Kiti mokslai

– Kęstutis Nastopka „Skaitymo strategijos“
– Saulius Žukas „Rimvydo Šilbajorio Tarybų Lietuva“
– Žibuntas Mikšys „Mano jaunystė“
– Ericas Landowskis „Po dvidešimties metų“
– Algirdas Julius Greimas „Figūratyvinė semiotika ir plastinė semiotika“
– Maurice Merleau-Ponty „Suvokimo fenomenologija. Pratarmė“
– Jūratė Levina „Sally Poter Orlando: apie tekstinės tapatybės matmenis (ne)literatūriškame kine“
– Danutė Bacevičiūtė „Užrašytas pokalbis“ (seminaras)
– Vygantas Aleksandravičius, Danutė Bacevičiūtė, Eigirdas Gudžinskas, Mintautas Gutauskas, Gintautė Lidžiuvienė, Dalia Pailiukevičiūtė, Nerija Putinaitė, Arūnas Sverdiolas, Marija Vabalaitė „ Mirtis ir laikas: pasyvumo ištakų link“ (seminaras)
– Hans-Georg Gadamer „Hermeneutinė klausimo pirmenybė“ (seminaras)
– Gediminas Rudis „Dinamizmo troškulys“, „Valstybės saugumo policijos valdininko J. Šabano 1934 12 07 raportas“
– Neringa Mikalauskienė „Prarastos savaitės beieškant: 2006 metų „Baltų lankų“ stovyklos atmintis“
– Daiva Laurinėnaitė „2006 metų Santaros-Šviesos konferencijos trupiniai, trupinėliai“

Ši knyga skirta literatūrinio teksto sandaros, jo ryšių su kontekstu, literatūrinės reikšmės formavimosi aptarimui. Knygos pabaigoje pateikiamos kelių eilėraščių ir dviejų prozos kūrinių analizės ir interpretacijos. Pratęsiant „Literatūros teorijos“ pirmą dalį, kuri aprėpė literarūrą iki XIX amžiaus pabaigos, antroje dalyje kalbama – tiesa, su keliomis išimtimis – apie XX amžiau literatūrą.

– Arūnas Sverdiolas „Viską atradęs savyje“
– Vytautas Kavolis „Maištininkų mitologijos“
– Algis Mickūnas „Baisioji gražuolė“
– Marija Gimbutienė „Monstriškoji Venera“
– Alphonso Lingis „Ttuantin-suyo“
– Thomas P. Kasulis „Keturios tradicinės japonų kalbos filosofijios“
– Algirdas Julius Greimas „Pro memoria Lietuvos prezidentui“
– Imelda Vedrickaitė „Portreto detalės Antano Škėmos prozoje bei dramose“

– D. Kuolio knygos „Asmuo, tauta, valstybė“ aptarimas
– Hayden White „Naratyvumo vertė“
– Dainora Pociūtė „Protestantų giesmės“
– V. Sirutavičius „Bausmė XIX a. Lietuvoje“
– Hans Georg Gadamer „Istoriškumas“
– Leonidas Donskis „Miestas Lietuvoje“
– Dalia Satkauskytė „T. Venclovos eilėraštis“
– J. Čartokaitė-Inčiūrienė „Išgyventi per vokiečių okupaciją (atsiminimai)“

- Gintaras Grajauskas „World in your pocket“
- Nerijus Milerius „Gyvenimo pagreičių ir sulėtėjimų teritorijos“
- Rimas Žilinskas „Kaip mes suvokiame šiuolaikinę savo literatūrą“
- Gintautas Mažeikis „Lietuvos šiuolaikinės dailėtyros strategijos ir poetika“
- Arūnas Gelūnas „Tvarka ir laisvė“
- Jurgis Pakerys „Klaida kalba“
- Laurynas Katkus „Nepilnamečių planeta“
- Paulo Teixeira „Eilėraščiai“
- Umberto Eco „Trys pelėdos ant komodos“

Šioje knygoje surinktos literatūros mokslo studijos, kritikos straipsniai, atskirų kūrinių interpetacijos padeda susidaryti išsamesnį poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos vaizdą, interviu su poetu atskleidžia jo gyvenimo ir kūrybos kontekstą. Tai gera paspirtis literatūros mokytojui, studentui, moksleiviui, apsktritai visiems, besidomintiems lietuvių literatūra, jos interpretacijos klausimais.

Kodėl Lietuvoje keliamos dvi vėliavos: tautinė trispalvė ir senąją Lietuvą atstovaujanti istorinė vėliava su Vyčiu raudoname fone? Koks santykis tarp šių vėliavų, koks ryšys tarp senosios ir naujosios Lietuvos? Apie visa tai kalbama II Lietuvos istorijos dalyje „Ilgasis XIX amžius“.

Ši dalis tęsia pasakojimą apie Lietuvos praeitį paaugusiems žmonėms, paaugliams, bet ji tikrai bus įdomi ir istorija besidomintiems suaugusiems. Pagrindinis knygos autorių tikslas – papasakoti istoriją, regimą paauglio akimis ir išmokyti pastebėti istorijos, kultūros ženklus savo kasdienėje aplinkoje.

II Lietuvos istorijos dalis skirta XIX amžiui. Šis amžius – tai pereinamasis laikas nuo senosios Lietuvos istorijos, kuri baigėsi Abiejų Tautų Respublikos padalinimu 1795 m., iki naujosios, tautinės Lietuvos atsiradimo 1918 vasario 16 d. Tai kovų už valstybės laisvę ir tautinio atgimimo laikai. Mums svarbu parodyti, kaip per šį amžių pasikeitė tiek Lietuvos, tiek ir lietuvio supratimas.

Kaip ir pirmoje istorijos dalyje daug dėmesio skiriama kasdieniam žmonių gyvenimui, skirtingų kultūrų sąsajoms, istorinių asmenybių likimams. Knygoje apstu įdomių, dar negirtėtų mūsų krašto istorijos faktų, nematytų vaizdų. Jie pateikiami intriguojamai, kad pakurstytų jaunųjų skaitytojų smalsumą. Tai padeda perprasti Lietuvos istoriją, ugdo pilietiškumą ir vertybes, skatina savarankiškai tyrinėti, kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

Istorikų Alfredo ir Mangrido Bumblauskų „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga“ antroji dalis skirta XIX amžiui. Čia kalbama apie tai, kaip per šį amžių pasikeitė Lietuvos ir lietuvio supratimas, aptariama tų laikų kultūra, lietuvių padėtis, kovos už laisvę, tautinės savimonės formavimasis, svarbių to laikotarpio asmenybių likimai. Knyga ypač gausiai iliustruota, pritaikyta jaunajam skaitytojui, bet įdomi ir suaugusiems, paranki mokytojams.

Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, taip pat užuominomis skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus.

Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

Leidinyje aprašomi pagrindiniai Lietuvos istorijos epizodai nuo seniausių laikų iki XVIII a. pabaigos. Mūsų šalies istorija skleidžiasi Europos istorijos kontekste. Daug dėmesio skiriama kasdieniam žmonių gyvenimui (darbams ir šventėms, būstui, mitybai). Bene pirmą kartą dėmesys sutelkiamas į vaikus istorijoje: kokie senovėje buvo jų žaidimai, auklėjimo sistema, mokyklos ir elementoriai, kaip gyveno ir valdė mažamečiai kunigaikščiai ir karaliai. Pasak prof. Alfredo Bumblausko, pagrindinis autorių tikslas – papasakoti istoriją, regimą vaiko akimis, ir išmokyti pastebėti istorijos, kultūros ženklus savo kasdienėje aplinkoje. Senovės palikimas siejamas su dabartimi: pagonybės pėdsakai vietovardžiuose, reliktai šventėse, bibliniai ženklai, Užgavėnių kaukės, „Kaziuko“ širdys ir t. t. Atskleidžiami praeities ir mūsų laikų visuomenės skirtumai bei panašumai. Knygoje apstu įdomių, dar negirdėtų mūsų krašto istorijos faktų. Juos autoriai stengiasi pateikti žaismingai ir intriguojamai, kad pakurstytų jaunųjų skaitytojų smalsumą. Leidinį praturtina gausi vaizdinė medžiaga, puikūs dailininkų Šarūno Miškinio ir Rimo Valeikio piešiniai. Iliustracijos – labai svarbi knygos dalis, nes žadina vaizduotę ir padeda pasijusti praeityje tarsi čia ir dabar. Kad susidarytų visuminis senosios Lietuvos vaizdas, knygoje stengtasi integruoti kelias disciplinas: istoriją, religijotyrą, etnologiją, tautosaką, dailę, literatūrą. Tai leidžia geriau suprasti istorinius procesus.

Pagalba mokytojui
Pasitelkus šią knygą galima paįvairinti mokymo procesą, praturtinti pamokų medžiagą ne tik intriguojančiais siužetais ar įdomiais faktais, bet ir nestandartinėmis užduotimis, žadinančiomis mokymosi motyvaciją, ugdančiomis pilietiškumą ir vertybes, skatinančiomis savarankiškai tyrinėti, vertinti istorijos faktus. Pavyzdžiui, daug erdvės istorinei vaizduotei atsakant į klausimus: „Kodėl kryžiuočiai nuo puolančių lietuvių slėpėsi danskeryje?“, „Ar buvo verta kautis Žalgirio mūšyje?“, „Ar devynmetis valdovas gali būti savarankiškas?“, „Ar pasibaigus Renesanso epochai humanistai išnyko? Ar esama humanistų mūsų laikais?“, „Kodėl prie Liublino unijos akto tiek daug antspaudų?“, „Kodėl priešai bijodavo kautis su husarais?“, „Kokių naujovių radosi Lietuvoje?, kai čia apsigyveno jėzuitai?“. Užduotys yra ir individualios, ir atliekamos poromis ar grupėmis, jos integruotos ir diferencijuotos. Leidinyje gausu įdomių istorijos šaltinių, prie jų irgi pateikiama skirtingo pobūdžio užduočių, padedančių įprasti skaityti senuosius dokumentus. Didaktinė ir metodinė medžiaga ne tik padės mokytojui parengti temą, bet ir įtrauks mokinį, skatins domėtis ir pažinti, kritiškai vertinti socialinius procesus, o kultūros paveldą suvokti kaip savastį ir saugoti. Taip randasi pasididžiavimas savo kraštu, pilietiškumas ir pagarba didelius darbus nuveikusioms praeities kartoms.

Pagalba mokiniui
Leidinys ne tik sudomins mūsų valstybės istorija, patenkins žinių troškimą, bet ir padės mokytis: prie paauglio patirčių priartinta medžiaga, vaizduotę žadinančios užduotys leis daug lengviau perprasti mokykloje dėstomas Lietuvos istorijos temas, įpratins kritiškai vertinti įvairius procesus, greičiau atrasti reiškinių ir įvykių sąsajas, pagaliau – apmąstyti savo kartos uždavinius ir vietą garbingų Lietuvos kartų grandinėje.

„Velnio dienoraštyje“ tiriami artimo Hitlerio bendražygio ir vieno iš Trečiojo reicho ideologijos architektų Alfredo Rosenbergo asmeninio dienoraščio užrašai, pasakojama kone detektyvinė jo dingimo ir suradimo 2013 m. istorija.

Pirmiausia Rosenbergo dienoraštis buvo rastas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje paslėptas vienoje Bavarijos pilyje – 500 puslapių, atskleidžiančių tamsiausius žmogaus, padėjusio pamatus Holokaustui, sąmonės užkampius. Niurnbergo tribunolo metu dienoraštis buvo analizuotas, tačiau, Rosenbergui įvykdžius mirties bausmę, paslaptingai dingo. Amerikiečiai autoriai Robertas K. Wittmanas ir Davidas Kinney knygoje pasakoja apie daugiau nei dešimtmetį trukusias dienoraščio paieškas ir atskleidžia mažai žinomas Rosenbergo užrašų detales.

Knygoje aprašomų veikėjų biografijos ir asmeninė patirtis gyvai perteikia Pirmąjį pasaulinį karą pralaimėjusios Vokietijos būklę, socialinį ir politinį jos vaizdą, detaliai vaizduoja katastrofa pasibaigusį nacionalsocialistų iškilimą į valdžią, jų siekius, motyvaciją, tarpusavio ryšius ir intrigas. Dokumentinis pasakojimas moksliniu tikslumu parodo Vokietiją ir pasaulį XX a. supurčiusius įvykius.

„Stulbinamas mokslinis ir kartu detektyvinis tyrimas.“
Kirkus Reviews

„Praturtinantis pasakojimas. Jame ne tik šviežiai ir itin išsamiai parodomas Alfredo Rosenbergo vaidmuo vykdant Holokaustą, bet ir atskleidžiamas nuostabus, nors ir painus, istorijos tyrinėjimo ir jos užrašymo pasaulis.“
Neal Bascomb

„Perskaičius šią knygą prieš akis bauginamai aiškiai iškyla Alfredo Rosenbergo asmenybė. „Velnio dienoraštyje“ per plauką išsaugotas Rosenbergo dienoraštis interpretuojamas meistriškai. Tai intriguojamas skaitinys visiems, besidomintiems nacių Vokietija.“
Jack El-Hai

Robert K. Wittman – amerikiečių rašytojas, buvęs FTB kultūros nusikaltimų tyrimų ekspertas.
David Kinney – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, Pulicerio premijos laureatas.

Krzysztofas Buchowskis (Kšyštofas Buchovskis, gim. 1969) – Lenkijos istorikas, Balstogės universiteto profesorius. Jo tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Vidurio ir Rytų Europos istorija bei lenkų ir lietuvių santykiai. K. Buchowskis gerai žinomas ne tik Lietuvos visuomenės akademiniuose sluoksniuose, bet ir mūsų politiniame bei kultūriniame gyvenime. Jo darbai, išsakytos mintys apie XX a. pirmos pusės lenkų ir lietuvių santykius sulaukė kontroversiškų vertinimų. „K. Buchowskio tyrimai – inspiratyvūs ir aktualūs ne tik akademiniams sluoksniams, bet ir mūsų visuomenei, ypač jos savivokai“, – teigia Lietuvos istorijos instituto direktorius dr. Rimantas Miknys.
Knygoje „Litvomanai ir polonizuotojai“ K. Buchowskis atvirai naujovišku žvilgsniu pažvelgia į lenkų ir lietuvių santykių raidą. Knygoje rekonstruojami ir analizuojami mitai, abipusės nuostatos ir stereotipai, viešpatavę lenkų ir lietuvių santykiuose XX a. pirmoje pusėje. Šiuo laikotarpiu lietuviai aiškiai neigiamai vertino lenkus ir Lenkiją, buvo susiformavusi ir labai nepalanki lietuviams bei Lietuvai lenkų nuomonė. Taip pat autorius siekia atsakyti į klausimą, kokios gi priežastys lėmė, kad abipusis nepasitenkinimas ir neigiamas požiūris tik augo ir stiprėjo.
Knygą sudaro keturi skyriai. Pirmasis skirtas mitų, stereotipų ir išankstinių nuostatų, kurios formavo lenkų ir lietuvių santykius XIX ir XX a. sandūroje, ištakoms. Antrame skyriuje analizuojamas Pirmojo pasaulinio karo laikotarpis ir 1918–1922 m. konfliktas. Trečiame – pagrindiniame ir didžiausiame – skyriuje pateikiami mitų (pvz., Vilniaus atgavimo mito) ir abipusių išankstinių nuomonių, paplitusių tarpukariu ir savotiškai tęsiančių konfliktą, aprašymai ir analizė. Ketvirtame skyriuje analizuojami abipusiai vaizdiniai Antrojo pasaulinio karo metais – nuo 1939 m. rugsėjo iki 1944 m. liepos.

„Be pozicijos ir padėties, tirpdantis kiekvieną pastangą išlaikyti savo vienovę, palengvėle skęstantis, sapnuoju save lyg atsibudusį ir suvokiu beribį kosmoso plūdimą, plūstantį per tą sensualią žaizdą, kuri kadaise buvo mano pastovus aš. Suvokiu garsus, kvapus, lytėjimus, jausmus, besiliejančius į tą atvirą žaizdą – be manęs.“

„Prieš daugelį metų studentiškuose akademinės „Baltų lankų“ stovyklos konspektuose pasižymėjau: „Algis Mickūnas – Husserlio anūkas svečiuose pas Budą.“ Pamenu, kaip mes, jaunieji semiotikai, filosofai ir literatūrologai, išauklėti pagal griežtas akademinės hierarchijos tradicijas, akis išpūtę žiūrėdavome į šį šokantį, beribį, kosminį, transatlantinį žmogų, tuo metu dar sunkiai suprasdami jo vingrią fenomenologinę kalbą, bet neišvengiamai užsikrėsdami jo asmenybės žavesiu ir, sakyčiau, ne tiek pačios verbalikos, kiek jos gyvu pulsavimu perduodamais turiniais. Tada net nujausti negalėjau, kad kada nors šis filosofijos Šokėjas vesis mane vertėjos teisėmis per tuos du jau tada keista pora pasirodžiusius ir, regis, tokius skirtingus pasaulius – fenomenologiją ir dzenbudizmą, ir išves į bekalbę plotmę, kur nebėra nei autoriaus, nei vertėjo, nei Budos, nei Husserlio, nei laiko, nei amžinybės, kur pulsuoja grynoji, kosminė patirtis, savo plūstančioje srovėje nuskandinanti visas tapatybes.
Mickūno tekstai yra filosofinė poezija, vietomis bangų mūšą primenantis aštrus avangardas, vietomis liūliuojanti švelni lyrika. Iš tiesų nedaug turime filosofų, kurie būtų tuo, ką jie sako – Mickūnas šiuo atveju yra išimtis.“
Dalia Kaladinskienė

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiarioje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniais šios knygos leitmotyvais laikoma Lietuvos valstybės kūrimasis ir dinamiška visuomenės raida, pasireiškusi ne tik gebėjimu prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio, bet ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai nuo XIII a. tapti Europos istorijos subjektu, kuriančiu ir savo, ir bendrą Europos istoriją.

Pamažu ši ištarmė ima virsti tikrove: XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Deleuze’o ir jo knygų bendraautoriaus Félixo Guattari filosofijos suklestėjimas persikėlė ir į XXI amžių.
Deleuze’o ir Guattari idėjos tampa pagrindu naujai interpretuojant vizualinės kultūros, performatyvumo, teatro, kino, medijų reikšmes. Jų filosofija taip pat pasitelkiama kritikuojant globalų kapitalizmą, analizuojant galios struktūras, disciplinos ir kontrolės mechanizmus, naujas komunikacijos formas. Jų suformuota socialinių institucijų kritika tampa labai svarbi kvestionuojant laisvosios rinkos ir ją įtvirtinančius kontrolės režimus. Deleuze’o ir Guattari argumentai taip pat pasitelkiami analizuojant naujus socialinius judėjimus bei sprendžiant feminizmo, socialinės lyties (gender), postkolonializmo, antiglobalizmo klausimus. Deleuze’o ir Guattari filosofija kvestionuoja tiek demokratinių visuomenių konsensusą, tiek galimybę išspręsti ginčus racionalių debatų keliu: savo filosofija jie siekia konceptualizuoti situaciją tų, kuriems neleidžiama diskutuoti, kurie net nėra matomi viešojoje erdvėje.

Knygoje Deleuze’o ir Guattari filosofijos analizė pateikiama kitų šiuolaikinių mąstytojų (Foucault, Alaino Badiou, Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz) idėjų kontekste, teorinės įžvalgos derinamos su vizualinės kultūros, literatūros, teatro, kino reiškinių analize.

Vieną dieną šis [XX] amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu
Michelis Foucault

Audronė Žukauskaitė – filosofė, monografijų „Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika“ (2001) ir „Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos“ (2005) autorė, leidinių „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (2005) ir „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism“ (2010) sudarytoja.

Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.

Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.

Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.

Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.

Kęstutis Nastopka – literaūros tyrinėtojas, kritikas, Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotinių studijų centro profesorius, knygų „Lietuvių eilėraščio poetika“ (1985), „Išsprūstanti prasmė“(1991), „Reikšmių poetika“ (2002) autorius. Jo naujausia knyga „Literatūros semiotika“ – pirmasis Lietuvoje veikalas, kuriame susistemintos svarbiausios semiotikos idėjos, temos, sąvokos. Knygoje išsamiai pristatoma Algirdo Juliaus Greimo semiotikos mokyklos teorija nuo pat jos ištakų iki mūsų dienų. Aptariamos pagrindinės Tartu-Maskvos (Jurijaus Lotmano) ir amerikietiškosios (Charles'o Sanderso Pierce'o) semiotikos nuostatos. Teoriniai samprotavimai derinami su konkrečių lietuvių literatūros tekstų semiotine analize.
Gimusi iš bendravimo su studentais ir Lietuvos bei užsienio kolegomis, Kęstučio Nastopkos „Literatūros semiotika“ nėra beaistrė akademinė monografija, tai pulsuojantis pokalbis su bičiuliais ir oponentais, tarp kurių „kiečiausias“ oponentas pasirodo besąs pats „lėmėjas“ A. J. Greimas, kurio teoriją knygos autorius užsispyrėliškai gina, surasdamas vis naujų argumentų ir taip plėtodamas pačią teoriją.
Loreta Mačianskaitė

Iki šiol vyravo nuostata, kad semiotiniai tekstai nuobodūs ir nepaskaitomi dėl per daug specifinės juose vartojamos metakalbos, suprantamos tik siauram specialistų ratui. Naujausia Kęstučio Nastopkos knyga griauna šią semiotinio rašymo tradiciją. Joje semiotika ne tik deklaruojama, bet ir praktikuojama kaip ,,linksmasis mokslas'', lengvai ir žaismingai dėstant prasmės problematiką, semiotinio metodo gudrybes, sumaniai derinant teorinius svarstymus su praktinėmis jų iliustracijomis.
Nijolė Keršytė

Šis dvigubas žurnalo numeris skiriamas prancūzų mąstytojo, žymiausio ir įtakingiausio iki šiol prancūziškosios fenomenologinės filosofijos kūrėjo Maurice'o Merleau-Ponty idėjoms.

„Greimo ieškojimas“ – taip vadinosi tarptautinė konferencija, vykusi 2007 m. lapkričio 9–10 d. Vilniaus universitete. Pažymint 90-ąsias Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines, į jo gimtąją šalį buvo sukviesti po visą Europą išsibarstę jo mokiniai ar pasekėjai, gerai pažįstantys vienas kitą, bet nebeturintys progų susitikti. Baltų lankų žurnalo Nr. 30 skirtas Algirdui Juliui Greimui. Greta publikuojami konferencijoje skaityti pranešimai ir paties Greimo archyviniai tekstai.

„Lithuanian Heraldry“ is an original report of the twenty years of activity of the Lithuanian Heraldry Commission covering the period 1987-2007. Apart from the symbols of the state - the coat of arms, flags of the State, of the nation and of the President of the Republic of Lithuania, and the national anthem, here the reader will find the coats of arms of all ten counties of Lithuania, of six regional municipalities and of 251 cities and towns with their histories. In addition to colour drawings of the coats of arms, this book includes colour designs of the flags of the counties, regional municipalities, cities and towns, and other original iconographic material (over 900 colour and black-and-white illustrations) explaining the choice of particular symbols.

– Semiotinis meistrautojas: pokalbis su Kęstučiu Nastopka
– Saulius Žukas. „Ar tikėti lietuvių literatūra: postkolonijinis požiūris“
– Algis Mickūnas. „Don Kichoto sąmonė“
– Eric Landowski. „Skaitymo išbandymas“
– Jean Starobinski. „Trumpa kūno įsisąmoninimo istorija“
– Tom Stoppard. „Rozenkrancas ir Gildensternas mirę“