Leidykla VAGA

Romano ,,Po saule‘‘ centre – Miša (Michalas) ir Milka, jų nuostabiai gražūs santykiai, gyvenimas kartu ir nelengvi pasirinkimai. Knygos herojų prisiminimai veda mus laiku, nuo prieškario ir tragiškų karo metų, ir erdve – nuo Balstogės krašto iki Varšuvos ir Sarajevo, ir net už Uralo. 

Iš atminties slėpinių išnyra praeities ir dabarties asmenybės, jų istorijos: esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, Mišos ir Milkos tėvai, užmiršti karo pabėgėliai, ekscentriškas mokytojas Pranciškus, velnio meiluže vadinta aistringoji Mariana ir Viltis, kuri matė tai, kas slypi viduje, žmonėse ir gyvūnuose, net po žeme.

,,Po saule‘‘ – poetinis, ritmingais sakiniais ir pastraipomis užburiantis pasakojimas, kuriame gimsta, gyvuoja ir miršta ne tik žmonės, bet ir paukščiai, upės, medžiai, gėlės.

,,Atmintis tokia keista. Perrenka įvykius kaip panorėjusi, perkrato mintis ir ištraukia, kas jai patinka, o visa kita užkloja užmaršties smėliu.‘‘

Julia Fiedorczuk

Julia Fiedorczuk yra poetė, vertėja, rašytoja ir literatūros kritikė, išpopuliarinusi ekopoetikos idėją. Gimė 1975 metais Varšuvoje. Humanitarinių mokslų daktarė, dėsto Amerikos literatūrą, literatūros teoriją ir anglų kalbą Varšuvos universitete.

SODE RASTI KŪNAI
Kuomet besilaukianti Sefrona Katler su draugu Tomu įsikelia į Skelton Pleiso 9-ąjį namą ir pradeda jį renovuoti, jie tikrai nesitiki sode rasti lavoną. Tiesą sakant, du.

POLICIJOS TYRIMAS
Teismo medicinos ekspertizė parodo, kad kūnai buvo palaidoti maždaug prieš trisdešimt metų, todėl policija apklausia buvusią sodybos šeimininkę – Sefės močiutę Rozą.

APKLAUSIAMA ŠEIMININKĖ
Roza serga Alcheimeriu, todėl jos atmintis stipriai šlubuoja. Ji negali padėti policijai, bet akivaizdu, kad ji kažką prisimena.

ŽUDIKAS LAISVĖJE?
Po truputį sugrįžtant Rozos atminties nuotrupoms, o policijai tęsiant tyrimą, Sefė baiminasi, kad ją ir sodybą kažkas stebi...

Kas nutiko prieš trisdešimt metų?
Ką bendro su tuo turi jos močiutė?
Ar Sefei gresia pavojus?

Britų autorė Claire Douglas yra parašiusi septynis trilerius, tarp jų ir „Pora iš 9-ojo namo“, kuris sulaukė stulbinamo populiarumo ir yra The Sunday Times bestselerių sąrašuose. Autorės knygos yra išverstos į dvidešimt kalbų.

Galbūt jūsų tėvai buvo sunkiai sukalbami, nebrandūs arba emociškai nepasiekiami? 

Jeigu užaugote su emociškai nebrandžiu, neprieinamu ar savanaudžiu tėvu, motina ar kitu globėju, veikiausiai jus tebekamuoja pykčio, vienišumo, išdavystės ir apleidimo jausmai. Galbūt vaikystę atsimenate kaip metą, kai į jūsų emocinius poreikius nebūdavo atsiliepiama, kai jūsų jausmai nelaikyti svarbiais, kai bandydami atsverti tėvų elgesį prisiėmėte suaugusiesiems skirtų atsakomybių ir rūpesčių. Šitokios vaikystės žaizdos gali būti užgydytos, ir jūs tikrai galite pajudėti pirmyn gyvenimo keliu.

Perversmą sukėlusioje knygoje „Suaugę emociškai nebrandžių tėvų vaikai“ klinikinės psichologijos mokslų daktarė Lindsay C. Gibson atskleidžia emociškai nebrandžių ar nepasiekiamų tėvų auklėjimo žalą ir įvardija jų tipus:

EMOCIONALŪS TĖVAI

Vaikui suteikia nerimą ir nesaugumą

RYŽTINGI TĖVAI

Nuolat užsiėmę visko ir visų tobulinimu

PASYVŪS TĖVAI

Vengia susidurti su nemaloniais dalykais

ATSTUMIANTYS TĖVAI

Atstumia, ignoruoja ir įžeidinėja aplinkinius

Ji taip pat pateikia įvairių būdų, kaip pagyti nuo vaikystėje užgimusių skausmo ir sumaišties, išsilaisvinti nuo emocinio tėvų nebrandumo, sugebėti valdyti reakcijas į tėvus, išvengti naujų nusivylimų, kaip ilgainiui išmokti užmegzti sveikus ir prasmingus santykius bei susikurti geresnį gyvenimą.

„Vienas svarbiausių psichiatrijos veikalų nuo Sigmundo Freudo laikų.“ 

The New York Times Book Review

Dr. Judith Lewis Herman – viena žymiausių pasaulyje traumų tyrėjų, Harvardo universiteto psichiatrijos profesorė ir Kembridžo ligoninės smurto aukų programos vadovė, daugelį apdovanojimų pelniusių knygų autorė.

Knygoje „Trauma ir išgijimas“ analizuojamas ryšio atkūrimas tarp viešojo ir asmeninio pasaulio, tarp individo ir bendruomenės, tarp vyrų ir moterų. Tai knyga apie bendrumą, kuris sieja prievartos aukas ir karo veteranus, smurtą patiriančias moteris ir politinius kalinius, žmones, kurie išliko po tautas valdžiusių diktatorių sumanytose koncentracijos stovyklose patirto siaubo, ir tų, kurie ištvėrė privačias, slaptas „koncentracijos stovyklas“, įkurtas namuose viešpataujančių tironų.

„Pačios sunkiausios traumos – ne tos, kurias patiria žmonės, užklupti gamtos katastrofų ar techninių avarijų, – tokių įvykių tyčia niekas nesukelia, juose nėra piktos intencijos, jie išgyvenami kaip nelaimingi atsitikimai. Baisiausios mums – kitų žmonių sukeltos kančios. Jos palieka skaudžiausius pėdsakus, nes tuomet susiduriame su kitų žmonių pikta valia ir brutalia jėga, kurią jie naudoja prieš mus. Ši knyga – apie ištvėrusius tokias kančias. Apie sunkius ir ilgalaikius smurto padarinius. Apie daug kantrybės ir profesionalumo reikalaujantį traumų aukų gydymą.“

Prof. Danutė Gailienė

Amerikiečių autorė Toni Morrison (1931–2019) – daugybės prestižinių apdovanojimų laimėtoja: Pulitzerio premijos laureatė, JAV Nacionalinės knygų kritikos prizo nugalėtoja, 1993 metais už romaną ,,Mylima‘‘ pelniusi Nobelio literatūros premiją.

,,Mylima‘‘ vadinama vienu ryškiausių kūrinių amerikiečių literatūroje, išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas. Romane pasakojama sukrečianti istorija apie Ameriką po Pilietinio karo ir dramatišką moters kovą su vergovės fantomais.

Sitė gimė verge ir pabėgo į Ohajo valstiją, tačiau, nors nuo to laiko praėjo aštuoniolika metų, vis dar nesijaučia laisva. Ją persekioja kraupūs prisiminimai iš senųjų, kadaise širdžiai mielų namų, kuriuose, norėdama apsaugoti mylimą dukterį nuo persekiotojų, buvo priversta ryžtis baisiam nusikaltimui. Kad ir kaip stengtųsi atsikratyti praeities šleifo, tai nėra paprasta – pamiršti neleidžia vaiduokliška dukters dvasia, o netikėtai gyvenime pasirodžiusi paauglė, kuri vadina save Mylima, dienos švieson vėl iškelia siaubingą Sitės paslaptį. 

Garsaus austrų rašytojo Stefano Zweigo (1881–1942) psichologinis romanas „Širdies nerimas“, kaip ir geriausios šio autoriaus novelės, gvildena painų žmogaus jausmų ir minčių pasaulį bei dvasiniame gyvenime iškylančias moralines dilemas.

Pagrindinis romano veikėjas – jaunas išvaizdus leitenantas vakarėlio metu pakviečia šeimininko dukrą šokiui, nepastebėjęs, jog ji negali vaikščioti. Neapsakomo kaltės jausmo užvaldytas jis bando užglaistyti savo netaktišką poelgį, vis labiau įsitraukia į merginos šeimos gyvenimą, atranda daugybę užuojautos ir meilės atspalvių, kol galiausiai yra priverstas gyventi su sunkia kaltės našta.

„Jei esi pratęs gyventi mažame kambaryje, bet staiga atrandi plačią pievą, gali jaustis nesaugiai. Visi manosi norintys laimės, bet gali ir nenorėti. Jie verčiau laikosi įsikibę pasakojimo apie tai, kokie yra ir kas jiems neįmanoma. Laimė nėra priedas prie to, kas jau esi, – ji reikalauja tapti kitokiu žmogumi nei tas, kuris išėjo jos ieškoti.“  

Daugelį metų dr. Markas Epsteinas savo asmeninį domėjimąsi sąmoningu gyvenimo būdu ir budizmu bandė atskirti nuo savo darbo. Vis dėlto, vis dažniau atsiverdamas apie savo dvasines patirtis pacientams, nustebo supratęs, kiek daug žmonių tuo norėtų pasidomėti giliau.

Knygoje „Terapijos dzenas“ dr. M. Epsteinas aprašo vienerių metų laikotarpyje vykusias sesijas su pacientais, kuriose atsiskleidė meditacijos ir psichoterapijos dueto galia, suteikianti daugiau vidinės drąsos, ramybės sprendžiant gyvenimo sunkumus ir mokanti dėmesingo įsisąmoninimo. Sujungus du pasaulius – Rytų meditacijos ir Vakarų psichoterapijos – į viena, tarp gydytojo ir paciento užsimezga dvasinė bičiulystė. Joje ir per ją ugdomas suvokimas, kad gyvenimas, kokių problemų jame beiškiltų, yra stebuklingas ir nuostabus vyksmas, kad galima ir verta pasitikėti dalykais, kurie anksčiau neramino ar baugino.

Dr. Markas Epsteinas – amerikiečių psichoterapeutas ir daugelio knygų autorius. Užsiima privačia praktika ir dėstytojauja Niujorko universitete. Savo darbuose dažnai rašo apie Budos mokymus, Sigmundo Freudo požiūrį į traumą, budizmo ir psichoterapijos sąsajas.

„Knygoje „Laikinos būtybės“ Irvinas Yalomas moko skaitytojus suvokti ir priimti du didžiausius gyvenimo iššūkius: nepamainomą tiesą, kad vieną dieną mes visi mirsime ir kad kiekvienas mūsų turi atsakomybę nugyventi vertingą gyvenimą. Žmonės kreipiasi į Yalomą ieškodami nusiraminimo ir prasmės, tačiau ir jie, ir pats psichoterapeutas supranta, kad šie dalykai retai būna ten, kur manome juos rasią. Visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena. Trumpalaikė ir atmintis, ir tai, kas atsimenama. Netruks ateiti tas metas, kai būsi viską užmiršęs ir būsi užmirštas visų. Niekuomet nepamiršk, kad greitai tapsi niekuo ir išnyksi nebūty.“

Markas Aurelijus „Sau pačiam“

„Yra tokių išmintimi ir sakralumu paženklintų knygų, kuriose sukauptos pamatinės žmogaus dvasios vertybės, nulėmusios civilizacijų raidos kelius. Tai lyg išminties vulkanai, intelektine ir dvasine energija tūkstantmečius maitinantys žmoniją. Kartų kartoms tai yra neišsenkanti įkvėpimo versmė, etinis kelrodis, padedantis susikurti gyvenimo ir kūrybos filosofiją. Tokių knygų labai nedaug. Tai – „Rigveda“, „Upanišados“, „Biblija“, „Koranas“, „Lunyu“, „Laozi (Dao De Jing)“. 1926 metais Hermannas Hesse straipsnyje „Kiniškos mintys“ rašė: „Apie kinų filosofą Laozi iš esmės niekas Vakaruose nežinojo du tūkstantmečius, o per pastaruosius penkiolika metų jis buvo išverstas į visas Europos kalbas, ir jo „Dao De Jing“ tapo madinga knyga... Senovės kinų išmintis ir kultūra pergalingai įžengė ne tik į Vakarų muziejus, bibliotekas, bet ir į mąstančios jaunuomenės širdis.“

Antanas Andrijauskas

Prancūzų rašytojo Gustaveʼo Flauberto romanas „Ponia Bovari“ (1856) – tai Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija. Ištekėjusi už kaimo daktaro, Ema įsivaizduoja gyvensianti prabangų ir aistringą gyvenimą, apie kurį buvo skaičiusi sentimentaliuose romanuose, tačiau provincijos gyvenimas nė kiek neprimena romantiškų svajonių, ir čia prasideda pražūtingas jos nuopuolis. 

Romano siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji jo vertė – įžvalgios, taiklios psichologinės detalės ir amžina aklos meilės tema. Istorija ir šiandiena išlieka tokia pati aktuali, kaip ir tuomet, kai buvo parašyta. Pirmą kartą išleistas romanas „Ponia Bovari“ virto skandalu ir atsidūrė teisme kaip „įžeidžiantis dorą ir tikėjimą“, – dabar jis laikomas literatūros šedevru, neginčijamu realistinio stiliaus etalonu bei vienu įtakingiausių kada nors parašytų romanų.