Literatūros tipas

Voltaire'as lietuvės bajorės Martos Skowrońskos – caro Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I – gyvenimą yra pavadinęs „labiausiai neįtikėtinu iškilimu, XVIII a. Pelenės istorija“. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus.

Rytas, pradedantis paskutines dvylika imperatorės agonijos valandų. Nenumaldomai artėjant mirties ir Dievo teismo akimirkai, senkantis šiame pasaulyje laikas Katerinos atmintyje rikiuoja prisiminimus, tampančius gyvenimo apyskaita.

Valdovė, pasiekusi galios viršūnę, moteris, peržengusi brandos slenkstį, vis gimdanti ir gedinti motina, didaus žmogaus sutuoktinė. Dvi kelionės – į Vakarus ir į Rytus – ją privers susimąstyti, kokia yra jos vyro kuriama imperija ir kuo tapo ji pati. Stojiškai nuryjanti pažeminimus, slapta padedant Aleksandrui Menšikovui balansuojanti tarp valdžios ir prarajos, graužiama kartėlio, maištaujanti. Likimas jai atseikėjo beveik visus vaidmenis, kuriuos gali turėti moteris. Tačiau paskutinėje kelionėje po nuosavos sielos užkaborius ji ieško atsakymų: ar galia išlaisvina, ar įkalina? Kurion pusėn nusvirs jai Paskutiniojo Teismo svarstyklės?

Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.


Menotyros mokslų daktarės rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės istorinis romanas „Petro imperatorė II“ – antroji dilogijos knyga (pirma – „Petro imperatorė“, „Baltos lankos“, 2019), paremta išsamiais epochos tyrimais, autentiškais šaltiniais, išlikusiais istorinių asmenybių laiškais ir atskleidžianti kultūrologinę mentalitetų istoriją.

Ankstesni autorės kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008-2016) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų ir kritikų pripažinimo. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. Lenkijoje 2016 m. pirmasis „Silva rerum“ romanas pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą. 2018 m. „Silva rerum II“ nominuotas Metų knygos rinkimuose istorinio romano kategorijoje.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.


„Kristina Sabaliauskaitė priklauso prie stipriausių ir išraiškingiausių istorinio romano balsų Europoje.“
Olga Tokarczuk, Nobelio literatūros ir „Man Booker International" 2018 m. premijų laureatė

„Romanas „Petro imperatorė“ patvirtina užtarnautą Kristinos Sabaliauskaitės literatūrinę reputaciją. Patrauklūs, intriguojantys, lengvai skaitomi, o drauge atitinkantys rimtos prozos kriterijus, jos romanai vaizduoja spalvingas epochas, dar mažai pažįstamas mūsų skaitytojui. [...] Autorė yra įvaldžiusi paradoksalaus, beiliuzinio, humoru padažyto pasakojimo meną. Ji saikingai taiko vidinio monologo techniką. Romano aštri, nesumeluota kalba yra vienas iš jo sėkmės šaltinių.“
Poetas, eseistas, literatūrologas prof. Tomas Venclova

„Faktas, kurio nepaneigsi, – Sabaliauskaitė sugeba ne tik pasakoti pagrindinę istoriją, bet ir tiksliai bei labai sodriomis spalvomis vaizduoja tos istorijos foną, kuriame jos herojai susipažįsta, mylisi, pykstasi, kariauja, – žodžiu, kur jie gyvena. Puiki knyga. Sukrečianti.“
Žurnalistas, istorikas Rimvydas Valatka

„Knyga nepataikauja skaitytojo lūkesčiams, neina lengvo suvokimo keliu, o kviečia mąstyti apie pasaulio tvarką, apie stiprybę ir pražūtį, apie priešybes ir jų įtampas, apie tai, ko moko istorija, ir apie epochų cikliškumą.“
Zanda Gūtmane, Punctummagazine.lv

„Keturios po blakstienomis žibančios ir spindinčios akys. Užpildančios visą veidrodžio stiklą. Klausimai, išnyrantys į paviršių ir vėl pasislepiantys. Nežinau: ugnelės ir šviesa akyse, tavo žvilgsnis į mane, mano žvilgsnis į tave, į tave vieną, į veidrodžio stiklą ir atgal, ir jokio atsakymo į klausimą, kas čia vyksta, jokio paaiškinimo.“

Mažame Norvegijos kaimelyje į paauglystę žengiančios mergaitės Sisė ir Unė užmezga ypatingą draugystę. Jos nuo pat pradžių pajunta atradusios neįprastą, joms pačioms neperprantamą tarpusavio ryšį. Tarsi būtų viena siela skirtinguose kūnuose. Tačiau vieną šaltą žiemos rytą Unė, užuot ėjusi į mokyklą, patraukia prie milžiniško užšalusio krioklio, vietinių vadinamo Ledo rūmu. Painūs ledo labirintai paklaidina Unę, o Sisė visą ilgą žiemą lieka įkalinta savo pačios minčių speige.

„Ledo rūmas“ – metaforiškas, skaidrus taupia kalba, tik Tarjei Vesaasui būdingu fragmentišku stiliumi parašytas romanas apie bundančius jausmus, vienatvę ir nepritapimą, žengimą į suaugusiųjų pasaulį, apie tamsias sielos kertes, kur tarpusavyje kovoja įvairios jėgos, jausmai ir troškimai.

„Koks šis romanas grynas. Koks subtilus. Koks galingas. Koks nepanašus į jokį kitą. Jis unikalus. Jis nepamirštamas. Jis ypatingas.“
Doris Lessing

„Jeigu reiktų įvardyti knygą, man keliančią klausimą, kodėl tai ne pati garsiausia knyga pasaulyje, rinkčiausi Tarjei Vesaaso „Ledo rūmą“.“
Max Porter

„Šis romanas – tai asketiškas poetinis grynumas, stojiška išmintis, virpantis gamtos atliepimas.“
Times Literary Supplement

„Pasakojimas prikaustantis, aprašymai kupini nuginkluojančio grožio, atsiverianti prasmė tokia pat didinga kaip tasai ežeras, po truputį virstantis ledu.“
Times

Tarjei Vesaas (Tarjė Vėsosas, 1897-1970) laikomas vienu iškiliausių XX a. norvegų rašytojų, tris kartus nominuotas Nobelio literatūros premijai. Bene geriausius savo romanus parašė perkopęs šešiasdešimtmetį. 1957 m. pasirodė romanas „Paukščiai“, 1963 m. – „Ledo rūmas“, laikomas vienu meistriškiausių T. Vesaaso kūrinių. 1964 m. už jį rašytojas buvo apdovanotas Šiaurės Tarybos literatūros premija ir tapo pirmuoju norvegų rašytoju, gavusiu šį svarbiausią skandinavų literatūros apdovanojimą. Iš viso T. Vesaas parašė per trisdešimt kūrinių. Jo knygos išverstos į daugelį pasaulio kalbų, ne viena buvo ekranizuota.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Gyvūnai miršta. Netrukus čia liksime vieni.“

Franė Stoun visad buvo iš tų, kurios geba mylėti, bet negali pasilikti. Viską palikusi praeityje, išskyrus savo paukščių sekimo įrangą, ji atvyksta į Grenlandiją, kad leistųsi į ilgą kelionę iki pat Antarktidos – paskui vienintelę likusią poliarinių žuvėdrų koloniją pasaulyje, paskui ilgiausią ir galbūt paskutinę jų migraciją. Įkalbėjusi laivo „Saghanis“ kapitoną, Franė kartu su įgula leidžiasi gilyn į atvirus vandenis, tolyn į pietus, ieškodama ne tik įrodymų, kad poliarinės žuvėdros gali išgyventi, bet ir bandydama susitaikyti su savimi ir savo skaudžia praeitimi.

Nuo Arkties iki Airijos, nuo Australijos iki Antarktidos – tai intymi vienos moters kelionė paskui paukštį ir kartu klajonė po savo į šipulius byrantį pasaulį, kupiną meilės ir netekčių. Tai odė prieš mūsų akis nykstančiam pasauliui, žmogiškajam ryžtui ir niekad nemirštančiai vilčiai, vietoms ir žmonėms, kuriuos mylime.

„Ypatinga, grožio ir nevilties kupina knyga.“
Emily St. John Mandel

„Šis romanas pakeri, bet ne taip, kaip pakeri pasakos. Charlotte McConaghy įvaldė rupios magijos formą, kuri nutvilko mūsų sielas. „Migracijas“ rekomenduoju visa širdimi.“
Geraldine Brooks

„Migracijos“ atveria langą į niūrią ateitį, kuri nė neatrodo tokia nutolusi nuo mūsiškės dabarties. Suprasdama, kaip gamta mus gydo, C. McConaghy parodo, kodėl neatidėliodami turime imtis visų priemonių jai apsaugoti.“
Time

„Romane galima atpažinti sumaniai permąstyto „Mobio Diko“ atšvaitų, nuostabių mūsų planetos gamtovaizdžių ir jos nykstančių gyventojų aprašymų. Ši kelionė atmintyje išliks ilgai ir jai pasibaigus.“
New York Times Book Review

Charlotte McConaghy (Šarlotė Makonahy) – australų rašytoja ir scenaristė. „Migracijos“ yra devintoji jos knyga ir pirmoji, sulaukusi didžiulės tarptautinės sėkmės. Amazon.com „Migracijas“ išrinko geriausia 2020 m. grožine knyga. Šis distopinis romanas gimė iš autorės meilės gamtai ir nerimo dėl šiandieninio pasaulio patiriamos įvairių gyvybės rūšių nykimo krizės.

Romano puslapiai baigiasi, o žaidimas tik prasideda...

Prabangiame privačių namų kvartale savo svetainėje randama negyva garsaus rašytojo žmona. Elegantiška juoda suknelė, aukštakulniai, formaliai vakarienei padengtas stalas ir... veidą iškreipusi gerokai per plati sustingusi juokdario šypsena.

Į nusikaltimo vietą atvykusi vyriausioji inspektorė Jesika Niemi įtaria pavienio pamišėlio darbą, tačiau vos po kelių valandų radus ir antrą auką ima aiškėti, jog sutapimai neatsitiktiniai, o auka tikrai ne paskutinė. Kažkas labai kruopščiai mėgina atkurti pirmosios nužudytosios vyro romane „Raganų medžioklė“ vaizduojamas kruvinas, Viduramžių kankinimus primenančias scenas.

Inspektorei prieš akis – sudėtinga dėlionė, kurios dalimi nenoromis ji gali tapti ir pati. Slegianti, neaiškumų kupina praeitis Jesikai slenka iš paskos kaip šešėlis, vis persipindama su tyrimu, bet moteris žino tik viena: ji privalo rasti žudiką, kol šis nepasiglemžė dar vienos aukos.


„Tobulai parinkti momentai netikėčiausiems tyrimo posūkiams - atrodo, kad skaitant širdis iššoks iš krūtinės!“
Booklist

„Tamsi vyriausiosios inspektorės Niemi praeitis suteikia naujo skonio strimgalviais lekiančiam žmogžudysčių tyrimui.“
Wall Street Journal


Max Seeck (g. 1985) – Suomijos detektyvų ir trilerių autorius. Anksčiau dirbo rinkodaros srityje, bet nuo 2016-ųjų, kai jo debiutinė knyga buvo pripažinta geriausiu tais metais Suomijoje išleistu trileriu, užsiima tik rašymu. „Raganų medžioklė“ – tarptautinis M. Seecko debiutas, „New York Times“ bestseleris bei „Barnes & Noble“ 2020-ųjų lapkričio mėnesio rekomendacija. Šia knyga pradedama serija, kurios pagrindinė veikėja – inspektorė Jesika Niemi.

„O iš tikrųjų svarbiausias yra pats gyvenimas: gyventi taip, kaip norisi, ir tuo mėgautis.“

Ketvirtoje romanų ciklo „Mano kova“ knygoje „Šokis tamsoje“ aštuoniolikmetis Karlas Uvė pirmąkart atsiskiria nuo tėvų ir išvyksta į nediduką žvejų kaimelį pačiame Šiaurės Norvegijos pakraštyje dirbti mokytoju ir rašyti. Ten jį pasitinka naujų ir trikdančių patirčių kupinas pasaulis. Nors vietiniai jį priima šiltai, nuožmaus šalčio naktims vis plačiau užgulant kaimą, Karlas Uvė ir pats ima grimzti į tamsą. Romane pasakojama apie klaustrofobišką, bet grožio kupiną jauno žmogaus pasaulį, apie plačius, bet naivius jo užmojus, paties išprovokuojamas žeminančias situacijas, nuoširdumą ir brandos stoką, egzistencinio ir seksualinio išsilaisvinimo troškimą, lydimus nesibaigiančios arktinės žiemos.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, tapatybę, meilę, žmonių santykius, priklausomybes, mirtį, kūrybą ir meną. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Užgauna visas įmanomas nervų galūnėles ir galiausiai išprovokuoja ryškų suvokimą, kaip nuostabu būti žmogumi.“
Jeffrey Eugenides

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, g. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, dėl savo stiliaus lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, kuris Norvegijoje pasirodė 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Trylikametis niujorkietis Teo Dekeris stebuklingai išgyvena katastrofą, kuri pasiglemžė jo mamą. Tėvo paliktą paauglį į savo namus priima turtinga jo draugo šeima. Nesavas naujuosiuose namuose, trikdomas bendramokslių, nežinančių, kaip su juo bendrauti, o užvis labiausiai kamuojamas begalinio mamos ilgesio, Teo ištikimai saugo vienintelį ją primenantį daiktą: nediduką paslaptingą paveikslą, kuris galiausiai įtraukia jaunuolį į turtingą ir uždarą meno mylėtojų bendruomenę.

Suaugęs Teo mikliai sukasi turčių salonuose ir dulkėtuose antikvariato, kuriame dirba, labirintuose. Vienišas, įsimylėjęs ir – pavojingų įvykių sūkuryje...
Įspūdingo pasisekimo sulaukusios knygos „Slapta istorija“ autorė Donna Tartt naują šedevrą brandino daugiau nei dešimtmetį. 2013 m. dienos šviesą išvydęs „Dagilis“ iš karto sulaukė išskirtinio literatūros kritikų ir skaitytojų dėmesio. „Amazon” šį romaną pripažino absoliučiai geriausia metų knyga, o 2014 m. autorė buvo apdovanota prestižine Pulitzerio premija.

Daugialypiame, nežabota energija pulsuojančiame romane autorė įtaigiai ir suprantamai kalba apie meilę ir nusivylimą, jaunatvišką maištą, kovą dėl išlikimo, žmogiškos laimės paieškas bei ryžtą pasipriešinti gniuždantiems likimo kirčiams.

„Dagilis“ yra literatūrinė retenybė, nutinkanti gal tik keletą kartų per dešimtmetį. Tai sumaniai parašytas romanas, sukrečiantis ne tik širdį, bet ir protą. Donna Tartt pateikė mums ypatingą grožinės literatūros šedevrą. Stephen King, The New York Times Book Review

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“

Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Tėvo tikėjimas. Dukros ištikimybė. Motinos moralė.
Žmogžudystė, metanti šešėlį ant visiškai eilinės šeimos.

Jie – eilinė švedų šeima. Pastorius Adomas, advokatė Ulrika ir jų devyniolikmetė dukra Stela. Trise jie gyvena puikiame nuosavų namų rajone Lunde ir iš šalies jų gyvenimas atrodo nepriekaištingas. Bet vieną dieną visas jų pasaulis subliūkšta. Žmogžudyste apkaltinta Stela uždaroma į areštinę.

Sielvarto ištikti tėvai nesupranta nei kas atsitiko, nei ko reikėtų griebtis. Abu yra pasiruošę dėl Stelos paaukoti viską, tačiau ar jie iš tikrųjų pažįsta savo dukrą? O vienas kitą? Trijose knygos dalyse sekame tėvą, dukrą ir motiną. Pamažu ima ryškėti kiekvieno iš jų veidas ir visa tiesa apie tai, kas iš tikrųjų nutiko.

Mattiasas Edvardssonas parašė įtampos kupiną romaną apie visų tėvų baisiausią košmarą. „Visiškai eilinėje šeimoje“ jis pasakoja apie tris žmones, kurie mano vienas kitą pažįstantys, bet iš tikrųjų gyvena skirtinguose pasauliuose, ir meistriškai brėžia plonytę liniją tarp to, kas teisinga ir nedora, tarp nuoširdumo ir apsimetinėjimo, tarp melo ir tiesos.

„Privers suabejoti, ar tikrai pažįstate pačius artimiausius.“
Karin Slaughter

„Nepriekaištingas skandinaviškojo nuaro perliukas. Vienas iš geriausių šio žanro pavyzdžių.“
Linda Fairstein

„Veikėjai, įkalinti savo pačių moralinių pasirinkimų, sukurti taip tikroviškai, kad skaitant užgniaužia kvapą. Bet kuris tėvas ar motina perskaitę šią knygą nejučia susimąstys, kiek toli galėtų žengti, kad apsaugotų savo vaiką.“
Fiona Cummins

„Sluoksnis po sluoksnio demaskuoja kompromisus, kuriuos pasirenkame, kad atrodytume tokie, kokių tikisi mūsų mylimiausieji.“
New York Times

Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Pasirodęs 2018-aisiais, autoriaus debiutinis romanas „Visiškai eilinė šeima“ sukėlė tikrą audrą Švedijos knygų rinkoje, o jo autorių teisės buvo parduotos net 34 šalyse. M. Edvardssono talentas pelnytai lyginamas su didžiausiais skandinavų suspenso meistrais ir pasauliniu A. J. Finn bestseleriu „Moteris lange“. „New York Times“ knygą išrinko vienu iš septynių geriausių 2020 m. vasaros psichologinių trilerių.

Šeši nepažįstamieji ir viena juos vienijanti nepatogi gyvenimo tiesa…

„Visi meluoja apie savo gyvenimą. Kas būtų, jei, užuot melavę, sakytumėt tiesą?“ Ekscentriškas, bet labai vienišas menininkas Džulianas Džesopas šį klausimą užrašo savo žalsvajame sąsiuvinyje, pavadina jį „Nuoširdumo projektu“ ir palieka jaukioje Monikos kavinėje netoli namų. Suradusi Džuliano sąsiuvinį ir jo įkvėpta, Monika atvirai užrašo savo istoriją ir pasiryžta padėti Džulianui. Tik nė vienas nesitiki, kad tokie maži gerumo gestai gali šitaip pakeisti kitų žmonių gyvenimą...

Žalsvasis sąsiuvinis keliauja iš rankų į rankas po Londoną, vienišių miestą, kol galiausiai šeši nuoširdūs, keisti, kartais juokingi, kartais skaudžiai liūdni nepažįstamieji, žalsvajame sąsiuvinyje išguldę slapčiausius savo išgyvenimus, susiburia Monikos kavinėje. Jie visi savaip patirs, ką reiškia būti sąžiningiems: kai kam bus lemta nusivilti, o kai kam – netikėtai atrasti meilę.


„Istorija, kupina vilties, kurios mums visiems šiuo metu taip reikia.“
Woman & Home

„Pakeliantis dvasią ir priverčiantis susimąstyti kūrinys.“
Sophie Kinsella

„Džiaugsmingas skaitinys, kuris sušildo iš vidaus.“
Beth Morrey

„Jeigu Monikos kavinė iš tikrųjų egzistuotų, užsukčiau į ją kasdien.“
Laurie Frankel

„Gražus romanas, perduodantis svarbią žinutę. Nepaprastai tinka šiems laikams.“
Jill Santopolo


Clare Pooley (Klerė Pūlei) – britų rašytoja ir tinklaraštininkė. Ji ilgai dirbo reklamos srityje, kurioje riba tarp nuoširdumo ir fiktyvumo labai trapi, taip pat yra populiaraus tinklaraščio „Mummy was a Secret Drinker“ („Mamytė slapta gėrė“) ir atsiminimų knygos „The Sober Diaries“ („Blaivūs dienoraščiai“) autorė. „Tiesą pasakius“ – debiutinis jos romanas – tapo tarptautiniu bestseleriu, išleistas 30-yje šalių ir skaitytojų rekomenduojamas romano „Eleonorai Olifant viskas gerai“ ir filmo „Love Actually“ („Tegyvuoja meilė“) gerbėjams.

Hansas Kristianas Andersenas visą savo brandų gyvenimą iki pat mirties rašė dienoraštį. Išskyrus neilgą tarpsnį. Grįžęs iš kelionės po Italiją 1834-ųjų vasarą, būsimasis pasakininkas pusantrų metų dienoraštyje nepaliko nė vieno įrašo. Vis dar nežinoma, kodėl.

Hansas Kristianas Andersenas atvyko į Kopenhagą turėdamas vienintelį tikslą – kurti ir savo menu šlovinti Aukščiausiąjį. Tačiau dabar jis – pagarsėjęs Kopenhagos keistuolis, niekad pripažinimo nepelnęs poetas. Jau kuris laikas kišenėse švilpauja vėjai, o aukštuomenė demonstratyviai juokiasi tiesiai į akis. Nuo visiškos pražūties gelbsti tik pasiturinčios Kolinų šeimos protekcija. Tačiau ir jų galia susvyruoja, kai Anderseną apkaltina žiauriai išniekinus ir nužudžius Gatvelyno nuodėmių namuose gyvenusią prostitutę Aną.

Andersenas dievagojasi esąs nekaltas. Bet juo niekas netiki – tik šis keistuolis galėtų įvykdyti kraupų nusikaltimą. Hansui Kristianui lieka viena išeitis: maldauti įtakingų asmenų, kad jam būtų suteikta galimybė įrodyti nekaltumą. O tam prireiks ne tik pasinerti į tamsiausius, alkoholiu ir išmatomis dvokiančius Kopenhagos užkampius, bet ir įtikinti prisijungti užvis labiausiai jo nekenčiantį žmogų – nužudytosios Anos seserį Molę. Keistajai detektyvų porai duodamos trys dienos: arba ras nusikaltėlį, arba, įtūžusios minios džiaugsmui, Hanso Kristiano galva lėks nuo pečių.

„Kokia istorija!“
Weekendavisen

„Niūri, kvapų persmelkta, susiskaldžiusi dekadentiškų turtuolių ir vargšų Kopenhaga, įstrigusi ant slenksčio tarp pažangos ir prietarų. Įspūdinga ir tikra.“
Dagbladet Bureau

Rydahl & Kazinski – kolektyvinis trijų gerai Danijoje žinomų rašytojų Thomaso Rydahlo, Anderso Rønnowo Klarlundo ir Jacobo Weinreicho pseudonimas. „Undinėlės mirtis“ – pirmoji bendra jų knyga. Remdamiesi H. K. Anderseno pasakomis, jie kuria makabrišką istoriją, galėjusią vykti XIX a. Kopenhagoje. Realūs H. K. Anderseno biografijos faktai pinasi su spėlionėmis, kas galėjo įkvėpti pasakų autorių sukurti žymiąją „Undinėlę“, pirmą kartą publikuotą kaip tik po dienoraštyje trūkstamo laikotarpio – 1837 metais.

Nikas Fosa – laisvos sielos žmogus, buvęs Kanados specialiųjų pajėgų karys – bando įsišaknyti Ukrainoje, kur gyveno ištisos jo giminės kartos. Gindamas savo rankomis užaugintą derlių Nikas jau manėsi susidorojęs su banditais, bet vieną dieną iš sąskaitos dingsta visi gimtinėje uždirbti pinigai. Ieškodamas tiesos Nikas pakliūva į painų Ukrainos korumpuotų valdininkų, oligarchų ir nusikaltėlių žaidimą. Bet šie tėra figūros, kurias, naudodamasi jų godumu, stumdo didžiojo brolio ranka. Kremlius perka Ukrainos laisvę, šelpdamas jos prezidentą, ir taip neleidžia šaliai gręžtis į Vakarus. Tačiau gerai apskaičiuoti ėjimai susiduria su stichija – prabudusia ukrainiečių laisvės dvasia. Matydama, kad valdžia kėsinasi į jos laisvą valią, tauta buriasi į Maidaną. Prasideda dramatiškos paprastų žmonių ir treniruotų valdžios pakalikų kovos. Niko, kaip profesionalaus kario, patirtis būtų naudinga tautiečiams, bet jis dvejoja: ar ši kova tikrai jo?

„Juodas sniegas, raudonas dangus“ – įtempto siužeto romanas, gyvai šaržuojantis posovietinį tebetirpstančios Rusijos imperijos veidą ir keliantis esminį laisvo žmogaus ir laisvos tautos klausimą.


„Šis romanas man yra herojinis epas – įtraukiantis ir nepaleidžiantis, apie žmogų ir tautą, siekiančius to paties – teisingumo ir laisvės. Skaitydamas klausiau savęs, kiek toli galėčiau nueiti, atsidūręs tokioje padėtyje. Neabejoju, paklausite ir Jūs.“
Edmundas Jakilaitis


Ramūnas Bogdanas (gim. 1959 Kaune) – „Delfi“ apžvalgininkas. Aktyvus Sąjūdžio dalyvis, dirbo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) pirmininko Vytauto Landsbergio patarėju užsienio politikos klausimais. Apdovanotas Sausio 13-osios medaliu. Ukrainoje nekart bendravo su revoliucinių įvykių dalyviais, skaitė paskaitas Kijeve, Odesoje, Mykolajive, Dniepre. Kinijoje įšventintas į 13-os kartos čen stiliaus taidzi kovos meistrus. „Juodas sniegas, raudonas dangus“ – antra knyga iš R. Bogdano romanų ciklo „Ukrainos tridantis“, dedikuoto pastarojo dešimtmečio įvykiams Ukrainoje. 2018 m. pasirodė pirmas ciklo romanas „Prie bedugnės“.

Kai Džoselinai Holt buvo septyneri, mergaitę paliko vienintelis ją išties mylėjęs žmogus – auklė Hana. Tąsyk šalta aristokratė motina visą kaltę staigiai dingus auklei suvertė dukrai, tad Džo užaugo nusivylusi ir kupina kartėlio, mintimis nepailstamai grįždama prie to vasaros ryto įvykių.

Prabėgo trisdešimt metų. Sugriuvus kruopščiai kurtam naujam gyvenimui, Džoselina su paaugle dukra Rube priversta grįžti į Leik Holą – tėvų namus Anglijoje. Nejaukus, gandais apipintas dvaras moterį vis labiau slegia. Stengdamasi išvengti bendravimo su motina, vieną dieną Džo pasiima dukrą pasiplaukioti valtimi. Lipdama iš valties Rubė užkliūva už keisto daikto – ištraukusi jį iš dumblo supranta rankose laikanti žmogaus kaukolę. Į Leik Holą išsyk prisistato tyrėjų komanda. Sumišusi Džo bando suvokti, kas nutiko, ir niekaip negali atsikratyti įkyrios minties: o kas, jei toji kaukolė – auklės Hanos? Ir kodėl motina staiga pradėjo taip keistai elgtis?..

„O, visagale įtampa!“
Tess Gerritsen

„Tamsi, kupina netikėtumų ir veikėjų, kuriuos tai pamilsite, tai imsite nekęsti, – tobulas pasirinkimas gūdiems žiemos vakarams.“
Ruth Ware


Gilly Macmillan (Džili Makmilan) – meno istorikė, fotografė ir rašytoja. Baigė Bristolio universitetą ir „Courtauld“ meno institutą Londone. Visos iki šiol pasirodžiusios autorės knygos tapo tarptautiniais bestseleriais ir pakliuvo į „New York Times“, „Sunday Times“, „Globe & Mail“ ir „Der Spiegel“ perkamiausių knygų sąrašus, o „Wall Street Journal“ G. Macmillan apibūdino kaip „kvapą gniaužiančią rašytoją“. „Auklė“ – pirma jos knyga lietuvių kalba.

„Vidinis getas“ – tikra autoriaus senelio gyvenimo istorija, pasakojanti apie tai, kaip motinos laiškai sūnui, keliavę iš Varšuvos geto į naująjį jo gyvenimą Buenos Airėse, paskandino jauną vyrą kaltėje, bejėgiškume ir tyloje.

„Prieš dvidešimt penkerius metus pradėjau rašyti šią knygą norėdamas išsivaduoti iš tylos, kuri mane slėgė nuo pat gimimo.“

Net nežinau, ar iš tiesų įmanoma šnekėtis apie holokaustą. Mano senelis nepajėgė. Žodžių , kuriais galėčiau pasakyti visa tai, ką jis užrakino beribėje tyloje, ieškojau ne tik norėdamas numalšinti jo skausmą, ir ne dėl to, kad norėčiau sau ir kitiems apie jį priminti. Atvirkščiai, suteikdamas šiam skausmui žodžius norėjau pagaliau nustumti jį į užmarštį.

Išsigelbėjimas nuo holokausto gali tapti sunkesne bausme nei mirtis – tai liudija autoriaus senelio gyvenimas. Trečiajame dešimtmetyje Lenkijos žydas Visentė Rozenbergas neatsigręždamas paliko tėvus, seserį ir brolį, kad pradėtų naują gyvenimą Buenos Airėse. Ten jis vedė nuostabią merginą, susilaukė vaikų ir tvarkėsi savo baldų parduotuvėje, stengdamasis kuo labiau atsiriboti nuo Lenkijoje likusios šeimos. Tik motina nenustojo rašiusi jam apie kasdienį badą, šaltį ir baimę, kurie galiausiai baigėsi masinėmis žudynėmis visoje Europoje. Kai Visentė pagaliau susivokė, kas iš ties dedasi jo gimtinėje, buvo per vėlu – motinos laiškų daugiau nebegavo.

ISTORIJA APIE ŠIOS TYLOS PRADŽIĄ TAPO PASAULINE LITERATŪROS SENSACIJA IR TRIJŲ PRESTIŽIŠKIAUSIŲ PRANCŪZIJOS LITERATŪROS PREMIJŲ FINALININKE.

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Aš nesu žudikas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu marokietis, aš nesu prancūzas, aš nesu ispanas – aš esu daugiau negu tai.
Aš nesu musulmonas – aš esu daugiau negu tai.
Darykite su manimi, ką norite.“

Lakdaras – ką tik pilnametystės sulaukęs tanžerietis, svajojantis apie laisvę ir geresnį gyvenimą Europoje. Atstumtas šeimos dėl uždraustų jausmų pusseserei Meriem, jis leidžiasi ieškoti savo vietos pasaulyje ir galiausiai atsiduria vienoje prasčiausių, bet ir vienoje spalvingiausių Barselonos gatvių – „carrer Robadors“, Vagių gatvėje. Prancūziškų knygų skaitmenintojas, nėkart jūron kojos nekėlęs junga, negyvėlių surinkėjo asistentas – kelios iš stotelių, kurias jis turi, pamažu suaugdamas, aplankyti.

„Vagių gatvė“ – tai pasakojimas apie dideles žmogaus svajones ir žlungančias viltis, vaiko virsmo suaugusiuoju, pasišventusio tikinčiojo virsmo nusidėjėliu istorija, kurios fone sukyla ir išblėsta pirmoji Arabų pavasario revoliucijos banga, stiprėja religinis ekstremizmas, nukreiptas į Lakdaro svajonių kraštą – Ispaniją, o Barseloną siaučia kruvinos katalonų nepriklausomybės kovos. Galų gale Lakdaras, tarsi kartojantis Alberto Camus romano „Svetimas“ herojaus likimą, ima nujausti neišvengiamą tiesą: kad ir kiek kartų pradėsi gyvenimą iš naujo, kad ir kaip stengsiesi pritapti, tavo praeitis ir tavo kultūra nuolat lips tau ant kulnų, kol galop liksi vienas, svetimas tarp savų.

„Štai toks turi būti didis šiuolaikinis prancūzų romanas. Jo proza gelia, o veikėjai išlaiko mūsų prielankumą, kad ir kokie ekstremalūs būtų jų poelgiai. Enard'as sujungia Céline'o ir Camus literatūros tradiciją, bet sykiu žengia visiškai savitu literatūros keliu.“
Patrick McGuinness

„Jautri elegija prieštaringumų draskomai jaunystei.“
Publishers Weekly

„Nuo šiol skaitysiu viską, ką parašys Enard'as: jo kalba nenustygsta puslapyje, jis nebijo apmąstyti sudėtingų idėjų, geba bet kokiam veikėjui įpūsti dvasios, jo charakteriui suteikti kompleksiškumo ir dviprasmybės, jo gyvenimą apdovanoti likimo grožybėmis ir baisybėmis.“
Lee Klein

Mathias Enard (Matijasas Enaras, g. 1972) – vienas garsiausių šių laikų prancūzų rašytojų. Studijavo persų ir arabų kalbas, ilgai gyveno Artimuosiuose Rytuose ir Barselonoje. Už romaną „Kompasas“ apdovanotas Goncourt'ų premija (2015) ir nominuotas „Man Booker International“ premijai (2017). „Vagių gatvė“ – naujas autoriaus romanas lietuvių kalba, apdovanotas tokiomis premijomis kaip „Liste Goncourt / Le Choix de l'Orient“, „Prix littéraire de la Porte Dorée“ ir „Prix du Roman-News“.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Priekabi. Užsispyrusi. Ir be galo vieniša...

Septyniasdešimt devynerių Milisentos Karmaikl dienos slenka lėtai ir nuobodžiai. Mylimo vyro Leo nebėra šalia, dukra nebeaplanko, o sūnus su anūku Artūru išsikraustė į kitą pasaulio kraštą. Tačiau vieną lemtingą dieną parke į ponios Karmaikl gyvenimą įvirsta spalvingiausia kada nors sutikta kompanija: pusamžė ryškiai pasidažiusi Silvija, ūmaus būdo žurnalistė Andžela ir mielas geltonplaukis berniukas Otis. Tai galėtų būti nauja pradžia, galimybė pamiršti vienišą kasdienybę ir atsikratyti ilgus metus slėgusios kaltės... Tik Misė nežino, ar jai pakaks jėgų dar kartą atverti naujo gyvenimo duris.


„Gyveno kartą Uvė“ ir „Eleonorai Olifant viskas gerai“ skaitytojams.“
Knygynų tinklas „Waterstones“

„Kaip švelnus ir šiltas apkabinimas.“
Sarah Haywood

Beth Morrey (Bef Mory) – laisvai samdoma žurnalistė, TV prodiuserė, gyvena Londone su šeima ir kalyte Polly. Debiutinio romano idėją jai įkvėpė pasivaikščiojimas parku, lėtai stumiant miegančio kūdikio vežimėlį. „Išgelbėti Misę Karmaikl“ tapo „Sunday Times“ bestseleriu, o B. Morrey įtraukta į geriausių 2020-ųjų debiutantų sąrašą.

Paremta tikra Cilkos Klein nepaprasto likimo istorija


Grožis išgelbėjo jai gyvybę – ir pasmerkė ją kančiai

1942-aisiais šešiolikmetė Cilka Klein ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis, neatsispyręs jos jaunystei ir grožiui, netrukus ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Tačiau už šią galią jai tenka brangiai mokėti.

Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire. Ten ji praleis dešimt metų: negailėdama savęs slaugys ligonius, dirbs kitus alinančius darbus. Ir sutiks Aleksandrą, tomis žvėriškai sunkaus gyvenimo sąlygomis Cilkos širdyje pabudinusį meilę.

Šis romanas – neišmatuojamos žmogaus valios, pasiryžimo išgyventi ir gebėjimo mylėti bet kokiomis aplinkybėmis liudijimas.

„Ji buvo narsiausias mano pažinotas žmogus.“
Lale'as Sokolovas

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Lale'u Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Lale'as jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Lale'o Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, kuris pasaulyje parduotas beveik 4,5 milijono egzempliorių tiražu, ir romano tęsinys „Cilkos kelias“.

„Du mokytojai nerimastingai pakelia galvas. Rankose jie laiko kai ką, kas Aušvice griežtai uždrausta. Tie pavojingi daiktai negali iššauti, įkirpti ar įpjauti. Tiek baimės žiauriesiems reicho sargams varo ne kas kita kaip knygos – senos, nuplyšusiais viršeliais, išplyšusiais lapais.“

Keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kurias kaliniai slapta įnešė į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – saugotoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, kuris iš užmaršties prikelia vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoda ir niekad nepraranda noro gyventi ir skaityti, nes net naikinimo stovykloje „pradėti skaityti knygą – tai lyg įsėsti į traukinį, vežantį atostogų“.

„Nepamirštamas romanas.“
Publishers Weekly

„Rekomenduojama „Anos Frank dienoraštis“ skaitytojams.“
School Library Journal

Antonio Iturbe (Antonijus Iturbė, g. 1967 Saragosoje) – ispanų žurnalistas ir rašytojas. Parašė penkis romanus ir daugybę kūrinių vaikams. Pasaulyje labiausiai išgarsėjo romanu „Mažiausia pasaulio biblioteka“, kurį rašydamas rėmėsi pokalbiais su tikrąja Aušvico bibliotekininke Dita Kraus. Vos pasirodęs romanas tapo tarptautiniu bestseleriu ir yra išleistas 30-yje šalių.

Dita Polach gimė Prahoje. 1942-aisiais, sulaukusi trylikos, su tėvais deportuota į Terezyno getą, vėliau – į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Nė vienas iš Ditos tėvų Holokausto neišgyveno. Po karo Dita susituokė su rašytoju Otto B. Krausu ir tapo Dita Kraus. 1949 m. jie emigravo į Izraelį, ten dirbo mokytojais ir susilaukė trijų vaikų. Vyrui mirus, Dita toliau gyvena Netanijoje, bet kartą per metus grįžta į gimtąją Prahą. Ji turi keturis anūkus ir keturis proanūkius.

„Karo veidas nemoteriškas“ (1978–2004) – tai knyga apie moteris Antrajame pasauliniame kare, tai ne karo, o jausmų istorija.

„Moterų pasakojimai kitokie ir apie kitką. „Moteriškas“ karas savų spalvų, savų kvapų, savaip nušviestas ir savos jausmų erdvės. Savų žodžių.

Ten nėra didvyrių ir neįtikėtinų žygdarbių, ten yra tiesiog žmonės, užimti nežmonišku darbu. Ir kenčia ten ne tiktai jie (žmonės!), bet ir žemė, ir paukščiai, ir medžiai. <...>

Noriu parašyti šito karo istoriją. Moterišką istoriją.“

Svetlana Aleksijevič

Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įtraukta į vertingiausių 2017 metų verstinių knygų sąrašą.

„Kur glūdi muzika, kai neskamba? – spėliojo ji. Ir pasidavusi atsakydavo: tegu iš mano gyslų padaro arfą, kai numirsiu.“

Tai jaunos moters vardu Žoana, kuri literatūros kritikų laikoma pačios Claricės Lispector asmenybės menine falsifikacija, brandos istorija, parašyta sąmonės srauto metodu. „Ponia Bovari – tai aš“, – cituodama Gustave'ą Flaubert'ą, atsakė C. Lispector, paklausta apie panašumą į savo personažę. Žoanos keistumas aplinkinius ir atstumia, ir traukia. Nuo pašėlusios ir vienišos vaikystės, nelaimingos santuokos su Otavijumi iki sprendimo atsisakyti konvencionalaus gyvenimo taisyklių ir rasti pasaulyje savo kelią vienai ir nepriklausomai – be galo trapi, protinga, ekscentriška, kūrybinga ir užsisklendusi Žoana puoselėja sudėtingą ir permainingą vidinį pasaulį, apmąsto žmogaus egzistencijos prasmę, jo nuodėmingumą, laisvę būti savimi. „Arti laukinės širdies“ – impresionistinis, sapniškas ir intelektualus romanas, kuriame C. Lispector, išreikšdama panašią egzistencinę jauseną kaip ir jos amžininkai Albert'as Camus ar Jean-Paulis Sartre'as, klausia, ar kuris nors iš mūsų iki galo galime suvokti, kas iš tikrųjų esame ir kokia mūsų paskirtis šiame pasaulyje.

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Hipnotizuojančios Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920–1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. „Arti laukinės širdies“ (1943), pirmas autorės romanas, kurį ji parašė būdama vos 23-ejų, Brazilijoje tapo precedento neturinčia literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą. 2020-ieji – Claricės Lispector gimimo šimtosios metinės.

„– Kokią žinią norėtumėte perduoti naujos knygos laukiantiems skaitytojams?
– Kad nebelauktų. Neberašysiu.“

1999 metais, būdamas vos trisdešimt penkerių, kultinis trijų romanų autorius Natanas Favlesas lyg iš giedro dangaus praneša baigiąs karjerą ir pasitraukiąs į laukine gamta bei uždara bendruomene garsėjančią Bomono salą Viduržemio jūroje.

Prabėgo beveik dvidešimt metų. Favleso populiarumas nė kiek neišblėsęs. Suviliota garsaus rašytojo paslapčių, į Bomoną atvyksta žavinga šveicarė žurnalistė Matilda Monei. Tačiau kartu su jos pasirodymu saloje pradeda dėtis keisti dalykai. Pirma dingsta Favleso numylėtas šuo, o vėliau viename iš paplūdimių randamas kraupiai sudarkytas moters lavonas. Ir įtampa saloje po truputį ima kaisti.

„Žaižaruojantis, įtemptas, netikėtas.“
Grande Librairie

„Kaip negailestingai, lyg mėgaudamasis, Musso žaidžia skaitytojų nekantrumu!“
Parisien

Guillaume Musso (Gijomas Muso, g. 1974) – populiariosios literatūros fenomenas, devynerius metus iš eilės pripažintas skaitomiausiu autoriumi Prancūzijoje. Jo knygos išverstos į 41 pasaulio kalbą, o „Slaptas rašytojų gyvenimas“ ilgiau nei metus po pasirodymo išsilaikė aukščiausiose Prancūzijos knygų topų pozicijose.

„Polina, aš noriu skirtis. Aš tavęs nebemyliu.“

Vos keli žodžiai, – bet Polinos Frėmon gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis. Ilgai negalvojusi, ji susikrauna daiktus ir pasiėmusi ketverių metų sūnų išvyksta pagyventi pas tėvus. Prisiekia sau, kad tikrai neilgam, – tik kol praeis išsiskyrimo skausmas.

Tačiau net po pusės metų Polina nesijaučia „išgijusi“: tą nelemtą dieną ji vis iš naujo išgyvena mintyse, o skausmas žioji lyg atvira žaizda, kuriai niekad nelemta užsitraukti. Polina įsitikinusi, kad vyras ją vis dar myli, tad nutaria griebtis paskutinio šiaudo: kasdien savo brangiam Benui išsiųsti po laišką ir priminti, kokie neapsakomai laimingi jie buvo visą kartu praleistą laiką. Tik geriausius norus ir gražiausias praeities akimirkas dažnai temdo neišsakyti jausmai, paslaptys ir nuoskaudos, kurie verčiau niekada neiškiltų į paviršių.

„Grimaldi švelniai ir jautriai prabyla apie jausmus, kurių taip dažnai nedrįstame ar nenorime parodyti kitiems.“
La Provence

„Dar kartą įsitikinsite, kad meilė ir liūdesys dažnai eina koja kojon.“
Romans francais


Virginie Grimaldi (Viržiny Grimaldi, g. 1977) gimė ir augo Prancūzijoje, netoli Bordo. Kiek save pamena, visada norėjo būti rašytoja. Pirmąjį romaną apie meilę, jūrą ir net per 30 puslapių išsitęsusį saulėlydį parašė matematikos sąsiuvinyje būdama aštuonerių. „Lietui lyjant laimė kvepia stipriau“ – antrasis Prancūzijos bestselerių autorės romanas lietuvių kalba.

Alisa Hart nuo mažens gyvena atskirta nuo viso pasaulio – apsupta aukštų cukrašvendrių laukų ir bekraščio vandenyno, kur nuo tūžmingo tėvo ją saugo begalinė motinos meilė ir nusiraminimą šnabždantys gėlynai. Tačiau vieną dieną svajonių ir vilčių kupinas Alisos gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia: šeimą ištikus nelaimei, devynmetė išsiunčiama gyventi pas močiutę, kurios ji nė nepažįsta.

Dideliame Džunės gėlių ūkyje glaudžiasi ne tik gražiausi Australijos žiedai, bet ir likimo nuskriaustos, smurtą patyrusios moterys. Jų globojama, Alisa po truputį pripranta prie naujųjų namų ir įsilieja į ūkio gyvenimą. Gėlės tampa jos žodžiais, leidžiančiais pasakyti tai, ko dažnai nesinori ar nepavyksta ištarti garsiai. Bet ir čia lemta patirti išdavystę. Įskaudintą ir nusivylusią Alisą Hart likimas vėl bloškia į priešišką pasaulį – į laukinę Australijos gamtą ir audringus santykius – ieškoti savosios vietos.


„Holi sukūrė išskirtinę, tikėjimą ir drąsą įkvepiančią istoriją apie moters gebėjimą nepalūžti, kad ir kas stotų jos gyvenimo kelyje.“
Bruna Papandrea, serialo „Nekaltas melas“ („Big Little Lies“) prodiuserė

„Suteikia vilties.“
Australian Women's Weekly

Holly Ringland (Holi Ringlend, g. 1981) augo Australijoje, vaikystėje basomis lakstė po savo mamos tropinių augalų sodą. Jos ryšį su gamta, įvairiomis kultūromis ir jų perduodamomis istorijomis sustiprino ištisus dvejus metus trukusi kelionė po Šiaurės Amerikos nacionalinius parkus ir darbas su tenykščiais Australijos dykumų gyventojais. „Visos Alisos Hart gėlės“ – debiutinis autorės romanas, netrukus tapęs tarptautiniu bestseleriu. 2019 m. jis apdovanotas „The Australian Book Industry Awards“ kaip geriausias metų romanas, o kompanija „Made Up Stories“ (Bruna Papandrea) netruko įsigyti teisę pagal jį kurti serialą.

Ėjo 1959-ųjų vasara Braitone, kurortiniame Anglijos pajūrio mieste. Pačiame pirso gale, tiesiai virš sūkuriuojančių vandenų, šiltais vasaros vakarais vyko stebuklai. Varjetė numerius atlikdavo nepamirštama trijulė: programos konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir jo enigmatiškoji asistentė Ivė Vait. Įžengę į sceną jie virsdavo Džeku Robinsonu, Didžiuoju Pablu ir Eva. Ir publiką burte užburdavo ryškiaspalviais kostiumais, dainomis, stepo šokiais ir baltomis nosinėmis, virstančiomis baltais balandžiais.

Vasaros gale kibirkščiuojantis Ivės sužadėtuvių žiedas, kurį jai padovanos Ronis, bus nusviestas į ribuliuojančius vandenis, o vienas iš trijulės visam laikui pradings be žinios.

Šioje aukščiausios prabos literatūrinėje iliuzijoje sceną dalijasi tikra magija ir nenuspėjama tikrovė, tuoj iš rankų išslysiantis ir praeitimi tapsiantis pasaulis ir nepažini ateitis, lemtingos gyvenimo akimirkos ir atsitiktinumai, likimas ir XX a. istorija, meilė, prisiminimai – ir regimybės.

„Savitas literatūros mago apžavų pasaulis.“
Sunday Times

„Nė neįsivaizduoju, kaip Swiftas tai sugeba… Stebuklingas pasakojimas.“
Guardian

„Subtilus išnykusio pasaulio portretas.“
Independent

„Nebylaus liūdesio ir magiško grožio prisodrintas romanas.“
Telegraph

Grahamas Swiftas (Grehemas Sviftas, g. 1949) – vienas garsiausių šiuolaikinių britų rašytojų, premijos „Man Booker“ laureatas. Jo literatūrinis talentas lyginamas su Virginios Woolf, Kazuo Ishiguro ar Juliano Barneso, kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, o kai kurie jų įtraukti į Didžiosios Britanijos mokyklų literatūros istorijos programą. „Regimybės“ – naujausias autoriaus romanas.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Tikėjau, kad mūsų santuoka panaši į gražiai nuaustą gobeleną, netvirtą, bet pataisomą. Mes dažnai jį įplėšdavom ir užadydavom – visada šilkiniu siūlu, dailiu, bet trūkinėjančiu.“

Jaunavedžiai Selestija ir Rojus turėjo viską: įdomias profesijas, namus, žydinčią meilę – ranka pasiekiamas svajones. Tačiau vieną naktį jų šviesi ateitis subyra, kai Rojus neteisingai apkaltinamas išprievartavimu. Selestija neabejoja savo vyro nekaltumu, ir jiedu pasiryžę ištverti dvylika metų kalėjimo: vienas kitam rašo ilgus meilės laiškus, kantriai laukia dienos, kai vėl susitiks laisvėj. Tačiau net būdama nepriklausoma ir savarankiška Selestija ilgainiui ima ilgėtis peties, ant kurio pasiguostų ir nusiramintų. Ir Rojus tai ima nujausti.

Šis daugiaspalvis meilės, santuokos, ištikimybės paveikslas – žvilgsnis į širdis ir protus žmonių, kuriuos išskyrė ir negrįžtamai pakeitė nuo jų nepriklausančios aplinkybės. Ar meilė gali ištverti ilgus metus atskirai? Ar santuoka įmanoma negyvenant kartu? Ir ar šių laikų Penelopė liks ištikima ir sulauks grįžtant savo Odisėjo?

„Viena iš daugybės įgimtų Tayari dovanų – savo žodžiais palytėti mūsų sielas.“
Oprah Winfrey

„Jaudinantis portretas jaunos afroamerikiečių poros, kurios gyvenimą nulemia neteisinga kalėjimo bausmė.“
Barack Obama

„Patiki kiekvienu žodžiu.“
knyguziurkes.wordpress.com

Tayari Jones (Tajari Džouns, g. 1970) – amerikiečių rašytoja. Parašė keturis romanus. Jos naujausias kūrinys „Nuojautos“ apdovanotas „Women's Prize for Fiction“ ir daugeliu kitų literatūros prizų, įtrauktas į Oprah Winfrey knygų klubo skaitinių sąrašą ir Baracko Obamos mėgstamiausių 2018 m. skaitytų kūrinių sąrašą. Romanas išleistas daugiau kaip 20 šalių.