Pasaulinės tendencijos

Neįvardytos jūros neįvardytoje saloje vienas po kito dingsta objektai: skrybėlės, kaspinai, rožės, laivai, paukščiai, muzika… O su jais išsitrina ir salos gyventojų atsiminimai. Nustoję egzistuoti objektai daugumai jų praranda bet kokią reikšmę ir yra pradanginami iš saliečių kasdienybės – užkasami sode, sudeginami ar atiduodami atminties policijai. Bet saujelei turinčių gebėjimą neužmiršti tenka gyventi apimtiems nuolatinės baimės. Nes atminties policijos darbas – surasti atsimenančius ir padaryti viską, kad tai, kas išnyko, liktų užmiršta.
Pagrindinė romano veikėja, jauna salos rašytoja, sužinojusi, kad jos knygos redaktorius atsidūrė atminties policijos akiratyje, pasiryžta jam padėti. Regis, vienintelis jųdviejų išsigelbėjimas – tai jos rašomas romanas, nelyg priešnuodis užmarščiai. Kas gi žino, kas pranyks rytoj?

„Atminties policija“ – tai įtaigus alegorinis pasakojimas apie atminties galią, praradimo skausmą, visa ko laikinumą, nuolatinę ir nesustabdomą pasaulio kaitą, nepalaužiamą žmogaus valią priešintis blogiui ir kovoti už išlikimą.

„Romanas, skatinantis į visa pažvelgti kitomis akimis. <…> Retas drąsios vizijos pavyzdys.“
Madeleine Thien

„Ogawos pasakojime justi George'o Orwello „1984-ųjų“, Ray'aus Bradbury'io „451° Farenheito“, Gabrielio Garcios Marquezo „Šimto metų vienatvės“ temų atšvaitai, bet „Atminties policija“ turi visiškai savitą balsą ir pasakojimo įtaigą.“
Time

„Laikui nepavaldi sakmė apie kontrolę ir netektį, kuri šiandien atrodo aktualesnė nei bet kada.“
Guardian, Best Books of the Year


Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir Akutagawos. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Atminties policija“ – antras autorės kūrinys lietuvių kalba, Japonijoje pasirodęs dar 1994-aisiais ir iki šiol nepraradęs aktualumo. Jis tapo 2020 m. „International Booker Prize“ ir 2019 m. „National Book Awards“ finalininku, buvo įtrauktas į „New York Times“ 2019 m. svarbiausiųjų šimtuką. Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi ir Y. Ogawos romaną „Begalinė lygtis“.

Jūrų nimfos Tetidės ir karaliaus Pelėjo sūnus Achilas, „geriausias iš graikų“, – tvirtas ir mitrus gražuolis, kuriam neatsispiria nė vienas sutiktasis. Patroklas – nerangus jaunuolis, dėl beprasmiškai žiauraus poelgio ištremtas iš savo tėvynės į Pelėjo rūmus. Nepaisydami tarpusavio skirtumų, Achilas ir Patroklas susidraugauja. Kartu mokydamiesi karo ir medicinos menų, jie tampa vis artimesni ir įsimyli, nors rizikuoja užrūstinti nuožmiąją Tetidę, nepritariančią jų jausmams.

Pasklidus žiniai, kad Spartos karaliaus žmoną Helenę pagrobė Trojos karaliaus sūnus Paris, Achilas iškeliauja į žygį prieš Troją pasitikti išpranašauto likimo, o nerimo dėl mylimojo kamuojamas Patroklas seka paskui. Jiedu nė nenutuokia, kokių sunkių išbandymų ir siaubingų aukų iš jų pareikalaus rūsčiosios lemties deivės moiros.

Įkvėptas Homero „Iliados“, romanas „Achilo giesmė“ – tai istorija apie žemiškus dievus ir dieviškus žmones, jų likimus, kovą dėl valdžios, nemirtingą šlovę, aistras, išdavystes ir meilę. Per jų poetiškai ir vaizdingai papasakotus likimus atgyja nemarios Trojos karo ir Antikos legendos.


„Laikui nepavaldi meilės istorija.“
O, The Oprah magazine

„Savitai papasakodama vieną iš seniausių pasaulio istorijų apie įsimylėjusius vyrus, karą ir ypatingas moteris, autorė užkariauja naujas literatūros teritorijas.“
Publishers Weekly

„Pats verčiausias laimėjimo – originalus, aistringas, išradingas ir pakilus pasakojimas.“
Joanna Trollope, 2012 m. „Orange Prize for Fiction“ komisijos pirmininkė


Madeline Miller (Madelina Miler, gim. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. „Achilo giesmė“ – jos pirmas romanas, 2012 m. pelnęs „Orange Prize for Fiction“ (dab. „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją ir iki šiol nesitraukiantis iš pasaulinių bestselerių sąrašų. Leidykla „Baltos lankos“ taip pat išleido M. Miller antrąjį romaną „Kirkė“, kuris įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą.

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.

Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.

Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių-japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker Prize“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

„Mūsų laukia kelionė, ir gaišti nebegalima.“

Romėnai seniai išsidangino ir Britanija pamažu grimzta į nuosmukį. Tačiau bent jau liovėsi kraštą niokoję karai. Sutuoktiniai Akslis ir Beatrisė išsiruošia į kelią per neramią, keistose miglose, kurios nutrina žmogaus atmintį, skendinčią ir lietaus merkiamą žemę, vildamiesi rasti sūnų, kurio nematė jau daugelį metų. Jie nusiteikę susidurti su daugybe pavojų – kai kurie jų bus keisti ir anapusiniai, – bet nė neįtaria, kokius tamsius ir užmirštus jų meilės vienas kitam klodus ši kelionė atvers.

Kartais rūstus ir pirmykštis, kartais veriamai jaudinantis romanas „Palaidotas milžinas“ kalba apie užmarštį ir atminties galią, kaltę ir traumą, meilę ir kerštą.

„Kvapą atimantis santuokinės meilės portretas.“
Guardian

„Ypatingo, netgi hipnotizuojančio grožio romanas.“
Evening Standart

„Kai kas absoliučiai kitoniška ir visiškai nauja. Tikrojo meno stebuklas.“
Charles Finch

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Net už tris romanus – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. „Palaidotas milžinas“ nominuotas „World Fantasy Award“ ir „International Dublin Literary Award“ literatūros premijoms.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Nusprendžiau užfiksuoti moters aistros karštį ir skausmą, kad vyrai ir kitos moterys geriau ją suprastų prieš pasmerkdami.“

Megė, jauna moteris, kurią kitos moterys, dar jaunesnės, vadina kekše. Ji kaltinama tuo, kad užmezgė santykius su savo vedusiu mokytoju. Jos istorija pateikiama teismo prisiekusiesiems. Daugelis šią moterį ir jos seksualinę patirtį atstumia. Kada, kodėl ir kas tiki moterimis – ir kada, kodėl ir kas jomis netiki?

Lina, namų šeimininkė iš Indianos. Daugelį metų jos niekas nebučiavo. Tačiau ji delsia palikti savo vyrą, nes neturi pinigų gyventi atskirai. Vėliau ji laukia, kol kitas vyras paliks savo žmoną. Paskui laukia vėl.

Sloun, sėkminga restorano savininkė. Leidžia savo vyrui stebėti, kaip ji užsiima seksu su kitais. Kartkartėmis lovoje atsiduria dvi poros, bet dažniausiai Sloun vyras tiesiog stebi – vaizdo įraše arba tiesiogiai – ją su kitu vyru. Sloun graži. Vyras žiūri, kaip ji miega su kitais, o už jų miegamojo lango atsiveria plati putojančio vandenyno panorama.

Tirdama šias trijų paprastų moterų intymaus gyvenimo istorijas, Lisa Taddeo užtruko aštuonerius metus, šešis kartus apvažiavo šalį, kraustėsi gyventi ten, kur gyveno šios moterys. Akis į akį valandų valandas klausėsi intymiausių jų gyvenimo liudijimų, kad galėtų geriau suprasti jų likimus, kad suteiktų joms galimybę kalbėti ir būti išgirstoms. „Trys moterys“ – ilgų pokalbių, žurnalistinio virtuoziškumo ir literatūrinio talento jungtis, kuri moters geismą, meilę, seksualinius poreikius, dužusias viltis atskleidžia be pagražinimų ir labai atvirai – su visais sudėtingais ir nepatogiais niuansais. Tai ne tik šių moterų istorijos – tai ir mūsų istorijos.

„Moters geismo vivisekcija.“
Washington Post

„Pasaulio moterims, kurios jaučia, kad jų seksualinių troškimų nepaisoma ir kad jų balso nesiklausoma.“
Sunday Times

„Drąsus kūrinys, pasirodęs pačiu laiku.“
New Statement

„Nėra žemėje moters, kuri pašėlusiai plakančia širdimi neatpažintų to, ką teko patirti Megei, Linai ar Sloun.“
Observer

Lisa Taddeo (Liza Tadeo, g. 1980) – amerikiečių žurnalistė ir rašytoja. Jos tekstai spausdinti „New York Magazine“, „Granta“, „Esquire“, „Elle“, „Glamour“ ir kituose leidiniuose, apsakymai pelnė du literatūros apdovanojimus „Pushcart Prize“. „Trys moterys“ – debiutinė autorės knyga, užkopusi į „New York Times“, „Sunday Times“ ir „Der Spiegel“ bestselerių sarašų pirmąją vietą. Ši knyga laimėjo negrožinės metų knygos titulą knygynų tinklo „Foyles“ (2019) ir „British Book Awards“ (2020) apdovanojimuose. Lisa Taddeo su vyru ir dukterimi gyvena Konektikute.

Pirmas išsamus moters partizanų kare portretas.
Žmogiškoji karo po karo pusė.
Ištisos pokario kartos paveikslas.

Šiame istoriniame tyrime istorikas dr. Marius Ėmužis pasakoja net ir ginkluoto pasipriešinimo fone neįtikėtinai skambančią – tragišką, bet įkvepiančią – partizanės Monikos Alūzaitės gyvenimo istoriją. Monika išeina į mišką dar mokydamasi paskutinėje klasėje. Susekta bunkeryje ir nenorėdama pasiduoti gyva nukreipia ginklą į save. Patekusi į ligoninę supranta, kad gali būti žiauriai kankinama, todėl bando pasitraukti iš gyvenimo dar kartą, bet vėl lieka gyva. Nuo tada Monikos likimas jai nebepriklauso, ji tik žaislas saugumiečių rankose. Tardymas, kankinimas, verbavimas, apgaulės tampa jos žiauria kasdienybe.

Monikos Alūzaitės ir kitų partizanių moterų gyvenimai leidžia naujai pažvelgti į partizaninį karą ir parodo, kad moterys buvo tokia pat svarbi laisvės kovų dalis kaip ir vyrai. Ši istorija atveria ištisą žmonių, privalėjusių priimti sunkius sprendimus, panoramą, kuri šiandien liudija apie bendrą to laikotarpio ir žmogaus, atsidūrusio totalitarizmo gniaužtuose, būklę.

„Gyvas pasakojimas įsuka į holmsiškai narpliojamų įvykių verpetą, o atskleisti painūs MGB tinklai išsklaido ne vieną sovietmečio propagandos sukonstruotą mitą. Monikos ir kitų laisvės kovotojų paveikslai be dirbtinio heroizavimo – viską pasako jų laikysena ir elgsena. Užkabina ir tai, kad dėmesys krypsta būtent į moterį ir jos indėlį bei vietą laisvės kovose.“
Aistė Smilgevičiūtė

„Autorius imasi istorikui nebūdingos misijos ir įtraukia į netikėtas paieškas. Monikos Alūzaitės istorija – viena iš tų, kurios net kruopščiai rekonstruotos nesileidžia išpasakojamos nuo A iki Ž. Herojės tikrą kančią ir kovas regėjo vien miškai, lemties sesės ir broliai. Pasitelkiant sąžinę ir vaizduotę po krislą kuriamas įspūdis apie „juodą vargą“, kurio, pasak jos bendražygio, nepatyręs negali suvokti.“
Gražina Kristina Sviderskytė


Marius Ėmužis (g. 1987) – humanitarinių mokslų daktaras, VU Istorijos fakulteto dėstytojas. 2016 m. apgynė disertaciją „Sovietų Lietuvos valdantysis elitas 1944–1974: tarpusavio ryšiai ir jų raiška“. Jo mokslinių tyrimų sritys: Kominterno istorija ir veikla, sovietų Lietuvos nomenklatūra, partizaninis karas Lietuvoje.


Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.

„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times

„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian

„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe

„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times

Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.

Ketvirtą dešimtį įpusėjusį portretų tapytoją palieka žmona. Ilgai blaškęsis po Japoniją, jis galiausiai atsiduria žymaus dailininko Tomohiko Amados kalnų name. Namo palėpėje atradęs iki šiol niekieno nematytą kūrėjo paveikslą, portretistas įsisuka į netikėtai sukritusių aplinkybių sūkurį. Kad iš jo ištrūktų, jis leidžiasi į kelionę, kurioje susidurs su Beveidžiu Vyru, paslaptingai skimbsinčiu varpeliu, anapus slėnio ištaigingoje viloje gyvenančia persona, Mocarto operos veikėju, ūmai pasirodžiusiu jo svetainėje, kažkuo paslaptinga trylikamete, nacių vadovybės narių žmogžudystėmis per Antrąjį pasaulinį karą Vienoje ir mįslingu požeminiu pasauliu, kuriame sklando dvigubos metaforos.

Haruki Murakami šiame romane skaitytoją panardina į hipnotizuojantį ir sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.

„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu.

„Geriausi dalykai susideda iš nakties ir pranyksta rytui išaušus.“

1948-ųjų Japonija po truputį atsitiesia po Antrojo pasaulinio karo negandų. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono dienomis prižiūri savo sodą ir taiso karo metu bombarduotą namą, bendrauja su dukromis ir anūku, o vakarus leidžia su senais pažįstamais ištuštėjusiuose, žibintais apšviestuose baruose. Tačiau į idiliškai ramią Masudžio Ono senatvę vis skverbiasi prisiminimai. Jo atmintyje iškyla pranykęs anų dienų „plūduriuojantis pasaulis“, kupinas dekadentiškų malonumų ir daug žadančios ateities, ir tamsių laikų šešėliai, kai Masudžio Ono tapybą stipriai paveikia kylanti militarizmo ir nacionalizmo banga ir savo propagandinius paveikslus jis skiria judėjimui, Japoniją nuvedusiam į karą.

„Plūduriuojančio pasaulio menininkas" – jautrus ir išmintingas portretas, vaizduojantis sudėtingais laikais gyvenusio dailininko prieštaringą likimą, ir kartu pasakojimas apie meną, senosios ir naujosios tvarkos susidūrimą, kartų skirtumus, besikeičiančias vertybes ir susitaikymą su praeities klaidomis.

„Kupinas kuklios elegancijos.“
Sunday Times

„Švelnus ir paliečiantis.“
London Review of Books.

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris – tarp jų „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“ ir „Neleisk man išeiti“ – nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.

Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?

„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.

„Drąsi feministinė klasikinio mito interpretacija.“
O Magazine

„Kerintis pasakojimas apie paprastą ir sykiu ypatingą moters deivės gyvenimą.“
Eimear McBride

Madeline Miller (Madelina Miler, g. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas „Achilo giesmė“ 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją. „Kirkė“, antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą ir išverstas į 26 kalbas.

Rašytojos, moters, motinos, žmonos memuarai apie kovą su krūties vėžiu ir neblėstantį gyvenimo džiaugsmą.

Rašytojai Ninai Riggs buvo vos trisdešimt septyneri, kai jai diagnozavo krūties vėžį – viskas prasidėjo nuo vienos nedidelės dėmelės. Vos per vienus metus dviejų berniukų mama ir savo geriausio draugo žmona sulaukė gniuždančios žinios – jos vėžys nepagydomas.

Tyrinėdama moteriškumą, motinystę, santuoką, draugystę, nuolat prisimindama savo proprosenelio R. W. Emersono išmintį, nuoširdžiuose ir asmeniškuose atsiminimuose Nina Riggs kelia mums visiems svarbius klausimus. Kas suteikia gyvenimui prasmę, kai skirtas laikas ima sekti? Kaip su meile ir atvirumu pasauliui priimti didelius ir mažus gyvenimo iššūkius? Kaip parengti savo artimuosius įvykiui, kuris nulems jų likusį gyvenimą? Kokį atsiminimą apie save norime išsaugoti?

Nepriekaištingai parašyta, nuginkluojanti puikiu humoro jausmu, jaudinanti „Šviesi valanda“ kalba apie tai, kaip reikia džiaugtis kiekviena diena, net kai tuo džiaugsmu tenka dalintis su į nugarą kvėpuojančia mirtimi, apie literatūrą, kuri gelbsti sunkiomis akimirkomis ir tampa tam tikra maldos forma, apie tai, kai žiūrėdamas mirčiai tiesiai į akis gali pasakyti: „O dabar bus taip, kaip noriu aš.“ Nina ragina gyvenimą semti pilnomis saujomis ir iš akiračio nepamesti to, dėl ko mes išliekame žmonėmis: meilės, meno ir nuoširdžių žodžių esantiems šalia.

„Trykšta gyvybe ir išmintimi, – nors ir nuo bedugnės krašto.“
Dr. Lucy Kalanithi

„Tiesiog pribloškia, kiek ši moteris, kovojanti už savo gyvybę, turi emocinio sąmoningumo ir talento visa tai suguldyti į knygą. Nepamirštamas kūrinys.“
Kelly Corrigan

„Prirašyta gausybė knygų apie mirtį, bet Nina Riggs, mirštanti moteris, savo knygoje jums papasakos apie gyvenimą.“
New York Times Book Review

Nina Riggs (Nina Rigs, 1977-2017) – amerikiečių poetė ir eseistė. 2004 m. įgijo poezijos magistro laipsnį, 2009 m. išleido poezijos knygą „Lucky, Lucky“. Savo tinklaraštyje „Įtartinas kraštas“ (angl. „Suspicious Country“) ji rašė apie gyvenimą metastazavus krūties vėžiui; jos tekstai spausdinti „Washington Post“ ir „New York Times“. Nina gyveno su savo vyru, sūnumis ir šunimis Grinsbore, Šiaurės Karolinoje.

Giliai kiekvienos šeimos širdy glūdi daugybė užmirštų pasiaukojimų.

Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69–erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų. Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos.
Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. „Prašau, pasirūpink mama“ – jautri, meistriškai suskambanti odė besąlygiškai meilei ir trapiems artimųjų ryšiams.

„Nuogas motinystės slėpinių išpažinimas.“
The New York Times Book Review

„Iki skausmo graži knyga apie slaptus troškimus, vidines kovas ir svajones tų, kuriuos manomės pažįstą geriausiai.“
Seattle Times

Shin Kyung-sook (Šin Kjongsuk, g. 1963) – viena ryškiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos autorių. Romanas „Prašau, pasirūpink mama“ išleistas daugiau nei 30 pasaulio šalių, 2011 m. įvertintas premija „Man Asian Literary“.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.

„Laiko būtis yra tas, kas gyvena laike, vadinasi, jūs ir aš, ir kiekvienas iš mūsų, kuris yra, buvo ar bus.“

Šešiolikmetė Nao, gyvenanti Tokijuje, nusprendė, kad jai tėra vienas būdas nusikratyti kankinančios vienatvės ir bendraklasių patyčių. Tačiau prieš žengdama galutinį ir neatšaukiamą žingsnį Nao nori papasakoti savo prosenelės, budistų vienuolės, išgyvenusios daugiau kaip šimtą metų, gyvenimą. Šis dienoraštis – vienintelė Nao paguoda, ir jam lemta pakeisti jos ir aplinkinių gyvenimus.
Kitoje Ramiojo vandenyno pusėje nuošalioje Britų Kolumbijos saloje gyvena rašytoja Ruta. Vieną dieną išėjusi pasivaikščioti ji aptinka į vandenyno krantą išplautą „Hello Kitty“ priešpiečių dėžutę su keistu turiniu: pluoštu laiškų, raudona knyga ir laikrodžiu. Kaip Ruta spėja, tai gali būti 2011 m. Japoniją sukrėtusio cunamio bangų atnešti daiktai. Aiškindamasi dėžutės mįslę Ruta panyra į praeitį, prieš jos akis atsiskleidžia Nao drama ir jos paslaptingas likimas.
Romane „Knyga laiko būčiai“ Ruth Ozeki meistriškai analizuoja ryšį tarp rašytojo ir skaitytojo, tarp praeities ir dabarties, tarp fakto ir fikcijos, tarp kvantinės fizikos, istorijos ir mito. Šis romanas – nepaprastai išradinga, literatūrinį origamį primenanti istorija apie žmones siejančius nematomus ryšius ir tikrųjų savo namų paieškas.

„Šedevras.“
Kirkus Reviews

„Išskirtinis pasakojimas: juokingas, tragiškas, aštriabriaunis ir nežemiškai gražus.“
Los Angeles Times

Ruth Ozeki (Ruta Ozeki, g. 1956) – amerikiečių–japonų kilmės rašytoja, režisierė, dėstytoja. Jos originalus balsas šiandienos literatūros kontekste išsiskiria išmintimi, temų universalumu, santūriu stiliumi, autorė yra įšventinta dzenbudizmo mokytoja. Už romaną „Knyga laiko būčiai“ ji nominuota „Man Booker“, IMPAC Dublino, JAV Nacionalinės knygų kritikų draugijos premijoms, apdovanota „Los Angeles Times“, John Dos Passos ir daugeliu kitų literatūros premijų.

Kontroversiška istorija apie XX amžiaus mados legendą – Chanel.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Gabrielle (Coco) Chanel iš esmės pakeitė moterų drabužius. Tačiau tai buvo tik regimiausia sudėtingų pokyčių, prie kurių ji prisidėjo, dalis. Savo netradiciniu ir neįprastu gyvenimu – iš žeminančio skurdo į mados viršūnę – Chanel padėjo sukurti modernios moters sampratą.

Ši ypatinga biografija iškelia aikštėn stulbinantį gyvenimą ir parodo, kaip įtakingiausia savo amžiaus dizainerė virto maištingo ir pažangaus stiliaus ikona. Jos legendą kūrė gausybė meilės romanų: sąmojinga, savita, kerinti Chanel tapo ne vieno garsaus menininko, tarp jų – Stravinskio, Picasso ir Dali, mūza, globėja ar meiluže. Tačiau skaudžiausių detalių nepastebėjo nė vienas ankstesnis biografas.

Remdamasi naujai atrastais meilės laiškais, policijos įrašais ir interviu, Lisa Chaney atskleidžia tiesą apie Chanel priklausomybę nuo narkotikų ir romanus su moterimis. Ji taip pat galutinai atsako į seniai ramybės nedavusį klausimą apie Chanel meilužį vokietį: ar jis buvo nacių šnipas?
Čia atskleidžiamas Chanel paveikslas – skandalingas, jis paslaptingesnis ir tamsesnis negu bet kurioje kitoje iki šiol parašytoje biografijoje.

„Solidi ir išsami knyga apie vieną paslaptingiausių dizainerių."
Vogue

„Nagrinėdama atrastus meilės laiškus, asmeninius dienoraščius ir atsiminimus, cituodama pačios Chanel žodžius knygos autorė Lisa Chaney atskleidžia už mados ikonos besislepiančią moterį – jos pažeidžiamumą, vienišumą, neviltį. Itin svarbios autorės įžvalgos apie Chanel vaidmenį kuriant modernios, nepriklausomos moters, kuri garbina ir grožį, ir patogumą, įvaizdį."
Library Journal

„Gili ir įspūdinga biografija, parašyta pasitelkiant naujus, anksčiau nepublikuotus šaltinius, apie prieštaringą, tačiau vienareikšmiškai talentingą moterį, kurios vardas visuomet išliks rafinuotumo ir originalumo sinonimas."
Booklist


Knygos autorė Lisa Chaney – meno ir literatūros istorikė. Ji rengė radijo ir televizijos laidas kultūros istorijos temomis, rašė straipsnius tokiems dienraščiams, kaip „The Sunday Times", „The Spectator", „The Guardian“ ir kt. „Chanel. Intymus gyvenimas" – trečioji autorės knyga.

Su žmona išsiskyręs tapytojas devynis mėnesius praleidžia nuošaliame namelyje ties kalnų perėja, vedančia į siaurą, ilgą slėnį. Tobulai rami vieta, žavinti permainingais kalnų orais ir atsiveriančiu slėnio vaizdu, netampa išsvajotu produktyvios vienatvės prieglobsčiu: netrukus vienišius menininkas atsiduria nepaaiškinamų, magiškų įvykių sūkuryje. Ką rezga paslaptingas baltaplaukis kaimynas ir dailininko namelyje vėl pasirodęs Komandoras? Kur dailininką perkels Beveidis Vyras ir kas glūdi požeminiame pasaulyje, į kurį veda mįslinga anga? O svarbiausia: kaip tapti ir puikiu menininku, ir kilniu žmogumi?

Haruki Murakami romane „Komandoro nužudymas II“ ir toliau skaitytoją nardina į hipnotizuojantį, sapnišką alegorinį pasakojimą apie mįslingą meilę, amžiną vienatvę, istorijos naštą ir nenusakomą ilgesį, kuris skatina žmogų kurti meną.


„Kai kurie rašytojai savo kūrybos veidrodį atsuka į mūsų pasaulį, o tokiems kaip Murakami jis yra vartai į visatą, slypinčią už to pasaulio ribų.“
Wall Street Journal

„Pasaulio suvokimą keičiantis epas, kupinas meno, literatūros ir istorijos.“
Time

„Murakami tarsi burtininkas sulydo tai, kas kasdieniška ir siurrealistiška. Kaip ir kituose savo kūriniuose, šioje knygoje jis kviečia patirti neįprastus, priimti nenuspėjamus dalykus.“
San Francisco Chronicle

„Tyli Murakami magiškojo realizmo beprotybė.“
Washington Post

„Apžavintis romanas… Neabejojame, kad Murakami mus smagiai paklaidins, bet lygiai taip pat neabejojame, kad galiausiai nukreips mus namop.“
Guardian


Haruki Murakami kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių romanų, romanų alegorijų, antiutopijų. Rašytojo braižas lyginamas su Kōbō Abe's, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavičiaus tekstais. Murakami pasakojimai pasižymi muzikalumu, novelės pamėgtos kino kūrėjų, o pats Murakami dar vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Romanas „Komandoro nužudymas II“ yra „Komandoro nužudymas I“ („Baltos lankos“, 2019) tęsinys.

Nana išsiruošė į kelią. Kadaise laukinis katinas, dabar jis patogiai tupi ant priekinės sidabrinio furgono sėdynės greta savo šeimininko Satoru ir žvelgia pro langą į besikeičiančius pribloškiamo grožio Japonijos vaizdus. Satoru jam nepaaiškino, kodėl reikėjo leistis į šią kelionę, bet Nanai nelabai ir rūpi: kad ir kiek ilgai, kad ir kaip toli keliautų, jam svarbiausia – kad šį nuotykį patirs kartu su savo žmogumi. Tačiau, įpusėjus kelionei ir aplankius tris senus Satoru draugus, Nana ima nuvokti, koks tikrasis jų kelionės tikslas ir kaip stipriai tai galų gale pakeis jųdviejų gyvenimus.

„Kad ir kokie kartais nepaveikiami tariamės esą, tikiu, kad mažai kas baigs skaityti šią knygą nenubraukę vienos kitos nuoširdžios ašaros.“
NPR

„Keliaujančio katino kronikos“ eina tradicinių japonų pasakojimų keliu, knygoje išaukštinamos tokios esminės vertybės kaip pasiaukojimas ir draugystė. Džiaugsmas skaityti.“
Financial Times

Hiro Arikawa (g. 1972) – japonų rašytoja, gyvenanti ir kurianti Tokijuje. Jos knyga „Keliaujančio katino kronikos“ tapo bestseleriu ne tik Japonijoje, bet ir kitose šalyse – pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 milijonas egzempliorių. 2018 m., kuriant filmą pagal šią H. Arikawos istoriją, buvo suburtas kone visas Japonijos kino žvaigždynas.

„Tuomet ji ėmė grimzti skradžiai uolų, kol atsidūrė jūros dugne. Virš galvos juodavo naktis be mėnulio, vandens paviršių randais aižė žvaigždės. Ir ji nuskendo, o tada gaudydama orą kniostelėjo iš miego pilnomis dūmų šnervėmis ir galugerkliu. Burnoje dar ilgiai laikėsi degančių taukų smarvė.“

1617 metų Kūčių dieną Vardės saloje – labiausiai į šiaurės rytus nutolusiame Norvegijos taške – dvidešimtmetė Marena Magnusdoter stebi tarsi iš niekur kilusią ūmią audrą. Lyg užkerėta, audra akimirksniu pasiglemžia visus keturiasdešimt salos vyrų, įskaitant Marenos tėvą, brolį ir sužadėtinį. Likusioms vienoms Vardės salos moterims nelieka kito pasirinkimo – tik visas negandas ir iššūkius atremti pačioms.

Neilgai trukus, didžiuliam debesiui skandinant horizontą, į Vardę atplaukia grėsmingas žmogus. Paskirtas paties karaliaus, komisaras Absalomas Kornetas atvyksta iš Škotijos, kur, sklinda kalbos, rengė raganų teismus. Jo jaunutė žmona Ursa Vardės saloje pamato tai, ko niekada anksčiau nėra regėjusi, – nepriklausomas moteris. Tačiau Absalomas įžvelgia tik Dievo nepaliestą žemę, užtvindytą šventvagiško blogio.

„Malonės“ – tai tikrų įvykių – Vardės salos audros ir 1621 metų raganų teismų – įkvėpta istorija apie narsias moteris, pavojingą meilę, galingą blogį, pragaištingus prietarus ir karštligišką apsėdimą pačiame pasaulio pakraštyje.

„Nuneša mus ten, kur visa kibirkščiuoja ir knibžda, kur moterų širdys ūžauja garsiau nei audros.“
Samantha Shannon

„Kvapą užimančio grožio portretas – bendruomenės, kraštovaizdžio ir santykių.“
Tracy Chevalier

„Vitališkas, svaiginantis, ryškus pasakojimas.“
Madeline Miller

„Knyga ne tik apie mūsų, bet ir apie bet kurį kitą laiką, kai žmonės mylėjo, tūžo ir svarstė, ar už visko, kas matoma, slypi daugiau.“
Daisy Johnson

Kiran Millwood Hargrave (Kiranė Milvud Hargreiv, g. 1990) – prozininkė, poetė, dramaturgė. Studijavo Oksfordo ir Kembridžo universitetuose. Už literatūrą vaikams yra pelniusi apdovanojimų, tokių kaip „British Book Awards“ ir „Waterstones Children's Book Prize“. „Malonės“ – jos debiutinis romanas suaugusiesiems, kuris tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu ir bus išleistas daugiau kaip 15 šalių. Autorė gyvena Oksforde su savo vyru ir kate.

„Laimėtojų gali būti tik keli, pralaimėjusiųjų daug. Tačiau mes žaidžiame toliau, nes viliamės, kad būsime tie laimingieji.“

1932-ieji, Korėja. Mylima luošo žvejo dukra Sundža triukšmingame uostamiesčio turguje sutinka nepažįstamąjį. Žavus vyras užburia ją kalbomis ir pažada po kojomis pakloti visą pasaulį. Tačiau nepriteklių augintos žvejo dukros meilei nelemta baigtis laimingai. Išduota ir pažeminta, Sundža ryžtasi palikti gimtinę ir keliauti į Japoniją – kraštą, kuriame nė vienas korėjietis nėra laukiamas svečias.

Taip prasideda visą dvidešimtą amžių apimanti Sundžos ir būsimų trijų jos giminės kartų gyvenimo istorija, savo nenuspėjama sėkme, netikėtais posūkiais ir neišvengiama rizika primenanti Japonijoje klestintį korėjietišką azartinį žaidimą pačinko.

„Beveik šimtmetį aprėpianti vienos šeimos istorija. Nepalaužiamas siekis išlošti gyvenimo loterijoje, gebėjimas užjausti ir drąsa atsitiesti suklupus – visa tai ilgam įsirėžia į atmintį.“
Barack Obama

„Pačinko“ neužsimirš net tada, kai nurims knygos pasirodymo jaudulys ir ims blukti pagiriamieji žodžiai ant knygų viršelių. Šis nuostabus šeimos epas dar ilgai aidės žmonių kalbose.“
Irish Times

„Tai švelnus ir guodžiantis žvilgsnis į mus supantį chaosą, kurį dažnai vadiname gyvenimu.“
New York Times Book Review

Min Jin Lee (g. 1968) – Korėjoje gimusi amerikiečių autorė. Pirmasis istorinis jos romanas „Pačinko“ vos pasirodęs sulaukė daug dėmesio: išsyk tapo „Washington Post“, „Boston Globe“, „USA Today“, „Wall Street Journal“ bestseleriu, buvo įtrauktas į geriausių 2017 m. „New York Times“ knygų dešimtuką ir nominuotas prestižinei „National Book Award“ premijai. Pasaulyje jau parduota daugiau nei 1 mln. šios knygos kopijų.

Keitė vaikystę praleido Heilšame – uždaroje, savas ir kartais itin neįprastas taisykles turinčioje mokymo įstaigoje, įkurtoje Anglijos provincijoje, toliau nuo pašalinių akių. Ten vaikai buvo akylai saugomi nuo išorinio pasaulio ir ugdomi taip, kad suprastų esą ypatingi. Idilišką praeitį Keitė paliko užmarščiai, tačiau praėjus daugeliui metų į jos gyvenimą sugrįžta Rūta ir Tomis – geriausi draugai iš Heilšamo laikų.

Dalindamasi prisiminimais su Rūta ir grimzdama į taip ir neišblėsusią meilę Tomiui, Keitė nusikelia į praeitį. Kaip jie išvydo dienos šviesą? Kokiam gyvenimui buvo ruošiami? Kodėl tokia svarbi jų gera sveikata? Kokia tamsi paslaptis glūdi už karštligiško mokinių kūrybiškumo skatinimo? Ir kokią kainą jie turės sumokėti už tai, kad visą gyvenimą buvo laikomi ypatingais?

„Neleisk man išeiti“ – nepaprastai rafinuotas ir subtilus pasakojimas apie dar vieną mūsų pasaulio versiją, persmelktas žmogaus trapumo pajautos ir neišmatuojamo gyvenimo geismo.

„Geriausia, ką Ishiguro yra parašęs po „Dienos likučių“. Tai romanas apie žmogaus prigimtį: kas ją sudaro, ką ji reiškia, kaip ji gali būti pagerbta ar paneigta.“
Jonathan Yardley

„Šis ypatingas ir bauginamai gudrus romanas yra apie tai, kodėl mes nepratrūkstame, kodėl vieną rytą atsikėlę tiesiog neišbėgame į gatvę kūkčiodami ir verkdami, kodėl neįdūkstame ir visko aplink nesudaužome į šipulius suvokę, kad mūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks galėjo būti.“
M. John Harrison

„Šiame beviltiškai liūdname romane autorius gilinasi į paprasto žmogaus gyvenimą – sielą, seksualumą, meilę, kūrybiškumą, vaikišką naivumą.“
Andrew Barrow

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris, tarp kurių ir „Neleisk man išeiti“, nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai. 1989 m. šia premija apdovanotas už romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.

„Pagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.“

Nepriekaištingos reputacijos senų didingų angliškų namų vyresnysis liokajus ponas Stivensas, gavęs buvusios namų ekonomės panelės Kenton laišką, 1956-ųjų vasarą išsiruošia ją aplankyti ir pakeliauti po Anglijos apylinkes. Šešių dienų atostogos nejučia tampa kelione į Stivenso ir sykiu Anglijos bei Europos praeitį: du pasaulinius karus, fašizmo suklestėjimą, blėstantį vakarykštį pasaulį.

„Dienos likučiai“ – savita meditacija apie XX a. pirmąją pusę, žmogaus pasirinkimų prigimtį, teisingumo regimybę, prarastas galimybes, užgniaužtus jausmus ir skaudžiai parbloškiantį gailestį supratus, kad tai, kas buvo pasiekiama ranka, negrįžtamai nutolo.

„Subtilus, tylios nevilties persmelktas šedevras... Skaitant šį romaną įvyksta nuostabiausia, ką geba literatūra: pasijunti tarytum rankose laikytum visą žmogaus gyvenimą, o užvertęs paskutinį puslapį – lyg praradęs geriausią draugą.“
Guardian

„Gražus ir sykiu žiaurus pasakojimas... Apie žmogų, sužlugdytą idėjų, kuriomis jis grindė visą savo gyvenimą.“
Salman Rushdie

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidė prarają, kuri glūdi už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

„Jeigu sumaišytumėt Jane Austen ir Franzą Kafką, truputį Marcelio Prousto - gautumėt Kazuo Ishiguro. Kita vertus, jis yra nesižvalgantis į šonus rašytojas, sukūręs visiškai savitą estetinį pasaulį.“
Sara Danius, Švedijos akademijos sekretorė

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, g. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. Parašė septynis romanus, už tris jų nominuotas prestižinei „Man Booker“ literatūros premijai, o 1989 m. šia premija apdovanotas už bene labiausiai vertinamą savo romaną „Dienos likučiai“. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu.