimis autorė dalijasi ir asmeninėje interneto svetainėje jensincero.com.

GERIAUSIA NEGROŽINĖ VERSTINĖ KNYGA 2021

Šioje knygoje dr. Merlinas Sheldrake'as leidžiasi į žavingą nuotykį ir tyrinėja fantastišką, keistą ir nuostabų grybų pasaulį: šie beveik visą gyvybę Žemėje palaikantys organizmai niekuomet nepaliauja stebinti. Tai nei augalas, nei gyvūnas, jų randama visame pasaulyje, ore ir mūsų kūnuose. Grybai sprendžia užduotis neturėdami smegenų, gali pribloškiamai taikliai manipuliuoti gyvūnų elgesiu. Davę mums duonos, alkoholinių gėrimų ir gyvybę gelbstinčių vaistų, grybai formavo žmonijos istoriją, o visuomenę nuo pat Antikos laikų stebinusios grybų psichodelinės savybės palengvino nemažai psichikos ligų simptomų. Grybų gebėjimas virškinti plastiką, sprogmenis, pesticidus ir žaliavinę naftą yra pasitelkiamas pažangiausioms technologijoms, o atradus, kad jie jungia augalus požeminiais tinklais, „miško internetu“, pakito ir tai, kaip suvokiame ekosistemas. Tačiau didumą gyvenimo grybai nugyvena slapčiomis, o daugiau nei devyniasdešimt procentų jų rūšių iki šiol nėra aprašyta.

„Raizgus gyvenimas“ – tai suvokimą plečianti kelionė į slaptą gyvybės karaliją. Ši knyga parodo, kad be grybų nesuprastume planetos, kurioje gyvename, jie taip pat būtini norint suvokti, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės. Kuo daugiau sužinome apie grybus, tuo labiau neįmanomas be jų atrodo gyvenimas.

„Nepaprastai puiki!“
Margaret Atwood

„Aktuali ir reikalinga.“
Helen Macdonald

„Keičianti matymą.“
Robert Macfarlane

Dr. Merlin Sheldrake (Merlinas Šeldreikas, gim. 1987) – britų biologas ir rašytojas. Atlikęs tyrimą apie požeminius Panamos atogrąžų miškų grybų tinklus, Kembridžo universitete jis apgynė atogrąžų ekologijos mokslų daktaro laipsnį. „Raizgus gyvenimas“ – jo pirmoji knyga, 2020-2021 m. nominuota daugeliui premijų, tarp kurių: „British Book Awards“, „Royal Society Science Book Prize“, „Goodreads Choice Awards“; 2021 m. ji apdovanota „Wainwright Prize for Global Conservation Writing“ ir kt. premijomis. Sheldrake'o tyrinėjimai apima platų lauką – nuo grybų biologijos iki Amazonijos etnobotanikos istorijos. Jis yra entuziastingas aludaris ir fermentuotojas, taip pat muzikantas, groja pianinu ir akordeonu.

Pervargimu nėra ko didžiuotis, nes jis yra ženklas, kad turite rūpesčių. Devonas Price’as suteikia vilties nuolat persidirbantiems žmonėms. Jis siūlo geresnį, žmogiškesnį būdą gyventi.  

Cal Newport, bestselerių autorius

Kaip ir daugelis mūsų, psichologijos mokslų daktaras Devonas Price’as buvo įsitikinęs, kad geriausiai žmogaus vertę nusako jo produktyvumas. D. Price’as nuo vaikystės pasižymėjo išskirtiniais gabumais, anksti baigė koledžą, įgijo mokslo laipsnį, tačiau niekada nenumanė, kad už šią sėkmę turės sumokėti didelę kainą. Kai dėl pervargimo jam buvo diagnozuota sunki anemija ir širdies negalavimai, jis įsigilino į tamsiąją produktyvumo moksle ir darbe pusę.

Knygoje Tinginystės mitas nagrinėjami psichologiniai tinginystės mito pagrindai, puritonų laikus menanti šio posakio kilmė ir plitimas skaitmeninėms darbo priemonėms ištrynus ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Remdamasis naujausiais mokslo tyrimais, Devonas Price’as teigia, kad šiandien žmonės dirba kur kas daugiau nei bet kada žmonijos istorijoje, tačiau, nepaisant to, daugelis mūsų vis dar dažnai jaučiasi darantys nepakankamai.

Daryti pertraukas, nusibrėžti ribas ir išmokti įsiklausyti į savo vidinį tinginį verta dėl savęs pačių, o ne tam, kad taptume geresniais darbuotojais. 

Devon Price

Ironiška, bet norint išmokti atsispirti tinginystės mito kerams, reikalingas nuolatinis vidinis darbas. Visada praktikuokite atjautą sau ir švelnumą, taip pat žinokite, kad laukiami pokyčiai neateina iš karto. Kelias į priekį nėra tiesi linija, o jo pabaigoje nelaukia apdovanojimas už geriausią kovą su tinginystės mitu. Jūs vis dar mokotės. Niekada nebūsite tobuli, ir tai yra gerai. Jūs esate puikūs tokie, kokie esate. Kaip ir visi kiti. 

Devon Price 

2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureatės knyga

Koliažinio dvikalbio (lietuvių ir anglų k.) romano „Rožės ir bulvės“ pagrindinė tema – laimė, tačiau į šį reiškinį rašytoja Vaiva Grainytė žvelgia kitokiu žvilgsniu, nei įprasta, – intelektualiai ir su ironija, žaismingai ir fantasmagoriškai dekonstruodama stereotipinę laimės sampratą, įsigalėjusią šiandienos kultūroje.

Dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.

Personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis. Visą šią intrigą – siurrealistinę laimės miniatiūrų mozaiką – persmelkia melancholijos paribiuose esančios temos: vienišumas, perdegimas, katastrofos nuojautos, konvencinių normų diktatas, artumo ilgesys.


Vaiva Grainytė (gim. 1984) – rašytoja, poetė, dramaturgė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2019 m. kartu su bendraautorėmis už operą–performansą „Saulė ir jūra“ pelniusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinį liūtą“. Jos knygos – esė „Pekino dienoraščiai“ (2012) ir poezijos rinkinys „Gorilos archyvai“ (2019) – nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose ir įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Autorės kūryba versta į daugiau kaip 10 kalbų.

---

By the winner of the Venice Biennale Golden Lion Award 2019

The main theme of the bilingual (Lithuanian and English) collage novel “Roses and Potatoes” is happiness. But the author Vaiva Grainytė examines this phenomenon from a different perspective than normal – intellectually and ironically, playfully and phantasmagorically deconstructing the stereotypical concept of happiness embedded in contemporary culture.

In a world which has ground to a halt due to the pandemic, the novel's main protagonists and allegorical figures each seek happiness, or reflect on it or affirm it, in their own particular way: Davis in Canada, agonising over his articles, Vika living in isolation, brothers connected by calculations and genetic tests, a woman suffering from cancer, a mouse searching for a morsel to eat, an owl disregarding ancient theories of warmth, a virus looking for a more spacious place to live, and Denmark nominated as one of the happiest countries of the world.

The fragments of the characters' everyday lives – letters, dreams, diary extracts, social media posts, alter ego passages – are all creatively combined with the rhetoric of essays and articles, and with topical issues, and juxtaposed with cultural and historical intertexts and knowledge of sociology, psychology, zoology, and phrenology. All this intrigue – a surrealist mosaic of miniatures of happiness – is permeated by themes on the fringes of melancholy: loneliness, burnout, forebodings of disaster, the diktat of conventional norms, and the longing for closeness.


Vaiva Grainytė (born 1984) is a writer, poet, playwright, recipient of the Lithuanian National Prize for Culture and Art, and, with her co-authors, winner in 2019 of the Golden Lion of the Venice Biennale of Contemporary Art for the opera-performance “Sun and Sea”. Her books – the book of essays “Beijing Diaries” (2012) and the poetry collection “Gorilla Archives” (2019) – were nominated for Book of the Year and included in the twelve most creative books of the year. The author's work has been translated into more than ten languages.

Leidybos partneriai:

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.

„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.

Knyga, suteikianti balsą toms, kurios buvo nutildytos.

„Pirmoji nakties žvaigždė“ – tai paieškų, šeimos paslapčių, neatsakytų klausimų kupina istorija, atskleidžianti, kokia našta tenka moterims nuo Vakarų nutolusiame pasaulyje, kaip narsiai jos įveikia sunkumus ir nenuleidžia rankų net užklupus didžiausioms negandoms. 

Nuotaikingas, atviras ir nuoširdus pasakojimas leis pažinti afganų visuomenės kasdienybę, jos narsių ir kovingų moterų gyvenimą bei jausmus, patirti nuotykių kartu su pagrindine veikėja afgane Nadia Golam, kurios skaudi istorija atskleidžiama anksčiau išleistoje knygoje „Mano turbano paslaptis“. Afganistane kilus pilietiniam karui, dar būdama aštuonmetė ji buvo sužalota ant namų nukritusios bombos, daugiau nei dešimt metų apsimetinėjo berniuku, kad išmaitintų ir apsaugotų savo šeimą, ir tik devyniolikos iš priespaudos paspruko į Barseloną. 

„Pirmojoje nakties žvaigždėje“ Nadia stengiasi surasti pusseserę Mersalę ir pagerbti velionės tetos atminimą. Atversdama šeimos moterų istorijos puslapius ji atranda savo šaknis ir iš naujo pasijunta moterimi.

Ramybe dvelkianti knyga apie kalnus ir gyvenimo prasmę.

Nutraukęs senus santykius ir norėdamas viską pradėti iš naujo, rašytojas Faustas glaudžiasi nuo vaikystės pažįstamuose kalnuose – įsidarbina virėju vienintelėje mažutėlio miestelio užeigoje, kurioje lankosi tik kalnuose dirbantys žmonės, o sezono metu – dar ir slidininkai.

Kalnuose ramybę radęs Faustas ilgainiui ima megzti ryšius ir su žmonėmis: su užeigos savininke Babete, taip pat kadaise pabėgusia iš miesto, su kalniečiu Santorsu, pažįstančiu kiekvieną kalnų lopinėlį, su užeigos padavėja Silvija, atvykusia čionai ieškoti savęs, kad paskui galėtų pažinti visą pasaulį. Į kalnus grįžta ir šimtmetį nesirodę vilkai, regis, irgi ieškodami savo laimės.

Žiemą gamindamas slidinėjimo trasoje dirbantiems kalniečiams, o vasarą – medkirčiams, Faustas vėl pajunta džiaugsmą, kokį teikia rūpinimasis kitais. Jis nežino, ar yra tokia vieta, kurioje galima rasti laimę, tačiau jaučiasi esąs kaip tik ten, kur jam ir lemta būti.

Su autoriumi Paolo Cognetti ir jo meile kalnams jau susipažinome jo STREGA premija apdovanotoje knygoje „Aštuoni kalnai“. Šioje naujausioje beveik meditacinėje knygoje jis giedru žvilgsniu stebi žmonių santykius jų nenutrūkstamo dialogo su gamta metu ir vaizdingai perteikia visa tai skaitytojui.

„Laimė, apie kurią pasakoja Paolo Cognetti, primena tekančios saulės pasitikimą aukštikalnėje.“

Il Messaggero

Nuo šiol jie gyvens penkiese. Vonioje – penki dantų šepetėliai, o ant stalo – penkios lėkštės. Regis, net namai kvepia kitaip. Žanas nesupranta, kodėl jo tėvai nedžiūgauja pranešdami apie tai, kad senelis Žoanas ir močiutė Katerina palieka savo mažą miestelį ir nuo šiol gyvens kartu su jais Barselonoje. 

Namuose nuolat tvyro tyla. Ją suprasti Žanui padeda senelis, pasitinkantis jį po pamokų su sumuštiniu ir pasakojimais apie medžius. Šios kasdienės kelionės namo svarbios ir Žanui, ir jo seneliui Žoanui: vienam tai proga užduoti klausimus, kurių nedrįstų paklausti tėvų, o kitam – akistata su baimėmis ir galimybė pasidalyti prisiminimais, kuriuos yra beprarandąs.

Ši nuoširdi istorija pripildyta taiklių mažyčių dialogų, subtilios simbolikos, jautrių šeimos gyvenimo detalių, iškalbingos tylos – kartais sunkios it akmuo, o kartais malonios ir net pergalingos – ir medžių, suteikiančių prieglobstį karštą dieną ir saugančių prisiminimus.

„Įspūdinga egzistencinė kasdienybė <…>. Grįžimas prie paprasto ir taiklaus rašymo.“

LA RAZÓN

„Gilią tylą, supančią intymią kasdienio gyvenimo prigimtį, Tina Vallès perteikia su precizišku tikslumu ir jautrumu. Aprašydama paprastą grožį ir aplenkdama tamsiąsias jo puses ji rizikuoja, tačiau ne veltui – tai tikra dovana skaitytojui.“

EL PAÍS

Draugystės ir ištikimybės istorija nuo slėpiningos deimantų kasyklos Afrikos dykumoje iki žaliuojančių Anglijos lygumų.

Kiekvienas romano puslapis – tai lyg kelionė laiku.

JodiGibsson.com

1871-aisiais per Afrikos pietuose prasidėjusią deimantų karštligę miršta šešiametės Klementinos Nait motina. Dukters globa atitenka skurstančiam  tėvui Džeimsui Naitui. Tačiau mergaite daugiausia rūpinasi patikimas šeimos draugas Džozefas Vienabatis, kilęs iš zulų genties, ir tarp jų užsimezga laikui bei atstumui nepavaldus ryšys. 

Vyrams iškasus stulbinantį deimantą, Džeimsas apsidžiaugia išgelbėjęs dukros ateitį, tačiau netrukus jam tenka sumokėti milžinišką lobio kainą. Trijulės likimą aptemdo slaptas giminaičių iš Anglijos susitarimas žūtbūt pargabenti Klementiną namo, į prabangų Grantų šeimos dvarą šalies šiaurėje. Be to, paslaptingai dingsta didysis deimantas... 

Prabėgus dviem dešimtmečiams, pamažu atgyja Klementinos prisiminimai apie Afriką bei mylimą draugą Džozefą Vienabatį, ir ji nebežino, kuo galima pasikliauti. Trokšdama išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nutiko jos tėvui, Klementina stoja akis į akį su skausminga šeimos praeitimi ir imasi vykdyti teisingumą.

„Deimantų ieškotojai“ – tai nuotykių istorija, aprėpianti slėpiningą Kimberlio deimantų kasyklą skurdžioje Afrikos dykumoje, žaliuojančias Anglijos šiaurės lygumas ir bruzdantį devyniolikto amžiaus pabaigos Londoną. Tai pasakojimas apie išdavystę, tiesos paieškas ir neįkainojamą meilę.

Fiona McIntosh (g. 1960) – populiari australų rašytoja. Gimė Anglijoje, jos vaikystė prabėgo keliaujant po Afriką. Sulaukusi devyniolikos Fiona išvyko į Paryžių, vėliau persikėlė į Australiją.