Lojalumo programa

2023 m. Nobelio premijos laureato knyga.

Knygą sudaro trumpieji prozos tekstai „Vaizdai iš vaikystės“ („Prosa frå ein oppvekst“), „Sesutė“ („Søster“), apsakymas „Taip viskas prasidėjo“ („Det var slik det byrja“) ir apysaka „Rytas ir vakaras“ („Morgon og kveld“).

Autobiografiniuose kūriniuose „Vaizdai iš vaikystės“ ir „Sesutė“ žodiniu minimalizmu, vengiant faktų ir bravūros, kuriamos tapybiškos scenos, kuriose autorius į vieną supina skausmingas ir juokingas vaikystės patirtis. Skaitytojas pasineria į Strandebarmo, kuriame rašytojas užaugo, kraštovaizdį su jo fjordais ir kalnais, avimis ir ūkiais, maldos namais ir jaunimo klubais. Vaikystės tyrumą persmelkia pirmas suvokimas, kad egzistuoja mirtis. Apsakyme „Taip viskas prasidėjo“ jautriai perteikiama pirmosios meilės tema, bundantys jausmai ir juslės. „Rytas ir vakaras“ – apysaka, parašyta su koncentruota poezijos jėga, kurioje apmąstomas žmogaus gyvenimas nuo pat gimimo iki mirties.

Jon Fosse (g. 1959 m. Haugesunde) – norvegų rašytojas, dramaturgas ir vertėjas. Itin produktyvus ir universalus autorius, parašęs per 50 kūrinių – romanų, poezijos, vaikų literatūros, eseistikos ir dramų. Fosse gausiai apdovanotas už savo kūrybą, ne sykį tituluotas kaip vienas iš ryškiausių šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų. Fosse literatūra gali būti apibūdinama kaip postmodernus minimalizmas.

Išleido „Aukso žuvys“

Daugybės akademinių interpretacijų susilaukęs romanas „Abiem pavidalais“ („Podoboji“) yra pirmoji Prahos trilogijos „Agonijos miestas“ („Trýznivé město“, 1999) dalis. Tai kruopščiai sukonstruota, intelektuali proza, iš skaitytojo reikalaujanti daug dėmesio ir, greičiausiai, ne vieno skaitymo.

Daniela Hodrová (g. 1946) — čekų literatūros teoretikė, rašytoja, poetė ir vertėja. Skaitytojai Hodrovą gretina su Franzu Kafka ar Gustavu Meyrinku, o kritikai autorės prozą laiko čekiškojo magiškojo realizmo ir eksperimentinės literatūros pavyzdžiu. Hodrovos kūriniams būdingas savotiškas hermetizmas, sapno ir būdravimo, tikrovės ir vaizduotės, reaybės ir literatūros, racionalumo ir pasąmonės susipynimas, nuo griežto eiliškumo bei vieno žiūros taško išlaisvinta pasakojimo struktūra, kurią pati autorė apibūdina kaip nuaustą tekstą.

„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“

Ričardas Gavelis

Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“

Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“ 

„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. 

Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį. 

„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“ 

Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja

Kaip atrodo Japonija iš vidaus, ką apie save ir kitus galvoja salų šalies žmonės, kai lietuvis su jais kalbasi japoniškai? Kas jiems svarbu?

Audioknyga „Ką veikia Japonija“ yra apie Japoniją be įvaizdžio, tokią, kokią ją autorius mato, pats tapdamas jos dalimi. Tai ir pokalbiai su žmonėmis, kurie įvairiausiose Japonijos vietose užsiima visiškai skirtingais, bet labai įdomiais dalykais. Tačiau tai ir žvilgsnis ten, kur atvykėlis vargiai pateks, o patekęs – nedaug ką supras. Į japoniškas laidotuves. Į japonišką medicinos įstaigą. Čia ir istorijos apie tai, kaip japonai žiūri į maistą ir ką jie valgo. Kuo jie tiki ir kodėl. Kaip renkasi būstą ir kokie japoniškos kaimynystės ypatumai. Kaip japonai dirba ir ką jie veikia, kai randa laisvo laiko. Tai ne bandymas pasijusti visažiniam, o smalsus, gyvas, asmeniškas ir autentiškas žvilgsnis į Japonijos kasdienybę iš vidaus. Žvilgsnis, kupinas pagarbos, noro suprasti ir gebėjimo pasijuokti iš lietuvius ir japonus skiriančių, o kartais - siejančių dalykų.

„Andriaus Kleivos knyga apie Japonijos visuomenę išvengia svarbiausio nemalonaus trūkumo, būdingo beveik visiems panašiems mėginimams pristatyti Kitą– nė akimirką nekyla pojūtis, kad autorius tyrinėja savo objektą šaltu analitiko žvilgsniu, pasidėjęs jį po mikroskopu tarsi kažkokį keistą egzotišką vabzdį. Veikiau jis virsta jautriu ir empatišku savo aprašomų procesų dalyviu, kuris vis dėlto nepraranda nei tokiam darbui būtinos distancijos, nei puikaus humoro jausmo, nei atidos detalėms. Skaitytojui leidžiama pasimėgauti ir plačiais panoraminiais vaizdais (dažnai pateikiant aprašomos srities statistiką), ir nuostabiomis smulkmenomis, tegalinčiomis atsiskleisti vien tam, kuris ilgą laiką neskubėdamas jomis domisi ir mėgaujasi. Japonų kultūroje „smulkmenoms“ tenka esminis vaidmuo, leidžiantis perprasti „japoniškumo kodus“, todėl menkai Japoniją pažįstantis skaitytojas bus subtiliai įvestas į japoniškųjų socialinių ir kultūrinių ritualų visatą, o Japonijos mylėtojai atpažins daugybę sau artimų motyvų ir taip pat neišvengiamai naujų, „kleiviškų“ Japonijos veikimo aspektų. Nuostabūs ir stulbinantys įvairove japoniško maisto, sveikatos apsaugos, populiariosios kultūros, kosmetikos, būsto nuomos ir būsto filosofijos, naktinio gyvenimo ir kiti pasauliai bus parodyti su žaviu lengvumu, tačiau kruopščiai ir dėmesingai. Sužinosite netgi tokius dalykus, kodėl lietuviai japonams savo reakcijomis gatvėje atrodo panašūs, kodėl japonai yra tokie ilgaamžiai ir kodėl banginis, priplaukiantis prie Dzamamio salos, yra vardu S. Tai neabejotinai viena įdomiausių knygų apie Japoniją, kokią man yra tekę skaityti. “

Dr. Arūnas Gelūnas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius

Andrius Kleiva – Paryžiaus politinių mokslų instituto absolventas, tinklaraštininkas ir LRT radijo bendradarbis, pratęsęs studijas viename Tokijo universitetų ir apie tai (bet ne tik) parašęs bestseleriu tapusią knygą „Kaip veikia Japonija“. Dabar jis dirba Tokijuje, komentuoja japoniškas aktualijas lietuviškoje žiniasklaidoje ir vis geriau pažįsta Japoniją. Apie tą pažinimą – antroji jo knyga „Ką veikia Japonija“.

„Bangos“ (The Waves, 1931) laikomas eksperimentiniu ir sudėtingiausiu V. Woolf kūriniu. Jos žodžiais tariant, tai „romano ir pjesės“ hibridas, arba „pirmoji knyga, parašyta mano pačios stiliumi“. Drąsiai laužydama žanro taisykles, autorė atsisako aiškios siužeto linijos ir leidžiasi į išplėstinį monologą – pjesę šešiems balsams su mįslingais beasmenio pasakojimo interliudais.

Šešios „savastys“, šešios išpažintys, susipinančios, užliejančios, genančios viena kitą tarytum jūros bangos – lingvistiniai mūsų vidinio gyvenimo potvyniai ir atoslūgiai. Kalbėdami už save, veikėjai kalba ir už kitus penkis – ir tą septintąjį, kuriam balsas nesuteiktas, tačiau kuriam visi šeši jaučia ypatingus jausmus. Leisdamiesi į tapatybės archeologiją, jie fantazuoja, filosofuoja, šmaikštauja ir atvirai išpažįsta asmeninius triumfus bei nesėkmes – arba tai, ką autorė vadina „būties akimirkomis“. Laikas, patirtis ir branda verčia juos pripažinti, kad jų tapatybės, nuo vaikystės iki senatvės formavusios viena kitą, išliko unikalios – ir iš esmės viena kitai nepažįstamos, nepažinios.

Nors yra praėjusios epochos atspindys, kūrinys šiandien stebina, juokina, žavi savo išradingumu, intymumu, virtuoziškais žodžių žaidimais lygiai taip pat, kaip prieš šimtą metų. Alegoriškos ir slėpiningos, „Bangos“ plukdo savo lobius vis naujai skaitytojų kartai.

Joanna Faber, įkvėpta mamos Adele Faber patirties ir jos bestseleriu tapusios knygos „Kaip kalbėti su vaikais, kad jie klausytų ir kaip klausyti, kad vaikai kalbėtų“ sėkmės, kartu su kolege Julie King pristato knygą „Kaip kalbėti, kai vaikai neklauso“.

Pirmoje knygos dalyje vaikų auklėjimo ekspertės supažindina skaitytojus su „įrankių dėže“, atveriančia pagrindinius bendravimo įgūdžius, kurių reikia norint keisti santykius su vaikais. Antroje dalyje autorės pristato pagrindines bendravimo su vaikais metu kylančias problemas – pykčio priepuolius, priklausomybę nuo technologijų, nenorą klausyti – ir pasiūlo konkrečių praktinių būdų joms spręsti.

„Kaip kalbėti, kai vaikai neklauso“ – tikrų istorijų, šmaikščių iliustracijų ir veiksmingų pratimų derinys, kuris tiesia pagalbos ranką tėvams, seneliams, mokytojams – visiems, kas susiduria su vaikystės ir bendravimo su vaikais iššūkiais.

Joanna Faber ir Julie King yra keleto knygų, kurių populiariausios išverstos į daugiau nei 22 kalbas, autorės. Abi užsiima tėvų ir globėjų konsultacijomis, visame pasaulyje veda paskaitas ir seminarus tėvų bendruomenėms, verslo atstovams, ugdymo įstaigoms.

Yeonmi Park, bėgdama iš gimtosios Šiaurės Korėjos, apie laisvę nesvajojo. O ir nežinojo, koks yra laisvės skonis. Bėgo, kad išgyventų – kartu su šeima išvengtų mirties nuo bado, ligų arba užsakytos egzekucijos.

Prisiminimų knygoje „Išgyventi“ aprašomas sunkus gyvenimas bene tamsiausioje ir represyviausioje valstybėje visoje Žemėje; šiurpus jaunos merginos ištrūkimas iš Kinijos kontrabandininkų ir prekybos žmonėmis rankų; kelionė iš Kinijos per Gobio dykumą, kur kelią rodė tik žvaigždės danguje, į Mongoliją, o iš ten į Pietų Korėją – į laisvę. Nors autorės liudijimas veria širdį ir yra sunkiai įsivaizduojamas, jis byloja apie nepalaužiamą žmogaus dvasios stiprybę, spinduliuoja tikėjimą ir šviesą.

Yeonmi Park (박연미) – pabėgėlė iš Šiaurės Korėjos, žmogaus teisių gynimo aktyvistė. Išgarsėjo visame pasaulyje, kai pasakė kalbą „The One Young World 2014“ viršūnių susitikime Dubline, Airijoje. Jos kalba apie ištrūkimą iš Šiaurės Korėjos vos per dvi dienas sulaukė 50 milijonų peržiūrų YouTube ir kitose socialinių tinklų platformose.

Garsiausioje savo knygoje „Vidinis traumos pasaulis: archetipinė žmogaus dvasios gynyba“ Donaldas Kalschedas neria į vidinio traumos pasaulio, koks jis skleidžiasi per sapnus, fantazijas ir psichoanalizės vyksme dalyvaujančių pacientų pastangas, gelmes; siekia parodyti, kaip žmogaus psichika atsiliepia į žalojančius gyvenimo įvykius: kas vyksta vidiniame pasaulyje, kai išoriniame gyventi tampa nepakeliama, ką apie vidinius psichikos objektų vaizdinius mums sako sapnai, ir, galiausiai, ką tie vidiniai vaizdiniai ir fantazijos kūriniai byloja apie stebuklingą gyvenimą gelbstinčią gynybą, leidžiančią išgyventi žmogaus dvasiai, kai grėsmę jai ima kelti griaunamoji traumos galia. Ieškant įžvalgų knygoje dažnai gręžiamasi į C. G. Jungo teoriją ir praktiką.

Dr. Donaldas Kalschedas (g. 1943) – klinikinis psichologas ir C. G. Jungo analitinės krypties psichoterapeutas, dėstantis JAV universitetuose, skaitantis paskaitas užsienio šalyse, užsiiminėjantis privačia praktika Albukerkėje, Naujosios Meksikos valstijoje. Jo mokslinių tyrinėjimų laukas – ankstyvosios traumų patirtys, vidinė savisaugos sistema ir archetipiniai gynybos mechanizmai, padedantys išvengti trauminio nerimo.

Novelių rinkinys „Nepažįstamosios laiškas“ stebina atviru intensyvumu ir pasakojimo polėkiu, kiekviena papasakotų istorijų – nepamirštama bei unikali. S. Zweigo veikėjai – laisvi, saviti, aistringi žmonės – ilgai slepia savo jausmus, kol, neištvėrę vienatvės, atsiveria net ir nepažįstamam klausytojui. Autorius atskleidžia, kokios paslaptys, psichologinės mįslės ar demonai gali glūdėti žmogaus širdyje ir kokios tragiškos kartais būna tų apraiškų pasekmės.

Stefanas Zweigas (1881–1942) – austrų rašytojas, dramaturgas, žurnalistas ir biografas, vienas raiškiausių XX a. austrų literatūros klasikų. Savo karjeros viršūnėje buvo vienas labiausiai verčiamų ir populiariausių autorių pasaulyje. Rašytojas išgarsėjo subtiliomis psichologinėmis novelėmis, jo kūryboje jaučiama Sigmundo Freudo psichoanalizės įtaka.

Edgar Allan Poe (1809–1849) – Amerikos gotikinių siaubo istorijų meistras, laikomas detektyvo ir mokslinės fantastikos žanrų pradininku. Puikiai įgudęs pasiekti ribinį psichologinį poveikį, rašytojas sukūrė ne vieną pasakojimą apie blogį, mirtį, terorą ir šiurpius košmarus, persmelktus paslaptingų jėgų, groteskiškų būtybių bei sunkiai įsivaizduojamų haliucinacijų.

„Auksinis vabalas“ – populiariausių autoriaus novelių rinkinys, kuriam pavadinimą suteikė dar autoriaus laikais skaitomiausiu jo kūriniu tapusi novelė.

„Manęs negąsdina pavojus, o tik neišvengiamas jo rezultatas – siaubas. Ir apimtas tokios nevilties – toksai bejėgis – aš jaučiu, kad anksčiau ar vėliau ateis valanda, kada prarasiu protą ir gyvybę kovoje su šiurpia šmėkla – BAIME.“

Françoise Sagan (tikrasis rašytojos vardas Françoise Quirez) – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir užėmusi deramą vietą XX a. prancūzų literatūroje. F. Sagan rašymo stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Françoise Sagan romanas „Truputis saulės šaltam vandeny“ pasirodė 1969 metais. Pagrindinis knygos veikėjas žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros, turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau staiga praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris jam tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio ir paisydamas gydytojo rekomendacijos pakeisti aplinką, jis bėga ieškoti atgaivos į savo sesers namus provincijoje.

Čia jis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau jiedviem grįžus į Paryžių, įgimtas mylimosios gerumas vis dažniau kertasi su Žilio lengvabūdiškumu. Netrukus ima atrodyti, kad šie santykiai pasmerkti, tarsi jų laimė būtų tiesiog saulės blyksnis šaltam vandeny...

Mažos žuvelės plaukioja paviršiuje, o didelės – gerokai giliau. Jei žvejosi dar gilesniuose vandenynuose – savo sąmonėje – pagausi didesnę žuvį.

Taip, tai to paties kino mistiko, „Tvin Pykso“ ir kitų aksominių sapnų bei sąmonės labirintų režisieriaus, tapytojo, spektaklių ir muzikos kūrėjo Davido Lyncho autobiografinė knyga. Joje apmąstomas kūrybinis jo gyvenimo nuotykis, jo ištakos bei įkvėpimo šaltinis – meditacija. Aptardamas kone visus savo filmus ir apskritai kūrybos principus autorius detaliai ir įtaigiai pasakoja apie tai, kaip transcendentinė meditacija (TM) išvedė jį į kūrybinę ir asmeninę tiesiąją – grynosios sąmonės – savęs – linkui.

„Silva rerum II“ – antrasis šios autorės romanas, tęsiantis Norvaišų šeimos istoriją. Audioknygoje išgirsite pasakojimą apie 1707–1710 metus. Karas, maras, badas, besaikė prabanga ir mirtinas alkis, švedų ir rusų kareiviai, žydai gydytojai, olandai kortuotojai, turkės sugulovės, prancūzės damos, užsispyrę žemaičiai ir ironiški vilniečiai, bevardis vienuolis, palaidojęs daugiau nei dvidešimt tūkstančių maro aukų, ir, žinoma, dar viena bajoriškos Norvaišų giminės karta. Tai – tarsi tikras „atminties detektyvas“, iš kurio bus galima sužinoti, kaip susiklostė ankstesnės kartos narių likimai, nors kai kurie jų yra tokie, kad panorus juos įrašyti į silva rerum – iš kartos į kartą perduodamą bajorų „šeimos knygą“ – ima drebėti ranka... Ar toks buvo visagalio Viešpaties planas? O gal visagalis tėra aklas atsitiktinumas? 

„Antroji „Silva rerum“ kitokia negu pirmoji – tačiau autorė vėl keri jau pažįstama takaus, įtraukiančio pasakojimo magija, ryškiais herojų paveikslais, sumaniai suaustomis siužeto gijomis ir ta nepakartojama nuodugniai dalyką išmanančio, protingo žmogaus intonacija, kuri suteikia Kristinos Sabaliauskaitės romanams reto žavesio. “
Rasa Drazdauskienė, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė

Audioknygoje „Silva rerum II“ skambėjo kompozitoriaus Gedimino Gelgoto kūrinys „Sanctifaction“, atliekamas Roman Patkolo (kontrabosas) ir Gedimino Gelgoto (balsas, fortepijonas). 

Taip pat Giacomo Puccini kūrinys „Quando M’en Vo“ („La Boheme“) iš Elektroninės operos fantazijos XYZ. Kompozicijos autoriai Mario Basanov ir Vidis, atlikėjai Asmik Grigorian (sopranas), Mario Basanov, Vidis. Vilnius City opera.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės XVII a. muzika iš leidyklos „Semplice“ išleisto albumo „Cantate Domino“: ,,Misae Paschale: Toccata‘‘, atliekama Balio Vaitkaus (vargonai) ir ,,Indica mihi‘‘, atliekama Vilmos Pigagaitės (sopranas), Nerijaus Masevičiaus (bosas) ir Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos (klavesinas).

Taip pat Antonio Vivaldi kūrinys fleitai ir styginiams, G minorinė, „La Notte“. Atlikėjai: Silvio Celeghin (vargonai), Margherita Gianola (fleita), dirigentas Francesco Fanna. Įrašų kompanija „Stradivarius Music“, www.stradivarius.it

Kompozitoriaus Giulio Caccini kūrinys: Amarilli mia bella, kurį atliko Max van Egmond (baritonas), Chris Farr  (klavesinas). Įrašų kompanija „Etcetera Records“.

Menotyros mokslų daktarė, žurnalistė Kristina Sabaliauskaitė 2008-aisiais debiutavo istoriniu romanu Silva rerum („Baltos lankos“). Kūrinys tapo tikru literatūriniu įvykiu Lietuvoje. Įvertintas kritikų ir kultūros istorijos specialistų, skaitytojus jis pavergė vaizdingumu ir sodria, turtinga kalba, pasakojančia apie autentišką XVII amžiaus (1659–1667 metų) atmosferą ir įvykius. Šmaikšti publicistės plunksna, grožiui ir detalėms atidi menotyrininkės akis ir humanitarės dėmesys epochos dvasinei istorijai – tai su niekuo nesupainiojamo autorės stiliaus dėmenys, teikiantys daugiasluoksnio skaitymo malonumą. 

2008-aisiais romanas „Silva rerum“ pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją ir buvo įtrauktas į Lietuvių literatūros instituto kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, o 2009-aisiais skaitytojų išrinktas Lietuvos Metų knyga ir kritikų oficialiai pavadintas viena įsimintiniausių dešimtmečio knygų.

„Šiandieninėje visuomenėje perfekcionizmas tapo galinga varomąja jėga: siekiama vis efektyvesnės optimizacijos, dar didesnio našumo, geresnio produktyvumo. Todėl daugelis žmonių ir verslų įsitraukia į nesibaigiančias beribės tobulybės paieškas: esame nepatenkinti geriausiais savo rezultatais, pasiektais tikslais, o pelnas, vadyba, paslaugos, kolegos, darbuotojai, asmeninė laimė ir sėkmė visada galėtų būti didesnė, geresnė, greitesnė, sklandesnė.

Šįkart kviečiame susipažinti su studija, kurioje perfekcionizmas nagrinėjamas ne kaip idealo siekis, o kaip nepaliaujamos pastangos ištobulinti tai, kas netobula. Knygoje „Tobulumo spąstai“ rašytojas Thomas Curranas, apžvelgdamas mokslinius ir ekonominius tyrimus, atskleidžia, kas iš tiesų skatina perfekcionizmo įsigalėjimą, kaip tai veikia įvairias gyvenimo grandis – nuo asmenybės iki ekonomikos. Jis pateikia įžvalgų ir patarimų, kaip ištrūkti iš perfekcionizmo spąstų.

Knygą rekomenduoju visiems, kuriems rūpi tvarus asmenybės ir visuomenės augimas, jaučiantiems nerimą, kad dirba, bendrauja ar kuria nepakankamai tobulai. Viliuosi, kad ji taps įrankiu mokantis valdyti savo lūkesčius, kad perfekcionizmas būtų ne nuolatinio nepasitenkinimo ir nesveiko konkuravimo variklis, o pagrindas priimant tvarius, racionalius, ramius sprendimus.“

Inga Skisaker

„Swedbank“ Lietuvoje vadovė

Thomas Curran – Londono ekonomikos mokyklos psichologijos profesorius, svarbaus tyrimo, kurį BBC įvertino kaip „pirmąjį, palyginusį kelių žmonių kartų perfekcionizmą“, autorius. Jo TED kalba apie perfekcionizmą sulaukė daugiau nei trijų milijonų peržiūrų.

Kapitalistinis realizmas laikomas populiariausia Marko Fisherio idėja. Jos pagrindu tapo Žižeko mintis, jog „lengiau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą“. Fisherio siekis šioje knygoje yra apžvelgti sąlygas, kurios verčia dabartinę sistemą laikyti neišvengiama. Jo išvados sukrečiančios: nors kapitalistinis realizmas pripažįsta, jog kapitalizmas nėra ideali sistema, tačiau įtaigiai verčia mus manyti, kad kitokia sistema yra tiesiog neįmanoma. To pasekmė – visuomenės su atrofavusiomis vaizduotėmis, ištisa psichologinių negalių puokšte ir bendra apatija.

VERIANTI NŪDIENOS EKONOMINĖS SISTEMOS ANALIZĖ

Nors pats Fisheris tapo kultiniu autoriumi dar pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje, derindamas akademinę veiklą su k-punk tinklaraščio rašymu, labiausiai jį išgarsino 2009 m. išleistas „Kapitalistinis realizmas“.

„Nevyniokime į vatą: Fisherio užkrečiančiai paskaitoma knyga yra tiesiog geriausia mūsų būklės diagnozė, kurią turime! Išblaivinantis kvietimas kantriai teorinei ir politinei veiklai.“

Slavoj Žižek

„Kapitalistinis realizmas nėra originaliai nukaltas terminas. Jis vartotas dar 7-ajame deš. Vokiečių pop atlikėjų ir Michaelo Schudsono knygoje Advertising, The Uneasy Persuasion, kur buvo parodijuojamas socialistinis realizmas. Nauja manojoje šio termino vartosenoje yra išplėsta – netgi perspausta – reikšmė, kurią jam suteikiu…“

Mark Fisher

„Mirties šokis“ – tai pirmoji Ihorio Mychailyšyno knyga, pasakojanti apie 2014 m. Ukrainos priešinimąsi Rusijos invazijai Donbase.

Ihoris Michailyšynas, pagal išsilavinimą advokatas, neturėdamas jokios karinės patirties tapo vienu pirmųjų savanorių, 2014 m. išėjusių ginti savo šalies. Ihoris ne tik pats dalyvavo 2013 m. gruodžio mėn. Maidane prasidėjusiuose protestuose, tačiau grodamas pianinu, pastatytu tiesiai ant ardomo aikštės grindinio, pavojaus akivaizdoje įkvėpė ir kitus žmones. Rusijai 2014 m. vasarį įsiveržus į Ukrainą, jis išėjo ginti savo šalies, o po liūdnojo Ilovaisko mūšio nelaisvėje praleido 119 dienų. Baigęs karinę tarnybą Ihoris baigė fortepijono specialybę Kijevo muzikos akademijoje ir rašė knygas. Tačiau, deja, nauju gyvenimu ilgai pasidžiaugti neteko. Po plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje, pareigos šaukiamas, Ihoris vėl išvyko į karštus taškus ginti savo šalies.

Netikėtai mirus mamai, du berniukai susiduria su nepakeliamu liūdesiu, nuklojusiu visą jų butą Londone. Jų tėtis, Tedo Hugheso kūrybos tyrinėtojas, melancholiškas, vietos nerandantis romantikas, mąsto apie tuštumos paženklintą ateitį. Jiems tenka dorotis su laiku, nustojusiu tekėti, ir skausmu, stambiu tarsi koks padaras.

Staiga, pritrauktas iš toli juntamo gedulo, į duris pasibeldžia Varnas, tapsiantis aukle, gydytoju, psichologu, šarlatanu, juokdariu, lizdo gynėju. Lyg anarchistiška Merė Popins, Varnas krečia šunybes, provokuoja, bet ir rūpinasi, padeda ištverti sielvartą. Laikui bėgant, skausmui liekant praeity, šis mažytis šeimos lizdas ima gyti.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ – chameleoniškas, daugiabalsis britų rašytojo Maxo Porterio debiutas. Tai drąsi knyga apie gedėjimą, mirties prisijaukinimą, vaizduotę ir kalbos galią, pilna netikėto humoro ir poetinių šėlionių.

„Tamsios sielvarto plunksnos“ įrodo, kad knygos, literatūra ir poezija gali mus išgelbėti… Tai didingas ir skausmingas šeimos sielvarto įprasminimas.“

Los Angeles Times

„M. Porteris yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų pasaulyje. Kodėl? Todėl, kad jis visada užduoda svarbiausius klausimus, o paskui randa būdų – pasitelkdamas naujoviškas struktūras ir unikalų balsą – į juos atsakyti rūpestingai, sutelkdamas visą savo dėmesį, taip, kad pasaulis atrodo keistesnis ir mielesnis (arba mielesnis, nes keistesnis).“

George Saunders

„Stulbinančiai gera... Knyga įtrauks kiekvieną, kuris kada nors ką nors mylėjo, ką nors prarado arba ir viena, ir kita. Ji labai liūdna ir labai juokinga.“

Robert Macfarlane

Ryškusis prancūzų postimpresionistas Paulis Gauguinas gimė 1848-ųjų revoliucijos Prancūzijoje metais ir nerami to laiko dvasia nepaliko kūrėjo visą gyvenimą. Mylėtas arba nekęstas, savitą požiūrį į pasaulį ir tapybą reiškęs menininkas išgarsėjo pirmykštės idilės paieškomis, gyva vaizduote ir ryškia palete. Ne mažiau žymus anglų rašytojas ir dramaturgas Williamas Somersetas Maughamas (1874–1965) pasiskolino jos spalvų. Taip, remiantis Paulio Gauguino gyvenimo ir kūrybos faktais, gimė vienas ryškiausių rašytojo romanų „Mėnulis ir skatikas“. 

Jaudinančios istorijos apie genialumą, menininko sielą ir likimus, kuriuos ji paliečia, centre – dramatiška Čarlio Striklendo gyvenimo ir kūrybos istorija. Visą gyvenimą dirbęs Londono biržoje, sulaukęs brandaus amžiaus jis vieną dieną paliko žmoną ir vaikus, metė turtus ir prestižinį darbą bei atsidavė nenumaldomai aistrai tapyti. Paskui savo meninę viziją išvyko į bohemiškąjį Paryžių, vėliau įsikūrė Taityje, kur apsigyveno su čiabuve moterimi, ir, nepaisant skurdo bei ligos, sukūrė nuostabiausius ir mistiškiausius savo paveikslus.

Naujausia pasaulyje pripažinto italų kilmės aktoriaus ir maisto fanatiko Stanley’io Tucci knyga „Skonis“ – intymūs, sąmojingi ir žavingi gyvenimo, kuris sukasi apie virtuvę ir maistą, memuarai. 

„Skonis“ pasakoja apie italų maisto kultūrą, vaikystę, praleistą Vestčesteryje, aktorystę, Niujorką, filmų kūrimą, meilę, užgimusią per vakarienę, komandinį darbą su žmona, meistraujant valgius krūvai vaikų. Kiekvienas šios gastronominės kelionės – per laimingus ir sunkius laikus, per aukščiausios klasės patiekalus ir klaikiai sudegintus eksperimentus – kąsnis yra vienodai širdingas ir gardus. Firminio Stranley’io Tucci humoro kupina knyga patiks garsių šefų, maisto kritikų ir rašytojų knygų mėgėjams – visiems, kas žino, kokią galią turi namuose gamintas maistas. 

,,Per maistą ir šeimos gyvenimo scenas Tucci atskleidžia asmeninę gyvenimo istoriją ir šlovina visa, ką ragaujame. Pasakojimais apie žemės riešutų sviesto sumuštinius vaikystėje, Maino omarus, tobulus kokteilius Negroni, žmonos keptų bulvių ir daugybės kitų patiekalų receptus jis buria mus prie savo stalo. Ateikite alkani ir ištroškę. Maisto, kokteilių, paskalų ir linksmų istorijų.‘‘ 

YOTAM OTTOLENGHI

„Kas siekia pažinti išorinį pasaulį, tas galės džiaugtis, žiūrėdamas į vandenį. Kas rūpinasi doroviniu tobulumu, tas pasirinks kalnus. Vienas – nuolatos judantis, kitas sklidinas vidinės ramybės. Vienas džiugina įvairove, kitas pastovumu.“ 

Konfucijus

Konfucijus (tikrasis vardas 孔丘, Kong Qiu) – kinų filosofas, politikas, mokytojas ir konfucianizmo pradininkas, gyvenęs 551-479 m. pr. Kr., kurio mokymai darė didelę įtaką Azijos tautų civilizacijoms, kultūroms, filosofijai, visuomenėms. Konfucijaus filosofijoje pabrėžiama individo ir valdžios moralė, teisingumas, mokymosi ir tobulėjimo svarba. 

Konfucijui būdingi giliareikšmiai posakiai, kurie neretai turi ne vieną prasmę, todėl reikalauja išsilavinimo. Visgi paviršinę mintį suprasti įmanoma ir kiekvienas ją gali interpretuoti pagal savo vertybių sistemą ir pasaulėžiūrą. Manoma, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl būtent konfucianizmas suklestėjo Šimtų filosofinių mokyklų laikotarpiu bei, taip ilgai išsilaikęs, tapo neatsiejama Kinijos kultūros dalimi.

„NEW YORK TIMES“ BESTSELERIS NR. 1

Klinikinė psichologė dr. Nicole LePera savo praktikoje neretai susidurdavo su nemalonia tiesa: tradicinė psichoterapija ne visuomet pajėgia išspręsti visas psichologines problemas. Norėdama geriau padėti pacientams – ir sau pačiai – ji ėmė plėtoti gyvenimo filosofiją, sujungiančią psichinę, fizinę ir dvasinę žmogaus gerovę. Kai pajuto, kaip smarkiai žmogų keičia šis naujas požiūris, ėmė dalintis savo patirtimi „Instagram“ platformoje, pasivadinusi holistine psichologe (angl. „holistic psychologist“). Netrukus dr. N. LePeros paskyra tapo „Instagram“ sensacija, dabar ją seka beveik 7 milijonai žmonių.

Anot dr. N. LePeros, holistinė psichologija leidžia suprasti, kad „fiziniai ir psichologiniai simptomai – tai žinutės, o ne diagnozės visam gyvenimui“. Remdamasi naujausiais įvairių mokslinių sričių tyrimais, dr. N. LePera rodo, kad neigiamos patirtys ir vaikystės traumos sukelia fizinius sutrikimus, skatina žalingas reakcijas į stresą. Dėl jų mes įstringame kopriklausomybės, emocinės nebrandos ir traumos pančiuose, jaučiamės nelaimingi, nepatenkinti – net ligoti.

Knygoje pateikiami itin praktiški holistiniai metodai, padedantys išsilaisvinti iš destruktyvaus elgesio ciklo ir susikurti sąmoningumu bei rūpinimusi savimi grįstą gyvenimą. Dr. N. LePeros aprašomi fiziniai ir psichologiniai pratimai pakeis ne tik jūsų požiūrį į psichikos sveikatą, bet ir tai, kaip galite patys sau padėti.

„Pasauliui reikia šios knygos! <...> Ne visuomet galime kontroliuoti, kas mums nutinka, bet Nicole davė mums žemėlapį, kuriuo galime vadovautis ir reaguoti į viską pirmiausia galvodami apie savo gerovę ir vidinę ramybę.“
Lewis Howes

Nicole LePera (Nikolė Lepera) – įgijo klinikinės psichologės išsilavinimą prestižiniame Kornelio universitete, JAV. Ji taip pat studijavo Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje (Niujorke) ir Filadelfijos psichoanalizės institute. Dr. LePera įkūrė virtualią sveikatingumo platformą „SelfHealers Circle“ ir tarptautinę bendruomenę „SelfHealers“, kurios nariai vadovaujasi steigėjos išpopuliarintais holistinės psichologijos principais. „Padėk sau“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu ir jau pasirodė daugiau nei 30 pasaulio šalių.

APIE AFRIKOS ŽMONES IR ŽVĖRIS. Visi atsakymai į klausimą, kodėl verta aplankyti ir pažinti Afriką

„Afrika – tai jausmas. Afrika – tai emocija. Afrika – tai vaikystėje skaitytų nuotykių knygų įsikūnijimas. Siurprizas, kuris laukia už posūkio. Netikėtumas".

Gabrielė Štaraitė – egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet’’ bendraturtė ir vadovė, knygos „Į Aziją su meile" autorė – kviečia į pažintinę kelionę po lietuvių pamažu atrandamą Afriką.

„Į Afriką – tą, kuri yra už Sacharos ir kurią taip pat dar galima vadinti juodąja Afrika, – pirmą kartą nuvykau kone atsitiktinai – ne dėl to, kad būčiau labai norėjusi. Važiavau be didelių lūkesčių ir nesitikėjau, kad kelionė labai skirsis nuo kelionių po Aziją ar Lotynų Ameriką. Bet skyrėsi. Nors mano pirmoji pamatyta šalis – Etiopija – yra daugiausia kultūrinė ir istorinė kryptis, tačiau jau pirmosios kad ir negausiai sutiktos antilopės, taip pat zebrai, krokodilai ir beždžionės pažadino didelį norą pamatyti kuo daugiau laukinių gyvūnų. Tada jau viena Afrikos šalis keitė kitą: Botsvana ir Namibija, Madagaskaras ir Uganda, Svazilandas (Esvatinis) ir Pietų Afrikos Respublika, Tanzanija ir Kenija – visos jos gali pasirodyti panašios, nes kas gi gali skirtis safariuose ar pravažiuojamų kaimų lūšnelėse? Bet skiriasi. Afrikoje kasdien junti nuotykio skonį: vis nauji susitikimai ir dar nematyti gyvūnai. Skiriasi net brūzgynai ir žemės spalva. Skiriasi namų formos ir genčių charakteriai. Tik šypsenos tokios panašios. Ir panašus džiaugsmas pažįstant skirtingą Afriką.

Šią knygą rašiau todėl, kad man nepatinka, kaip Afrikos žemynas yra nuvertinamas. Kad nurašomas ten net neapsilankius, nepasidomėjus. Tad skaitykite ir važiuokite. Pažinkite ir tik tada pasakykite, ką galvojate".

„Pradėjęs skaityti „Apie Afrikos žmones ir žvėris" užsisvajojau – prisiminiau visoje Afrikoje tvyrantį medžio anglių dūmų kvapą, mėlynus palisandramedžių žiedus ir žirafos siluetą besileidžiančios saulės šešėlyje. Jau metus nebuvau, pagalvojau. Man vėl laikas į Afriką.

Išsamesnės knygos lietuviškai apie Afriką tiesiog nėra ir mažai lietuvių pažįsta šį žemyną geriau už Gabrielę. Nuo istorijos ir politikos iki genčių, regionų ir gyvūnų – knyga kupina įdomiausių istorijų, tikslių įžvalgų ir puikių praktinių patarimų. Tai nėra nei standartinis kelionių vadovas, nei nuobodi monografija – tai nuostabus pasakojimas, surašytas Afriką labai gerai pažįstančio ir labai mylinčio žmogaus".

Liudvikas Andriulis, telekomunikacijų verslo ekspertas ir influenceris

Dažnai renkamės sprendimus, kurių nenorėtume rinktis. Užmiršome apie vidines sienas, kurias statėme siekdami įtikti visuomenei ir parodyti, kad esame normalūs, kaip visi. Ir jau seniai pamiršome, kaip už tų sienų verkia mūsų širdis, kiekvieną dieną laukianti, kada gi galės pasidžiaugti savo laisvu pasirinkimu.

Kada imsite rinktis gyvenimą, o ne pataikavimą? Kada pradėsite gyventi sau, o ne dėl naudos? Kviečiu jus į kasdieninę dvasios kelionę vidinės laisvės ir tiesos link. Keliausime pakylėtomis mintimis, kiekvienam nešime šviesą, kiekviename sutiktame žmoguje matysime tik gėrį, kiekvienoje akimirkoje įžvelgsime didžiausią pasaulio stebuklą, džiaugsimės šia diena, džiaugsimės savimi, saule ir vandeniu, paukščiuku ir vabalėliu, rasos lašeliu ir vandenynu.

Te šioje kelionėje į vidinių lobių karalystę jūsų vedlys bus širdis.

Ar tu esi laisvės, ramybės, palaimos ieškotojas? Ieškai tikrumo?

Gal išbandei daug praktikų ir ieškai toliau? O gal tau pažįstamas jausmas, kada pats sau tyliai kuždi, kad niekur ir nenukeliavai, kad širdies kelias ne tau? O nuėjai taip toli...

Gal visgi verta palikti viską taip, kaip suradai čia atvykęs, taip, kaip buvo? O gal palik pasaulį pačiam pasauliui?

Jei taip, tada šią akimirką kviečiu tave būti atvirą sau ir tapti laisvą tiesiog dabar. Laisvą nuo visų pasaulio nuomonių ir koncepcijų, nuo lūkesčių ir išvadų, nuo gailesčio ir nerimo, laisvą nuo pačios laisvės. Kas, jei aš tau pasakysiu, kad "laisvė" taip pat yra koncepcija, kuri tave vėl supančios naujomis "laisvės" tiesomis? Kur eisi tada? Nenusimink, viskas jau yra gerai, kviečiu tave niekur daugiau neiti, nieko neieškoti, kviečiu grįžti namo. Grįžkime kartu.