Gausiai iliustruotame leidinyje glaustai išdėstyta Vilniaus universiteto istorija nuo šios aukštosios mokyklos ištakų iki mūsų dienų, paminėtos ryškiausios asmenybės ir jų nuveikti darbai.
„Lithuania on First Acquaintance“ („Pirmoji pažintis su Lietuva“) – tai teminių pažintinių knygų serija, kuria siekiama glaustai, bet įvairiapusiškai pristatyti skirtingus Lietuvos profilius. Šios serijos knygose stengiamasi ne sukurti oficialius ir labai išsamius Lietuvos portretus, o pateikti asmeniškesnį ir laisvesnį požiūrį pasirinktomis temomis, todėl įdomios informacijos jose ras net ir tie, kas jau yra atradę Lietuvą.
Serija skirta visiems, norintiems geriau pažinti savitą ir įdomią mūsų šalį.
„Lithuania on first acquaintance“ is a themed series of books aimed at presenting a concise but diversified introduction to various aspects of Lithuania. The series is designed for those who wish to get to know this unique and interesting country.
Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.
– Kęstutis Nastopka „Skaitymo strategijos“
– Saulius Žukas „Rimvydo Šilbajorio Tarybų Lietuva“
– Žibuntas Mikšys „Mano jaunystė“
– Ericas Landowskis „Po dvidešimties metų“
– Algirdas Julius Greimas „Figūratyvinė semiotika ir plastinė semiotika“
– Maurice Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologija. Pratarmė“
– Jūratė Levina „Sally Poter Orlando: apie tekstinės tapatybės matmenis (ne)literatūriškame kine“
– Danutė Bacevičiūtė „Užrašytas pokalbis“ (seminaras)
– Vygantas Aleksandravičius, Danutė Bacevičiūtė, Eigirdas Gudžinskas, Mintautas Gutauskas, Gintautė Lidžiuvienė, Dalia Pailiukevičiūtė, Nerija Putinaitė, Arūnas Sverdiolas, Marija Vabalaitė „ Mirtis ir laikas: pasyvumo ištakų link“ (seminaras)
– Hans-Georg Gadamer „Hermeneutinė klausimo pirmenybė“ (seminaras)
– Gediminas Rudis „Dinamizmo troškulys“, „Valstybės saugumo policijos valdininko J. Šabano 1934 12 07 raportas“
– Neringa Mikalauskienė „Prarastos savaitės beieškant: 2006 metų „Baltų lankų“ stovyklos atmintis“
– Daiva Laurinėnaitė „2006 metų Santaros-Šviesos konferencijos trupiniai, trupinėliai“
– Arūnas Sverdiolas „Viską atradęs savyje“
– Vytautas Kavolis „Maištininkų mitologijos“
– Algis Mickūnas „Baisioji gražuolė“
– Marija Gimbutienė „Monstriškoji Venera“
– Alphonso Lingis „Ttuantin-suyo“
– Thomas P. Kasulis „Keturios tradicinės japonų kalbos filosofijios“
– Algirdas Julius Greimas „Pro memoria Lietuvos prezidentui“
– Imelda Vedrickaitė „Portreto detalės Antano Škėmos prozoje bei dramose“
- Gintaras Grajauskas „World in your pocket“
- Nerijus Milerius „Gyvenimo pagreičių ir sulėtėjimų teritorijos“
- Rimas Žilinskas „Kaip mes suvokiame šiuolaikinę savo literatūrą“
- Gintautas Mažeikis „Lietuvos šiuolaikinės dailėtyros strategijos ir poetika“
- Arūnas Gelūnas „Tvarka ir laisvė“
- Jurgis Pakerys „Klaida kalba“
- Laurynas Katkus „Nepilnamečių planeta“
- Paulo Teixeira „Eilėraščiai“
- Umberto Eco „Trys pelėdos ant komodos“
Leidinyje aprašomi pagrindiniai Lietuvos istorijos epizodai nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos. Mūsų šalies istorija skleidžiasi Europos istorijos kontekste. Daug dėmesio skiriama kasdieniam žmonių gyvenimui (darbams ir šventėms, būstui, mitybai). Bene pirmą kartą dėmesys sutelkiamas į vaikus istorijoje: kokie senovėje buvo jų žaidimai, auklėjimo sistema, mokyklos ir elementoriai, kaip gyveno ir valdė mažamečiai kunigaikščiai ir karaliai. Pasak prof. Alfredo Bumblausko, pagrindinis autorių tikslas – papasakoti istoriją, regimą vaiko akimis, ir išmokyti pastebėti istorijos, kultūros ženklus savo kasdienėje aplinkoje. Senovės palikimas siejamas su dabartimi: pagonybės pėdsakai vietovardžiuose, reliktai šventėse, bibliniai ženklai, Užgavėnių kaukės, „Kaziuko“ širdys ir t. t. Atskleidžiami praeities ir mūsų laikų visuomenės skirtumai bei panašumai. Knygoje apstu įdomių, dar negirdėtų mūsų krašto istorijos faktų. Juos autoriai stengiasi pateikti žaismingai ir intriguojamai, kad pakurstytų jaunųjų skaitytojų smalsumą. Leidinį praturtina gausi vaizdinė medžiaga, puikūs dailininkų Šarūno Miškinio ir Rimo Valeikio piešiniai. Iliustracijos – labai svarbi knygos dalis, nes žadina vaizduotę ir padeda pasijusti praeityje tarsi čia ir dabar. Kad susidarytų visuminis senosios Lietuvos vaizdas, knygoje stengtasi integruoti kelias disciplinas: istoriją, religijotyrą, etnologiją, tautosaką, dailę, literatūrą. Tai leidžia geriau suprasti istorinius procesus.
Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, bet ir nestandartinėmis užduotimis, žadinančiomis mokymosi motyvaciją, ugdančiomis pilietiškumą ir vertybes, skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus. Pavyzdžiui, daug erdvės istorinei vaizduotei atsakant į klausimus: „Kodėl kryžiuočiai nuo puolančių lietuvių slėpėsi danskeryje?“, „Ar buvo verta kautis Žalgirio mūšyje?“, „Ar devynmetis valdovas gali būti savarankiškas?“, „Ar pasibaigus Renesanso epochai humanistai išnyko? Ar esama humanistų mūsų laikais?“, „Kodėl prie Liublino unijos akto tiek daug antspaudų?“, „Kodėl priešai bijodavo kautis su husarais?“, „Kokių naujovių radosi Lietuvoje?, kai čia apsigyveno jėzuitai?“. Užduotys yra ir individualios, ir atliekamos poromis ar grupėmis, jos integruotos ir diferencijuotos. Leidinyje gausu įdomių istorijos šaltinių, prie jų irgi pateikiama skirtingo pobūdžio užduočių, padedančių įprasti skaityti senuosius dokumentus. Didaktinė ir metodinė medžiaga ne tik padės mokytojui parengti temą, bet ir įtrauks mokinį, skatins domėtis ir pažinti, kritiškai vertinti socialinius procesus, o kultūros paveldą suvokti kaip savastį ir saugoti. Taip randasi pasididžiavimas savo kraštu, pilietiškumas ir pagarba didelius darbus nuveikusioms praeities kartoms.
Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.
„Fenomenologinė filosofija ir jos šešėlis – labai kompetentingai ir kūrybiškai parašyta fenomenologinės filosofijos apybraiža, beveik nereikalaujanti iš skaitytojo specialių žinių, o tiktai dėmesio ir susikaupimo. Ji puikiai pritaikyta lietuvių skaitytojams, bus labai naudinga besigilinantiems į dabartinę filosofiją ar tiesiog ja besidomintiems visų humanitarinių mokslų studentams.“
Prof. dr. Arūnas Sverdiolas
„Knyga pateikia fenomenologijos kilmės ir principų išaiškinimą, o kartu papildo naujausia fenomenologine mintimi, – tomis diskusijomis, kurios svarbios šiuolaikinei fenomenologijai. Nors atrodytų, kad pristatomos diskusijos taip pat nėra naujos – pvz., diskusijos su dekonstrukcija, struktūralizmu, postmoderniąja filosofija, – tačiau tai virsta svarbiu įnašu ir parodymu, ne tik kaip fenomenologija yra kritikuojama, bet kaip į kritiką atsakoma kritika, apnuoginančia „priešininkų“ prielaidas ir parodančia fenomenologijos pagrindų tvirtumą. Ši kritika parodo pačios fenomenologijos galimybes ir kaltinimų metafizika silpnumą.“
Doc. dr. Mintautas Gutauskas
Šioje knygoje kalbama ne tik apie fenomenologinę filosofiją, bet ir apie jos šešėlį. Fenomenologijos šešėlio metaforą reiktų suprasti dvejopai. Pirmiausia šešėlio metafora nurodo į pačios fenomenologijos neįsisąmonintus resursus. Ilgą laiką fenomenologija buvo suprantama kaip jau įveiktas etapas, kaip įvairių egzistencializmo, hermeneutikos ir struktūralizmo filosofijų priešistorija. Šiandien padėtis keičiasi ir galima kalbėti ne tik apie fenomenologinio sąjūdžio bendrąsias prielaidas, bet ir apie egzistencializmo, hermeneutikos ir struktūralizmo įsišaknijimą fenomenologijoje. Tačiau pastebima ir kita tendencija, su kuria sietina antroji fenomenologijos šešėlio prasmė. Filosofai, sekdami vėlyvojo Martino Heideggerio ar Emanuelio Levino idėjomis, gręžiasi į tai, kas naikina patį subjektą. Akcentuojama pasąmonė, beasmenė kalba, ideologijos arba galios struktūros, kurios nustelbia subjekto sąmonės sąmoningumą ir paverčia patį subjektą manipuliacijos objektu. Taigi antrąja prasme fenomenologijos šešėlis yra suprantamas kaip bandymas redukuoti pačią fenomenologiją į nesąmoningumą ir į anonimiškumą, t. y. į tokią situaciją, kurioje nebėra subjekto, galinčio įsisąmoninti savo patirtį ir prisiimti atsakomybę.
„Filosofija atlieka visad labai aktualią funkciją – kuria konceptus. Niekas kitas už ją šito padaryti negali. <…> Šiandien žodžius "konceptas" ir "kūrybiškas" savinasi informatika, komunikacija, komercinė reklama, ir tie "konceptų kūrėjai" – įžūli padermė, kuri pardavimo aktą pateikia kaip aukščiausią kapitalistinę mintį, prekės cogito. Tokių galių akivaizdoje filosofija jaučiasi menka ir vieniša, bet jeigu jai ir teks mirti, tai ji mirs iš juoko.
Manau, filosofijai netrūksta nei publikos, nei sklaidos, tačiau ji – tarytum pogrindinis mąstymas, nomadinė mąstymo būsena. Vienintelė komunikacija, kurios galėtume norėti, – tai Adorno modelis: butelis jūroje, arba Nietzsche's modelis: vieno mąstytojo paleista ir kito pakelta strėlė.“
„Derybos“ – pirmoji lietuvių kalba pasirodžiusi Gilles'io Deleuze'o knyga, kurioje su vieno reikšmingiausių XX amžiaus prancūzų filosofo idėjomis ir darbais supažindinama jo paties lūpomis. Knygoje surinkti 1972–1990 metais daryti interviu, keletas pratarmių atskleidžia nomadinį Deleuze'o mąstymą ir yra puikus įvadas į jo filosofiją, kuri padarė didžiulę įtaką tokioms disciplinoms kaip psichoanalizė, estetika, kino teorija, kultūros studijos.
Francois Lyotard’as knygoje „Postmodernus būvis“ išplečia postmodernizmo sąvoką ir nagrinėja naująją mokslo, technologijų, menų būklę, technokratijos reikšmę, informacijos srauto valdymo būdus. Knygos pagrindinė tema – valdžios įteisinimas ir žinojimo pagrindimas šiuolaikinėje visuomenėje. Loytard’as itin didelę reikšmę teikia kalbai. Jo manymu, postmodernaus žinojimo pasaulį galima traktuoti kaip kalbinį žaidimą: kalbėti, vadinasi, dalyvauti žaidime, kurio tikslas yra naujų ir nuolat kintančių socialinių ryšių kūrimas.
Naujasis knygos leidimas lietuvių kalba pasirodo pataisytas ir papildytas pratarme, kurioje raginama iš naujo įvertinti Lyotard’o filosofijos recepciją Lietuvoje ir aktualumą šiandien.
Alphonso Lingis – lietuvių kilmės filosofas, Pensilvanijos universiteto filosofijos profesorius, į lietuvių kalbą išverstų knygų „Nieko bendra neturinčiųjų bendrija“ (1997), „Pavojingos emocijos“ (2002) bei keliolikos veikalų anglų kalba, tarp jų „The Imperative“ (1998), „Trust“ (2004), „Body Transformations“ (2005), „The First Person Singular“ (2007), „Violence and Splendor“ (2008) autorius. Pasaulyje jis taip pat žinomas ir kaip puikus prancūzų filosofų Maurice’o Merleau-Ponty ir Emmanuelio Levino knygų vertėjas į anglų kalbą. Alphonso Lingis savo tekstuose mintis išsako paprastai, įdomiai interpretuoja pamatinius filosofijos veikalus, aprašo skirtingų kultūrų patirtis.
Knygą „Bendra kalba, paskiri balsai“ sudaro tekstai, parašyti remiantis 2003 metais Vilniuje skaitytų paskaitų ciklu. Paskaitose svarstomi pasitikėjimo, pagarbos, tarpasmeninės komunikacijos ir kiti aktualūs naujosios praktinės filosofijos klausimai.