Knygos

Kūdikiui reikia motinos…

Milijardieriui reikia… Žmonos?

Monika Tomas nori globoti savo gedintį krikšto sūnų, bet negali to daryti viena – be cento kišenėje. Atvykęs susipažinti su sūnumi, italų milijardierius Lukas Vijeris aiškiai nesijaučia savo rogėse! Iki tol, kol pasiūlo Monikai laikiną sprendimą – vykti kartu su juo į Italiją kaip berniuko auklei. Monika nė nenumanė, kad jos impulsyviai ištartas taip gali tapti kai ko amžino pradžia!..

Jai reikia sutuoktinio... kuo skubiau. Gal praeities simpatija geriausiai tinka tokiam vaidmeniui?

Norėdama įgyti teises į palikimą, filantropė Railė Džordž turi kuo greičiau ištekėti! Atsidūrusi beviltiškoje padėtyje ji priversta griebtis kraštutinių priemonių – Railė kreipiasi į buvusį mylimąjį Trevisą Holovėjų, kuris rūpinasi jos pobūviu. Ar Railė gali pateikti pasiūlymą, kurio Trevisas negalės atmesti, ir atsispirti nenuginčijamai traukai?

Jei Trevisas išlaikys dalykišką požiūrį, išgelbės jo šeimai priklausantį kurortą. Deja, juos su Raile visada siejo tik malonumai, o ne verslo reikalai. Vis dėlto raštu įformintas sandoris paskatins juodu pažvelgti į praeitį...

Iš savo mažo miestelio...

...į svaiginantį Niujorko spindesį!

Lenė Long investicijų magnatą Niką Korakį sutinka apsivilkusi elfės kostiumą. Nikas praneša stulbinančią žinią: ji gali būti turto paveldėtoja!

Įdukrinta mergaitė iš mažo miestelio nepasirengusi prabangiam Niujorko gyvenimui, tačiau Nikas pasiryžęs atverti jai akis, parodyti galimybes... Bet ar naujame Lenės gyvenime atsiras vietos ir jam?

Jis buvo pasamdytas ją saugoti... Tačiau pamažu ėmė kėsintis pavogti jos širdį!

Apsaugos įmonės savininkas milijardierius Džeikas Makdonaldas saugo neseniai rastą Hintono turtų paveldėtoją Šarlotę Filion. Ši nėra nusiteikusi turėti asmens sargybinį. Nė už ką neleis dvidešimt keturias valandas per parą šalia sukiotis vyrui, palaikiusiam artimus santykius su neseniai mirusiu tėvu! Nepastebimai dalykiniai santykiai perauga į nepažabojamą aistrą. Ar Džeikas ir Šarlotė išdrįs atsiduoti jausmams ir taip sulaužyti vienas kitam duotą pažadą?

Su juo galėtų žengti į ateitį...

...jei tik sugebėtų nusikratyti praeities.

Denio Manelio pasaulis apsivertė aukštyn kojomis, nes jis sužinojo esąs skandalingo milijardieriaus įpėdinis, o dar ir pats turi sūnų! Denio vaikui kuo skubiau reikia auklės. O Marnė Olsen tinka tobulai – ji nuramina mažąjį Reksą ir gydo Denio sielą. Kuo daugiau jie sužino vienas apie kitą, tuo artimesni darosi, kol Marnės paslaptis ima grasinti viską sugriauti...

Ilgas kelias nuo vienos nakties nuotykio iki meilę dovanojančių Kalėdų!

Rudenė Džouns negali patikėti, kad ir vėl akis į akį susitiko su verslininku ir įmonės vadovu Džeku Adamsu! Nejaugi teks būti Džeko partnere prašmatniose draugų vestuvėse žiemiškame Niujorke, nors prieš penkerius metus leidosi su juo į vienos nakties nuotykį? Bet vos tik Rudenę ir Džeką įsuka dar ir Kalėdų sūkurys, širdies ledai ima tirpti... 

Kaip vienas reklamos paslaptis perpratęs žmogus dantų valymą pavertė kasdieniu kone viso pasaulio žmonių įpročiu?
Kaip kariuomenės generolas įstengė nuraminti įtūžusią minią, perpratęs ryšį tarp riaušių ir greitojo maisto?
Kaip plaukikas Michaelis Phelpsas pasiekė pasaulio rekordą, nieko nematydamas pro vandens prisisunkusius akinius?
Kaip prekių reklamuotojai nustato, kurios klientės laukiasi, ir ima reklamuoti joms prekes, nors apie nėštumą dar nežino net jų šeimos?

Atsakymas yra įpročiai.

„Dauguma mūsų kasdienių pasirinkimų gali atrodyti kaip gerai apgalvoti sprendimai, bet tokie nėra. Jie tėra įpročiai. Ir nors kiekvienas įprotis pats savaime reiškia labai mažai, ilgainiui valgiai, kuriuos užsisakome, žodžiai, kuriuos kasnakt pasakome vaikams prieš miegą, tai, ar taupome, ar leidžiame pinigus, ar dažnai sportuojame, minčių ir darbotvarkės susidėliojimas turi milžinišką įtaką mūsų sveikatai, darbo našumui, finansiniam saugumui ir laimei.
<...>
Daugelį šimtmečių žmonės stengėsi perprasti, kodėl egzistuoja įpročiai. Bet tik per pastaruosius du dešimtmečius mokslininkai ir rinkodaros specialistai pradėjo iš tiesų suprasti, kaip įpročiai veikia - ir dar svarbiau: kaip jie keičiasi.
Šioje knygoje New York Times žurnalistas Charlesas Duhiggas priveda mus prie šiurpinančio mokslinių atradimų bedugnės krašto. Šie atradimai paaiškina, kodėl egzistuoja įpročiai ir kaip galima juos pakeisti - kad pasikeistų verslo įmonių, bendruomenių ir mūsų pačių gyvenimai.“

„Čia dera naujausi moksliniai tyrimai ir įdomios istorijos. Perskaitęs šią knygą, į pasaulį jau žiūrėsi kitaip.“
Daniel H. Pink, geriausias ir populiariausias New York Times autorius

„Įtraukianti... pateikia daugybę būdų, kaip mūsų įpročiai apibrėžia mūsų gyvenimą. Perskaitykite šią knygą.“ Jonah Lehrer

FRANZAS KAFKA (1883–1924) – žymus austrų rašytojas, vienas ryškiausių XX a. moderniosios prozos kūrėjų.

ŠĮ RINKINĮ SUDARO:
romanas „Procesas“ (1914),
novelės „Nuosprendis“ (1913),
„Metamorfozė“ (1915),
„Pataisos darbų kolonijoje“ (1919),
„Kaimo gydytojas“ (1919),
„Pranešimas akademijai“ (1919),
„Bado meistras“ (1924) ir kt.

„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?

„Kratilas“ yra ne tik vienintelis išskirtinai kalbos problematikai skirtas Platono dialogas, bet ir apskritai pirmasis išlikęs kalbos apmąstymui skirtas tekstas. Dialoge keliamas klausimas, kas dalykų įvardijimą padaro teisingą, kitaip tariant, koks yra kalbos ir tikrovės santykio pamatas. Sokratas, kalbėdamasis su skirtingų – arbitralaus susitarimo ir prigimtinio atitikimo – pozicijų atstovais, glumina skaitytoją tiek netikėtai pakeista savo paties pozicija, tiek ilgu ir ironišku žodžių etimologizavimu. Neduodamas aiškaus atsakymo, dialogas priverčia greta kalbos prigimties klausimo iškelti ir dar fundamentalesnį – apie nekalbinio pažinimo būtinumą ir prigimtį.

„Ijonas“ – vienas mįslingiausių Platono dialogų, ne veltui paskutiniu metu itin plačiai tirtas ir komentuotas. Kada jis parašytas? Jaunojo ar jau įsibėgėjusio autoriaus? Kiek jame ironijos ir kiek rimtumo? Ar poezija tėra filosofuoti negebančių žmonių produktas, ar tikras Mūzų sukeltas šėlas? Galiausiai – koks filosofijos ir poezijos santykis?

Manto Adomėno „Ijono“ vertimas, įvadas ir komentarai kviečia permąstyti šiuos ir dabar svarbius klausimus drauge su Platonu.

„Faidras“, paženklintas savotiško išminties meilės šėlo ir vaiskios ironijos, tiek Antikoje, tiek vėliau laikytas vienu iš svarbiausių Platono dialogų. Idiliškos gamtos apsuptyje vykstančiame Faidro ir Sokrato pokalbyje telpa svarstymai apie rašytinio bei sakytinio žodžio prigimtį, mitinį pasakojimą pasitelkiantys samprotavimai apie meilę, grožį ir sielą, galiausiai, transcendencijos ir platoniškųjų idėjų temos. Iš pažiūros, „Faidrą“ sudaro kelios, visiškai skirtingos dalys. Tačiau pažvelgus atidžiau, jas vienija bendros tematinės gijos, kurias atrasti patikėta pačiam skaitytojui.

„Charmidas“ – ankstyvojo Platono kūrybos laikotarpiui priklausantis dialogas, tyrinėjantis santūrumo (sōphrosynē) sąvoką. Šis dialogas, kaip ir didžioji dauguma Platono tekstų, yra aporetinis – neduoda aiškaus atsakymo, tad tokiu būdu skaitytojas yra kviečiamas mąstyti, diskutuoti kartu su filosofu Sokratu ir ateityje Trisdešimties tiranų – oligarchinio režimo, valdžiusio Atėnus – nariais tapsiančiais Charmidu ir Kritijumi. Tekste kontempliuojamos įvairios santūrumo sąvokos reikšmės, siekiant nutolti nuo pagrindinės, tradicinės jos sampratos, reiškiančios proto ir poelgių adekvatumą, sveiką nuovoką. Užuot sąvoką apibrėžę šiuo būdu, Sokratas, Charmidas bei Kritijas per visą dialogo eigą išskiria penkis skirtingus santūrumo apibrėžimus. Dialoge „Charmidas“ pasitelkiama „pažink save patį“ idėja, Sokrato „žinau, kad nieko nežinau“ metodas, įvairios ironijos apraiškos, taip pat aptinkamos svarbiausių Platono sampratų (sielos padalytumo, nemirtingumo, dorybių vienovės) užuomazgos.

Cicerono (106 m. pr. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalo „Apie pranašavimą pirma knyga“ (lot. „De divinatione“, 44 m. pr. Kr.) – tai dviejų brolių, Marko ir Kvinto pokalbis apie pranašavimo kaip galimo mokslo prielaidas, pagrindą, pasekmes ir perspektyvą. Pirmoji „Apie pranašavimą“ knyga skirta parodyti pranašavimo mokslo naudą ir svarbą. Cicerono brolis Kvintas pateikia gausybę pavyzdžių iš senovės Graikijos ir Romos istorijos, savo amžininkų ir pirmtakų filosofų kūrinių bei kasdienių situacijų, turinčių sustiprinti mūsų tikėjimą pranašavimo egzistavimu. Kvintas kalba apie gebėjimą iš anksto numatyti ateityje žmonių laukiančius įvykius bei tikėtinas jų pasekmes, galimybę apsisaugoti nuo nepageidaujamų padarinių ir kaip pranašavimo pagalba galima pasiekti laimę.

Šis dialogas Antikos laikotarpiu buvo laikomas geriausiu įvadu ne tik į Platono mąstymo sistemą, bet ir į filosofiją apskritai. Dialogas gyvai pristato pagrindinius Platono dialogų veikėjus – Sokratą bei Alkibijadą, atskleidžia Sokrato filosofavimo techniką ir pagrindinius bruožus: dialektiką, elenchą, aporiją. Pasakojimas sukoncentruotas į Alkibijado asmenį – jo politines ambicijas, išvaizdą, gyvenimo būdą, o taip pat atskleidžiama Sokrato santykių su Alkibijadu perspektyva. Pagrindinė dialogo veikėjų tema – filosofija kaip tokia, o pokalbio varomoji jėga – Alkibijado ir Sokrato jausmai vienas kitam.

Živilės Pabijutaitės iš lotynų kalbos verstame Cicerono (106 m. per. Kr. – 43 m. pr. Kr.) veikalas „Apie lemtį“ (De fato, 44 m. pr. Kr.) nagrinėjama fundamentali laisvos valios ir determinizmo suderinamumo problema, skirtingais pavidalais nepraradusi aktualumo iki šių dienų: viduramžių filosofijoje šis veikalas tarnavo kaip pagrindas svarstant santykį tarp Dievo visažinystės ir laisvo apsisprendimo doktrinų, Naujaisiais laikais – sprendžiant, ar ir kokią įtaką mechanistinis mokslinis pasaulėvaizdis turi laisvam žmogaus pasirinkimui. Šiuolaikinėje filosofijoje Cicerono veikalu „De fato“ plačiai remiamasi sprendžiant atsitiktinių teiginių apie ateitį (angl. future contingents) problemą, itin aktualią ne tik filosofijos, bet ir logikos bei matematikos disciplinose: čia klausiama, ar ir kaip loginis dvireikšmiškumo principas, fundamentalus klasikinėje logikoje, suderinamas su atviros ateities intuicija, ir „De fato“ dėstomas ciceroniškasis požiūris laikomas vienu konkurencingiausių šios problemos sprendimo būdų.

Laiškai – Platono skaitytojui neįprasto žanro, bet nepaprastai intriguojantys tekstai, iš kurių II ir VII visų pirma išsiskiria savo filosofinėmis digresijomis. Nors II laiškas visuotinai laikomas helenistine klastote, o dėl VII laiško autentiškumo mokslininkai iki šiol nesutaria, šie tekstai vertingi net ir kaip skirtingų laikotarpių platoniškos įtakos vaisiai ir istorinių įvykių atgarsiai. Ypač VII laiške su istoriniu pasakojimu persipinantys filosofiniai svarstymai naujai pažvelgia į filosofijos prigimtį ir filosofo vidines dramas. Skaitytojas paliekamas su tiek praktiškai, tiek teoriškai iškeliamais klausimais: ar žodžiai pajėgūs perteikti pažinimą? Koks yra sėkmingo ugdymo pamatas? Ar prasminga siekti skaudžiai tolimo ir nepasiekiamo idealo?

„Sokrato apologija“ yra bene geriausias atspirties taškas pradedant filosofinę kelionę. Platono fikcinė, bet su istoriniais įvykiais susieta Sokrato kalba teisme įamžino filosofo idealą – ieškantį tiesos ir šių paieškų neatsisakantį net mirties akivaizdoje. Ironiškai, drąsiai ir trikdančiai kalbantis Sokratas priverčia skaitytoją klausti savęs – ar aš tikrai žinau, ką manausi žinąs? Koks gyvenimas yra vertas gyventi? Kokia yra filosofo vieta politinėje bendruomenėje?

„Timajas“ – šiuolaikiniam skaitytojui itin egzotiškas, tačiau daugeliu atžvilgių svarbiausias Platono tekstas. Jame filosofas pateikia savą, su jo etinėmis, ontologinėmis ir teologinėmis nuostatomis suderintą gamtamokslinį pasakojimą apie pasaulį ir žmogų. Visatos Amatininko veikimo prielaidos ir tikėtinas kūrimo procesas atveria vartus tiek į esmines Platono filosofijos nuostatas, tiek į jų problemiškumą ir tolimesnį vystymąsi jau po Platono.

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“
Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“
Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“
Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

Haris Bošas ir Los Andželo policijos departamento detektyvė Renė Balard suvienija jėgas, kad išnarpliotų kadaise pabėgusios iš namų merginos nužudymą ir pasirūpintų, kad žudikas už įvykdytą nusikaltimą atsakytų teisme.

Detektyvė Renė Balard dirba naktinėje pamainoje, Los Andželo policijos departamente vadinamoje vėlyvuoju šou, ir vieną naktį, paryčiais sugrįžusi į Holivudo nuovadą, užtinka nepažįstamąjį, besirausiantį po senų bylų stalčius. Įsibrovėlis, pasirodo, yra į atsargą išėjęs detektyvas Haris Bošas, tiriantis seną įšaldytą bylą, kuri niekaip neduoda jam ramybės.

Balard negali Bošui leisti raustis departamento dokumentuose, bet, jam išėjus, pati pasidomi šia byla ir nejučia įsitraukia — iš gailesčio aukai ir pykčio jos žudikui. Kadangi Balard niekada nebuvo tokia pareigūnė, kuri pamiršta apie darbą vos pasibaigus pamainai, ji imasi bylos tyrimo.

Ši neištirta byla — Holivudo gatvėse gyvenusios, iš namų pabėgusios penkiolikmetės Deizės Kleiton nužudymas. Mergina buvo žiauriai nužudyta, o jos kūnas išmestas į konteinerį kaip kokia šiukšlė. Dabar Renė Balard suvienija jėgas su Bošu, kad išsiaiškintų, kas nutiko Deizei, ir galiausiai priverstų jos žudiką už tai atsakyti. Tirdami bylą, detektyvai užmezga trapų ryšį, tačiau šiai naujai partnerystei teks įveikti rimtų išbandymų tyrimui pasisukus netikėtai pavojinga linkme.

Atsiliepimai

„Šie du talentingi detektyvai pirmą kartą susitinka romane „Tamsi šventa naktis“ — jaudinančioje, dinamiškoje istorijoje, kurioje veiksmas vyksta pašėlusiu tempu. Ši knyga dar kartą įrodo, kad Michaelas Connelly'is neabejotinai yra tikras kriminalinės literatūros meistras.“ 

Associated Press

Michaelas Connelly’is yra populiarus dvidešimt aštuonių romanų ir vieno negrožinės literatūros kūrinio autorius. Visame pasaulyje pardavęs daugiau nei šešiasdešimt milijonų egzempliorių knygų, išverstų į trisdešimt devynias kalbas, šiandien jis yra vienas sėkmingiausiai kuriančių rašytojų. Dirbdamas nusikaltimų reporteriu Los Angeles Times ir Fort Loderdeil „Sun-Sentinel“, 1992 m. Connelly’is yra pelnęs prestižinį Amerikos detektyvų rašytojų apdovanojimą — Edgaro prizą už geriausią romaną. 2002 m. pagal Connelly’io romaną „Blood Work“ (1998). Clintas Eastwoodas režisavo kino filmą, kuriame atliko pagrindinį vaidmenį. 2011 m. kovą pasaulio kino teatruose pradėtas rodyti filmas, adaptuotas pagal jo bestselerį Nr. 1 „Linkolno advokatas“. Jame pagrindinį Mikio Helerio vaidmenį atliko Matthew McConaughey. Tarp pastaruoju metu New York Times pripažintų bestselerių yra jo knygos „Išvirkščia sudie pusė, „Perėja“, „Degantis kambarys“, „Kaltės dievai“, „Juodoji dėžė“ ir „Žymė“. Michaelas yra BOSCH, „Amazon Studios“ originalaus draminio serialo, paremto jo bestselerių personažu Hariu Bošu, kurį vaidina Titus Welliveris, vykdantysis prodiuseris. Jis taip pat yra dokumentinio filmo „SOUND OF REDEMPTION: The Frank Morgan Story“ vykdantysis prodiuseris. Gyvena Kalifornijoje ir Floridoje.

Pripažinimo sulaukusios bestselerio „Viskas, ką žinau apie meilę“ autorės knyga

Trisdešimt dvejų Nina Din — populiari kulinarinių knygų ir straipsnių autorė, turinti būrį ištikimų gerbėjų. Bet jos gyvenimas griūva: žavus vyras, su kuriuo susipažino pirmą kartą parsisiuntusi pažinčių programėlę, pradingsta net neatsisveikinęs, mylimą tėtį pamažu glemžiasi demencija, motina užsispiria paįvairinti savo gyvenimą, o draugai pradeda tolti. Niną vis dažniau lanko mintys apie senėjimą ir dvigubus vyrų bei moterų biologinio laikrodžio standartus.

Naujasis Dolly Alderton romanas — šmaikštus, jautrus ir skausmingai žmogiškas pasakojimas, kupinas taiklių pastebėjimų apie santykius ir šiuolaikinį gyvenimą.

„Išmintingi Alderton žodžiai palies visų kartų moteris. Ji lyg geriausia draugė ir vyresnė sesė viename asmenyje, o jos knygos puslapiai prilygsta šiltam apkabinimui.“

 Evening Standard

„Juokinga, kartais stulbinanti, žavingai atvira ir optimistiška istorija... Kerinti, nuostabi.“

Daily Telegraph

„Jautrus, įžvalgus ir šmaikštus romanas.“

Observer

Dolly Alderton — apdovanojimų pelniusi žurnalistė, kurios straipsnius spausdino įvairūs leidiniai, įskaitant The Sunday Times, The Daily Telegraph, GQ, Marie Claire, Red ir Grazia. Nuo 2015 iki 2017 metų ji rašė The Sunday Times Style pažinčių skiltį. Dabar televizijoje kuria scenarijus ir režisuoja laidas, be to, su kolege veda savaitinę „The High Low“ tinklalaidę apie popkultūrą.

Bestselerio „Paukščių čiulbėjimas“ autorius pateikia įsimintiną Paryžiaus paveikslą, kuriame persipina miesto praeitis ir dabartis.

Tarp amerikietės akademikės Hanos ir iš namų pabėgusio devyniolikmečio marokiečio Tariko mažai kas bendra, bet juos abu pradeda persekioti Paryžiaus praeities šešėliai.

Hana, klausydamasi išskirtinių liudijimų apie tai, kaip moterys gyveno Paryžiuje vokiečių okupacijos metais, pastebi, kad praeitį, buvusias meilės istorijas čia mena kone kiekviena vieta. Tarikas migrantų priemiesčiuose ieško savo motinos, kurią menkai tepažinojo, pėdsakų.

„Paryžiaus aidas“ užduoda svarbų klausimą, ką turime žinoti, kad mūsų gyvenimas įgytų vertę.

„„Paryžiaus aidas“ kupinas didelės Faulkso meilės Paryžiui. Būdamas prašalaitis, jis domisi įmantriais gatvių pavadinimais ir savitais miesto užkaboriais — taip skaitytojas skatinamas keliauti po Paryžių kartu. Galų gale akivaizdu, jog autorius knygoje siekia parodyti, kad kiekvieną gražų miesto prospektą gaubia tos vietos dvasia, atskleidžianti skirtingus istorijos spektrus.“ 

Guardian

„„Paryžiaus aidas“ nenuvilia... Faulksas daro tai, ką moka geriausiai — kruopščius istorijos tyrinėjimus pina su gebėjimu kurti gerus dialogus.“ 

Melissa Katsoulis, The Times

„Rinktinė knyga. Jos poveikis — didžiulis.“ 

Daily Mail

„Puikus darbas... Knygoje meistriškai supinami dabarties ir Antrojo pasaulinio karo įvykiai, Tanžero ir Paryžiaus paveikslai.“

Observer

Jis nėra linkęs pamilti geros merginos.

Atšiaurus barzdotas kirpėjas Noksas linkęs gyventi taip, kaip geria kavą — vienas, neskaitant šuns, baseto Veilono.

Noksas nepakenčia dramų, net jeigu jas kelia beviltiškoje padėtyje atsidūrusi, nuo altoriaus pabėgusi nuotaka.

Naomė ne tik spruko iš savo vestuvių. Ji atvažiavo padėti nutolusiai seseriai dvynei į Nokemautą, atšiaurų Virdžinijos miestelį, kur ginčai sprendžiami senoviniu būdu: kumščiais ir alumi. Taip jau čia įprasta...

Deja, bjaurioji Naomės sesutė Tina visai nepasikeitė. Nugvelbusi Naomės mašiną ir grynuosius, jai dar paliko siurprizą — dukterėčią, apie kurią sesuo net neįtarė. Moteris įstrigo miestelyje be automobilio, be darbo, be pinigų ir namų... Negana to, ji dar turi pasirūpinti vienuolikmete mergaite, kurios patirtis — tarsi trisdešimtmetės. 

Dėl tam tikrų priežasčių Noksas nemėgsta komplikacijų ir reiklių moterų, ypač romantiškuose santykiuose, bet kadangi Naomės gyvenimas sugriuvo jam prieš akis, bent jau padės merginai išjudėti iš vietos. Vos tik Naomė išbris iš vis atsinaujinančių bėdų, jis galės grįžti į savo ramų vienišiaus gyvenimą.

Toks buvo Nokso planas, kol bėdos nevirto rimtu pavojumi.

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu. 

APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS. Visi atsakymai į klausimą, kodėl verta aplankyti ir pažinti Afriką

„Afrika – tai jausmas. Afrika – tai emocija. Afrika – tai vaikystėje skaitytų nuotykių knygų įsikūnijimas. Siurprizas, kuris laukia už posūkio. Netikėtumas".

Gabrielė Štaraitė – egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet’’ bendraturtė ir vadovė, knygos „Į Aziją su meile" autorė – kviečia į pažintinę kelionę po lietuvių pamažu atrandamą Afriką.

„Į Afriką – tą, kuri yra už Sacharos ir kurią taip pat dar galima vadinti juodąja Afrika, – pirmą kartą nuvykau kone atsitiktinai – ne dėl to, kad būčiau labai norėjusi. Važiavau be didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad kelionė labai skirsis nuo kelionių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi. Nors mano pirmoji pamatyta šalis – Etiopija – yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Tada jau viena Afrikos šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Svazilandas (Esvatinis) ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar nematyti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.

Šią knygą rašiau todėl, kad man nepatinka, kaip Afrikos žemynas yra nuvertinamas. Kad nurašomas ten net neapsilankius, nepasidomėjus. Tad skaitykite ir važiuokite. Pažinkite ir tik tada pasakykite, ką galvojate".

„Pradėjęs skaityti „Apie Afrikos žmones ir žvėris" užsisvajojau – prisiminiau visoje Afrikoje tvyrantį medžio anglių dūmų kvapą, mėlynus palisandramedžių žiedus ir žirafos siluetą besileidžiančios saulės šešėlyje. Jau metus nebuvau, pagalvojau. Man vėl laikas į Afriką.

Išsamesnės knygos lietuviškai apie Afriką tiesiog nėra ir mažai lietuvių pažįsta šį žemyną geriau už Gabrielę. Nuo istorijos ir politikos iki genčių, regionų ir gyvūnų – knyga kupina įdomiausių istorijų, tikslių įžvalgų ir puikių praktinių patarimų. Tai nėra nei standartinis kelionių vadovas, nei nuobodi monografija – tai nuostabus pasakojimas, surašytas Afriką labai gerai pažįstančio ir labai mylinčio žmogaus".

Liudvikas Andriulis, telekomunikacijų verslo ekspertas ir influenceris