Pasaulinės tendencijos

Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros.“
NPR

„Keliaujančio katino kronikos“ eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti.“
Financial Times

Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos“ tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

„Tuomet ji ėmė grimzti skradžiai uolų, kol atsidūrė jūros dugne. Virš galvos juodavo naktis be mėnulio, vandens paviršių randais aižė žvaigždės. Ir ji nuskendo, o tada gaudydama orą kniostelėjo iš miego pilnomis dūmų šnervėmis ir galugerkliu. Burnoje dar ilgiai laikėsi degančių taukų smarvė.“

1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.

Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.

„Malonės“ – tai tikrų įvykių – Vardės salos audros ir 1621 metų raganų teismų – įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.

„Nuneša mus ten, kur visa kibirkščiuoja ir knibžda, kur moterų širdys ūžauja garsiau nei audros.“
Samantha Shannon

„Kvapą užimančio grožio portretas – bendruomenės, kraštovaizdžio ir santykių.“
Tracy Chevalier

„Vitališkas, svaiginantis, ryškus pasakojimas.“
Madeline Miller

„Knyga ne tik apie mūsų, bet ir apie bet kurį kitą laiką, kai žmonės mylėjo, tūžo ir svarstė, ar už visko, kas matoma, slypi daugiau.“
Daisy Johnson

Kiran Millwood Hargrave (Kiranė Milvud Hargreiv, g. 1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Studijavo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Už literatūrą vaikams yra pelniusi apdovanojimų, tokių kaip „British Book Awards“ ir „Waterstones Children's Book Prize“. „Malonės“ – jos debiutinis romanas suaugusiesiems, kuris tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas daugiau kaip 15 šalių. Autorė gyvena Oksforde su savo vyru ir kate.

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.

Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley

„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison

„Šiame beviltiškai liūdname romane autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.