Lingvistika ir literatūros studijos

Ši knyga – papildytas ir atnaujintas 2012 m. išleistos „Norvegų kalbos gramatikos“ leidimas. Tai praktinė gramatika, skirta besimokantiems norvegų kalbos. Joje išsamiai aprašomos norvegų kalbos dalys, sakinio struktūra, tarimas, paaiškinama nemažai kalbos reiškinių, kurie nebūdingi lietuvių kalbai. Lietuviams sunkesni norvegų kalbos vartojimo atvejai aptariami atskiruose skyriuose. Knygoje gausu kalbos vartosenos pavyzdžių, gramatinių konstrukcijų iliustracijų. Kad skaitytojui būtų lengviau suprasti, visi pavyzdžiai išversti į lietuvių kalbą.

Dr. Aurelija Mickūnaitė Griškevičienė nuo 1997 m. dirba Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre, kur dėsto norvegų kalbą, bendrosios ir skandinavų kalbotyros disciplinas, yra „Norvegų-lietuvių kalbų žodyno“ vyriausioji redaktorė.

„Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos“ yra „Scandinavistica Vilnensis“ serijos dalis. Ją sudaro Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro parengtos ir aprobuotos mokymo priemonės (gramatikos, mokomieji žodynai, vadovėliai, tekstų antologijos).

Maurice'as Merleau-Ponty – vienas svarbiausių „fenomenologinio“ mąstymo atstovų, savaip plėtojęs Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, svarstęs apie fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jis padarė įtaką visam XX a. antrosios pusės prancūziškajam mąstymui: Emmanueliui Levinui, Pauliui Ricoeurui, Micheliui Foucault, Gilles'iui Deleuze'ui, Algirdui Juliui Greimui. Tai kertinis autorius nagrinėjant „kūniškumo“ temą.
Ši knyga laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas – apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), o kartu įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo.
Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali – ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais – daiktais ar asmenimis.
Žmogiškas kūnas – ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.


„Fenomenologija – tai filosofija, kuri esmių ieško egzistencijoje ir mano, kad žmogų ir pasaulį įmanoma suprasti tik remiantis jų „faktiškumu“. Tai filosofija, pretenduojanti būti „tiksliuoju mokslu“ ir sykiu aiškinanti apie „gyvenamąją“ erdvę, laiką, pasaulį. Tai mėginimas tiesiogiai aprašyti mūsų patirtį tokią, kokia ji yra, neatsižvelgiant į jos psichologinę kilmę bei priežastinius aiškinimus, kuriuos apie ją gali pateikti mokslininkas, istorikas ar sociologas.“

„Konkrečiai suvoktas žmogus yra ne su organizmu sujungta psichika, o egzistencijos balansavimas tarp kūniškumo ir asmeninių poelgių.“

„Būti sąmone ar veikiau „būti patirtimi“ – tai iš vidaus bendrauti su pasauliu, su kūnu, su kitais, būti ne greta jų, o su jais.“
Maurice Merleau-Ponty

„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“

„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė

Pamažu ši ištarmė ima virsti tikrove: XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Deleuze’o ir jo knygų bendraautoriaus Félixo Guattari filosofijos suklestėjimas persikėlė ir į XXI amžių.
Deleuze’o ir Guattari idėjos tampa pagrindu naujai interpretuojant vizualinės kultūros, performatyvumo, teatro, kino, medijų reikšmes. Jų filosofija taip pat pasitelkiama kritikuojant globalų kapitalizmą, analizuojant galios struktūras, disciplinos ir kontrolės mechanizmus, naujas komunikacijos formas. Jų suformuota socialinių institucijų kritika tampa labai svarbi kvestionuojant laisvosios rinkos ir ją įtvirtinančius kontrolės režimus. Deleuze’o ir Guattari argumentai taip pat pasitelkiami analizuojant naujus socialinius judėjimus bei sprendžiant feminizmo, socialinės lyties (gender), postkolonializmo, antiglobalizmo klausimus. Deleuze’o ir Guattari filosofija kvestionuoja tiek demokratinių visuomenių konsensusą, tiek galimybę išspręsti ginčus racionalių debatų keliu: savo filosofija jie siekia konceptualizuoti situaciją tų, kuriems neleidžiama diskutuoti, kurie net nėra matomi viešojoje erdvėje.

Knygoje Deleuze’o ir Guattari filosofijos analizė pateikiama kitų šiuolaikinių mąstytojų (Foucault, Alaino Badiou, Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz) idėjų kontekste, teorinės įžvalgos derinamos su vizualinės kultūros, literatūros, teatro, kino reiškinių analize.

Vieną dieną šis [XX] amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu
Michelis Foucault

Audronė Žukauskaitė – filosofė, monografijų „Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika“ (2001) ir „Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos“ (2005) autorė, leidinių „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (2005) ir „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism“ (2010) sudarytoja.

– Kęstutis Nastopka „Skaitymo strategijos“
– Saulius Žukas „Rimvydo Šilbajorio Tarybų Lietuva“
– Žibuntas Mikšys „Mano jaunystė“
– Ericas Landowskis „Po dvidešimties metų“
– Algirdas Julius Greimas „Figūratyvinė semiotika ir plastinė semiotika“
– Maurice Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologija. Pratarmė“
– Jūratė Levina „Sally Poter Orlando: apie tekstinės tapatybės matmenis (ne)literatūriškame kine“
– Danutė Bacevičiūtė „Užrašytas pokalbis“ (seminaras)
– Vygantas Aleksandravičius, Danutė Bacevičiūtė, Eigirdas Gudžinskas, Mintautas Gutauskas, Gintautė Lidžiuvienė, Dalia Pailiukevičiūtė, Nerija Putinaitė, Arūnas Sverdiolas, Marija Vabalaitė „ Mirtis ir laikas: pasyvumo ištakų link“ (seminaras)
– Hans-Georg Gadamer „Hermeneutinė klausimo pirmenybė“ (seminaras)
– Gediminas Rudis „Dinamizmo troškulys“, „Valstybės saugumo policijos valdininko J. Šabano 1934 12 07 raportas“
– Neringa Mikalauskienė „Prarastos savaitės beieškant: 2006 metų „Baltų lankų“ stovyklos atmintis“
– Daiva Laurinėnaitė „2006 metų Santaros-Šviesos konferencijos trupiniai, trupinėliai“

– Arūnas Sverdiolas „Viską atradęs savyje“
– Vytautas Kavolis „Maištininkų mitologijos“
– Algis Mickūnas „Baisioji gražuolė“
– Marija Gimbutienė „Monstriškoji Venera“
– Alphonso Lingis „Ttuantin-suyo“
– Thomas P. Kasulis „Keturios tradicinės japonų kalbos filosofijios“
– Algirdas Julius Greimas „Pro memoria Lietuvos prezidentui“
– Imelda Vedrickaitė „Portreto detalės Antano Škėmos prozoje bei dramose“

- Gintaras Grajauskas „World in your pocket“
- Nerijus Milerius „Gyvenimo pagreičių ir sulėtėjimų teritorijos“
- Rimas Žilinskas „Kaip mes suvokiame šiuolaikinę savo literatūrą“
- Gintautas Mažeikis „Lietuvos šiuolaikinės dailėtyros strategijos ir poetika“
- Arūnas Gelūnas „Tvarka ir laisvė“
- Jurgis Pakerys „Klaida kalba“
- Laurynas Katkus „Nepilnamečių planeta“
- Paulo Teixeira „Eilėraščiai“
- Umberto Eco „Trys pelėdos ant komodos“

„Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis – labai kompetentingai ir kūrybiškai parašyta fenomenologinės filosofijos apybraiža, beveik nereikalaujanti iš skaitytojo specialių žinių, o tiktai dėmesio ir susikaupimo. Ji puikiai pritaikyta lietuvių skaitytojams, bus labai naudinga besigilinantiems į dabartinę filosofiją ar tiesiog ja besidomintiems visų humanitarinių mokslų studentams.“
Prof. dr. Arūnas Sverdiolas

„Knyga pateikia fenomenologijos kilmės ir principų išaiškinimą, o kartu papildo naujausia fenomenologine mintimi, – tomis diskusijomis, kurios svarbios šiuolaikinei fenomenologijai. Nors atrodytų, kad pristatomos diskusijos taip pat nėra naujos – pvz., diskusijos su dekonstrukcija, struktūralizmu, postmoderniąja filosofija, – tačiau tai virsta svarbiu įnašu ir parodymu, ne tik kaip fenomenologija yra kritikuojama, bet kaip į kritiką atsakoma kritika, apnuoginančia „priešininkų“ prielaidas ir parodančia fenomenologijos pagrindų tvirtumą. Ši kritika parodo pačios fenomenologijos galimybes ir kaltinimų metafizika silpnumą.“
Doc. dr. Mintautas Gutauskas

Šioje knygoje kalbama ne tik apie fenomenologinę filosofiją, bet ir apie jos šešėlį. Fenomenologijos šešėlio metaforą reiktų suprasti dvejopai. Pirmiausia šešėlio metafora nurodo į pačios fenomenologijos neįsisąmonintus resursus. Ilgą laiką fenomenologija buvo suprantama kaip jau įveiktas etapas, kaip įvairių egzistencializmo, hermeneutikos ir struktūralizmo filosofijų priešistorija. Šiandien padėtis keičiasi ir galima kalbėti ne tik apie fenomenologinio sąjūdžio bendrąsias prielaidas, bet ir apie egzistencializmo, hermeneutikos ir struktūralizmo įsišaknijimą fenomenologijoje. Tačiau pastebima ir kita tendencija, su kuria sietina antroji fenomenologijos šešėlio prasmė. Filosofai, sekdami vėlyvojo Martino Heideggerio ar Emanuelio Levino idėjomis, gręžiasi į tai, kas naikina patį subjektą. Akcentuojama pasąmonė, beasmenė kalba, ideologijos arba galios struktūros, kurios nustelbia subjekto sąmonės sąmoningumą ir paverčia patį subjektą manipuliacijos objektu. Taigi antrąja prasme fenomenologijos šešėlis yra suprantamas kaip bandymas redukuoti pačią fenomenologiją į nesąmoningumą ir į anonimiškumą, t. y. į tokią situaciją, kurioje nebėra subjekto, galinčio įsisąmoninti savo patirtį ir prisiimti atsakomybę.

„Filosofija atlieka visad labai aktualią funkciją – kuria konceptus. Niekas kitas už ją šito padaryti negali. <…> Šiandien žodžius "konceptas" ir "kūrybiškas" savinasi informatika, komunikacija, komercinė reklama, ir tie "konceptų kūrėjai" – įžūli padermė, kuri pardavimo aktą pateikia kaip aukščiausią kapitalistinę mintį, prekės cogito. Tokių galių akivaizdoje filosofija jaučiasi menka ir vieniša, bet jeigu jai ir teks mirti, tai ji mirs iš juoko.
Manau, filosofijai netrūksta nei publikos, nei sklaidos, tačiau ji – tarytum pogrindinis mąstymas, nomadinė mąstymo būsena. Vienintelė komunikacija, kurios galėtume norėti, – tai Adorno modelis: butelis jūroje, arba Nietzsche's modelis: vieno mąstytojo paleista ir kito pakelta strėlė.“

„Derybos“ – pirmoji lietuvių kalba pasirodžiusi Gilles'io Deleuze'o knyga, kurioje su vieno reikšmingiausių XX amžiaus prancūzų filosofo idėjomis ir darbais supažindinama jo paties lūpomis. Knygoje surinkti 1972–1990 metais daryti interviu, keletas pratarmių atskleidžia nomadinį Deleuze'o mąstymą ir yra puikus įvadas į jo filosofiją, kuri padarė didžiulę įtaką tokioms disciplinoms kaip psichoanalizė, estetika, kino teorija, kultūros studijos.