Lapkričio 24 d. paskelbti šių metų rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės vardo trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Vienuoliktą kartą vykusiame konkurse 8–12 kl. moksleiviai išbandė distopijos žanrą ir savo rašiniuose dalijosi mintimis tema „Mano baisiausia distopija“. Įvertinus atsiųstus darbus paaiškėjo, kad apdovanojimai šiemet keliaus į Vilnių ir Jurbarką.
Geriausiu 2025 m. konkurso rašiniu išrinktas Vilniaus Radvilų gimnazijos III J klasės moksleivės Lukrecijos Morkvėnaitės kūrinys „Sapnų memuarai“ (mokytoja Irena Gineitienė).
Antra vieta atiteko Sibilei Jasudavičiūtei iš Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijos (mokytoja Jolanta Zagurskienė), o trečia vieta – Titui Šepečiui iš Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos (mokytoja Violeta Greičiūnienė).
„Gyvename gana niūrių nuojautų laikais, tad prasminga pasirodė kviesti kūrybiškai apmąstyti šiuolaikinės distopijos variantus. Moksleivių rašiniuose atsiskleidė ekologijos, nerimo dėl algoritmų kontrolės, nužmogėjimo ir susvetimėjimo temos. Ir, žinoma, „dramblys kambaryje“ – karo baimė. Lukrecijos Morkvėnaitės rašinys išsiskyrė iš visų – skaitydama jį „Eurostaro“ traukinyje braukiau ašarą. Šis tekstas – tai priminimas apie Hannah Arendt aprašytą blogio banalybę, apie tai, kad riba tarp tikrovės ir distopijos kartais gali būti labai plonytė, net buitiška, o literatūriškai stiprus, į emocijas smogiantis pasakojimas kartais gali būti sukuriamas labai taupiomis, paprastomis priemonėmis. Sibilės Jasudavičiūtės tekstas apie išnaudojimo problemą – dar vienas „dramblys“ apie kurį reikia nemažos drąsos prabilti, o Tito Šepečio „1984“ reinterpretacija patraukė savo vizualumu ir vaizduotės žaismu“, – sako Kristina Sabaliauskaitė.
I vietos laimėtoja tradiciškai bus apdovanota išskirtine Kristinos Sabaliauskaitės dovana – tetralogija „Silva rerum“ su autorės autografu ir auksine plunksna. II ir III vietos laimėtojus leidykla „Baltos lankos“ apdovanos savo įsteigtais prizais.
I vietos laimėtojos Lukrecijos Morkvėnaitės rašinys
Sapnų memuarai
Atrodo, kad kai buvome vaikai, saulė šviesdavo ryškiau. Ji kaitindavo mūsų nugaras ir taip spigindavo, kad negalėdavai matyti nei dangaus, nei kelio. Turbūt todėl nepastebėjau duobės sename išbyrėjusiame Fabijoniškių asfalte, ir priekinis paspirtuko ratas, ne didesnis už mano kumštį, puikiai įstrigo joje. Virtau veidu į priekį, bet kadangi pati nesiekiau nei vieno metro aukščio, tai ir krytis buvo neskausmingas. Žvaliai stojausi valytis smėlį, kai aukštoj žolėj pamačiau ežiuką. Tiesiau ranką jo link, norėdama paglostyti jo spygliuotą kailį, tačiau mane išblaškė tolimas močiutės balsas ir aš nuvažiavau jos link. Tokia žalia tyli vasara buvo, girdėjosi tik beržų ošimas ir greitas paspirtuko ratelių dardėjimas. O aš tiek stengiausi, spardžiau kojom, o močiutė vis tolo ir tolo, ir dardėjimas tik garsėjo ir tapo toks nepakeliamas, aš taip suspaudžiau akis ir staiga atsibudau.
Pro langą spėjau pamatyti pravažiuojantį sunkvežimį, jis už savęs vilko debesį dulkių, ir tik po geros minutės jos nusėdo, o mašinos nebesigirdėjo. Sapnas buvo toks keistas, toks tikras. Neprisiminiau, kas jame vyko, bet jaučiau tokį gilų keistą ilgesį kažko prarasto ir neatrasto. Laikrodis ant sienos rodė lygiai aštuntą valandą. Aštuntą. Aš vėluoju. Turėjau atsikelt penktą, kad pusė septynių jau stovėčiau eilėje. Maisto davinius dalina tik dvi valandas, o jei atsistosiu į eilės galą, niekaip nespėsiu atsiimti savųjų. Jeigu dar kartą neturėsim pietų dėl manęs, mama tikrai mane išvarys miegot į gatvę.
Per penkias minutes spėjau apsirengt, paimt šeimos knygeles su talonėliais ir nubėgti trečdalį kelio, deja, kojų miklumas greit išseko ir likusią atkarpą bėgau su pasidūsavimais. Buvo šaltas, pilkas ruduo ir ore tvyrojo rūkas. Bėgau pro apgriuvusius pastatus siauromis Užupio gatvelėmis. Kaip ir tikėtasi, eilė jau buvo susidariusi per visą Katedros aikštę ir vienintelė belikusi viltis man buvo rasti pažįstamų veidų. Ir, atrodo, aš – sėkmingiausia siela šioje beviltiškoje žemėje, nes beveik prie pat eilės pradžios stovėjo Sergejus. Jis gyveno netoli stoties ir visada ateidavo anksčiau. Jis prieš tris mėnesius apsigyveno mieste kartu su savo lenke žmona ir trejų metų berniuku po to, kai karo lauke mina susprogdino jo kairę koją iki kelio. Jis nulenkęs galvą ir sunkiai pasirėmęs į ramstį svyravo, kol išgirdo mano šūkavimą:
– Sergej! Sergej!
Jo galva pakilo su šypsena, tačiau ji nesiekė jo tamsių akių kampelių.
Pribėgau ir su pasitikėjimu atsistojau šalia, melsdamasi, kad joks nenaudėlis nepakeltų scenos, kodėl kažkokia jauniklė gali kirsti eilę, ir manęs neišvarytų be pietų. Deja, mano laimei buvo lemta išsekti. Jaunas, apie keturiasdešimties metų vyras pradėjo šūkauti ir stumdyti aplinkinius rodydamas į mane. Vienas iš patruliuojančių kareivių išėjo iš rikiuotės ir priartėjęs rusiškai paklausė, kas vyksta. Nusisukus slėpiausi už Sergejaus, tačiau neiškentėjusi dirstelėjau atgal. Kareivis liepė vyrui klauptis ant kelių ir prispaudė ginklo vamzdį jam prie kaktos. Visa Katedra stovėjo sulaikiusi kvapą, atrodė, kad net dulkės sustingo ore, kaip per Kalėdas sustingsta braškės želėje. Mano rankos drebėjo, aš nenorėjau žiūrėti, bet negalėjau nusisukt.
Kai karas prasidėjo, niekas nesitikėjo, kad per kelias valandas rusai sugebės įsiveržti taip giliai į mūsų Lietuvą ir kad jie sugebės pasiekti sostinę per dešimt valandų ir keturiasdešimt minučių. Ir niekas net košmaruose nesapnavo, kad Vilniaus gatvėse bus vykdomi masiniai žudymai. Aš neturėčiau žinoti, koks yra kraujo kvapas, koks yra šūvio garsas, kaip atrodo žmogaus smegenys, patiektos kaukolės dubenėlyje. Bet aš žinau. Kelios minutės slinko kaip valandos, ir tada kareivis, apsukęs ginklą, su buože trenkė vyrui į veidą. Iš nosies pasruvo kraujas, tačiau tai buvo viena geriausių galimų baigčių.
Dienos eina lėtai ir susilieja viena su kita. Atrodo, šis ruduo amžinas. Aš pagalvočiau, kad prasidėjus karui atsirastų daug veiklų: sužeistųjų slaugymas, nuolaužų rinkimas, sugriautų pastatų atstatymas. Žinoma, visi šie darbai buvo atliekami, tam deleguotų ir gebančių asmenų, tačiau didžioji dalis Lietuvos paprasčiausiai nieko neveikė. Žmonės, anksčiau dirbę darbus, susijusius su logistika, žiniasklaida, finansais ir panašiai, savo darbų neteko per pirmąją dieną. Pirma pradėjo kaukti tos nepakeliamos sirenos, po kelių minučių į telefonus atėjo pranešimas: ,,DĖMESIO! Lietuvoje įvedama karo padėtis“, ir tada prasidėjo visuotinė panika. Spūstys visose gatvėse. Parduotuvėse buvo nuleistos grotos ir užrakintos durys. Toliau tęsėsi spūstys iš miesto, Lenkijos link, o visa likusi Lietuva sustingo. Mes grįžome namo, prileidome vonias vandens, sukrovėm dokumentus ir pinigus į vieną vietą ir įsijungę žinias tyliai sėdėjome. Žinoma, sustojo ekonomika, nes niekas nevažiavo į darbus, mokyklas. Likusieji net nekišo nosies iš namų, kol trečią dieną dingo radijo ryšys ir elektra. Tada išgirdome tankus, riaumojančius už langų, per garsiakalbius skelbė informaciją ir nurodymus. Visa tai tada atrodė taip siurrealu. Mūsų dienos buvo monotoniškos ir griežtos, persmelktos baimės, įtampos ir nežinios.
Gal iš tos nepakeliamos baimės, kad visas pasaulis išslydo jai iš po kojų, o gal išties iš nuoširdaus patriotiškumo ir meilės mūsų Lietuvai mano mama tapo partizane, taip neoriginaliai jie save vadino. Aš buvau pikta. Aš norėjau žinoti, ką mano mama veikdavo, kai nebūdavo namie visą dieną ir grįždavo tokiu laiku, kuriuo ją pamatęs kareivis gatvėje paprasčiausiai gali nušaut. Tačiau ji man to sakyti negalėjo. Žinoma, aš suvokiau, ką jie veikia. Kovotojai už laisvą Lietuvą, pasipriešintojai rusų okupacijai, kurių pagrindinis tikslas buvo trečioji nepriklausomybės data. Iš tiesų man buvo pikta, nes aš taip beprotiškai pasiilgau mamos. Pasiilgau jos bučinio prieš miegą, pasiilgau jos švelnių rankų. Dieve, aš net pasiilgau mūsų pykčių, bet ką atiduočiau, kad ji mane aprėktų, kad tik galėčiau išgirsti jos balsą.
Sergejus palydėjo mane iki namų. Prieš atsisveikindamas į mano delną įbruko nedidelį perlenktą lapelį. Jo akys buvo liūdnesnės nei visada ir galbūt man reikėjo atkreipti į tai dėmesį. Užėjusi į mūsų butą pamačiau brolį, gulintį ant sofos, skaitantį Remarko „Vakarų fronte nieko naujo“. Įjungiau dujinę viryklę ir susimąsčiau, kodėl Sergejus taip keistai pasakė sudie. Pradėjau šildyti maistą, mamos dalį atidėjau po palange. Staiga prisiminiau raštelį. Kažkodėl atverčiant pradėjo drebėt rankos. Labai stipriai myliu jus. Taip gerai pažinojau jos raštą, galėjau pasakyti, kad rašė skubėdama. Keista, negalėjau prisiminti, kaip jinai kvepėjo. Kokio ilgio buvo jos plaukai, kai paskutinį kartą mačiau? Kada tai buvo? Praeitą savaitę? Ar tai buvo sapnas? Gal prieš mėnesį? Kodėl aš negalėjau prisiminti?
***
Naktį ji atėjo ir glostė mane, šįkart įdėmiai įsižiūrėjau į jos akis, plaukus, kad niekada nepamirščiau, nes tai buvo paskutinis kartas, kada ją mačiau. Ir tada ją paleidau. Ryte po palange nebebuvo mamos maisto.