Pijus Narijauskas

„Saugokis, nes aš nieko nebijau, o tai tik dar didina mano galią.“

Nepaprastai talentingas, bet sykiu egoistiškas mokslininkas Viktoras Frankenšteinas įmena gyvybės paslaptį ir iš mirusiųjų kūno dalių sukurtai būtybei įkvepia gyvybę. Tačiau greitai savo kūriniu nusivilia, juo pasišlykšti ir jį atstumia. Kiti sutiktieji pasielgia taip pat. Visų apleistas ir niekinamas Frankenšteino kūrinys ima neapkęsti žmonijos ir persekioti savo kūrėją, reikalaudamas išsklaidyti jo vienatvės skausmą – sukurti panašų į jį padarą.

„Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ – gotikinis siaubo kūrinys, laikomas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanų, kuriame keliami ir šiandien itin aktualūs klausimai apie žmogaus prigimtį, jo galią kurti gera ir sykiu bloga. Šis romanas nuo pat jo sukūrimo iki šių dienų daro didžiulę įtaką literatūrai ir kinui. Pastaruoju metu pasirodė du jo įkvėpti filmai: „Frankenšteinas“ (rež. Guillermo del Toro, 2025), apdovanotas trimis „Oskarais“, ir „Nuotaka!“ (rež. Maggie Gyllenhaal, 2026).


„XXI amžiuje „Frankenšteinas“ skatina susimąstyti apie [šiuolaikinio mokslo] keliamas baimes: nuo dirbtinio intelekto ir robotų humanoidų iškilimo iki bandymo prailginti žmogaus gyvenimo trukmę.“
Mar Padilla, kultūros žurnalistė

„Su Mary Shelley kūriniu gyvenu visą savo gyvenimą. Tai – mano biblija. Šedevras pulsuoja egzistenciniais, švelniais ir negailestingais klausimais, kokie begali degti jauname prote.“
Guillermo del Toro, kino režisierius, „Oskaro“ laureatas

„M. Shelley yra provokatorė. Ji mums meta iššūkį išsakyti savas tiesas, nebijoti savo tamsiosios pusės.“
Jessie Buckley, aktorė, "Oskaro" laureatė.

„M. Shelley – tikra literatūros pankė. Skaitydama mąsčiau, kad galbūt rašydama romaną ji norėjo pasakyti daug daugiau nei 1818 metais būtų buvę priimtina publikuoti ar netgi įsivaizduoti.“
Maggie Gyllenhaal, kino režisierė


Mary Shelley (Merė Šeli, 1797–1851) – anglų rašytoja. Romaną „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ ji parašė būdama vos devyniolikos, o 1818 m. išleido anonimiškai. Vėliau kūrinį papildė ir išleido savo vardu. Pasak autorės, romano idėją įgyvendinti paskatino siaubo istorijos rašymo varžytuvės, kurias draugų kompanijai pasiūlė poetas Lordas Byronas kartu atostogaujant Ženevoje.

„Logika sakė nesivelti su Izabele į kalbas daugiau, nei būtina. <...> Tačiau, užuot paklusęs sveikam protui ir išėjęs, tik žengiau artyn ir pirštais perbraukiau baltus fortepijono klavišus. Vis dar šiltus nuo jos prisilietimo.“

Izabelei dvidešimt aštuoneri, bet, vyresniojo brolio teigimu, ji vis dar nerado savo kelio ir tik švaisto gyvenimą visokiems niekams. Visgi darbas prestižinio klubo bare „Valhalla“ Izabelei neatrodo beprasmis – juk būtent ši veikla finansuoja jos siekį tapti rašytoja. Be to, čia nuolat sukiojasi jos kūrybai netikėtų idėjų pakišantys žmonės. Tarp jų ir bendras jos bei geriausios draugės Vivianos pažįstamas – gerokai išvaizdesnis, nei derėtų, – milijardierius Kajus Jangas.

Kajus Jangas dar nuo ankstyvos jaunystės jautėsi visur turįs būti geriausias: su pagyrimu baigti Kembridžo ir Oksfordo universitetai, tobulai įvaldytos septynios kalbos, preciziškai atliekami Beethoveno kūriniai ir ranka pasiekiamas jauniausio generalinio direktoriaus postas. Regis, gyvenime jam mažai ko trūksta. Ir visgi, už baro besisukiojanti laisve alsuojanti Izabelė Valensija jo žvilgsnį traukia lyg magnetas...

Tačiau Izabelė ir Kajus suvokia, kad vis stiprėjantis smalsumas ir nenumaldomas potraukis nėra verti nei sunkiai išsikovotų pozicijų, nei kruopščiai susikurto įvaizdžio. Nes juk tai tik laikinas proto aptemimas, greit išblėsianti kibirkštėlė, tiesa?

Ana Huang (Ana Hvong) – populiari amerikiečių rašytoja, pasauliniais bestseleriais tapusios „Twisted“ serijos autorė. Jos knygos garsėja prabangos kupinais pasauliais, stipriomis pagrindinėmis veikėjomis ir itin karštomis meilės scenomis. Anos Huang romanai išversti į daugiau nei 20 pasaulio kalbų. Autorės knygos nuolat patenka į „The New York Times“, „The USA Today“, „The Sunday Times“ ir „The Wall Street Journal“ bestselerių sąrašus. „Puikybės karalius“ – antroji serijos „Kings of Sin“ knyga.

„Kai prieš tris dešimtmečius pradėjau ieškoti psichologinio atsparumo požymių, siekiau tik užfiksuoti jo egzistavimą. <...> Tačiau netrukus aš ir mano kolegos gavome daugybę įrodymų, kad atsparumas nėra neįprastas. Atsparumas yra norma.“


Po tragiškų Rugsėjo 11-osios įvykių psichikos sveikatos specialistai Niujorke prognozavo visuomenės sveikatos krizę – potrauminio streso sutrikimo protrūkį. Keista, bet jo jie nesulaukė. Klinikinės psichologijos mokslų daktaras, profesorius George'as A. Bonanno teigia, jog taip įvyko dėl to, kad labai ilgai neteisingai supratome, kas yra trauma.

Pirmiausia, trauma nėra tokia dažna, kaip manome. Tai, ką dažnai laikome potrauminio streso sutrikimu, yra natūralaus proceso, kurio metu mokomės susidoroti su konkrečia situacija, požymiai. Susitelkdami į jų reikšmę, ne visada užtektinai dėmesio skiriame mūsų gebėjimui išgyventi įvairias negandas – atsparumą.

Remdamasis kelių dešimtmečių tyrimais, G. A. Bonanno paaiškina, kas mus daro psichologiškai atsparius, kodėl kartais tokie nesame ir kaip galime geriau susidoroti su potrauminiu stresu. „Atsparumo galia“ keičia suvokimą daugelio dalykų, kuriuos manėme žiną apie psichologines reakcijas į sunkumus.

Knygą rekomenduoja Vilniaus universiteto Psichotraumatologijos centras.

„Remdamasis gausiais mokslinių tyrimų rezultatais bei žmonių istorijomis, G. A. Bonanno atskleidžia šiuolaikinę psichologinės traumos, potrauminio streso ir psichologinio atsparumo sampratą. Knyga vertinga tiek specialistams, tiek plačiajai auditorijai.“
Dr. Paulina Želvienė, Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentė, psichotraumatologė

„Pakeis supratimą apie sunkiausius gyvenimo laikotarpius.“
Dacher Keltner, psichologas, Berklio universiteto profesorius

„George'as A. Bonanno atliko išties novatoriškus tyrimus apie atsparumo psichologiją. Šioje knygoje jis atskleidžia, kaip žmonės gali išsilaisvinti iš trauminių įvykių padarinių. Negaliu įsivaizduoti geresnio laiko jo įžvalgoms.“
Adam Grant, psichologas, knygų „Pagalvokite dar kartą“ ir „Paslėptas potencialas“ autorius

George A. Bonanno (Džordžas A. Bonanas) – klinikinės psichologijos profesorius ir Kolumbijos universiteto Gedulo, traumos ir emocijų laboratorijos (angl. „Loss, Trauma, and Emotion Lab“) direktorius. G. A. Bonanno pirmasis pradėjo taikyti atsparumo idėją netekties ir traumos tyrimuose ir sukūrė gedulo teoriją, dabar standartiškai taikomą klinikinių psichologų. Apie jo tyrimus rašė tokie prestižiniai leidiniai kaip „Scientific American“, „The New York Times“, „Wall Street Journal“ ir „The New Yorker“.

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Amoso Cliffordo, vieno įtakingiausių miško terapijos ekspertų, sukurtas ir išplėtotas vakarietiškasis miško maudynių metodas – tai fizinę ir emocinę sveikatą ir kūno bei proto ramybę grąžinantis ritualas šiuolaikiniam skubančiam, nuo technologijų priklausomam, lėtinio nuovargio ir nerimo kamuojamam žmogui. 

Ši knyga apie santykius, bet ne žmonių, o žmogaus su daugiau nei žmogiškuoju pasauliu –akmeniu ir upeliu, debesimi, paukščiu ir medžiu. Ryšiui su gamta puoselėti reikia to paties kaip ir žmonių santykiams – smalsumo, dėmesio ir reguliarumo. Svarbiausia – kokybiškam santykiui reikia laiko. A. Cliffordas kviečia ugdytis įprotį reguliariai išeiti į gamtą ir niekieno netrukdomiems lėtai, dėmesingai, smalsiai ją tyrinėti ne tik penkiais gerai žinomais pojūčiais, bet ir intuicija, vaizduote ir švelnia širdimi.

Knygoje yra daugiau nei penkiasdešimt autoriaus ir jo kolegų, miško maudynių gidų, sukurtų ir išbandytų kvietimų – laisvos formos pratimų miške, kurie padeda pasinerti į dabarties akimirką, iki galo išjausti miško atmosferą, atsipalaiduoti ir pailsėti. Toks buvimas miške skatina pastabumą ir kūrybingumą, tad ilgainiui kvietimus išmoksite kurti patys ir veiklos miške tikrai nepritrūksite.

„Miške apstu kvietimų. Žolė kviečia atsigulti. Debesys kviečia juos stebėti. Vanagas kviečia ištiesti rankas lyg sparnus ir žengti tarytum skrendant. Stati tako atkarpa kviečia sulėtinti tempą ir stebėti, kaip pavyksta išlaikyti gravitacijos centrą. Sliekas siūlo patyrinėti dirvą. Šie kvietimai paprasti, juos lengva pastebėti“, – rašo autorius.

Tereikia pažadinti savo vaizduotę, atsipalaiduoti ir žaisti – „šokti su mišku lyg su partneriu“. Žaisdami nė nepastebėsime, kaip gyjame nuo netinkamo gyvenimo būdo sukeltų ligų, kaip mažėja nerimastingumas, lengvėja rūpesčių našta ir mažėja atskirtis tarp mūsų ir gamtos. Ir kaip natūraliai kyla noras gamtą pažinti, puoselėti ir ja rūpintis.

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.