Nobel Prize

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Albert'o Camus romanas „Svetimas“ (1942) rašytojui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pagrindinio veikėjo Merso santykis su supančiu pasauliu pažeidžia visuomenės taisykles ir paverčia jį „svetimu“. Tai knyga apie neįveikiamą individo vienatvę inertiško abejingumo, absurdo akivaizdoje.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime, o romanas „Maras“ laikomas vienu brandžiausių rašytojo kūrinių. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.

„Stiklo karoliukų žaidimas“ – brandžiausias Hermanno Hesse's romanas, pelnęs rašytojui Nobelio premijos laureato šlovę. Kūriny siekiama sutaikyti dvasios ir jausmo priešybes, nagrinėjamas amžinasis būties dualizmas. Veiksmo perkėlimas į tolimą XXII amžių leidžia rašytojui susikaupti ties idėjų pasauliu, nagrinėti problemą filosofiniu aspektu ignoruojant konkrečią buitį.
Pagrindiniai romano veikėjai, dvasinio prado reiškėjas Jozefas Knechtas ir jo priešingybė Plinijas Desinjoris, kovoja tarpusavyje, vykdydami iš esmės tą pačią misiją: abu svajoja sutaikyti dvasią ir pasaulį.

Hermannas Hesse – vokiečių literatūros klasikas, intelektinių, filosofinių ir psichologinių romanų meistras, 1946 m. Nobelio premijos laureatas. Garsiausi kūriniai: „Stiklo karoliukų žaidimas“, „Stepių vilkas“, „Paskutinė Klingzoro vasara“, „Demianas“, „Sidhatra“, „Narcizas ir Auksaburnis“ ir kiti.

„Kantriai laukiu vėluojančios katastrofos.”

„Užrašų knygelių” III tome – paskutiniai, 1951–1959 metų, garsiojo egzistencialisto, Nobelio literatūros premijos laureato Albert'o Camus užrašai, leidžiantys pažinti asmeniškesnę ir intymesnę vieno svarbiausių XX a. rašytojų pusę. Pirmieji du „Užrašų knygelių” tomai rašyti kaip kasdienio darbo įrankiai, o trečiasis laikytinas atviresniu Camus asmeninio gyvenimo dienoraščiu. Užrašuose Camus fiksavo įvairias gyvenimo detales: savo reakciją į polemiką, kurią sukėlė jo esė knyga „Maištaujantis žmogus”, jausenas dėl Alžyro karo, viešnages Graikijoje ir Italijoje, subtilius apmąstymus apie žmoną ir mylimąsias, širdgėlą dėl šeimos ir apnikusį nerimą 1957 metais gavus Nobelio literatūros premiją.

Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (Alberas Kamiu, 1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, jos moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jaunatviškas jo entuziazmas, intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol trunkančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame Camus kūrybiniame palikime.

Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.

Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley

„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison

„Šiame beviltiškai liūdname romane autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.