Menas ir architektūra

Kodėl pasaulio turtingieji ir galingieji – prezidentai, diktatoriai, milijardieriai – taip mėgsta didingą architektūrą? Nori parodyti galią, sukelti pasigėrėjimą, įbauginti ar įsiamžinti pastatuose ir taip priartėti prie nemirtingumo? 

Žymus britų kuratorius, redaktorius ir architektūros kritikas Deyan Sudjic knygoje Galios architektūra žvalgosi po pasaulio galingųjų ir jų architektų susitikimų užkulisius ir narplioja po pastatų fasadais slypintį politikos, pinigų ir architektūros santykį. Kritiškas ir istoriškai informatyvus Sudjiciaus balsas lydi skaitytoją po plačią galios architektūros geografiją – nuo Hitlerio Germanijos iki Rockefellerių Niujorko, nuo Husseino Bagdado iki Mao Pekino. 

Analizuodamas architektūrą kaip komunikacijos priemonę ir žmogaus psichologijos išraišką, autorius klausia, kokių tikslų statydami pastatus siekia individai ir visuomenės, ką architektūra gali papasakoti apie mūsų aistras, baimes, visuomenę apibrėžiančius simbolius ir gyvenimo būdo formas. 

Literatūros ir šaltinių sąrašas, pastabos

Knygoje „Kaip skaityti meną“ menotyros mokslų daktarė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė kviečia jaunus žmones, šeimas ir visus, kurie domisi ar nori pradėti domėtis menu, kartu pasimokyti KAIP SKAITYTI MENĄ. Nes tik mokant perskaityti jo kalbą galima labiau gėrėtis, labiau MATYTI MENĄ.

Meno kūriniai, kurie aprašomi šioje knygoje, yra iš įvairių šalių ir laikotarpių, įvairuojantys nuo priešistorinių iki mūsų laikų, tačiau jie visi yra Lietuvoje: muziejuose ir bažnyčiose, viešose vietose, miestuose ir miesteliuose. Jie šioje knygoje išrikiuoti chronologine seka – nuo seniausio iki naujausio, kad būtų galima susidaryti įspūdį, kaip vystėsi menas laikui bėgant. 

Tačiau tai nėra išsami pasaulio ar Lietuvos dailės istorija. Autorė rinkosi jai įdomius kūrinius, kuriuos aptardama galėjo daugiau papasakoti ir apie techniką, ir apie stilių, ir apie kūrinį lydėjusius kitus meno reiškinius ar kontekstą – aplinkybes, kuriomis kūrinys atsirado. 

Tad ši knyga – tai raktų ryšulėlis, kurį turint rankose ir būnant akistatoje su meno kūriniu galima bandyti atrakinti jame glūdinčias ikonografijos prasmes ir įdomybes, suprasti meno kūrinį jo žanro ir laikmečio kontekste. O svarbiausia – mokytis žvelgti įdėmiai ir nebijant klausti.

Kristina Sabaliauskaitė 1993–1999 m. dirbo Lietuvos nacionaliniame muziejuje, 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje įgijo menotyros mokslų daktarės laipsnį, o 2019 m. jai buvo suteiktas Garbės daktarės vardas. Ji studijavo Londono Warburgo institute, stažavo Europos nacionaliniuose muziejuose, „Sotheby’s“ aukcione Londone. 

Kristinos Sabaliauskaitės prozos kūriniai – tetralogija „Silva rerum“ (2008–2016) ir dilogija „Petro imperatorė“ (2019–2021) – sulaukė didelio užsienio skaitytojų dėmesio, pakartotinių leidimų, apdovanojimų ir kritikų pripažinimo. Prancūzijos leidykla „Gallimard“ 2024 m. Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorę“ išleido prestižinėje nedidelio formato literatūros klasikos serijoje „Folio“ – romanas tapo pirmąja lietuvių kalba parašyta šios serijos knyga.

Lietuvoje „Silva rerum“ ciklo romanai pelnė tokius literatūros įvertinimus kaip Jurgos Ivanauskaitės premija (2008), Metų knyga (2009, 2011), Liudo Dovydėno premija (2015). Autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Lietuvos skaitytojai, 2018 m. rinkdami 100 šimtmečio knygų, tetralogijai skyrė trečią vietą.

2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“. 

Kristina Sabaliauskaitė taip pat yra Abiejų Tautų premijos laureatė (2021) ir Vilniaus garbės pilietė (2023).

Spalva yra mūsų vaizduotės pigmentas, kuriuo mes spalviname pasaulį. Pranokstanti didžiausią miestą, sudėtingiausią mechanizmą, gražiausią paveikslą, spalva galbūt ir yra didžiausias žmonijos atradimas.

Mūsų ryšys su spalvomis – nepaprastas. Suteikiame joms reikšmes, asociacijas ir savybes, kurios per tūkstantmečius kito ir kurios apima daugybę kultūrų, žemynų, kalbų. Britų meno istorikas, BAFTA nominantas ir laidų vedėjas James Fox savo knygoje Pasaulis pagal spalvą išskiria 7 pagrindines spalvas – juodą, raudoną, geltoną, mėlyną, baltą, violetinę ir žalią – atskleisdamas kiekvienos jų pagrindinę idėją. 

Autorius pasakoja, kaip įvairūs istoriniai įvykiai darė įtaką spalvų reikšmių kismui; ką šios besiformuojančios reikšmės atskleidė apie jų kūrėjus; kokias žmonių viltis, baimes, išankstinius nusistatymus ir rūpesčius jos parodė.  J. Fox tyrinėja daugelį meno istorijos etapų – nuo bronzos amžiaus aukso dirbinių iki Turnerio, Ticiano, Yveso Kleino kūrybos. Knygoje susipina literatūra, filosofija, kinas, archeologija ir kiti menai – nuo Monet iki Marko Polo, nuo ankstyvųjų japonų tapybos tušu meistrų iki Šekspyro, Gėtės bei Džeimso Bondo.

Pasaulis pagal spalvą – tai ne tik istorija apie spalvas, bet ir pasakojimas apie žmones ir mūsų vietą visatoje: po kalbos, spalvos yra didžiausias kultūrinės reikšmės nešėjas. 

„Ši knyga – tarsi dienoraštis: atvira, nuoširdi ir taikli. Tai Vido pokalbiai su savimi ir skaitytojais nebijant pripažinti padarytų klaidų, atrandant savo stiprybes ir dalijantis patarimais, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą.“

Algis Kriščiūnas, menininkas  

„Nuostabi knyga. Iš tiesų gyvenime viskas paprasta, o kūrybiškumas gyvena pas visus. Tik vieniems geriau sekasi į žodžius ar melodijas sudėti tai, ką jaučia visi. Ši knyga patiks ne tik Vido fanams, bet ir kitiems, besidomintiems savimi bei pasauliu. Labai smagu rasti visas natas ir dainų žodžius. Mūsų su vaikais mėgstamiausia daina – „Pažiūrėk į mane, mama“. Einu mokytis groti.“

Beata Nicholson, gero gyvenimo ambasadorė

„Ponios ir ponai, atkeliauja naujas literatūros žanras – bareikizmas! Kai vienoje vietoje susijungia muzika, dinamika ir gyvenimiška išmintis, išeina wow rezultatas! Beje, knygoje kažkas pripaišė ir prirašinėjo markeriu, bet gal čia tik mano egzemplioriuje…“

Tomas Dirgėla, rašytojas

„Nežinau, kaip apsakyti tą jausmą, bet pirma reakcija buvo tokia: „Du klausytojai? O dabar pilna arena? Kaip jis tai padarė?“ Įkvėpimas kiekviename puslapyje ir noras, kad knyga nesibaigtų. Labai patiko patarimų skiltis – kiekvienas įtraukia apmąstyti ir savo gyvenimą. Ne apkrauna, o įpučia pozityvo ir noro pajudėti iš vietos. Kokia dovana yra kūrybos užkulisiai, istorijos, kaip gimė dainos ir natos! Knyga tokia tikra ir pulsuoja gyvenimu, apie kurį kartais mes visi pasvajojame: šeima, meilė, draugystė, pasiekimai ir galiausiai tiesiog laimė.“

Ieva Zasimauskaitė, dainininkė

„Vidas – kosminis vyrukas. Kartais galvoju, kad jis čia atskrido trumpam ir turi misiją, kurios pats nežino. Pasakyti, kad Vidas yra superenergingas „žmogus orkestras“, – tai pasakyti, ką visi ir taip žino. Bet versdamas puslapį po puslapio su istorijomis, nuotraukomis, nuoširdžiais patarimais, niūniuodamas mintyse dainas vis galvojau, kad kažkas tame sraute pribloškia… Nuginkluoja. Aš neprisimenu nė pusės tiek savo gyvenimo akimirkų – net kažkaip supavydėjau… Ir tada supratau: mes prisimename akimirkas, kai prisiliečiame prie savo tikrųjų gelmių. Kai sielos šypsosi matydamos, kad prieš mus atsiveria tai, ką visada turėjome, kuo esame apdovanoti. Vidas yra kūrėjas. Kiekviena daina – tai vidinis blyksnis, nušvietęs ne tik jį, bet ir tuos, kurie buvo šalia. Tuos, kurie paskui dainuoja kartu koncerte. Kiekviena daina – daugiau nei daina, tai įamžinta magiška akimirka, tapusi istorija, apaugusia prisiminimais ir gyvenimo kvapais. Ir aš lyg suprantu Vido magiją: jis be galo myli tai, ką daro, jis atiduoda visą save. Gal kitaip nemoka – gal tik taip gali nors trumpam atgauti kasdienybės pavogtus sparnus? Dalykai iš meilės virsta stebuklais. Tai suprantu. Bet nesuprantu, kaip jis gali spėti mylėti ir daryti tiek daug. Gal jis tikrai iš kosmoso? Va ir knygas jau pradėjo rašyti.“

Robertas Petrauskas, rašytojas, istorijos pasakotojas 

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto. „Vaikštomas miestas“ pateikia dešimt paprastų žingsnių, kurių dėka gyvenimas jūsų mieste gali tapti gerokai kokybiškesnis.

Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.

„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto.

Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

Walks in Christian Vilnius is the first comprehensive cultural guide of multiconfessional and multinational Vilnius. It is often emphasized that Vilnius is a city in which Christianity, Judaism and Islam each found their place. But equally remarkable is the way in which Eastern and Western, or Greek and Latin, Christianity have closely co-existed in the capital of Lithuania over many centuries, an exceptional phenomenon in Europe. This book covers both the heritage and the present situation of Eastern and Western Christianity in Vilnius, explaining the long-forgotten meanings of cultural values distant from modern life and drawing connections with contemporary experience.

This is not a book about the history of Christianity in Vilnius or Lithuania, although it contains plenty of historical references. Rather, it is an attempt to see in Vilnius not just the beauty of the city, but also its meaning, and to find connections between the fine artistic forms with the faith which has grown deep into its culture, narratives, symbols and signs.

The book is intended for walks that single out topics associated with the religious life of the city in the urban fabric of Vilnius. The genre of walks also serves as an indication of another peculiarity of the book: it is not just a guidebook, but also a personal story with plenty of impressions, opinions and memories.

The fabric of Lithuanian history and culture, which has been torn many times, has preserved these unbroken threads which, like the mythical threads of Ariadne, can help one find the way to the sources of life-giving water, without which Vilnius would not be what it is – one of the great cities of Europe.

Irena Vaišvilaitė

Irena Vaišvilaitė (born 1954) is a cultural historian and former Lithuanian Ambassador to the Holy See, who is a professor at Vilnius University Faculty of History. Her field of study is cultural history between the 17^th and 20^th centuries. She is particularly interested in the religious aspects of culture.

Aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sudarytoje rinktinėje rasite septynių garsių Lietuvos muzikos kūrėjų dainų žodžius ir natas. Visi septyniasdešimt kūrinių pateikti su autorių patvirtintomis pirštuotėmis ir akordais, pritaikyti muzikuoti ne tik patyrusiems, bet ir pradedantiesiems.

Knygoje – gražiausios Giedriaus Arbačiausko, Sauliaus Bareikio, Andriaus Kaniavos, Alinos Orlovos, Domanto Razausko, Kosto Smorigino ir Gedimino Storpirščio dainos.

Leidykla „Baltos lankos“ ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pristato visuomenei mažai žinomo, bet labai įdomaus menininko Vincento Vasiliausko (1895–1989) kūrybą. Dailininko 125-osioms gimimo metinėms leidžiama knyga „Vincentas Vasiliauskas – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ (sudarė Vaidotas Žukas). V. Vasiliausko spalvingas gyvenimas ir jo menas yra netikėtas kultūros reiškinys, nes visi paveikslai nutapyti autoriui perkopus 73 metus. Iki mirties jis sukūrė apie 400 kūrinių, stebinančių savitu žvilgsniu į artimą aplinką, perteikiančių ilgametį domėjimąsi daile ir gilią pagarbą kultūros pasauliui. Dar sovietmečiu 40 V. Vasiliausko kūrinių įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kita kūrybos dalis priklauso dailininko šeimai, giminei.

Trumpuose knygos esė mintis apie šį žmogų dėsto dailės istorikė prof. Giedrė Jankevičiūtė, dailės kritikė Birutė Pankūnaitė, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus muziejininkė Vilma Kilinskienė, literatūrologas ir leidėjas Saulius Žukas.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad per nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuvos architektūroje įvyko kur kas daugiau nei per visą XX amžių. Šią prielaidą architektūros istorikai patvirtins arba paneigs ateityje, tačiau tiesos, kad šie dvidešimt metų šalies architektūrai buvo labai reikšmingi, tikriausiai nepaneigs niekas. Nepriklausomybės dvidešimtmetis Lietuvoje nusėtas architektūrinių praradimų randais ir atradimų perlais, urbanistinėmis grimasomis ir idėjų proveržiais.
Ši knyga – tai pirmasis bandymas surinkti žinias, subjektyvias nuomones ir patirtį apie tai, kas įvyko Lietuvos architektūroje per šį laikotarpį, ir parodyti tikrovę ateičiai taip, kaip ją mato šios kasdienybės istorijos dalyviai.

Tomas Grunskis – humanitarinių mokslų daktaras, pedagogas, praktikuojantis architektas, studijos AEXN vadovas, mokslinių ir publicistinių straipsnių autorius. Mokslinių interesų laukas – miesto morfologija, urbanistika, eksperimentinė architektūra. Nuo 1997 m. dėsto VGTU Architektūros fakultete.

Julija Reklaitė – parodų architektė, VGTU doktorantė, VDA lektorė. 2009–2012 m. vadovavo viešajai įstaigai „Architektūros fondas“, su kolegomis inicijavo architektūros kultūros projektus, tarp jų ir „Architektūros [pokalbių] fondą“, kurio pokalbių ciklas yra šios knygos priešistorė. Mokslinių bei mokslo populiarinimo straipsnių autorė, viena iš leidinio Vilnius 1900-2012. Naujosios architektūros gidas sudarytojų.

„20 nepriklausomybės metų“ – tai knygų serija, skirta svarbiausiems procesams, įvykusiems Lietuvoje per nepriklausomybės 20–metį, apžvelgti.