Menas ir architektūra

„Vaikštomas miestas“ – tai manifestas, įkvepiantis kurti pėstiesiems draugiškas miesto erdves bei skatinantis pirmenybę teikti žmonėms, o ne automobiliams. Pasitelkdamas subtilų humorą bei aštrias įžvalgas, Speckas išskiria šiuolaikinių miestų trūkumus bei pateikia 10 paprastų žingsnių, kurie gali padėti kuriant tvirtą modernaus miesto bei jo gyventojų draugystę.

Nors knygoje dominuoja pavyzdžiai iš JAV, joje pateikiamos įžvalgos pritaikomos kiekvienam šiuolaikiniam miestui. „Vaikštomo miesto“ puslapiuose vertingų idėjų atras ne tik miesto planuotojai ar architektai, bet ir kiekvienas miesto gyventojas, norintis gyventi patogiame mieste.

Kaip urbanistas ir miestų planuotojas Jeffas Speckas visą savo profesinę karjerą paskyrė tam, kad padėtų miestams klestėti. Po trijų dešimtmečių ieškojimų jis priėjo išvados, jog gyvenimo kokybė mieste labiausiai priklauso nuo vieno dalyko – miesto pritaikymo žmogui, nepriklausomam nuo transporto.

Jeffas Speckas yra miesto planuotojas bei architektas, kuris ilgos, tris dešimtemčius trukusios karjeros metu priėjo išvados, jog pagrindinis veiksnys, lemiantis miestų klestėjimą, yra vaikščiojimui palankių sąlygų sukūrimas. Tačiau, nepaisant šios išvados, kurią paremia įvairių tyrimų rezultatai,, šiandien didelėje dalyje pasaulio miestų vis dar karaliauja automobiliai.

Kinas – ne tik filmai. Tai daugybės žmonių darbas, komercinės ir autorinės strategijos bei skirtingi būdai rodyti ir žiūrėti. Šį kartą fokuse atsiduria moterys – šiapus ir kitapus ekrano, matomos ir ilgą laiką beveik nepastebėtos Lietuvos kine: tiek ankstyvuosiuose filmuose, tiek sovietmečio kūryboje, tiek šiandienos kino praktikose.

Ši knyga – dešimties straipsnių rinktinė – pirmą kartą lietuviško kino kontekste lyties problematiką gvildena iš trijų skirtingų perspektyvų. Kokiu statusu kino gamyboje dalyvauja moterys – antrosios režisierės, montuotojos ar kostiumų dailininkės? Kaip galime perskaityti komercinį, autorinį, dokumentinį kiną ir videomeną, jei dėmesį kreipiame į lyčių vaidmenis? Ir kaip lytis atsiskleidžia konkrečiuose filmuose, žvelgiant iš skirtingų teorinių perspektyvų?

„Kaip kameros žvilgsnis sureguliuotas, taip ir matysime kine rodomą pasaulį; kaip medžiaga sumontuota, tokios reikšmės ir ims formuotis; kokius kultūrinius įgūdžius žiūrėti kiną turime, tokią kino patirtį ir kaupsime. Todėl ir šios knygos žvilgsnį į kiną fokusuoja du dalykai. Pirmiausia lyties problematika: nagrinėjame, kaip keičiasi kino istorija ir jos apmąstymo būdai, jei žvelgiame per moterų – kūrėjų, žiūrovių, vaizdinių – prizmę. Ir antra, daugiadiscipliniškumas: knygos autorės ir autoriai ateina iš istorijos, filologijos, dailėtyros, psichologijos ir kinotyros kontekstų, tad jų teorinė optika ryškina vis kitokias kino ir lyties svarstymo galimybes.“

Knygos sudarytojos Natalija Arlauskaitė, Lina Kaminskaitė

„Knygoje „Fokuse: moterys Lietuvos kine“ tarpdalykinė tyrėjų komanda iš kritinės ir feministinės perspektyvos pažvelgia į paraštėse paliktus Lietuvos kino istorijos fragmentus – nuo XX a. pradžios iki šių dienų. <…> Šia studija žengiamas svarbus žingsnis ugdant Lietuvoje modernų, reflektyvų, transnacionalinį požiūrį į kiną ir vizualumą. Knyga bus įdomi ir naudinga ne tik kinotyros ir vizualumo ekspertams, studentams, bet visiems, besidomintiems iki šiol neatrasta lietuviškojo kino istorija.“

Kultūros istorikė, TSPMI profesorė Violeta Davoliūtė

Natalija Arlauskaitė – Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė, tyrinėja istorinę vaizduotę fotografijoje, kine ir šiuolaikiniame mene, Antrojo pasaulinio karo ir sovietmečio vizualumą, medicinos vaizdiniją, feministinę kino teoriją, kritinę ir medijų teoriją. Stažavosi ir vykdė tyrimus Edinburgo universiteto Priešakinių tyrimų institute, Konstancos, Niujorko, Krokuvos Jogailaičių ir kituose universitetuose.

Lina Kaminskaitė – kino ir kultūros istorikė, audiovizualinių medijų tyrinėtoja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, 2019–2020 m. Utrechto universiteto afilijuotoji mokslininkė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja. Tyrinėja kino rodymo ir žiūrėjimo praktikas, kino vietą kultūros ir kasdienybės istorijoje, kino ir medijų sąveiką. 

Knygoje nagrinėjama Pirmosios Lietuvos respublikos (1918–1940) pramonės architektūra, per kurią atskleidžiami industrializacijos ir modernizacijos aspektai, ryškiai atsispindėję miestų ir kraštovaizdžio kaitoje, naujų pramonės šakų steigimo sunkumai, procesuose dalyvavusios asmenybės ir pramonės architektūros savitumas. Tekstą praturtina ir papildo beveik 300 istorinių iliustracijų.

„Kai papasakojau pažįstamiems architektams, kad rašau knygą apie pramonės architektūrą, jie ilgokai suko galvą, kas ją galėtų simbolizuoti. Tyrimų laboratorija? „Pieno centro“ rūmai Laisvės alėjoje? O gal Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio miškuose? Kas išliko ir ką mes apie tai žinome? Ką be „smetoniško sviesto“ žinome apie tarpukario Lietuvos industrializaciją ir kodėl, mano manymu, yra svarbu apie tai žinoti?“
Marija Drėmaitė apie knygos idėją

„Didesnės antikomunistinės knygos nesu skaitęs – joje labai vaizdžiai pademonstruota, ko netekome po 1940-ųjų.“
Profesorius Alfredas Bumblauskas

„...(knyga) mums išsamiai atskleidžia ir įtaigiai papasakoja apie pačią tarpukario Lietuvą. Atrodytų, lyg ir viskas paprasta, tačiau tai atlikta taip, kaip dar niekas iki šiol nėra atskleidęs ir papasakojęs.“
Istorikas Norbertas Černiauskas, bernardinai.lt

Marija Drėmaitė yra architektūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė. Tyrinėja XX a. architektūrą, modernizmą, domisi architektūros ir pramonės paveldu.

Rasa Antanavičiūtė tyrinėja istoriją, kad suprastų ir paaiškintų šiandienos procesus. Knygoje „MENAS IR POLITIKA“ ji nuosekliai pasakoja apie Vilniaus viešųjų erdvių simbolinio ženklinimo raidą 1895–1953: nuo vėlyvosios Rusijos imperijos iki stalininės Sovietų Sąjungos. Skaitytojams prieš akis iškyla aikštės ir paminklai, gimę iš skirtingų politinių paskatų, atskleidžiama, kaip viena kitą keitusios valdžios įsivaizdavo ir formavo miestą. Vaizdų tekstą dar labiau pagyvina virš 150 Vilniaus kaitą iliustruojančių archyvinių nuotraukų ir atvirukų iš Lietuvoje ir svetur sukauptų atminties institucijų rinkinių. Kai kurie vaizdai publikuojami pirmą kartą.

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, nuo 2011 m. yra Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos vykdomoji direktorė.

„...knyga leidžia pajusti, kad valdžių pageidavimų, propagandinių programų vietą uždominavo verslo interesai. Nepaisant to, (...) ši monografija prieina išvadą, kad paminklų gyvenimas Vilniuje ne ilgesnis nei žmogaus."

Monika Krikštopaitytė, 7 meno dienos

„Autorė yra talentinga meno istorikė ir ne mažiau talentinga pasakotoja. Atverdama naujus Lietuvos istorinės sostinės pažinimo horizontus Antanavičiūtė įtikinamai parodo, kaip devyni politiniai režimai skubėjo pakeisti miesto aplinką, kad pasisavintų svarbiausias Vilniaus viešąsias erdves."

Giedrė Jankevičiūtė, meno istorikė

„Kodėl mums vis dar svarbus simbolinis reprezentavimas? Kokiu pagrindu kuriame atmintį? Kaip memorialai rašo istoriją? Ar paminklai yra praeities šmėklos O gal priešingai – mūsų neurotiškos dabarties simptomai? Savalaikė, argumentuota ir išsamiu tyrimu pagrįsta Rasos Antanavičiūtės knyga susieja meno ir politikos dimensijas, kurios leidžia užduoti (į-) ir (iš)paminklinimo kartėlį lydinčius klausimus. "

Kristupas Sabolius, filosofas

„Šios knygos svarbi žinia gali nuteikti pesimistiškai – pasirodo, Vilnius jau daugiau nei šimtą metų užkeiktas ginčytis dėl memorialinių paminklų. Bet knygos turinys nuteikia optimistiškai: autorė tiesiog meistriškai atskleidžia šią netikėtai įdomią miesto dramą, – tai ekspertinis žvilgsnis į 20 a. pirmos pusės atminties politiką pačia geriausia prasme. Ir kiekvienas, kas knygą perskaitys, prisidės prie prakeiksmo išsklaidymo. "

Tomas Vaiseta, rašytojas ir istorikas

Menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė kuruoja šiuolaikinio meno projektus, vadovavo Vlniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijai, dalyvauja steigiant Vilniaus miesto muziejų. Jos vadovaujamas projektas „Saulė ir jūra“ 2019 m. Venecijos meno bienalėje Lietuvai pirmąkart atnešė prestižinį „Auksinį liūtą“. 2020 m. Rasai Antanavičiūtė buvo paskirta Vyriausybės kultūros ir meno premija. 

Pirmą kartą 1933 m. pasirodžiusioje ir į dešimtis kalbų išverstoje esė „Odė šešėliams“ vienas iškiliausių japonų rašytojų Jun’ichirō Tanizaki skaitytojus kviečia panirti į prieblandą. Atsigręždamas į architektūrą, teatrą, muziką, maistą ir net tualetų dizainą, Tanizaki tyrinėja japonų estetiką, per šimtmečius neatsietą nuo šešėlių žaismo. Tačiau XX a. pradžioje Japonijoje plitusios inovacijos iš Vakarų – pirmiausia elektros lemputė – metė rimtą iššūkį senajai kultūrai.

Šis meistriškai parašytas tekstas nusilenkia tradicinei japonų estetikai: jos tamsai, medžiagiškumui, meditatyvumui. Tačiau tarp eilučių – ir ne be Tanizaki šypsnio – kelia klausimus apie mūsų aplinką keičiantį technologinį progresą, Vakarų ir Rytų supriešinimą bei estetinę nepriklausomybę. Ar įmanoma nugrimzti į vidinį šešėlių pasaulį, kai aplink plieskia prožektorių šviesos?

„Tanizaki stojasi už šio kūrinio kaip už kaukės. Atrodo, kad kalba Tanizaki, tačiau kalba kaukė, t. y. pats kūrinys. Kaip ir kituose kūriniuose, taip ir šiame jis ne teigia, bet supriešina, ironizuoja, hiperbolizuoja ir pokštauja.“

Architektūros tyrėja dr. Eglė Bazaraitė

„Grožis yra sunkiai pamatuojamas dalykas, ir ši odė japoniškai estetikai nėra taisyklių rinkinys. Tai poezija apie kasdienę aplinką ir buitį. Nuostabiai belaikė ir universali.“

Architektė Aistė Galaunytė

Jun'ichirō Tanizaki (谷崎 潤一郎, Tanizaki Jun'ichirō) laikomas vienu iškiliausių japonų modernizmo rašytojų, savo kūryboje tyrinėjusių sparčią XX a. Japonijos visuomenės kaitą bei takoskyras tarp vakarietiškos ir rytietiškos kultūrų. Už nuopelnus Japonijos kultūrai Tanizaki apdovanotas ne vienu prestižiniu apdovanojimu, tarp kurių 1949 m. įteikta Imperatoriškoji premija. 1964 m. Tanizaki tapo pirmuoju japonų rašytoju, išrinktu Amerikos vaizduojamųjų menų ir literatūros akademijos (American Academy of Arts and Letters) garbės nariu, tais pačiais metais nominuotas Nobelio premijai. Nuo 1965 m. kasmet už literatūrinius nuopelnus Japonijoje teikiamas Tanizaki vardo prizas.

Walks in Christian Vilnius is the first comprehensive cultural guide of multiconfessional and multinational Vilnius. It is often emphasized that Vilnius is a city in which Christianity, Judaism and Islam each found their place. But equally remarkable is the way in which Eastern and Western, or Greek and Latin, Christianity have closely co-existed in the capital of Lithuania over many centuries, an exceptional phenomenon in Europe. This book covers both the heritage and the present situation of Eastern and Western Christianity in Vilnius, explaining the long-forgotten meanings of cultural values distant from modern life and drawing connections with contemporary experience.

This is not a book about the history of Christianity in Vilnius or Lithuania, although it contains plenty of historical references. Rather, it is an attempt to see in Vilnius not just the beauty of the city, but also its meaning, and to find connections between the fine artistic forms with the faith which has grown deep into its culture, narratives, symbols and signs.

The book is intended for walks that single out topics associated with the religious life of the city in the urban fabric of Vilnius. The genre of walks also serves as an indication of another peculiarity of the book: it is not just a guidebook, but also a personal story with plenty of impressions, opinions and memories.

The fabric of Lithuanian history and culture, which has been torn many times, has preserved these unbroken threads which, like the mythical threads of Ariadne, can help one find the way to the sources of life-giving water, without which Vilnius would not be what it is – one of the great cities of Europe.

Irena Vaišvilaitė

Irena Vaišvilaitė (born 1954) is a cultural historian and former Lithuanian Ambassador to the Holy See, who is a professor at Vilnius University Faculty of History. Her field of study is cultural history between the 17^th and 20^th centuries. She is particularly interested in the religious aspects of culture.

Aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio sudarytoje rinktinėje rasite septynių garsių Lietuvos muzikos kūrėjų dainų žodžius ir natas. Visi septyniasdešimt kūrinių pateikti su autorių patvirtintomis pirštuotėmis ir akordais, pritaikyti muzikuoti ne tik patyrusiems, bet ir pradedantiesiems.

Knygoje – gražiausios Giedriaus Arbačiausko, Sauliaus Bareikio, Andriaus Kaniavos, Alinos Orlovos, Domanto Razausko, Kosto Smorigino ir Gedimino Storpirščio dainos.

Leidykla „Baltos lankos“ ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus pristato visuomenei mažai žinomo, bet labai įdomaus menininko Vincento Vasiliausko (1895–1989) kūrybą. Dailininko 125-osioms gimimo metinėms leidžiama knyga „Vincentas Vasiliauskas – snaiperis, krautuvininkas, tapytojas“ (sudarė Vaidotas Žukas). V. Vasiliausko spalvingas gyvenimas ir jo menas yra netikėtas kultūros reiškinys, nes visi paveikslai nutapyti autoriui perkopus 73 metus. Iki mirties jis sukūrė apie 400 kūrinių, stebinančių savitu žvilgsniu į artimą aplinką, perteikiančių ilgametį domėjimąsi daile ir gilią pagarbą kultūros pasauliui. Dar sovietmečiu 40 V. Vasiliausko kūrinių įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus, kita kūrybos dalis priklauso dailininko šeimai, giminei.

Trumpuose knygos esė mintis apie šį žmogų dėsto dailės istorikė prof. Giedrė Jankevičiūtė, dailės kritikė Birutė Pankūnaitė, M. K. Čiurlionio dailės muziejaus muziejininkė Vilma Kilinskienė, literatūrologas ir leidėjas Saulius Žukas.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.