LIDL lojalumo programa audio

XX a. vidurys, Lisabona. Dora Ruzariju, dar nė nesulaukusi keturiasdešimtmečio, tampa našle ir visa širdimi pasineria į gedulą. Naivoka, pasyvi moteris, dukters vadinama „žmogumi be amžiaus ir be vilties“, dienas leidžia penima kitų malone ir gailesčiu. Tačiau dešimt metų šventai saugojusi mirusio vyro atminimą, vieną dieną Dora sužino baisią paslaptį, kuri paradoksaliai pakreipia jos likimą.

Kelių kartų moteris vaizduojantis kūrinys atveria plačius socialinius, politinius ir tapatybės kontekstus, byloja apie nelengvas pastangas išsaugoti žmogiškąjį orumą.

„Tuščios spintos“ – melancholiškas, kartokas pasakojimas apie moteris, jų tarpusavio santykius, vienatvės ir vidinės tuštumos persmelktus gyvenimus.

Maria Judite de Carvalho (1921–1998), „kuklioji portugalų literatūros gėlė“, šiandien pristatoma kaip „vienas įdomiųjų XX amžiaus Europos literatūros balsų“. Lisabonoje gimusi rašytoja ir dailininkė Salazaro diktatūros metais gyveno Prancūzijoje ir Belgijoje, bičiuliavosi su Albert’u Camus, Simone de Beauvoir ir kitais to meto intelektualais. Nors paveikta prancūzų egzistencializmo ir „naujojo“ romano, autorės kūryba, bylojanti apie vienatvę didmiestyje, beveidėje kasdienybėje slypintį nerimą ir neviltį, išliko savita. Gana glaustuose tekstuose sumaniai kaitaliojama pasakojimo perspektyva, o dramatizmą atmiešia ironija ar net groteskas. Romanas „Tuščios spintos“ (Os armários vazios, 1966) vadinamas portugalų literatūros atgimimo, atsinaujinimo viršūne.

Svano pusėje – pirmas Marcelio Prousto (1871–1922) Prarasto laiko beieškant ciklo romanas, pradėtas rašyti 1909 m. Vienas įsimintiniausių kūrinių literatūros istorijoje.

Pirmoje romano dalyje atskleidžiamos jautrios vaikystės impresijos, kurias iššaukia „nedidelių ir putlių mažosiomis madlenomis vadinamų pyragaičių“ pažįstamas skonis. Antroji Svano pusėje dalis – Svano meilės ir pavydo studija, laikoma kertine ir tęstine struktūra visų septynių Prarasto laiko beieškant dalių ciklo architektūroje, kurią užbaigia trečioji dalis, skleidžianti pagrindines autoriui rūpimas temas – laiko, atminties, meno prigimties.

„Svarbiausias įvykis – romanas Prarasto laiko beieškant. Nepaprastas subtilus rafinuotumas ir svaiginama gelmė. Fantastiškas stilius. Visas Freudas iki tikrojo Freudo atsiradimo. Milžiniška žodžių, metaforų ir būdvardžių rožė. Paskutinė katedra.“ 

Patrick Grainville, Lire, 1997 m.

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka“,

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Vienas nulis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius.

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Smėlis“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

,,Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.‘‘

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Nakvynė Berlyne“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Keistos, pasakiškos situacijos tampa išeities tašku pasakojimams apie Nepriklausomybės kartą, apie jos siekius, pasirinkimus bei patirtis. Atidus, neretai humoristinis žvilgsnis į šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą persmelkiamas fantastine atmosfera. Naujos šnektos, žiniasklaidos žargonas ir slengas vykusiai sintetinami ir jungiami su literatūrine kalba.

„Hipnotizuojantys skaitiniai: geriausios istorijos yra tos, kurios nesiduoda atpasakojamos. Savojoje tikrovėje esu buvęs ir Vilniuje, ir Berlyne, ir kelyje, ir sukarintame beprotnamyje (suprask: pasaulyje, kuris mums duotas čia ir dabar), bet viską regėjau ne tuo kampu. Už tai man buvo baisiai įdomu lyginti, ką iš savųjų žiūros taškų pamatė ir – svarbiausia – kaip papasakojo Lauryno išgalvoti herojai. Prieš plauką kalbos kultūros zuikio iškamšą glostanti tatuiruota slengo ranka.“

Donatas Petrošius

Laurynas Katkus – žinomas rašytojas, eseistas ir vertėjas. Jis išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, romaną „Judantys šešėliai“. Istorija „Paukščiai virš Lenino aikštės“ yra iš apysakų rinkinio „Nakvynė Berlyne“, pasirodžiusio 2022 metais.

Istorijų leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Kai 1997 m. Honkongas buvo perduotas Kinijai, miestui garantuota spaudos, žodžio ir susirinkimų laisvė, tačiau Kinijos komunistų partija nuosekliai šias teises riboja. Jau ne vienus metus honkongiečiai kovoja už teisės viršenybę, galimybę balsuoti laisvuose bei sąžininguose rinkimuose, savą teisinę sistemą ir ekonomiką, tačiau Pekinas visa tai gniaužia ir naikina.

„Ši knyga – apie naujai įsisąmonintos laisvės patirtį, sunkią kovą dėl nepriklausomybės ir skausmingą tėvynės netektį. Ji turėtų būti privalomas skaitinys tiems, kas, gimę ir užaugę laisvoje visuomenėje ir nepriklausomoje valstybėje, širdimi neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, kad visa tai gali būti iš jų atimta, – kurie iki sielos gelmės nejaučia, kokia trapi yra laisvė, kurios, kaip sakė žymus amerikietis, „nuo išnykimo niekada neskiria daugiau negu viena karta“.

MANTAS ADOMĖNAS

Honkongo aktyvisto, Nobelio taikos premijos nomi­nanto Nathano Law ir iš Honkongo kilusio nepriklausomo rašytojo, mokslininko Evano Fowlerio „Laisvė“ – asmeninis, bet šiandien kaip niekad universalus manifestas, kuris primena apie autoritarizmo keliamus pavojus, įkvepia ginti demokratiją ir laisvę, nei rizikuoti jas prarasti.

Lenkų kilmės filosofas, logikas Józefas Maria Bocheńskis (1902–1995) imasi nedėkingo darbo: nusakyti autoriteto prigimtį, surūšiuoti autoritetų tipus bei apibrėžti jų galiojimo ribas. Daro tai blaiviai, skaidriai ir užtikrintai – dėstymo aiškumas ir nuoseklumas yra vienas svarbiausių šios knygos privalumų. Galima tik pavydėti Bocheńskio gebėjimo sklandžiai dėstyti mintį ir nepasiduoti pagundai norimą išvadą priimti už teisingą. Demagogų, manipuliatorių ir įvairaus plauko šūdmalos meistrų laikais tai turėtų būti parankinė knyga kiekvienam, bandančiam susiorientuoti žinių pertekliuje.

Šveicarijoje kūręs XX a. lenkų filosofas, logikas ir teologas Józef Maria Bocheński – analitinės filosofijos šalininkas. Tyrė formaliosios logikos pagrindus, jos metodus taikydamas filosofijos sąvokų bei religinės kalbos analizei. Knygų Etikos eskizai (Szkice etyczne 1953), Formalioji logika (Formale Logik 1955), Religijos logika (Logik der Religion 1965), Kas yra autoritetas? Įvadas į autoriteto logiką (Was ist Autorität? Einführung in die Logik der Autorität 1974) ir daugybės kitų autorius.

„Ši knyga jaudina ir trikdo. Ji narsto esminius, aštrius ir skaudžius žmogaus išlikimo ir naujos gyvybės pradėjimo klausimus miglotos ir egzistenciškai pavojingos ateities kontekste. Parašyta plačiam skaitytojų ratui prieinama filosofine kalba, per klasikinės ir šiuolaikinės literatūros, psichologijos ir populiariosios kultūros pavyzdžius ji kviečia apmąstyti moralinę žmogaus atsakomybę už planetą. Degraduojančiame pasaulyje, kokį liudijame šiandien, iškyla dilema, ar verta turėti vaikų. Versdama tekstą jaučiau, lyg autorė siektų mudviejų pašnekesio apie gyvenimo prasmę, jo abejotiną tęstinumą klimato kaitos ir melancholijos amžiuje. Palietė dialogiškas tonas ir subtiliai, poetiškai išreikštos nuojautos dėl Vakarų kultūros likimo. Jos atliepia naujojo tipo egzistencinį susirūpinimą, giliai besismelkiantį ir į Lietuvą.“

Dalia Staponkutė

2024 m. Prinstono universiteto leidyklos publikuota knyga „Sukurti gyvybę“ – tai ambicingas, skirtingus žiūros kampus apimantis žvilgsnis į vieną esminių egzistencinių klausimų: ką – moraliniu, filosofiniu, etiniu ir emociniu požiūriais – reiškia turėti vaikų. Knygos autorė Mara van der Lugt dėsto filosofiją Šv. Andriejaus universitete, Škotijoje o jos tyrinėjimų laukas koncentruotas į moderniąją intelektualinę istoriją ir šiuolaikinėje filosofijoje aktualias ekologinės ir gyvūnų etikos bei klimato kaitos temas. Yra pasirodžiusios dar dvi jos knygos: „Dark Matters: Pessimism and the Problem of Suffering“ ir „Bayle, Jurieu and the Dictionnaire Historique et Critique“

„Jautrumo gravitacija“ – trečioji auto fikcijos pobūdžio vilnietiškosios sagos dalis.

Romano pasakojimas skyla į dvi istorijas, kurios skleidžiasi draudimo kompanijos tyrėjos ir vieno iš pasikartojančių visuose romano dalyse veikėjo – Andriaus – gyvenimo peripetijomis.

Mėginama išsiaiškinti Vilniuje 1993 metais paslaptingai kilusio gaisro aplinkybes ir sugauti nesugaunamą kaltininką, o taip pat toliau sekant Andriaus pėdomis nuklystama į Daniją, kur veikėjas išvyksta studijuoti teatro meno.

Siurrealistiškai pinasi tyrėjos dabartis ir Andriaus ateitis. Paraleliai sugretinamos dvi viena kitai prieštaraujančios alternatyvos: homo sovietikus, mokantis dirbti iki sąmonės netekimo, ir besimėgaujantis bohemišku gyvenimu bei tinginyste animus animalis. Panika ir atodrėkis gausaus pasirinkimo akivaizdoje.

Nobelio premijos laureato knyga

Mylimieji Alida ir Aslė atvyksta į Bjorgviną ieškoti darbo ir gyvenamosios vietos. Nors Alida laukiasi ir po ilgos kelionės yra išsekusi, niekas nenori suteikti porai pastogės. Tamsų vakarą lietui lyjant vaikščiodami iš vienų namų į kitus, jie patiria žmonių abejingumą ir vis didėjantį nerimą. Vienintelė paguoda – prisiminimai apie būtus laikus, kai susipažino ir iškart suprato, kad yra skirti vienas kitam. Koks likimas jų laukia tarp nesvetingo miesto sienų? Tris istorijas surišantis pasakojimas panardina skaitytoją į meditatyvią keistų įvykių ir grįžtamojo laiko tėkmę, kurioje ryškiausiai aidi nusikaltimo ir bausmės tema.

Norvegų rašytojas Jonas Fossė (g. 1959) debiutavo 1983 m. romanu „Raudona, juoda“. Nuo tada rašė įvairių žanrų tekstus: romanus, dramaturgiją, poeziją, trumpąją prozą, eseistiką ir knygas vaikams. Jo kūriniai išversti į daugiau nei 50 kalbų, o pjesės visame pasaulyje pastatytos per tūkstantį kartų. Fossė apdovanotas galybe premijų ir gimtojoje šalyje, ir užsienyje, iš kurių reikšmingiausia – 2023 m. skirta Nobelio literatūros premija. Lietuviškai publikuota trumposios prozos knyga „Vaizdai iš vaikystės“ (2020) ir pasakojimas „Baltybė“ (2024).

„Trilogiją“ sudaro trys pasakojimai apie Alidą ir Aslę, kurie iš pradžių Norvegijoje buvo išleisti atskiromis knygomis: „Nakvišų klajonės“ (2007), „Ulavo regėjimai“ (2012) ir „Prievakario nuovargis“ (2014).

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Ne tik mes formuojame miestus ir gatves, bet ir jie formuoja mus: daro didžiulį poveikį gyvenimo ritmui, sociumui, bendram gerbūviui ir savijautai. XX a., įsigalėjus automobilizmui ir miestų gatves pradėjus traktuoti tik kaip racionalizuotas arterijas mechaniniam judėjimui iš taško A į tašką B, praradome šių viešųjų erdvių potencialą stiprinti žmogiškuosius ryšius. Dešimtmečiais vystant transporto inžineriją ir pagal tai planuojant miestus, gatvės virto nebe socialinės sąveikos vieta, o efektyvumo siekiančia automobilių kelių sistema – ideologiniu miesto, kaip greičio maksimizavimo mechanizmo, atspindžiu.Knyga „Greičiausiojo teisė” kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

Tai pirmoji serijos „Palimpsestai” knyga.

Knyga „Greičiausiojo teisė“ kviečia pažvelgti į mūsų gatves kitaip ir pradėti kurti alternatyvius naratyvus. Jos autoriai žurnalistė Thalia Verkade ir transporto inžinierius Marco te Brömmelstroetas kelia klausimus apie sprendimus ir mechanizmus, lemiančius viešųjų erdvių projektavimą, skatina pergalvoti nuostatas bei inicijuoti radikalius pokyčius, kad mūsų miestai taptų įtraukiančiomis, tvariomis ir gyvybingomis erdvėmis.

„Ši knyga – dviejų atviros Lietuvos viziją puoselėjančių draugų sukurta laiko kapsulė. Kruopščiai atrinktos istorijos atveria tarpukario Lietuvos žydų pasaulėžiūrą, humorą, vargus ir džiaugsmus, santykį su lietuviais. Buvau sužavėtas to meto žmonių geranoriškumo ir optimizmo. Kaip rašoma viename iš vertimų: „Niekas taip kelio neskina prie žmonių susiartinimo, kaip pažinimas viens kito.“ Šiuos tekstus skaityti ir saldu, ir rūgštu, it valgyti antologijos pavadinime minimą apelsiną. Jie leidžia pabėgti į realybę, kurioje multikultūrė Lietuva buvo savaime suprantamas dalykas, o jidiš – viena kertinių šalyje vartojamų kalbų. Kartu tai ir labai liūdna knyga, nes ji mums dar kartą primena, ką praradome. Tačiau galime pabandyti nors šiek tiek tai atkurti.“

Karolis Vyšniauskas

„Po Holokausto ir sovietų okupacijos lietuviams ir žydams teko naujai ieškoti kelių vieniems kitų link. Ne visi žino, kad tokio dialogo pagrindai buvo padėti tarpukariu. Viena abipusės pažinties forma tapo vertimai. Antologija „Nemirtingasis apelsinas” atgaivina tarpukario vertėjų ir knygų sudarytojų pastangas pristatyti žydų literatūrą lietuvių skaitytojui – uždavinys, ir šiandien nepraradęs aktualumo, kaip ir patys knygoje surinkti tekstai.“

Lara Lempertienė

Michaelas Casperas yra amerikiečių rašytojas ir istorikas, tyrinėjantis Lietuvos žydų kultūros istoriją. Jis studijavo Vilniaus universitete pagal Fulbraito stipendiją, vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele Istorijos fakultete apgynė daktaro disertaciją apie tarpukario Lietuvos žydų politinę kultūrą. Michaelas taip pat yra apdovanojimų pelniusios knygos „A Fortress in Brooklyn“ bendraautoris, publikavęs straipsnių „The New York Review of Books“, „The Times Literary Supplement“ ir kituose leidiniuose.

Mantautas Šulskus yra Vilniaus ir Roskildės (Danija) universitetų alumnas, judaikos tyrėjas, Ernsto Ludwigo Ehrlicho (Vokietija) ir Paideia Emmos Lazarus (Švedija) stipendijų laureatas. Heidelbergo Žydų studijų centre (Vokietijoje) jis parašė magistrinį darbą apie tarpukario Lietuvos žydų politiką, visuomenininką ir leidėją dr.  Mendelį Sudarskį. Mantautas yra nevyriausybinės organizacijos „Sienos Grupė“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų.

Knygos leidybą iš dalies finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Geros valios fondas

Purpuras buvo gaunamas iš keistų sraigių, be to, pasak Jacobo van Maerlanto, ir iš dramblių kraujo. O pati išskirtiniausia raudona spalva, pasak jo, gaunama iš Baltijos jūroje gyvenančios į moliuską panašios žuvytės. Tam dar buvusi reikalinga itin sudėtinga procedūra, nes, norint išspausti brangiąją medžiagą, gyvai žuvytei reikėjo pradurti specialią gysliukę.

Spalvos turi daug aspektų. Istorijos raidoje jos buvo skirtingai aprašomomos, interpretuojamos, vertinamos, derinamos ir vartojamos. Todėl spalvos yra žmonių kultūros matas. Ypač Viduramžiais atsiskleidžia tikra obsesija: ar spalvos yra velnio įrankis, ar Dievo puošmena? Šioje apybraižoje mėginama glaustai paaiškinti, kaip Viduramžiais buvo naudojamos spalvos ir kokie tokio naudojimo padariniai šiandien. Mat kad ir kaip būtų, viską paveldėjome iš praeities. Taip pat ir Viduramžių spalvas.

Šis tekstas įkurdintas anapus psichologijos ir suicidologijos. Jis prasideda ten, kur baigiasi mokslinė suicidologija. Mėginau pažvelgti į savavališką mirtį ne iš išorės, iš gyvojo ar išgyvenusiojo pasaulio, bet iš vidujybės tų, kuriuos vadinu suicidarais ar suicidantais.

Jean Améry

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Argi nematote, kad man nerūpi, ką sako kiti?“

Naivi mergina iš kuklaus kaimelio sutinka ambicingą vaikiną iš didelio miesto – ir įsiplieskia aistringas romanas. Išdidžią, nepriklausomą, garbingą Čeritę Rojal slegia jos kilmės paslaptis, ypač užsimezgus svaigiems santykiams su išsilavinusiu puikių manierų Liucijumi Harniu. Ar aistringa meilė gali atsilaikyti prieš prigimties ir aplinkos įtaką?

Čeritė Rojal gyvena Šiaurės Dormeryje, mažame Naujosios Anglijos miestelyje. Atstumtųjų bendruomenėje gimusią mergaitę išgelbsti ir jos globėju tampa advokatas Rojalas. Viena vertus, Čeritė puikiai supranta esanti prastos kilmės, antra vertus, niekina Šiaurės Dormerį ir maištauja prieš ją supančią troškią apkalbų ir dvigubos moralės aplinką. Vieną dieną jos nuobodų darbą vietinėje bibliotekoje sujaukia į miestelį paviešėti atvykęs jaunas architektas Liucijus Harnis. Daili jo išvaizda ir rafinuotumas sužadina aistringą merginos prigimtį. Jųdviejų ryšiui stiprėjant, įsiplieskia Čeritės konfliktas su globėju, į paviršių sukyla tamsios povandeninės santykių srovės.

„Dažnai mes esame greiti atmesti kūrinių veikėjų sprendimus kaip prastus pasirinkimus, bet Čeritė mums byloja, kad kartais nutinka taip, jog gerų pasirinkimų tiesiog nėra ir tenka rinktis mažiausiai blogą.“ – Profesorė Liz Boltz Ranfeld

2009-ųjų žiema Vilniuje. Visi kalba apie ekonominę krizę, o jauni žmonės tetrokšta skraidyti. Kino režisūros studentas dirba oro uoste, kiaurai šviečia žmones ir daiktus. Šaltą vakarą kino teatre jis sutinka Moną – į nieką nepanašią merginą it antenos styrančiais plaukais. Kartu jie kyla į pirmą gyvenime skrydį. Nusileidę išgyvena jausmus, kuriuos paskui norės ištrinti.

„Jausmai“ – tai šiltas, nostalgiškas romanas apie pirmąją Lietuvoje kartą, kuri jau galėjo gyventi kaip nori, tik nė velnio nežinojo, kaip.

„Jaučiu begalinę nostalgiją laikams, kai interneto reikėjo tik elektroniniam paštui ir filmų piratavimui. Pasiilgstu paauglystės draugių balsų kitame telefono laido gale ar netikėto skambučio į duris. Nostalgija tokia stipri, kad mane romantiškai nuteikia net prirūkytas automobilio salonas. Ačiū nostalgijai už šitą knygą. Jei ne šis jausmas, niekaip nebūčiau jos parašiusi.“ – Akvilė Kavaliauskaitė, autorė

Akvilė Kavaliauskaitė – žurnalistė, rašytoja, kūrybinio rašymo lektorė. Jos novelių rinkinys „Kūnai“ išrinktas 2020-ųjų Metų knyga suaugusiems, pateko į 15min.lt geriausių metų knygų rinkimų finalą ir Kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Tekstai versti į anglų, lenkų, slovėnų, hebrajų kalbas.

Anglijos restauracijos laikotarpio rūmuose ponia Dona Sent Kalum garsėja skandalais ir polinkiu į paikystes – šitaip mėgina prablaškyti įgrisusią kasdienybę. Giliai širdyje ji vis dėlto geidžia kitokio gyvenimo, nuoširdžios meilės, švelnumo. Siekiant šio tikslo Donai nebaisūs jokie pavojai.

Ji paklūsta širdies balsui ir iš troškaus Londono pabėga į atkampų Navrono dvarą, vildamasi nuošaliuose jo miškuose ir slaptuose užutėkiuose atrasti dvasios ramybę. Ten ji patiria tikrą aistrą, įsimyli bebaimį piratą, medžiojamą Kornvalio gyventojų, – prancūzą, kuris, kaip ir pati Dona, dėl vienos džiaugsmo akimirkos yra pasiryžęs rizikuoti gyvybe.

„Daphne du Maurier nėra lygių.“ 

Sunday Telegraph

Daphne du Maurier, Lietuvos skaitytojų pamilta skaitant „REBEKĄ“ ir „MANO GIMINAITĘ REIČELĘ“ dovanoja tikrą literatūrinį malonumą: tai meilės laiškas laisvei ir garbei, gyvenimo džiaugsmui ir pagundoms. Malonumams, kurie dažnai būna uždrausti... Todėl ir patys saldžiausi. Tai romanas apie sudėtingą laisvės ir atsakomybės ryšį, apie galimybę rinktis, padėtį be išeities.

Didžiulio populiarumo visame pasaulyje sulaukusi Michaelo A. Singerio knyga „Išlaisvinta siela“ atskleidžia santykį su mintimis ir emocijomis. Autorius taip pat gilinasi į vidinės energijos šaltinį ir jos svyravimus, aiškina, kaip išsilaisvinti iš įprastų minčių, emocijų modelių, varžančių sąmonę. Galiausiai ši knyga išlaisvina vidinį „aš“.

Kaip jaustumėtės, išsilaisvinę nuo apribojimų? Kaip pasiekti sielos ramybę ir laisvę? Audioknygoje „Išlaisvinta siela“ rasite nesudėtingus, tačiau nepaprastai gilius ir iš širdies ateinančius atsakymus. Nesvarbu, ar tai bus pirmoji pažintis su savuoju „aš“, o gal kelionei į savo vidų jau paskirtas visas gyvenimas, – ši knyga pakeis požiūrį į save ir pasaulį.

Autorius ir dvasinis vadovas M. A. Singeris, naudodamasis meditacijos ir dėmesingumo lavinimo tradicijomis, parodo, kaip mąstymo technikos gali padėti įsitvirtinti dabarties akimirkoje. Knyga moko paleisti skausmingas mintis bei prisiminimus, neleidžiančius siekti laimės ir saviraiškos.

Michael A. Singer (Maiklas Singeris, gim. 1971) Floridos universitete įgijo ekonomikos magistro laipsnį. Rengdamas daktaro disertaciją, jis patyrė stiprų dvasinį nušvitimą, tapo atsiskyrėliu ir visiškai paniro į jogą bei meditaciją. 1975 m. įkūrė „Visatos šventyklą“ – šiandien gerai žinomą jogos ir meditacijos centrą vidinės ramybės ieškantiems visų tikėjimų žmonėms. Per daugelį metų M. Singeris pasižymėjo verslo, meno, švietimo, sveikatos apsaugos ir aplinkosaugos srityse. 

Iš įvairiausių meistriškai sukurtų perspektyvų Albert'o Camus apsakymų rinktinėje „Tremtis ir karalystė“ vaizduojami žmonės, skausmingai susiduriantys su juos supančiu pasauliu. Žmona, dykumos naktyje išduodanti savo vyrą. Menininkas, paminantis savo troškimus ir visuomenės jam keliamus lūkesčius. Misionierius, brutaliai priverstas tikėti tuo, kas jam svetima.

Nuo Prancūzijos, Šiaurės Afrikos iki Brazilijos šiuose pasakojimuose parodomi skirtingi dvasinės tremties veidai ir amžinos žmogaus paieškos vidinės karalystės, kurioje įmanoma atgimti.


1957-ųjų Nobelio literatūros premijos laureato prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913-1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas užmezgė ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. Tai pirmoji apsakymų rinktinės „Tremtis ir karalystė“ (1957) laida Lietuvoje.

„Jau du dešimtmečius – nuo tada, kai įžengiau į medicinos fakultetą – kone kasdien susiduriu su degančiais, perdegusiais, rūkstančiais, anglėjančiais medžiais... žmonėmis. Regiu, kaip išsekimas ilgainiui išgraužia jų jausmus, užrakina savastis, neatpažįstamai pakeičia – laužia, gniuždo, atima paskutinę galimybę jaustis laisvu ir stipriu. Vienas tokių – šios knygos herojus Antanas, išsunktas nevilties ir bejėgystės cunamio. Tikrai nežinau geriausio sprendimo, kaip perdegimo išvengti ar iš jo kapanotis – bet nujaučiu, jog iš šios būsenos galimas ne vienas žingsnis. Rašiau šią istoriją galvodama apie pasidavusį, viltį praradusį žmogų – kviesdama drauge tyrinėti galimus gyvenimo scenarijus, semiantis įkvėpimo iš netikėtų medžių.“
Barbora

„Apie gydytojų darbą sukurta daug mitų, kurie nebūtinai atspindi medicinos kasdienybę su įvairiausiais jos atspalviais. Tiems, kurie pasirengę pažvelgti giliau, siūlau perskaityti šią knygą – ne tik medikams ar svajojantiems jais tapti, bet ir kiekvienam žmogui. Be to, tai ir vertinga knyga apie perdegimą. Perdega nemažai medikų, bet ne tik jie. Visi apie tai turime žinoti, kad nepamirštume rūpinti savo sveikata – jei iš tikrųjų norime padėti kitiems. Iki šiol kaip privalomą „medicinos be grimo“ pradžiamokslį siūliau Axelio Munthe „Knygą apie San Mikelę. Dabar jau turime ir puikų lietuvišką kūrinį. Todėl mano rekomendacija nuo šiol bus dviguba – „Knyga apie San Mikelę“ ir Barboros Jarašūnės „POLIklinika arba NETIKĖTI MEDŽIAI“.“
Dainius Pūras, Vilniaus universiteto profesorius

Autorė Barbora Jarašūnė – gydytoja, aktyvi šiuolaikinės gyvensenos tyrinėtoja bei nenurimstanti savo tikrojo kelio ieškotoja.

Vyrausiojo inspektoriaus Viljamo Vistingo karjera prasidėjo prieš septyniolika metų tiriant sudėtingą dvidešimtmetės Sesilijos Lindės pagrobimo bylą. Pasibaigęs tragiška jaunos merginos mirtimi, tyrimas Norvegijoje sulaukė didžiulio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio.

Šiandien Viljamas Vistingas – itin gerbiamas detektyvas, meistriškai tiriantis komplikuotas bylas. Tačiau, į dienos šviesą iškilus naujai informacijai, Vistingas apkaltinamas suklastojęs svarbiausius Sesilijos bylos įrodymus ir pasodinęs į kalėjimą nekaltą žmogų. Jis nušalinimas nuo pareigų, o žurnalistai it medžiokliniai šunys, užuodę naują grobį, vėl sutelkia dėmesį į skandalingus bylos faktus ir „susitepusį“ detektyvą. Kankinamas abejonių ir vedamas žūtbūtinio noro išsiaiškinti tiesą, Vistingas slapta atverčia seniai užmirštą bylą. Tačiau jo mintis drumsčia nauja dar vienos jaunos merginos pagrobimo byla.

„Unikali ir įtraukianti istorija apie policijos detektyvo kovą už teisybę siaubingos nelaimės akivaizdoje.“
„The Martin Beck“ apdovanojimo komisija

„Nepriekaištingas, daugialypis ir kupinas įtampos pasakojimas.“
„Crime Time“

Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, gim. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbęs vyriausiuoju inspektoriumi, unikalią patirtį pritaiko kurdamas savo romanų siužetus. Norvegijoje itin populiarios detektyvo Viljamo Vistingo serijos knygos ne kartą užkariavo Europos šalių perkamiausių knygų sąrašus. Rašytojas yra apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Riverton“, „Stiklinio rakto“ ir prestižine „The Martin Beck“ premija, kurią suteikia Švedų detektyvų rašytojų akademija. Šiuo metu pagal Viljamo Vistingo knygų seriją kuriamas serialas.

„Silva rerum IV“ audioknyga tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.

Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.

Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?

Audioknygoje „Silva rerum IV“ skamba kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūriniai „Transitory“ ir „Sanctifaction“, atliekami Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). Gedimino Gelgoto kūrinys „Extracadenza“, atliekamas Vilniaus miesto ansamblio „NIKO“ (meno vadovas Gediminas Gelgotas) bei To The Skies, atliekamas Janusz Wawrowski (smuikas) ir Gedimino Gelgoto (fortepijonas).
Kompozitoriaus Mikołaj Zieleński baroko opera „Video caelos apertos (In festo S. Stephani) (Communiones totius anni, Venezia 1611 metai), atlieka Katarzyna Wiwer (sopranas) bei muzikos ansamblis „Ars Antiqua Austria“, meno vadovas Gunar Letzbor, įrašų kompanija PAN classics.
Purcell opera, libretas „Dido and Aeneas“, III veiksmas, kūrinys „Thy hand, Belinda; darkness shades me“. Atlieka orkestras „The Age of Enlightenment“, dirigentai Steven Devine ir Elizabeth Kenny, įrašų kompanija NAXOS.
Kompozitoriaus George'o Friderico Handel opera „Julijus Cezaris Egipte“, III veiksmas, arija „Piangero la sorte mia“, atlieka Magdalena Kožena (mecosopranas).


Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.

Parašyta dar iki Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą, žymaus intelektualo ir istoriko Timothy Snyderio knyga Kelias į nelaisvę analizuoja Putino Rusijos ideologiją bei lengvabūdišką Vakarų požiūrį į Rusijos bandymus paveikti ir susilpninti Vakarų demokratijas. Anot The Guardian, tai bauginanti ir paveiki knyga, The New York Times ją apibūdino kaip kvietimą pabusti, o Yuvalas Noah Hararis teigia, kad tai knyga, kurią „turi perskaityti kiekvienas, norintis suprasti šiuo metu pasaulį apėmusią politinę krizę“. Knyga jau išleista 14 pasaulio kalbų ir buvo nominuota The New York Times bestselerių sąrašui.

„Šioje knygoje tiek išvadose, tiek skyrių pavadinimuose teigiama, kad politika neišvengiamai turi ir etinį dėmenį. Tai mums visiems priminė ukrainiečiai, pasipriešindami totalitarizmui, oligarchijai, melui ir pasiekdami tokių rezultatų, kokių niekas anapus Ukrainos sienų negalėjo įsivaizduoti. Esantiems ne Ukrainoje tokia milžiniška drąsa nebūtina, tačiau šiek tiek jos visgi reikia. Politikoje visada yra alternatyvų, o šiuo metu iškilo keletas išties labai blogų. Todėl reikia padėti įtvirtinti gerąsias – tokias kaip Ukrainos pasipriešinimas. Jei mes nepaisysime etikos dabar, kai iškilo labai aiškios moralinės dilemos, tai pasiduosime tiems, kurie sako, kad nėra jokios tiesos ir dėl to viskas leistina. Tokių idėjų raida turi savo istoriją, ją aš taip pat mėginu papasakoti šioje knygoje. O ar joms pavyks įsitvirtinti ateityje, priklausys nuo mūsų dabartinių sprendimų.“

Timothy Snyder, 2023

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba