Negrožinė literatūra

Trečiajame Lietuvos istorijos tome (XIII a. – 1385 m.: valstybės iškilimas tarp Rytų ir Vakarų) atskleidžiama XIII–XIV a. Lietuvos visuomenės struktūra ir gyvenimas, jos vidaus ir užsienio politiniai santykiai, valstybingumo raida. Nuo XIX a. romantiškos istoriografijos laikų vis dar gajus įsitikinimas, kad Lietuvos pagoniškasis laikotarpis yra didybės, galybės, sėkmės amžiai, kai lietuviai buvo vieningi, stiprūs, jiems klusniai lenkėsi kaimynai, rusų žemės noriai priimdavo lietuvių kunigaikščius, kurie plėtė šalies teritoriją atsilaikydami prieš dvi agresijas – Vokiečių ordino ir totorių. Išpuoselėta žemdirbystė, aukšto lygio amatai, vietinė ir tarptautinė prekyba, atsirandantys miestai, gerbiami protėvių dievai, sumanių patriotiškų didžiųjų kunigaikščių valdžia – visa tai buvo nesenkantys lietuvių galios šaltiniai. Tokie vertinimai vis dar plinta populiarioje literatūroje, kartu ir istorinėje visuomenės savimonėje, nors naujesnė istoriografija šiuos vertinimus gerokai pakoregavo, pasiūlydama kur kas sudėtingesnį (bet ne mažiau garbingą) požiūrį į ankstyvosios Lietuvos valstybės laikus.
Šioje knygoje nėra tautinių mitų apie pagoniškosios Lietuvos didybę. Autoriai kūrė tekstą remdamiesi patikimais istorijos, archeologijos, kalbotyros, etnologijos ir etnografijos šaltiniais bei jų interpretacijomis mokslinėje literatūroje. Ne vienas didvyriškos praeities puslapis šioje knygoje toks nebeatrodys, o vien paraštėse minėti ar visai nepastebėti įvykiai, reiškiniai, problemos įgaus naujų netikėtų reikšmių ir atspalvių. Pagrindiniais šios knygos leitmotyvais laikoma Lietuvos valstybės kūrimasis ir dinamiška visuomenės raida, pasireiškusi ne tik gebėjimu prisitaikyti prie aplinkinio pasaulio, bet ir jį veikti. Ankstesniais amžiais nematytas lietuvių aktyvumas leido Lietuvai nuo XIII a. tapti Europos istorijos subjektu, kuriančiu ir savo, ir bendrą Europos istoriją.

Kūdikio praradimo skausmą patyrusios mamos nepaliaujamai ieško atsakymų į dažniausiai po šios nelaimės kylančius klausimus. Kodėl tai įvyko? Ar šis košmaras gali pasikartoti? Ar susilauksiu dar vaikų? Kodėl kiti nesupranta mano skausmo? Kaip šioje situacijoje elgtis kūdikio netekusiam tėčiui?
Knygą sudaro ne tik daugybės ekspertų – psichologų, akušerių, ginekologų, neonatologų – nuomonės, bet ir skausmingą įvykį išgyvenusių mamų pasakojimai. Tai padeda geriau suprasti fizinę ir emocinę netektį patyrusios moters reakciją.
Šią savo knygą autorė skiria ne tik toms poroms, kurios neteko savo kūdikių, bet ir visiems, kas kada nors yra išgyvenę netektį, skausmą, sielvartą, sumišimą ar nori ištiesti pagalbos ranką, bet nežino, kaip tai padaryti.

Giorgia Cozza (Džordžija Koca) – trijų vaikų mama, pati patyrusi kūdikio netektį, žurnalistė, bendradarbiaujanti su įvairiais žurnalais, skirtais nėštumo, maitinimo krūtimi, motinos ir vaiko psichologijos bei sveikatos temoms. Taip pat knygų tėvams apie kūdikių auginimą autorė.

Pamažu ši ištarmė ima virsti tikrove: XX amžiaus pabaigoje prasidėjęs Deleuze’o ir jo knygų bendraautoriaus Félixo Guattari filosofijos suklestėjimas persikėlė ir į XXI amžių.
Deleuze’o ir Guattari idėjos tampa pagrindu naujai interpretuojant vizualinės kultūros, performatyvumo, teatro, kino, medijų reikšmes. Jų filosofija taip pat pasitelkiama kritikuojant globalų kapitalizmą, analizuojant galios struktūras, disciplinos ir kontrolės mechanizmus, naujas komunikacijos formas. Jų suformuota socialinių institucijų kritika tampa labai svarbi kvestionuojant laisvosios rinkos ir ją įtvirtinančius kontrolės režimus. Deleuze’o ir Guattari argumentai taip pat pasitelkiami analizuojant naujus socialinius judėjimus bei sprendžiant feminizmo, socialinės lyties (gender), postkolonializmo, antiglobalizmo klausimus. Deleuze’o ir Guattari filosofija kvestionuoja tiek demokratinių visuomenių konsensusą, tiek galimybę išspręsti ginčus racionalių debatų keliu: savo filosofija jie siekia konceptualizuoti situaciją tų, kuriems neleidžiama diskutuoti, kurie net nėra matomi viešojoje erdvėje.

Knygoje Deleuze’o ir Guattari filosofijos analizė pateikiama kitų šiuolaikinių mąstytojų (Foucault, Alaino Badiou, Giorgio Agambeno, Michaelio Hardto, Antonio Negri, Rosi Braidotti, Elizabeth Grosz) idėjų kontekste, teorinės įžvalgos derinamos su vizualinės kultūros, literatūros, teatro, kino reiškinių analize.

Vieną dieną šis [XX] amžius greičiausiai bus vadinamas Gilles’io Deleuze’o vardu
Michelis Foucault

Audronė Žukauskaitė – filosofė, monografijų „Anapus signifikanto principo: dekonstrukcija, psichoanalizė, ideologijos kritika“ (2001) ir „Anamorfozės: nepamatinės filosofijos problemos“ (2005) autorė, leidinių „Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano“ (2005) ir „Interrogating Antigone in Postmodern Philosophy and Criticism“ (2010) sudarytoja.

Devynioliktas amžius: visuomenė ir valdžia yra pirmoji knyga iš trijų, skirtų Lietuvos XIX amžiui. Šios knygos, kaip ir kitų dviejų būsimų knygų, autoriai siekia realizuoti bendrą visos sintezės koncepciją – atskleisti Lietuvos, kaip savito sociokultūrinio fenomeno, tapsmą ir raidą, parašyti procesų, o ne įvykių istoriją, pabrėžiant Lietuvos visuomenės gyvenimo formas, jų raišką, kaitą, sąveiką su Europos procesais. Aiškinimo išeities taškas, šerdis, – visus juos nulėmęs procesas, kuris įvardijamas kaip modernėjimas, modernizacija.

Knygoje apibūdinamos XIX a. Lietuvos visuomenės funkcionavimo aplinkos. Charakterizuojamos to meto ypatybės, apibūdinama Lietuvos samprata, aptariamos visuomenės egzistavimo gamtinės ir klimato sąlygos, ištekliai, demografiniai procesai, luominė, konfesinė ir etninė visuomenės sudėtis, gyventojų tankumas, krašto urbanizacija. Išsamiai nagrinėjama Rusijos imperijos valdymo ir teisės sistema, visuomenės struktūra ir institucijos, etninės ir etnokonfesinės bendruomenės. Sekant pasaulinės istoriografijos tendencijomis atsirado netradicinis tokio pobūdžio darbams skyrius, skirtas šeimos ir moterų problemoms. Knygoje pateikiama ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir kitų konfesijų – evangelikų, stačiatikių, unitų – Bažnyčių padėtis ir raidos ypatumai.

Darbe remiamasi naujausiais mūsų ir užsienio šalių mokslininkų Lietuvos istorijos tyrimais, naudojami visų kartų mokslininkų įdirbiai, daugelio kitų mokslo šakų tyrinėtojų darbo rezultatai, taip pat skelbti šaltiniai, kurių dalis istoriografijoje visai nenaudota arba naudota retai.

Knygai parengti originalūs informatyvūs žemėlapiai, pateiktos retai arba pirmą kartą publikuojamos iliustracijos, schemos.

Šis dvigubas žurnalo numeris skiriamas prancūzų mąstytojo, žymiausio ir įtakingiausio iki šiol prancūziškosios fenomenologinės filosofijos kūrėjo Maurice'o Merleau-Ponty idėjoms.

„Greimo ieškojimas“ – taip vadinosi tarptautinė konferencija, vykusi 2007 m. lapkričio 9–10 d. Vilniaus universitete. Pažymint 90-ąsias Algirdo Juliaus Greimo gimimo metines, į jo gimtąją šalį buvo sukviesti po visą Europą išsibarstę jo mokiniai ar pasekėjai, gerai pažįstantys vienas kitą, bet nebeturintys progų susitikti. Baltų lankų žurnalo Nr. 30 skirtas Algirdui Juliui Greimui. Greta publikuojami konferencijoje skaityti pranešimai ir paties Greimo archyviniai tekstai.

Tai išsamus visos Lietuvos barokinių pastatų (bažnyčių, vienuolynų, dvarų...) vadovas. Gausiai iliustruotoje, su dviem žemėlapiais, knygoje pateikiama daug istorinės ir archtektūrinės informacijos ir suteikiama galimybė turistui pakeliauti įdomiu baroko keliu per Lietuvą.