Lina Girčytė: klausydama audioknygų nenaudingą ar nuobodų laiką paverčiu naudingu ir smagiu

Knygų klausytoja „su stažu“ – taip būtų galima pavadinti Liną Girčytę, socialiniuose tinkluose knygų skaitytojams geriau pažįstamą kaip tinklaraščio ir paskyros „Fantastiškų (-os) knygų žiurkės“ autorę, kuri audioknygas atrado prieš daugiau nei dešimtmetį. Ji savo klausymo kelionę iš karto pradėjo nuo grožinės literatūros ir įniko taip, jog prisipažįsta kartais tiesiog sėdėdavusi mašinoje, kad galėtų išklausyti įdomias kūrinių vietas. 

Ačiū jai, kad sutiko papasakoti, kaip, kur, kada ir kokių knygų klauso ir kas ją labiausiai motyvuoja rinktis būtent audioknygas. 

Kviečiame skaityti susirašinėjimą.

Lina, ar seniai pradėjai klausyti audioknygų ir ar pameni, kokia buvo pirmoji knyga? Gal gali tiesiog papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo, kas paskatino išmėginti?

Kodėl pradėjau klausyti, nelabai atsimenu, bet tikriausiai dėl to, kad gailėjau laiko, praleidžiamo kamščiuose į darbą ir iš jo. Savo pirmąją audioknygą perklausiau 2012 m. ir tai buvo Gregory’io Davido Robertso „Šantaramas“, kurį sudarė 35 kompaktiniai diskai. 40 knygos valandų perklausiau per tris mėnesius važiuodama pirmyn atgal į darbą. Kartais įdomiose vietose tiesiog sėdėdavau mašinoje garaže, negalėdavau eit namo.

Šios audioknygos didžioji paslaptis – tobulas įskaitytojas aktorius Humphrey’is Boweris. Įvairiausių tautų knygos veikėjus jis įskaitė skirtingais akcentais, bet kurį knygos veikėją buvo galima atpažinti iš akcento. Iš tiesų po „Šantaramo“ visi kiti įskaitytojai niekaip neprilygo Bowerio talentui. Perklausiusi keletą diskų, įsiūliau knygą savo vyrui, tai paskui tekdavo pyktis dėl diskų, nes jis daugiau laiko praleisdavo mašinoje ir mane aplenkė. Audioknygų klausymu užkrėčiau ir savo sesę, ir daug draugų bei bendradarbių.

O ar iš karto šis skaitymo būdas prilipo? Gal pirmąkart pabandžiusi gero įspūdžio nesusidarei ir tik paskui grįžai, vėl pamėginusi klausyti?

Prilipo iš karto, labai faina, kai sėdi kamštyje ir visai nesinervini, nes žinai, kad taip tik perklausysi dar daugiau knygos. Iš kitos pusės, pasirinkimas nebuvo toks didelis, be to, diskus reikėdavo parsisiųsti, tad tekdavo labiau planuoti, ką norėčiau klausyt, kad spėtų ateiti siunta.

Dabar tavo tinklaraštyje išties dažnai galime pamatyti, kad viena ar kita knyga buvo perklausyta, o ne perskaityta. Papasakok: kaip vyksta tavo klausymas? Klausiu, nes dalis žmonių įsivaizduoja, kad tam reikia kažkokios specifinės aplinkos, užimtumo ir pan. O kaip tau: kokiomis aplinkybėmis, ką veikdama dažniausiai klausai audioknygų? 

Sunkiausia yra pataikyti knygą, kuri lengvai „klausytųsi“. Jau perpratau, kad jei sunkiai „klausosi“, perklausyti greičiausiai nepavyks, nes mintys tiesiog nuklysta savo reikalais. Labiausiai mėgstu klausyti vairuodama arba eidama, todėl esu nieko prieš kur nors eit arba tiesiog vaikščiot viena. Tad jei susitiksime gatvėje, greičiausiai pirmiausia man teks išsiimti ausines. Tai čia tokie ilgesni klausymai. Tada beveik kas vakarą klausau prieš miegą. Nusistatau tam tikrą laiką, per kurį, mano manymu, užmigsiu, arba klausau, kol suprantu, kad nebesuprantu, ką skaito, tada tiesiog per ausinę knygą sustabdau ir miegu. Būna taip, kad ryte tenka sukti atgal ir ieškoti vietos, kurią prisimenu. Ir galiausiai klausau visur, kur galiu, – tvarkydamasi, gamindama valgyt, lankstydama rūbus ir t. t. Klausau maždaug taip, kaip kiti žmonės klauso radijo arba muzikos. Nuo muzikos tendencijų esu visiškai atsilikusi, nes beveik visai jos nebeklausau. Vis dar morališkai ruošiuosi paprašyti savo kosmetologės, kad vietoj tų à la atpalaiduojančių muzikėlių leistų man tiesiog pasileist savo knygą.

O kokias knygas dažniau klausai: grožinę literatūrą ar priešingai – negrožinę, saviugdos knygas?

Daugiausia klausau grožinių knygų, bet klausau ir negrožinių. Dar šiuo metu tarp knygų kartais įterpiu ir pasaulinės literatūros istorijos paskaitų.

Dalis žmonių sako, kad negali klausyti knygų, nes nesusikaupia, mintys nuklysta, nepavyksta sekti minties ir siužeto, – kaip sprendei šias problemas, o gal tokių net nekilo?

Kaip jau minėjau, knyga neturi būti sudėtinga. Be to, pastebėjau, kad lengviau klausyti knygą su nuosekliu siužetu. Jei autorius kaip nors miksuoja laikmečius, būna sunku susigaudyti, o ir atsiversti ankstesnį skyrių ir pasitikslinti nelabai išeina. Visokie chick lit, detektyvai ir trileriai kuo puikiausiai „susiklauso“.

Lietuvoje audioknygos pamažu jau įsitvirtina. Koks tavo argumentas – kodėl verta klausytis ar bent jau išbandyti audioknygas?

Aš klausydama audioknygų nenaudingą ir nuobodų laiką paverčiu naudingu ir smagiu – tai didžiausias mano motyvatorius. Suprantu, kad gal ne visiems tinka ir ne visiems pavyksta, bet labai rekomenduoju pabandyti.

Klausinėjo Lina Valantiejūtė