Literatūros tipas

JAV pietuose, nedideliame Misisipės valstijos miestelyje, per Motinos dieną savo tėvų kieme randamas negyvas berniukas – Robinas Klyvis Diufresnesas.

Po dvylikos metų vaiko žmogžudystė vis dar neišaiškinta, o jo šeimos gyvenimas taip ir sustingo tą kraupią dieną. Tokia sustabarėjusi būtis netenkina tik Harietos, jauniausios Robino sesers, kuri „nebuvo nei graži, nei miela. Harieta buvo protinga“. Bauginamai sumani, ryžtinga, apie žygdarbius nuolat skaitanti ir svajojanti mergaitė nusprendžia pati ieškoti brolio žudiko. Pagalbininką turi tik vieną – ją garbinantį draugą Hilį. Harieta tyrinėja, o neretai ir peržengia miestelyje griežtai apibrėžtas rasių ir klasių ribas ir vis giliau pasineria į savo šeimos netekties istoriją.

Nuo vieną šeimą parklupdžiusio stingdančio mieguisto liūdesio svorio iki prietarais ir gražia išore paremtos bendruomenės kasdienybės – ši knyga skaitytoją veda tūkstančiu skirtingų krypčių, susijungiančių į unikalią pilnatvę. Neišdildomą įspūdį palieka stiprūs personažai, kuriuos Donna Tartt piešia itin kruopščiai ir jautriai atskleisdama tai, kas vyksta viduje.

„Paslaptingas ir psichologiškai stiprus, turtingas romanas veda skaitytoją ten, kur tikrai verta eiti.“

The New Yorker

„Šiai knygai lemta tapti ypatinga klasika. Ji įtraukia tave lyg pasaka, bet neleidžia pamiršti, kad viskas tikra.“

New York Times Book Review

Prancūzų rašytojo Gustaveʼo Flauberto romanas „Ponia Bovari“ (1856) – tai Emos Bovari, turinčios užgintų nesantuokinių ryšių ir gyvenančios ne pagal išgales, kad išvengtų provincijos gyvenimo banalybės ir tuštumos, istorija. Ištekėjusi už kaimo daktaro, Ema įsivaizduoja gyvensianti prabangų ir aistringą gyvenimą, apie kurį buvo skaičiusi sentimentaliuose romanuose, tačiau provincijos gyvenimas nė kiek neprimena romantiškų svajonių, ir čia prasideda pražūtingas jos nuopuolis. 

Romano siužetas paprastas, netgi archetipiškas, tačiau tikroji jo vertė – įžvalgios, taiklios psichologinės detalės ir amžina aklos meilės tema. Istorija ir šiandiena išlieka tokia pati aktuali, kaip ir tuomet, kai buvo parašyta. Pirmą kartą išleistas romanas „Ponia Bovari“ virto skandalu ir atsidūrė teisme kaip „įžeidžiantis dorą ir tikėjimą“, – dabar jis laikomas literatūros šedevru, neginčijamu realistinio stiliaus etalonu bei vienu įtakingiausių kada nors parašytų romanų.

Paulo Coelho knygoje „Alchemikas“ pasakojama apie jauną Andalūzijos piemenį Santjagą, kuris palieka gimtuosius namus Ispanijoje ir iškeliauja į Egiptą, tikėdamasis ten rasti lobį. Keliaudamas jis sutinka paslaptingą alchemiką, atranda gyvenimo ir sėkmės paslaptis, pasiekia savo svajonę ir sutinka didžiąją meilę.

Fenomenalios sėkmės sulaukusi brazilų rašytojo Paulo Coelho knyga „Alchemikas“ vis dar laikosi perkamiausių pasaulio knygų sąrašuose. Parduota virš 65 milijonų knygos egzempliorių, pagal knygą kuriamas filmas, o autorius įtrauktas į Gineso rekordų knygą už tai, kad „Alchemikas“ pripažintas romanu, išverstu į daugiausia pasaulio kalbų.

Romanas apie psichoterapiją, kuriam geriausiai tiktų „psichoterapinio trilerio“ apibūdinimas.

Pagrindinis romano veikėjas – psichoterapeutas Ernestas Lešas, labai mylintis savo darbą ir kupinas noro padėti žmonėms. Likimas jam atsiunčia sunkų profesinį išbandymą: apsimetusi paciente, į jį kreipiasi Kerolaina, kurios tikslas – sužlugdyti Ernesto profesinę karjerą. Kerolaina kupina keršto planų, kadangi jos vyras, Ernesto pacientas, panoro skirtis su ja. Kaltininku Kerolaina laiko Ernestą, nes mano, jog tai jo patarimai pastūmėjo jos vyrą nuspręsti skirtis.

Klausytoją ir vėl žavės atviras ir savikritiškas I. Yalomo žvilgsnis į savo – psichoterapeuto – darbą, kvapą gniauš nenuspėjami terapinio santykio viražai. Autorius pavydėtinai atvirai vaizduoja psichoterapeuto žmogiškumą, kuriam nesvetimos klaidos ir silpnybės, ir drauge skatina patikėti psichoterapinio gydymo galia.

Irvin David Yalom (Irvinas Deividas Jelomas, gim. 1931) – psichiatras, rašytojas ir Standfordo universiteto (JAV) profesorius . Dažnai priskiriamas egzistencialistų gretoms, jis yra unikalaus, pamokomojo romano žanro autorius. Savo darbuose fikciją vilkdamas į psichoterapijos rūbą, Irvinas D. Yalomas siekia pedagoginio tikslo – pamokyti savo skaitytoją.

Frydrichas Nyčė ir Jozefas Brojeris niekada nebuvo susitikę.

Ir, žinoma, psichoterapija atsirado ne iš jų pokalbių. 
Tačiau pagrindinių veikėjų gyvenimas grįstas faktais, o svarbiausi romano dėmenys– Brojerio dvasinės kančios, Nyčės neviltis, Ana O., Lu Solomė, Froido santykiai su Brojeriu, gimstanti psichoterapija – tikrai 1882 metų istorija.

Augęs Rusijos žydų, į JAV pabėgusių po Pirmojo pasaulinio karo, šeimoje, Irvinas D. Yalomas nuo vaikystės įprato sau prieglobsčio ieškoti fikcijoje. Žinių troškimas ir paveldėtas įžvalgumas per medicinos studijas nuvedė Irviną D. Yalomą į psichoterapijos lauką. Šiai sričiai atidavęs daugybę gyvenimo metų, jis parašė ne vieną mokslinį darbą ir net keletą visame pasaulyje išpopuliarėjusių romanų. Visi išversti į keliasdešimt kalbų, susilaukė puikių įvertinimų ir neabejotinai buvo įrašyti į literatūros istoriją.

Irvin David Yalom (Irvinas Deividas Jelomas, gim. 1931) – psichiatras, rašytojas ir Standfordo universiteto (JAV) profesorius. Dažnai priskiriamas egzistencialistų gretoms, jis yra unikalaus, pamokomojo romano žanro autorius. Savo darbuose fikciją vilkdamas į psichoterapijos rūbą, Irvinas D. Yalomas siekia pedagoginio tikslo – pamokyti savo skaitytoją.

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

Vykdydama misiją sunkiai sužalojama policijos pareigūnė Noemė Šastan. Šūvis medžiokliniu šautuvu sudrasko pusę veido. Vos išgyvenusi, ji pati sau primena pabaisą, su kuria, jaučia, niekad nepajėgs susigyventi. Ir atrodo: ne ji viena. Bijodamas, kad suniokotas Noemės veidas trikdys kitus pareigūnus, Kriminalinės policijos komisaras ją išsiunčia toliau nuo skyriaus akių – į gūdų Prancūzijos kaimelį.

Atvykusi į provinciją, Noemė tikisi be iššūkių išbūti paskirtą laiką ir grįžti į ankstesnį gyvenimą bent kiek apsipratusi su nauja savo išvaizda. Tačiau vieną rytą miestelyje į ežero paviršių iškyla plastikinė statinė, sauganti 25 metus kruopščiai slėptus šiurpaus nusikaltimo įkalčius, ir pareigūnė Šastan nenoromis įsitraukia į tyrimą.

„Netikėtas, intriguojantis, kitoks.“
ELLE

„Norekas tobulai įvaldęs trilerio žanrą.“
Le Monde

Olivier Norek (Olivjė Norek, gim. 1975) – scenaristas, rašytojas, humanitarinių misijų dalyvis, buvęs policijos pareigūnas, gimęs ir augęs Prancūzijoje. Autorius pelnė daugiau nei 20 įvairių literatūrinių apdovanojimų, 2019 m. jam įteikta „Prix Maison de la Presse“ premija, o kūriniai išversti į daugiau nei 10 kalbų. „Paviršius“ – pirmoji lietuvių kalba išleista O. Noreko knyga.

„Ir vis dėlto, kai vėl pagalvoju apie tuos metus, sugebu prisiminti vos kelis veidus ir labai mažai faktų, nes Roma savyje turi kažkokio svaigulio, sudeginančio prisiminimus.“

Trisdešimtmetis Leo Romoje, mieste, persunktame „dolce vita“ atmosferos, įsimyli trapią ir nerimastingą „femme fatale“ Arianą. Dienomis blaškydamasis tarp atsitiktinių darbų, kur žmonių santykiai efemeriški ir apirę, vakarus jis leidžia bohemiškoje, alkoholio permerktoje apspurusių viešbučių ir vakarienių su turtingais intelektualais aplinkoje. Šie klajojimai įsiskverbia į Leo vienatvę, jis žino, kad yra pralaimėtojas, nes dėl sau pačiam nesuprantamų priežasčių nesugeba gyventi taip kaip kiti, todėl bet kokia pergalė jam kelia pasibjaurėjimą. Leo neturi troškimų. Jis renkasi saldų didingos, neaprėpiamos ir abejingos Romos glėbį, kuri kiekvienam bastūnui suteikia saugų prieglobstį. Ji nebūtinai draugiška, bet ir ne motiniška, ji pašaipi bendrininkė, išprotėjusi ir viliojanti, – kaip Ariana.

„Paskutinė vasara mieste“ – svaigus, bet iliuzijomis nepagražintas laisvo žmogaus portretas, atmintyje prikeliantis didžiųjų Italijos kino meistrų – Federico Fellini, Michelangelo Antonioni, Vittorio de Sica filmų vaizdus. Tarsi kino žiūrovai, mes girdime Leo monologą, kuriame susipina mintys, prisiminimai ir aplink skambantys pokalbiai, ir Leo akimis regime pro šalį plaukiančias naktines Romos gatves bei sutiktų žmonių veidus. Galiausiai, kaip ir Leo, susiduriame su neatsakomu klausimu: kaip išgyventi dar vieną vasarą mieste, kuriame nuo karščio, šviesos ir šešėlių žaismo žodžiai ima įgyti vis kitokią reikšmę, o kiekvienas susitikimas žmones tik dar labiau atskiria?

„Tikroji romano vertė ta, kaip nuginkluojamai ryškiai jis nušviečia santykį tarp žmogaus ir miesto, tarp minios ir vienatvės.“
Natalia Ginzburg

„Tai vienas tų romanų, kuriuos ne skaitai, o išgyveni.“
Il Quotidiano

Gianfranco Calligarich (Džianfranko Kaligarik, g. 1947 Asmaroje, Italijoje) – italų rašytojas, žurnalistas ir scenaristas. Parašė šešis romanus. „Paskutinė vasara mieste“ – debiutinis romanas, pirmąkart išleistas 1973 m. Per pirmą vasarą pardavus net septyniolika tūkstančių egzempliorių, knyga nepaaiškinamai dingo iš knygynų. Tačiau nebuvo pamiršta ir tapo kultine trijų italų kartų knyga: buvo perkama skaitytomis knygomis prekiaujančiuose knygynuose ir ieškoma ant gatvės prekybininkų stalų, skaitoma ir aptariama mažuose rateliuose. Perleistas tik 2010 m., romanas ir vėl sulaukė didžiulio pasisekimo Italijoje ir už jos ribų. Literatūros kritikai ir skaitytojai jį vertina kaip vieną svarbiausių XX a. italų klasikos kūrinių.

Viljamas Vistingas jau 24 metus iš eilės spalio 10 dieną iš spintos ištraukia ramybės neduodančios bylos dokumentus. Katarina Haugen dingo be žinios, palikusi sukrautą lagaminą, nepradėtus valgyti pusryčius ir užkoduotą žinutę, kurios niekam nepavyko iššifruoti. Tą dieną Vistingas kasmet aplanko Katarinos vyrą Martiną jausdamas kaltę dėl taip ir neišaiškintos bylos.

Tuo tarpu Nacionalinio kriminalinės policijos biuro tyrėjas Adrianas Stileris grįžta prie kitos 9-ajame dešimtmetyje dingusios merginos bylos. Pasitelkęs naujausius DNR tyrimo metodus, jis žino galįs įrodyti, kad prie nusikaltimo prisidėjo Martinas Haugenas. Tik jam vis dar trūksta kelių detalių, ir joms išgauti Stileris nusprendžia pasinaudoti Vistingo ir Haugeno draugyste. Prasideda klastingas katės ir pelės žaidimas, kurio baigties niekas negalėtų nuspėti.


„Horstas turi ypatingą talentą išradingai ir netikėtai pažvelgti į tradicinį knygos siužetą.“
2019 m. „Petrona“ apdovanojimo komisija

Patyręs detektyvas Viljamas Vistingas skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Medžiokliniai šunys“, „Uždaryta žiemai“, „Urvinis žmogus“ ir „Aklas spėjimas“.


Jørn Lier Horst (Jornas Lieras Hoštas, g. 1970) – vienas svarbiausių ir populiariausių šiuolaikinių Norvegijos kriminalinių romanų autorių. Daugybę metų dirbo vyriausiuoju inspektoriumi, savo unikalią patirtį pasitelkia romanuose. Rašytojas yra gavęs gausybę literatūrinių apdovanojimų: „Riverton“, „Stiklinio rakto“, taip pat prestižinę premiją „The Martin Beck“, kurią skiria Švedijos detektyvų rašytojų akademija.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

Kasparas Joachimas Utzas – Meiseno porceliano kolekcininkas, po Antrojo pasaulinio karo iš Vokietijos pabėgęs į Prahą. Čia, dviejų kambarių bute, jis laiko vertingą, daugiau nei tūkstančio eksponatų kolekciją. Režimas jos neatima, tikėdamasis po Utzo mirties eksponatus perkelti į valstybinius muziejus, tačiau nuo šios minties Utzą purto – net jei mainais kartą per metus jam leidžiama išvykti iš Rytų bloko. Baimindamasis dėl kolekcijos lemties, jis tampa ir socialistinės valstybės, ir meilės menui įkaitu.

Ši švelniai ironiška žymaus britų rašytojo ir žurnalisto Bruce’o Chatwino knyga žvelgia į kolekcionavimą kaip obsesiją, svarsto apie asmeninę laikyseną politinių įtampų akivaizdoje ir nusiraminimo paieškas praeities mene.

„Taiklūs ir absurdiški dialogai, itin pastabi detalėms autoriaus akis, truputį mistiška ir siurrealistinė Prahos atmosfera – „Utzas“ yra puiki pirma pažintis su garsaus britų autoriaus Bruce’o Chatwino kūryba.“

Knygos vertėjas Marius Burokas

 Vieną dieną 28 metų bankininkas Vitangelo Moscarda iš savo žmonos lyg tarp kitko išgirsta, kad jo nosis – kreiva. Netikėtas suvokimas, kad aplinkiniai jį mato kitokį, nei pats įsivaizdavo save esant, apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Bandydamas suprasti, kas yra tikrasis „aš“ ir kiek veidų jis turi, į tapatybės krizę klimpstantis Moscarda ryžtasi vis radikalesniems eksperimentams. 

Italų rašytojo, dramaturgo, Nobelio literatūros premijos laureato Luigi Pirandello (1867–1936) romanas „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ drauge filosofiškas ir teatrališkas, šmaikštus ir tragiškas, nerimastingas ir meditatyvus.

„Iš romano struktūros veržiasi gaivališka teatrinė raiška. Dalyvaujame Moscardos vidiniame monologe, o laužyta sintaksė – tai sceniniai judesiai, kuriais siekiama įveikti gyvenimo ir scenos butaforiją, išjudinti ir galiausiai sutrupinti tai, kas negyva.“

Knygos vertėja Goda Bulybenko

Luigi Pirandello (1867–1936) – vienas reikšmingiausių XX amžiaus dramaturgų ir modernios dramos kūrėjų, 1934 metais apdovanotas Nobelio literatūros premija. Savo kūrybos metodams įvardyti Pirandello taikė terminą teatro dello specchio (veidrodžio teatras). Pirandello sukūrė per 40 pjesių, kelis šimtus trumpų istorijų, garsiausi jo romanai – „Vienas, nė vienas ir šimtas tūkstančių“ („Uno, nessuno et centomila“ (1925–1926), „Velionis Matija Paskalis“ („Il fu Mattia Pascal“ (1904).

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Nikas Fosa, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys, sugrįžęs gyventi į savo šeimos gimtąją žemę, tikino griežtai nesikišiantis į senbuvių ukrainiečių laisvės kovas. Bet vieną dieną į pavojų patenka jo mylimoji, ir Nikas, įkvėptas paprastų ukrainiečių atkaklumo, supranta nebegalintis likti nuošaly. Kijevo širdyje tebeverda kruvina Maidano revoliucijos kova. Įširdusi minia reikalauja prezidento zeko galvos, o mūšių horizonte pamažu veriasi didžiojo brolio burna, ciniškai kvatodama ir siekdama praryti Ukrainos žemes. Šiose lyg užkratas ima plisti žalieji žmogeliukai ir vietiniams plaudami smegenis ima šokdinti pagal naujo šeimininko dūdelę. Nikas leidžiasi į nesaugų kelią išžvalgyti tiesos.

Romanas „Dūris“ – lyg drobė, kurios kiekviena gija – tai paprastų ukrainiečių, nepavargstančių kovoti už laisvą tėvynę, istorija.

„Kinematografinis romano paveikumas pritrenkia detalių gausa, charakterių tikroviškumu, aistringu įsigilinimu į medžiagą ir esmingu istorinio virsmo pojūčiu.“

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Rolandas Rastauskas

Ramūnas Bogdanas (gim. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kyjive, Odesoje, Mykolajive, Dnipre. Kinijoje įšventintas į 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistrus. „Dūris“ – baigiamoji R. Bogdano romanų trilogijos „Ukrainos tridantis“, skirtos 2013–2014 m. įvykiams Ukrainoje, knyga. 2018 m. pasirodė pirmas trilogijos romanas „Prie bedugnės“, o 2020 m. antrasis – „Juodas sniegas, raudonas dangus“.

„Dabar suprantu, kad sunkiausi sprendimai kartais atneša geriausių pokyčių.“

Lilė ir buvęs jos vyras Railis pagaliau susitarė dėl dukrelės Emerson priežiūros. Nors išsiskyrę, jie vis dar susitinka beveik kasdien, ir Lilę kaskart apima baimė: nejaugi ji taip niekad ir nepatirs, kas yra tikroji laisvė ir laimė? Tačiau vieną rytą gatvėje ji netikėtai sutinka savo pirmąją meilę – Etlasą. Jiedu nesimatė beveik dvejus metus, bet jausmai, regis, tik ir laukia progos įsiplieksti iš naujo, šįsyk – dar karštesne liepsna.

Truputį padvejojusi Lilė nusprendžia suteikti Etlasui antrą progą. Tik naujai atrastą džiugesį netrunka apkartinti smurto nesibaidantis Railis: nors su Lile jie nebegyvena drauge, giliai širdyje jis vis dar viliasi ją susigrąžinti, ir kam jau kam, bet Etlasui Koriganui jis neleis stoti skersai kelio.

Nekantriai lauktame romano „Mes dedame tašką“ tęsinyje pasakojama pakaitomis iš Lilės ir Etlaso perspektyvų: čia liejasi nuo pat veikėjų paauglystės trunkanti meilės, smurto šeimoje ir antrų galimybių istorija. „Mes pradedame iš naujo“ – tai emocijų kupina kelionė, suteikianti ne tik neblėstančios vilties, bet ir drąsos visad siekti laimės, nes kiekviena pabaiga turi ir pradžią.

„Jautriai atskleidžia antrųjų šansų gėlą ir džiugesį.“
Kirkus Reviews

„Ir darsyk Hoover sudaužo skaitytojų širdis.“ 
Publishers Weekly

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Jos kūrybos sąraše – daugiau nei dvidešimt skaitytojų pamėgtų romanų, tarp kurių jau ir daugeliui lietuvių pažįstami „Mes dedame tašką“, „Ką praleidau, kol miegojai“, „Veritė“. „Mes pradedame iš naujo“ – Lilės, Etlaso ir Railio istorijos, prasidėjusios romane „Mes dedame tašką“, tęsinys.

Rašytojas Anthony Doerris lietuvių skaitytojams jau pažįstamas – mūsų šalyje išleisti jo romanai „Neregimoji šviesa“, „Malonės sniegas“ (vertė Z. Marienė) ir apsakymų rinkinys „Kriauklių rinkėjas“ (vertė N. R. Chijenienė).

„Paukščių miestas debesyse“ – tai per šimtmečius nusidriekiantis pasakojimas apie skirtingais laikotarpiais gyvenusius žmones, susaistytus nematomomis, bet nenutraukiamomis gijomis. Buvęs JAV prezidentas Barackas Obama „Paukščių miestą debesyse“ įvardijo kaip vieną savo mėgstamiausių 2021 metų knygų.

XV amžius. Konstantinopolyje gyvenanti našlaitė siuvėja Ana bibliotekoje randa senovinę knygą – užburiantį ir įtraukiantį pasakojimą apie Aetoną, svajojantį tapti paukščiu, kad galėtų nuskristi į stebuklingą miestą debesyse. Tuo metu Konstantinopolio miesto apgulčiai besiruošiančios kariuomenės gretose kovoja kitas svajotojas – berniukas Omyras. Jo ir Anos likimai netrukus susipins netikėčiausiomis aplinkybėmis.

XXI amžius. Aidaho valstijoje garbingo amžiaus sulaukęs vyras vardu Zenas su vaikų grupe nedidelio miestelio bibliotekoje stato pjesę – tą pačią per amžius stebuklingai išlikusią Aetono istoriją. Toje pačioje bibliotekoje sukinėjasi ir Seimuras – maištingas paauglys, siekiantis atkeršyti jį skriaudžiančiam pasauliui. Likimui netikėtai pasisukus Zenas tampa pagrindine kliūtimi Seimuro kelyje.

Ateitis. Kosminiame laive „Argas“, skrodžiančiame kosmoso tuštumą, keturiolikmetė Konstancija yra paskutinė žmonijos viltis. Siekdama surasti kelią pirmyn, atsakymų ji ieško praeityje: iš stebuklingu būdu išlikusių popierinių skiaučių ir prisiminimų nuotrupų mergaitė bando atkurti kadaise jos tėvo pasakotą istoriją apie Aetoną.

To paties senovinio teksto nematomais ir nesutraukomais saitais sujungti Ana, Omyras, Seimuras, Zenas ir Konstancija – svajotojai ir atstumtieji, įprasminantys per visą žmonijos istoriją nesikeičiančią konstantą ir esminę mūsų egzistavimo sąlygą – viltį.

„Išradingas, viltingas ir absoliučiai įtraukiantis kūrinys.“

Financial Times

Pasauline sensacija tapęs „New York Times“ bestseleris nr. 1

Dažniausiai mus skaudina tie, kuriuos mylime labiausiai.

Lilės vaikystė nebuvo lengva: visų gerbiamoje mažo miestelio šeimoje dėl smurtaujančio tėvo virė tikras pragaras, todėl Bostonas tapo jos išsilaisvinimu. Tėvui mirus, nedidelį palikimą ji panaudoja savo svajonei įgyvendinti — atidaro netradicinę gėlių parduotuvę. Darbų sūkury į gyvenimą įsiveržia meilė neurochirurgui Railiui. Jis šiek tiek arogantiškas ir užsispyręs, bet kartu aistringas, nuoširdus ir pametęs dėl jos galvą.

Rodos, Lilė turi viską, apie ką svajojo. Tačiau netikėtomis aplinkybėmis į jos gyvenimą grįžta pirmoji meilė – Etlasas, apie kurį ji nieko negirdėjo daugelį metų. Paauglystėje jis vienintelis padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas šeimoje. Jo grįžimas sujaukia Lilės mintis ir santykius su Railiu. Ar jų meilė pasiruošusi tokiam iššūkiui? Lilė priversta iš naujo apmąstyti savo gyvenimą ir kovoti už savo laimę, dėl kurios reikės priimti patį skaudžiausią sprendimą.

„Mes dedame tašką“ – tai jautrus pasakojimas apie meilę ir pasitikėjimą, apie smurtą šeimoje ir tėvų sprendimus, kurie gali nulemti vaikų gyvenimą.

„Tai viena nuoširdžiausių ir labiausiai įkvepiančių istorijų, kokią esu kada nors skaičiusi. Ši knyga pakeis jūsų gyvenimą.“
Knygų tinklaraštis AESTAS

„The New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, g. 1979) savo karjerą pradėjo kaip socialinė darbuotoja, o vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės Amerikoje ir už jos ribų. Kartu su vyru ji įsteigė knygų užsakymo platformą „The Bookworm Box“, o pelną aukoja labdarai.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. 

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą vertą padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

„Iš kur jos žino, kaip būti? Prisimenu, taip aš svarsčiau tą vakarą, plėšydama plunksnas. Iš kur visi žino, kaip būti?“

1836-ieji, Prūsija. Hanei jau beveik penkiolika, iš mergaitės ji po truputį tampa moterimi, bet kasdienė moters pasaulio buitis jai tolima. Hanė, tikras gamtos vaikas, geidžia būti ten, kur teka upė, kur vėjai glosto jai odą, kur kvepia ir šnara žolė, kur ji girdi pasaulį jai giedant. Su vietinėmis mergaitėmis Hanei sunku rasti bendrystę, tad draugių neturi – ją laiko keistuole. Bet vieną dieną į kaimą atsikrausto nauja šeima su panašaus amžiaus dukra. Tėja, netrunka pajusti Hanė, – jai artima siela.

Hanės šeima ir visa kaimo bendruomenė – senojo tikėjimo liuteronai, nepaklusę karaliui, mėginusiam sujungti liuteronų ir reformatų bažnyčias, ir dėl to persekiojami. Todėl pamaldos jų kaime vyksta slapta. Galiausiai gavusi teisę persikelti į koloniją Australijoje, bendruomenė atsikvepia lengviau: pagaliau jie turės vietą, kur galės melstis be baimės, ir nuolatinius namus. Laisvę.

Hanė ir Tėja su šeimomis išsiruošia į ilgą ir sunkią kelionę perpildytu, ligų alinamu laivu. Jūra ir negailestinga gamta lems jųdviejų likimą, o laisvės pažadas išmėgins tvirtesnį už mirtį vienos atsidavimą kitai.

„Aistringa giesmė meilei ir savo žemei.“
Sarah Winman

„Rafinuotas, išskirtinis kūrinys... Suleido šaknis man į širdį.“
Kiran Millwood Hargrave

„Kent valdo savo prozą tarsi magas burtų lazdelę. „Atsidavimas“ – tai meilės liturgija.“
Nydia Hetherington


Hannah Kent (Hana Kent, gim. 1985) – australų rašytoja, visame pasaulyje išgarsėjusi debiutiniu romanu „Paskutinės apeigos“ („Baltos lankos“, 2016), apdovanotu daugybe literatūros premijų. Antras autorės kūrinys „Gerieji žmonės“ („Baltos lankos“, 2017) taip pat sulaukė pripažinimo, buvo nominuotas „Walter Scott Prize“ literatūros premijai. „Atsidavimas“ – naujausias autorės romanas.

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

„Ir štai aš čia. Pirmojo asmens vienaskaita: egzistuoju. Jei būčiau bent viename posūkyje pasirinkęs kitaip, galbūt dabar čia nesėdėčiau. Bet kas toks ten, tame veidrodyje?“

Aštuoniuose meistriškuose, suvokimą apie pasaulį plečiančiuose apsakymuose pirmuoju asmeniu kalba klasikinis Murakami pasakotojas. Nuo nostalgiškų atsiminimų apie jaunystės simpatijas, pamąstymų apie džiazą, klasikinę muziką ir aistringą meilę beisbolui iki sapniškų siužetų ir susitikimų su kalbančia, šaltą alų mėgstančia beždžione – šie pasakojimai trina ribas tarp įsivaizduojama ir tikra. Filosofiškose ir paslaptingose „Pirmojo asmens vienaskaitos“ istorijose jautriai ir išmoningai prisiliečiama prie amžinųjų klausimų apie meilę, vienatvę, mirtį, grožį, atmintį. Bene visos – su Murakami firminiu netikėto siužeto posūkio ženklu.


„Niekada nepabosta vis iš naujo pasinerti į Murakami pasaulį…“
Daily Telegraph

„Šių Murakami pasakojimų nesupainiosi su niekuo kitu… Kiekviename jų yra įžvalgų, kurios ilgam įsirėžia atmintin.“
Sunday Times


Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, jie pamėgti kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. „Pirmojo asmens vienaskaita“ – naujausias autoriaus apsakymų rinkinys.

„Taip jau nutinka, kai patiri patį didžiausią sielvartą. Ieškai tokių kaip tu... labiau nenusisekusių nei tu... ir naudojiesi jais, kad po tų siaubingų dalykų, kuriuos išgyvenai, pasijustum bent krislą geriau.“

Pastarieji keli mėnesiai jaunai rašytojai Luenai Ešli buvo nelengvi: ji neteko motinos, sąskaitoje liko vos keli doleriai, o ant nuomojamo buto durų jau kelinta diena prilipintas iškraustymo pranešimas. Tad, pasitaikius progai užsidirbti, mergina sutinka imtis neįprasto darbo: garsios trilerių rašytojos Veritės Kroford vyras pasamdo ją užbaigti itin sėkmingos knygų serijos, nes jo žmona po automobilio avarijos nebepajėgia rašyti pati.

Atvykusi į Krofordų namus, Luena imasi nagrinėti kalnus Veritės užrašų. Netikėtai tarp popierių šūsnies ji randa skaudžią ir iki menkiausių detalių atvirą garsiosios rašytojos autobiografiją nuo dienos, kai sutiko vyrą Džeremį, iki negrįžtamai visos šeimos gyvenimą pakeitusio įvykio – pirmosios dukters žūties.

Džeremiui apie rastą rankraštį Luena neprasitaria: be užuolankų išberti Veritės prisipažinimai gedinčiam tėvui taptų per dideliu smūgiu. Bet pamažu ji supranta, kad, vis daugiau laiko leisdama su Džeremiu, ima jam jausti šį tą smarkiau nei lengvas potraukis. Jei Džeremis perskaitytų bent kelis rankraščio puslapius, jei sužinotų bent vieną kraupią detalę apie Veritę, juk nebegalėtų žvelgti į žmoną tokiu ištikimu ir atsidavusiu žvilgsniu kaip iki šiol, tiesa?..

„Hoover meistriškai supina meilės romano ir trilerio elementus, nepaliaujamai ieškodama nykstančių ribų tarp tiesos ir melo.“
Woman'Day

„Sukrečianti iki širdies gelmių ir niekad neprarandanti taip gerai pažįstamos „hūveriškos“ atmosferos.“
Tarryn Fisher, trilerio „Žmonos“ autorė

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. „Veritė“ tapo ne tik „New York Times“, bet ir „Sunday Times“, „USA Today“ ir „Publishers Weekly“ bestseleriu. Pirmąsyk ji pasirodė 2018-aisiais, ir nuo tada vis dar netyla diskusijos, kas gi iš tiesų įvyko romane.

Paslaptingas, aštrus, praėjusių dienų ilgesiu alsuojantis kūrinys. Debiutinis švedų rašytojos Lydios Sandgren romanas „Gyvenimo raštai“ įtraukia pasakojimu apie žmonių meilę, jėgą ir meną bei gyvenimą keičiančius lemtingus sprendimus.

Energingas ir drąsus literatūros bei filosofijos paslapčių tyrinėtojas, originalus leidėjas Martinas Bergas patiria skaudų smūgį – šeimą mįslingai palieka jo žmona ir vaikų motina Cecilija. Dabar 50-metį vyrą gniuždo juodžiausia kūrybos ir gyvenimo krizė. Negana to, jam priklausanti leidykla Geteborge sunkiai dorojasi su finansiniais ir ekonominiais iššūkiais. 

Širdperšą dar labiau didina ryškiausia artimo draugo dailininko Gustavo Bekerio darbų paroda: kiekviename kūrinyje Martinas įžvelgia Cecilijos bruožus. Juk kadaise ji buvo Gustavo mūza...

Iš parodos plakatų mieste žvelgiančios mamos akys į neviltį varo ir Martino dukterį Rakelę. Mergina neranda vietos Geteborgo klubuose, knygynuose ir bibliotekose. Atsakymų į kamuojančius klausimus ji ieško mamos knygose, užrašuose ir kituose darbuose. Vieną dieną Rakelei į rankas patekusios knygos pasakojimas taip ją sukrečia, kad priverčia priimti lemtingą sprendimą dėl dingusios mamos.

Monumentali, kelių kartų gyvenimą aprėpianti saga Švedijoje akimirksniu tapo bestseleriu, o jos autorę pavertė tikra literatūros sensacija. Įvertinti prestižiniu 2020 metų geriausio Švedijos grožinės literatūros prizu „Gyvenimo raštai“ užkariavo tūkstančių skaitytojų širdis ne tik autorės gimtinėje, bet ir visame pasaulyje.

„Karščiausias metų debiutas! Jei Klas Östergren ir Donna Tartt susilauktų vaiko, tai neabejotinai būtų Lydia Sandgren.“

Akademibokhandeln

„Nobelio premijos lygio romanas.“

Newsweek Polska

Romaną „Užmirštų „sekretų“ muziejus“ Šveicarijos laikraštis Tages Anzeiger 2019 m. įtraukė į geriausių XXI a. pasaulio romanų dvidešimtuką. Romanas tituluotas Ukrainos 2010 m. knyga, apdovanotas Vidurio Europos literatūros premija Angelus (2013), Nacionaline T. Ševčenkos premija (2019) ir daugeliu kitų.

Šiame didingame romane autorė pasakoja kelių kartų istoriją, apimančią septynis dešimtmečius – nuo Ukrainos pokario kovų iki Oranžinės revoliucijos, pasibaigusios V. Juščenkos pergale. Tai dramatiška ir sudėtinga meilės, aistros, draugystės ir mirties saga. Jos centre – trys moterys, kurias sieja pamažu į paviršių kylančios praeities paslaptys.

Garsi televizijos žurnalistė Daryna atsitiktinai randa seną Ukrainos sukilėlių armijos kovotojos Olenos Dovhan nuotrauką. Oleną 1947 metais nužudė Stalino agentai. Suintriguota fotografijos, Daryna imasi kurti dokumentinį filmą apie šios moters likimą – tarytum atkasti seniai užmirštą vaikystės „sekretą“ – ir atveria duris į praeitį, nė nenumanydama, kaip tai pakeis jos pačios gyvenimą.

Tuo metu avarijoje žūva geriausia Darynos draugė dailininkė Vlada. Žurnalistė įsitikinusi, kad tai buvo ne nelaimingas atsitikimas, o korumpuotų politinių jėgų kerštas.

Daryna beatodairiškai siekia atskleisti šias slogias paslaptis, kol svetima kadaise neišmylėta meilė, pasiekusi ją per dešimtmečių nuotolį, stebuklingai pakeičia pasaulį.

Oksana Zabužko (g. 1960) – viena žymiausių naujausios, vadinamosios „postčernobylinės“ ukrainiečių literatūros kūrėjų. Septyniolikos knygų autorės kūryba jau išversta į 20 užsienio kalbų. Ji save laiko „tylos naštą“ paveldėjusios kartos atstove, kurios misija – prikelti tragišką žuvusiųjų istoriją ir perduoti ją toliau. Pirmasis romanas „Ukrainietiško sekso lauko praktika“ (1996), kalbantis apie moterį naujoje, nepriklausomos šalies tikrovėje, prilygo sprogusiai bombai.