Lingvistika ir literatūros studijos

„Apie skaitymą“ – dvi Marcelio Prousto esė, kuriose šis vienas žymiausių visų laikų rašytojų apmąsto, kodėl mes skaitome. Sumanytos kaip refleksijos apie Prousto itin mėgtą meno kritiką Johną Ruskiną, šios esė virsta psichologine skaitymo studija. Prousto išvada – kitaip nei bet kas kitas, skaitymas gali tapti postūmiu savarankiškam dvasiniam gyvenimui.

„Skaitymas, kuris Proustui padeda suvokti ir pažinti save, galiausiai jį nuveda iki Venecijos, kur praeitis įsiterpia į dabartį, išpranašaudama jo būsimo romanų ciklo Prarasto laiko beieškant pagrindinę temą.“

Vytautas Bikulčius

„Nostalgija persmelkta odė skaitymo malonumui ir visam, kas jį supa. Pats šis tekstas savo vaizdais, kvapais, pojūčiais ir detalėmis yra skaitymo malonumo esencija.“

Marius Burokas

„Apie skaitymą“ yra penktoji serijos „Apie“ knyga. Serija „Apie“ – tai neakademiniai įžvalgiausių pasaulio protų tekstai, kuriuos galima perskaityti vienu ypu. Serijoje jau išleista Timothy Snyderio „Apie tironiją“, Levo Karsavino „Apie tobulybę“, Harry Frankfurto „Apie šūdmalą“ ir Immanuelio Kanto „Apie pedagogiką“.

Algimantas Čekuolis – rašytojas. Taip pat žurnalistas, vertėjas, profesionalus jūrininkas. Savo gyvenimą jis pavertė dokumentiniu nuotykių serialu.

Jūrose plaukiojo 12 metų. Išsitarnavo iki bocmano. Moka daug užsienio kalbų. Atsisako pasakyti kiek.

Baigęs mokslus nėrė į gyvenimą, nors šalis buvo uždaryta kaip cemento rūsys. Prisidėjo prie ruonių medžiotojų Baltojoje ir Barenco jūrose, vėliau tapo geologų grupės juodadarbiu, naru trepangų gaudymo artelėje.

Galų gale gavo jūreivio pasą. Tai leido dirbti laivuose, užsukančiuose į užsienio uostus.

Susikūrė spaudos agentūra „Novosti“. Jai reikėjo žurnalistų, mokančių užsienio kalbų ir gebančių dirbti savarankiškai.

Pakvietė Čekuolį ir išsiuntė korespondentu į Kanadą. Vėliau ketveriems metams – į Portugaliją, dar vėliau penkeriems – į Ispaniją. Ispanijos karalius jį apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Ispanijai“. Prieš tai panašų ordiną jam skyrė Portugalijos prezidentas. Tai buvo neįprasta.

„Novosti“ galų gale nusigando tokios laisvės. Čekuolį atšaukė ir atėmė užsienio pasą.

Prasidėjo „Gimtojo krašto“ epocha. Po dar dvejų metų užgimė „Sąjūdis“.

Šioje knygoje rasite ir autoriaus gyvenimo patirties, ir pasaulinės spaudos prošvaisčių. Gana plačiai – apie meilę. Nes ji – mozaika, o ne stulpas. Galbūt skaitytoją nustebins, kad autorius pataria ją (jį) mylėti labiau negu vaikus. Apie kinų piršlybas bei kitus kuriozus.

Knyga patogi dažnai keliaujančiam. Gali bet kada užversti ir bet kada vėl atsiversti.

Ši knyga – papildytas ir atnaujintas 2012 m. išleistos „Norvegų kalbos gramatikos“ leidimas. Tai praktinė gramatika, skirta besimokantiems norvegų kalbos. Joje išsamiai aprašomos norvegų kalbos dalys, sakinio struktūra, tarimas, paaiškinama nemažai kalbos reiškinių, kurie nebūdingi lietuvių kalbai. Lietuviams sunkesni norvegų kalbos vartojimo atvejai aptariami atskiruose skyriuose. Knygoje gausu kalbos vartosenos pavyzdžių, gramatinių konstrukcijų iliustracijų. Kad skaitytojui būtų lengviau suprasti, visi pavyzdžiai išversti į lietuvių kalbą.

Dr. Aurelija Mickūnaitė Griškevičienė nuo 1997 m. dirba Vilniaus universiteto Skandinavistikos centre, kur dėsto norvegų kalbą, bendrosios ir skandinavų kalbotyros disciplinas, yra „Norvegų-lietuvių kalbų žodyno“ vyriausioji redaktorė.

„Scandinavistica Vilnensis. Mokomosios knygos“ yra „Scandinavistica Vilnensis“ serijos dalis. Ją sudaro Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro parengtos ir aprobuotos mokymo priemonės (gramatikos, mokomieji žodynai, vadovėliai, tekstų antologijos).

Maurice'as Merleau-Ponty – vienas svarbiausių „fenomenologinio“ mąstymo atstovų, savaip plėtojęs Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio filosofijas, svarstęs apie fenomenologijos prigimtį ir galimybes. Jis padarė įtaką visam XX a. antrosios pusės prancūziškajam mąstymui: Emmanueliui Levinui, Pauliui Ricoeurui, Micheliui Foucault, Gilles'iui Deleuze'ui, Algirdui Juliui Greimui. Tai kertinis autorius nagrinėjant „kūniškumo“ temą.
Ši knyga laikoma Merleau-Ponty „opus magnum“. Jos tikslas – apmąstyti kūniško buvimo su pasauliu patirtį, parodyti, kaip veikia juslinis suvokimas (percepcija), o kartu įveikti metafizines perskyras tarp kūno ir dvasios, egzistavimo ir mąstymo.
Filosofas nuolat oponuoja dviem priešingoms mąstymo tradicijoms: empirizmui, kuris žmogišką kūną paverčia objektu, aiškina jį priežastiniais ryšiais, ir idealizmui, kuris mąstymą atsieja nuo kūno, o subjektą suvokia kaip sau skaidrų. Jis parodo, kad kūniška patirtis nėra nei skaidri, nei chaotiška ar iracionali – ji turi savitą rišlumą. Kūnas yra santykių tinklas ir jis visada įtrauktas į santykius su kitais – daiktais ar asmenimis.
Žmogiškas kūnas – ne tik erdvinė, bet ir kalbanti, geidžianti, laikiška ir (ne)laisva būtybė. Su jusline patirtimi siejami meilės patirties, saviapgaulės, angažavimosi istoriniams įvykiams aprašymai, originalios įžvalgos apie kalbą, erdvę ir laiką.


„Fenomenologija – tai filosofija, kuri esmių ieško egzistencijoje ir mano, kad žmogų ir pasaulį įmanoma suprasti tik remiantis jų „faktiškumu“. Tai filosofija, pretenduojanti būti „tiksliuoju mokslu“ ir sykiu aiškinanti apie „gyvenamąją“ erdvę, laiką, pasaulį. Tai mėginimas tiesiogiai aprašyti mūsų patirtį tokią, kokia ji yra, neatsižvelgiant į jos psichologinę kilmę bei priežastinius aiškinimus, kuriuos apie ją gali pateikti mokslininkas, istorikas ar sociologas.“

„Konkrečiai suvoktas žmogus yra ne su organizmu sujungta psichika, o egzistencijos balansavimas tarp kūniškumo ir asmeninių poelgių.“

„Būti sąmone ar veikiau „būti patirtimi“ – tai iš vidaus bendrauti su pasauliu, su kūnu, su kitais, būti ne greta jų, o su jais.“
Maurice Merleau-Ponty

Šio numerio gale spausdinamas Danutės Bacevičiūtės straipsnis „Dvidešimtosios „Baltos lankos“. Čia prisimenama, kad Druskininkų akademinė savaitė jau sulaukė šiokio tokio jubiliejaus, bet dar svarbesnis dalykas yra pamažu atsirandanti diskusinės aplinkos tradicija. Tos tradicijos įkvėptas siūlyčiau atkreipti dėmesį į kelis šiame "Baltų lankų" numeryje užsimezgančius saitus tarp skirtingos tematikos straipsnių. Tikiuosi, kad šios kelios punktyrinės linijos kvies pasvarstyti, ar tai tik atsitiktinės sąsajos, ar gana logiški šių dienų gyvenimo ir galvojimo bendrumai.

Šis numeris ir formaliai artimas diskusinei aplinkai: greta straipsnių čia spausdinami net keli pokalbiai su autoriais, pateikiama susisteminta kelis mėnesius trukusios diskusijos A. J. Greimo centro tarpdisciplininiame seminare medžiaga.

Literatūros tyrinėtojo, semiotiko, kritiko ir leidėjo Sauliaus Žuko (gim. 1952) knygą „Teksto gilumas“ sudaro straipsniai, parašyti per du praėjusius dešimtmečius. Pagrindinis dėmesys šiuose semiotiniuose etiuduose skiriamas konkrečių tekstų aptarimui. Vienuose – galbūt labiausiai Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ ištraukos analizėje – atviriau demonstruojamas semiotinis metodas, nuosekliai ir išsamiai pristatomi semiotinės teksto analizės etapai. Kituose tekstuose semiotinė metodika derinama su eseistiniu kalbėjimu apie literatūrą, fotografiją, reklaminius skelbimus.

„Baltų lankų“ žurnalo 28 numeris skirtas Algirdo Juliaus Greimo moksliniam palikimui aptarti. Praeitą rudenį Vilniaus universitete surengta mokslinė konferencija „Greimo ieškojimas“. Joje buvo keliami klausimai apie semiotinės teorijos gyvybingumą, klasikinių Greimo tekstų aktualumą. Paolo Fabbri, parašęs įvadus pakartotinai išleistoms Greimo knygoms „Struktūrinė semantika“ ir „Semiotikos žodynas“ pabrėžia ištikimybės klasikiniams veikalams ir galimos teorinės kaitos vienybę. Greta minėtų įvadų šiame numeryje spausdiname trumpą ir kiek netikėtą Greimo straipsnį apie laišką, kuriame aptariamas ir perėjimas nuo tikro susirašinėjimo prie laiško kaip literatūrinio žanro.

Antroje šio numerio dalyje plėtojama diskusijos su filosofijos tradicija tema. Jacques Derrida pasakoja apie savo ryšius su Heideggeriu. Atrodo, kad šis santykis komplikuotesnis negu Greimo ir jo mokytinių. Greta spausdiname naują Maurice Merleau-Ponty knygos „Suvokimo fenomenologija“ dalį.

Šis „Baltų lankų“ numeris daugiausia skiriamas rašytiniam žodžiui, jo galimybėms nagrinėti.
„Ką galime pasakyti vienas kitam?“ – klausia Alphonso Lingis. Apie ką ir kaip galime kalbėtis tada, kai mūsų nesieja nei tradicinio, nei racionalaus, nei kasdienio proto, nei ideologinis bendrumas? Ar galime kalbėti už save pačius ir savo pačių vardu, neištirpdami bendrų žodžių bendrybėse?
Stephenas Greenblattas, naujojo istorizmo arba vadinamosios kultūrinės poetikos kūrėjas, atveria kitus raštiško sakymo ir jo supratimo ribinius aspektus. Jis užklausia ir tradicinės literatūros istorijos ideologinius pagrindus, ir dabartinius mėginimus kitaip, alternatyviai grįsti šią discipliną, visų pirma sekdamas nacionalinės literatūros sampratos naujausias peripetijas bei metamorfozes ir tirdamas jos akligatvius. „Kalba yra slidžiausias iš žmogaus kūrinių; kaip ir jos kalbėtojai, ji nesilaiko nustatytų ribų ir, kaip vaizduotės, jos galų gale negalima numatyti ar valdyti“ – baigia jis.
Arūno Sverdiolo etiude taip pat fiksuojamos tam tikros rašytinio pranešimo veiksmingumo ribos: sociokultūrinėje plotmėje aptariamas tekstų funkcionavimas/nefunkcionavimas dabartinėje lietuvių kultūroje ir mėginama siūlyti/nesiūlyti paradoksalią, „kierkegorinę-abraominę“ savitikslės knygų rašymo bei jų leidimo niekam, sakymo sienai programą.
Algis Mickūnas pateikia filosofinį klasikinės rusų literatūros perskaitymą, gretindamas ją su pamatiniu Vakarų modernizacijos, Apšvietos ir jos kritikos kontekstu. Rusų literatūra čia pasirodo kaip „integraliojo aš“ – vertybinio pamato paieška. Kartu pastarasis tekstas pradeda antrąjį, fenomenologinį, žurnalo numerio bloką.
Mintautas Gutauskas nagrinėja akvariumo, kaip žuvies kūno savito stebėjimo lauko, patirtį, gretindamas „klasikinę“ mokslinę ir „dabartinę“ vojeristinę strategijas, jų variantus bei derinius. Kaip seminarinis tekstas spausdinama klasikinio fenomenologijos veikalo – Maurice’o Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologijos“ IV-oji dalis – „Fenomenalinis laukas“ (žurnale jau buvo spausdintos kelios. Žr.: „Baltos lankos“, 2002, Nr. 14; 2006, Nr. 23; 2007, Nr. 24). Pagaliau „Žodyno“ rubrikoje pateikiama Vytauto Kavolio straipsnio apie meno sociologiją, savo laiku parašyto „Britų Enciklopedijai“, pirmoji dalis. Kavolis nebuvo fenomenologas ir tokiu savęs nelaikė, bet jo teorinės įžvalgos į meno ir apskritai kultūros dalykus yra mažų mažiausiai „draugiškos“ fenomenologijai.

„Baltų lankų“ žurnalas Nr. 25/26 yra skiriamas žymiam prancūzų rašytojui Marceliui Proustui. Numeryje publikuojami užsienio ir Lietuvos mokslininkų straipsniai, susiję su Prousto kūrybos kritika, analize ir vertimais. Prancūzų literatūrologai Gérard Genette, Gilles Deleuze, Serge Doubrovsky ir Roland Barthes savo straipsnius skiria atskiriems M. Prousto kūrybos aspektams, kuriuos jie tyrinėja, pasitelkdami į pagalbą skirtingas struktūralizmo, psichoanalizės metodologijas. Šio numerio sudarytojas – vienas didžiausių M. Prousto kūrybos tyrėjų Lietuvoje, prancūzų literatūros vertėjas doc. dr. Vytautas Bikulčius. Žurnale išsamiai analizuojami Prousto tekstai, pateikiama unikali istorinė medžiaga, pirmieji Prousto vertimai lietuviškoje spaudoje ir pirmą kartą į lietuvių kalbą išversti Prousto laiškai. Platus probleminis laukas numato visapusišką Prousto kaip kultūrinės figūros supratimą ir reikšmę dabartinei Europos kultūrai. Anot žurnalo numerio sudarytojo Vytauto Bikulčiaus, skirti visą numerį šiam rašytojui galima vien dėl to, kad XX šimtmetį prancūzai jau vadina Marcelio Prousto amžiumi. Kažkada rusų rašytojas F. Dostojevskis sakė, kad visa rusų literatūra išėjo iš N. Gogolio „Milinės“. Be jokių abejonių, galima tvirtinti, kad visa XX amžiaus prancūzų literatūra išėjo iš Marcelio Prousto.

,,Kaip manai, kas Tu esi?'' Alfonsą Andriuškevičių kalbina A. Sverdiolas ir S. Ž;ukas
Charles Simic ,,10 eilėraščių'';
Algis Mickūnas ,,Paskutinis interpretatorius'';
Alphonso Lingis ,,Garbės žodis'';
Emmanuel Levinas ,,Veido asimetrija'';
Maurice Merleau-Ponty ,,Suvokimo fenomenologija'';
Bernard Waldenfels ,,Kūniškoji patirtis'';

– Kęstutis Nastopka „Skaitymo strategijos“
– Saulius Žukas „Rimvydo Šilbajorio Tarybų Lietuva“
– Žibuntas Mikšys „Mano jaunystė“
– Ericas Landowskis „Po dvidešimties metų“
– Algirdas Julius Greimas „Figūratyvinė semiotika ir plastinė semiotika“
– Maurice Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologija. Pratarmė“
– Jūratė Levina „Sally Poter Orlando: apie tekstinės tapatybės matmenis (ne)literatūriškame kine“
– Danutė Bacevičiūtė „Užrašytas pokalbis“ (seminaras)
– Vygantas Aleksandravičius, Danutė Bacevičiūtė, Eigirdas Gudžinskas, Mintautas Gutauskas, Gintautė Lidžiuvienė, Dalia Pailiukevičiūtė, Nerija Putinaitė, Arūnas Sverdiolas, Marija Vabalaitė „ Mirtis ir laikas: pasyvumo ištakų link“ (seminaras)
– Hans-Georg Gadamer „Hermeneutinė klausimo pirmenybė“ (seminaras)
– Gediminas Rudis „Dinamizmo troškulys“, „Valstybės saugumo policijos valdininko J. Šabano 1934 12 07 raportas“
– Neringa Mikalauskienė „Prarastos savaitės beieškant: 2006 metų „Baltų lankų“ stovyklos atmintis“
– Daiva Laurinėnaitė „2006 metų Santaros-Šviesos konferencijos trupiniai, trupinėliai“

– Arūnas Sverdiolas „Viską atradęs savyje“
– Vytautas Kavolis „Maištininkų mitologijos“
– Algis Mickūnas „Baisioji gražuolė“
– Marija Gimbutienė „Monstriškoji Venera“
– Alphonso Lingis „Ttuantin-suyo“
– Thomas P. Kasulis „Keturios tradicinės japonų kalbos filosofijios“
– Algirdas Julius Greimas „Pro memoria Lietuvos prezidentui“
– Imelda Vedrickaitė „Portreto detalės Antano Škėmos prozoje bei dramose“

- Gintaras Grajauskas „World in your pocket“
- Nerijus Milerius „Gyvenimo pagreičių ir sulėtėjimų teritorijos“
- Rimas Žilinskas „Kaip mes suvokiame šiuolaikinę savo literatūrą“
- Gintautas Mažeikis „Lietuvos šiuolaikinės dailėtyros strategijos ir poetika“
- Arūnas Gelūnas „Tvarka ir laisvė“
- Jurgis Pakerys „Klaida kalba“
- Laurynas Katkus „Nepilnamečių planeta“
- Paulo Teixeira „Eilėraščiai“
- Umberto Eco „Trys pelėdos ant komodos“

Šioje knygoje surinktos literatūros mokslo studijos, kritikos straipsniai, atskirų kūrinių interpetacijos padeda susidaryti išsamesnį poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos vaizdą, interviu su poetu atskleidžia jo gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Tai gera paspirtis literatūros mokytojui, studentui, moksleiviui, apsktritai visiems, besidomintiems lietuvių literatūra, jos interpretacijos klausimais.

Pamažu ši ištarmė ima virsti tikrove: XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Deleuze’o ir jo knygų bendraautoriaus Félixo Guattari filosofijos suklestėjimas persikėlė ir į XXI amžių.
Deleuze’o ir Guattari idėjos tampa pagrindu naujai interpretuojant vizualinės kultūros, performatyvumo, teatro, kino, medijų reikšmes. Jų filosofija taip pat pasitelkiama kritikuojant globalų kapitalizmą, analizuojant galios struktūras, disciplinos ir kontrolės mechanizmus, naujas komunikacijos formas. Jų suformuota socialinių institucijų kritika tampa labai svarbi kvestionuojant laisvosios rinkos ir ją įtvirtinančius kontrolės režimus. Deleuze’o ir Guattari argumentai taip pat pasitelkiami analizuojant naujus socialinius judėjimus bei sprendžiant feminizmo, socialinės lyties (gender), postkolonializmo, antiglobalizmo klausimus. Deleuze’o ir Guattari filosofija kvestionuoja tiek demokratinių visuomenių konsensusą, tiek galimybę išspręsti ginčus racionalių debatų keliu: savo filosofija jie siekia konceptualizuoti situaciją tų, kuriems neleidžiama diskutuoti, kurie net nėra matomi viešojoje erdvėje.

Knygoje Deleuze’o ir Guattari filosofijos analizė pateikiama kitų šiuolaikinių mąstytojų (Foucault, Alaino Badiou, Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz) idėjų kontekste, teorinės įžvalgos derinamos su vizualinės kultūros, literatūros, teatro, kino reiškinių analize.

Vieną dieną šis [XX] amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu
Michelis Foucault

Audronė Žukauskaitė – filosofė, monografijų „Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika“ (2001) ir „Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos“ (2005) autorė, leidinių „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (2005) ir „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism“ (2010) sudarytoja.

Šis dvigubas žurnalo numeris skiriamas prancūzų mąstytojo, žymiausio ir įtakingiausio iki šiol prancūziškosios fenomenologinės filosofijos kūrėjo Maurice'o Merleau-Ponty idėjoms.

„Greimo ieškojimas“ – taip vadinosi tarptautinė konferencija, vykusi 2007 m. lapkričio 9–10 d. Vilniaus universitete. Pažymint 90-ąsias Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines, į jo gimtąją šalį buvo sukviesti po visą Europą išsibarstę jo mokiniai ar pasekėjai, gerai pažįstantys vienas kitą, bet nebeturintys progų susitikti. Baltų lankų žurnalo Nr. 30 skirtas Algirdui Juliui Greimui. Greta publikuojami konferencijoje skaityti pranešimai ir paties Greimo archyviniai tekstai.