Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams nuo tada, kai devyniolikmetė Mary Shelley parašė „Frankenšteiną, arba Šiuolaikinį Prometėją“, ši knyga išgyvena neįtikėtiną renesansą. Nors Holivudas ir „Oskarus“ pelniusi romano ekranizacija „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025) bei šiais metais pasirodęs filmas apie Frankenšteino kompanjonę „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal) atgaivina šį pasakojimą, ką tik išėjusi peržiūrėta knygos laida (iš anglų k. vertė Irena Aleksaitė, „Baltos lankos“, 2026) kviečia sugrįžti prie mokslinės fantastikos ištakų. Šiandien, sparčiai vystantis dirbtiniam intelektui ir biotechnologijoms, šis gotikinis siaubo romanas gali būti suprastas ne tik kaip siaubo pasaka, bet ir kaip svarbus įspėjimas milžinišku greičiu naująsias technologijas kuriantiems ir jas vartojantiems žmonėms.
Grįžimas prie šaknų: kodėl kinas mums pasakė ne viską
Anot „The Guardian“, populiarioji kultūra per du šimtus metų padarė meškos paslaugą pačios Mary Shelley genialumui – jos intelektualinis pasiekimas dažnai lieka supaprastintų siaubo filmų šešėlyje. Kine pripratome matyti nebylų, žalią ir baugų monstrą, tačiau knygos puslapiuose Frankenšteino kūrinys yra išsilavinusi, jautri ir egzistencinių klausimų kankinama būtybė.
Būtent šis kontrastas tarp populiariojoje kultūroje įsišaknijusio supaprastinto monstro vaizdinio ir M. Shelley sukurto tragiško herojaus šiandien tampa raktu iš naujo perskaityti ir atrasti kūrinį. Autorė, būdama vos devyniolikos, sugebėjo suformuluoti esminę moderniojo pasaulio baimę: kas nutinka, kai žmogus prisiima dievišką galią kurti, bet atsisako atsakomybės už savo kūrinį? Šiuolaikinis mokslas kenčia nuo tos pačios „puikybės“ (hubris), kuri pražudė pagrindinį knygos herojų mokslininką: mes kuriame naujas gyvybės formas bei sistemas, tačiau dažnai pamirštame pagalvoti apie socialines ir moralines to pasekmes.
Kodėl verta perskaityti „Frankenšteiną“ iš naujo
„Slate“ apžvalgininkai pabrėžia, kad Mary Shelley romanas išlieka aktualus dėl keleto pagrindinių priežasčių.
Viena jų yra ta, kad knyga moko, jog inovacijos negali egzistuoti be empatijos. Sukurti ką nors naujo yra tik pusė darbo, kita pusė – pasirūpinti savo kūrinio poveikiu pasauliui. Taip pat knygoje svarbi ir atskirties bei vienatvės tema: monstras knygoje tampa piktas tik todėl, kad yra atstumtas visuomenės. Tai – stipri socialinės izoliacijos, kuri šiandienos skaitmeniniame, bet dažnai susvetimėjusiame pasaulyje yra itin skausminga, metafora. Ir dar viena svarbi knygoje rutuliojama tema – žmogiškumo paieškos. Čia keliami egzistenciniai klausimai apie tai, kas daro mus žmonėmis. Ar mūsų biologinė prigimtis, ar gebėjimas jausti ir kurti ryšį?
Nauja laida – naujai kartai
Leidyklos „Baltos lankos“ išleista nauja knygos laida skaitytojams leis ne tik pasinerti į šiurpų gotikinį siužetą, bet ir pamatyti pranašišką autorės žvilgsnį. Tai nėra tik dar viena knyga apie monstrus – tai perspėjimas mums visiems. Jaunąją kartą šis kūrinys priverčia pažvelgti į pasaulį „atstumtojo“ akimis ir kvestionuoti šiandieninį paviršutiniško aplinkos vertinimo bei grožio kultą. Tai pasakojimas apie tapatybės konstravimą nepalankioje aplinkoje ir kartu atsakomybės krizę – temos, kurios šiuolaikiniam jaunimui, kovojančiam už autentiškumą, yra artimesnės nei bet kada anksčiau.
Kaip rašė „The Guardian“: „Ir po dviejų šimtų metų nuo pasirodymo 1818-ųjų sausį „Frankenšteiną“ galime perskaityti kaip mitą apie šiuolaikinį pasaulį. Šiandien mes nebebijome žaibų ar paslaptingų eliksyrų, bet bijome algoritmo, kurio nebegalime kontroliuoti. Mary Shelley šį baimės jausmą aprašė dar anuomet.“
Atraskite klasiką, kuri šiandien skamba kaip rytdienos naujienos. „Frankenšteinas“ grįžta tam, kad primintų – didžiausia kūrėjo nuodėmė yra ne klaidos kuriant, o abejingumas savo kūriniui.
Pagal užsienio šaltinius BBC, „The Guardian“, „Slate“ ir kt. parengė Milda Gaulienė
