Pijus Narijauskas

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

Amoso Cliffordo, vieno įtakingiausių miško terapijos ekspertų, sukurtas ir išplėtotas vakarietiškasis miško maudynių metodas – tai fizinę ir emocinę sveikatą ir kūno bei proto ramybę grąžinantis ritualas šiuolaikiniam skubančiam, nuo technologijų priklausomam, lėtinio nuovargio ir nerimo kamuojamam žmogui. 

Ši knyga apie santykius, bet ne žmonių, o žmogaus su daugiau nei žmogiškuoju pasauliu –akmeniu ir upeliu, debesimi, paukščiu ir medžiu. Ryšiui su gamta puoselėti reikia to paties kaip ir žmonių santykiams – smalsumo, dėmesio ir reguliarumo. Svarbiausia – kokybiškam santykiui reikia laiko. A. Cliffordas kviečia ugdytis įprotį reguliariai išeiti į gamtą ir niekieno netrukdomiems lėtai, dėmesingai, smalsiai ją tyrinėti ne tik penkiais gerai žinomais pojūčiais, bet ir intuicija, vaizduote ir švelnia širdimi.

Knygoje yra daugiau nei penkiasdešimt autoriaus ir jo kolegų, miško maudynių gidų, sukurtų ir išbandytų kvietimų – laisvos formos pratimų miške, kurie padeda pasinerti į dabarties akimirką, iki galo išjausti miško atmosferą, atsipalaiduoti ir pailsėti. Toks buvimas miške skatina pastabumą ir kūrybingumą, tad ilgainiui kvietimus išmoksite kurti patys ir veiklos miške tikrai nepritrūksite.

„Miške apstu kvietimų. Žolė kviečia atsigulti. Debesys kviečia juos stebėti. Vanagas kviečia ištiesti rankas lyg sparnus ir žengti tarytum skrendant. Stati tako atkarpa kviečia sulėtinti tempą ir stebėti, kaip pavyksta išlaikyti gravitacijos centrą. Sliekas siūlo patyrinėti dirvą. Šie kvietimai paprasti, juos lengva pastebėti“, – rašo autorius.

Tereikia pažadinti savo vaizduotę, atsipalaiduoti ir žaisti – „šokti su mišku lyg su partneriu“. Žaisdami nė nepastebėsime, kaip gyjame nuo netinkamo gyvenimo būdo sukeltų ligų, kaip mažėja nerimastingumas, lengvėja rūpesčių našta ir mažėja atskirtis tarp mūsų ir gamtos. Ir kaip natūraliai kyla noras gamtą pažinti, puoselėti ir ja rūpintis.

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.