„Hijeronas“ – paveikus ir vienas originaliausių tironiją apmąstančių tekstų, vertintas tokių mąstytojų, kaip Niccolò Machiavellis ir Leo Straussas. Išminčiaus ir valdovo susitikimo tropą bei sokratiško dialogo elementus naudojantis Ksenofontas pateikia tris skirtingus požiūrius į tiraną ir jo valdžią, kartu išskirdamas esminius ir nekintančius tiraniškumo komponentus. Greta svarstymų apie tirano valdžios prigimtį, tirano laimę ir galimybę intelektualinėmis pastangomis paveikti neteisėtą valdovą, tekste netiesiogiai iškyla ir dar vienas, šiandien itin aktualus klausimas: ar tiranas visuomet yra tik tautos priešas, ar kartais tampa ir savotišku jos kūriniu?
„Suvedžiotojo dienoraštis“ – paskutinis danų rašytojo, filosofo, teologo Søreno Kierkegaardo knygos „Arba, arba“ skyrius, sudarytas iš suvedžiotoju save laikančio jaunuolio Johaneso ir jo suvedžiojimo auka tapusios jaunos merginos Kordelijos laiškų bei Johaneso refleksijų. Subtilus suvedžiotojo metodiškumas, detaliai suplanuotas būdas apsukti nieko neįtarančią ir nekaltą Kordeliją aplink savo pirštą yra persmelktas dvilypumo. Dvilypumo mėgautis akimirka, ir tos mėgavimosi akimirkos refleksija. Laiškuose erotiški motyvai persipina ir painiojasi su vulgarumu, geidulys su gėda, trauka su pasidygėjimu.
Ši knyga – ir Kierkegaardo opus magnum, ir pirmas paskelbtas jo kūrinys. Turbūt iki šiol ir pati žinomiausia. Joje telpa įvairiausi žanrai, atliepiantys įvairiausiems skoniams – aforizmai, laiškai, išpažinimai, poetiniai svarstymai. Nervingas, dirglus kalbėjimas, supintas su precizišku filosofiniu samprotavimu, nesuvaldoma aistra, lydima savistabos, fiktyvių autorių (neįvykęs) dialogas, kuria unikalų literatūros ir filosofijos istorijoje tekstą. Jo neįmanoma pamiršti, kaip neįmanoma pamiršti ir pagrindinių konceptų – „estetinės stadijos“, „etinės stadijos“, „nelaimingiausiojo“, galiausia – „arba-arba“.
Tomo Sodeikos įvadas skirtas ne tik šiai knygai; jį galima skaityti kaip įvadą į visą Kierkegaardo mąstymą, neįsivaizduojamą be pirmo kūrinio – „Arba-arba“.