Homilijų, kalbų, žinių, maldų rinkinys, kuriame popiežius Pranciškus kalba apie tai, kaip surasti laimę ir pajusti gyvenimo pilnatvę kasdienybėje.
„Jei tikrai atsiversite giliausiems savo širdies lūkesčiams, suvoksite, kad jumyse glūdi nenumaldomas laimės troškimas, ir tai jums leis demaskuoti daugybę jus supančių „pigių pasiūlymų“ bei juos atmesti.“
„Šioje laimės paieškoje dalyvauja visų laikų ir amžių žmonės. Kiekvieno vyro ir kiekvienos moters širdyje Dievas įdiegė nenumaldomą laimės ir pilnatvės troškimą. Ar pastebėjote, kad jūsų širdys nerimsta nuolat ieškodamos gėrio, galinčio patenkinti begalybės troškulį?“
Kiekvienas žmogus ieško gyvenimo prasmės, stengiasi pasiekti svajones, įgyvendinti planus ir viltis, tačiau laimės paslaptis, pasak popiežiaus Pranciškaus, – tapti laisvais ir išlaisvintais žmonėmis. Tik laisvėje įmanomas visavertis gyvenimas, galintis virsti šviesa santykiuose su kitais.
Pradėdamas garsiąja Evangelijos eilute, kaip kiekvienas, palikęs savo turtą dėl Evangelijos, gaus šiame gyvenime šimteriopai ir amžinąjį gyvenimą, popiežius atskleidžia kelią į tikrąjį savęs realizavimą ir džiaugsmą, kur stengiamasi ne išvengti skausmo, o jį išgyventi ir įveikti. „Žmogus, kuris meldžiasi, gyvena ramiai, – sako popiežius, – nes malda suteikia žmogui pilnatvės.“
Šioje knygoje Pranciškus šiltai ir atvirai kalba apie gailestingumą, moterų teisių svarbą, apie iššūkius, su kuriais susiduria šiandienos jaunimas, ir apie tai, kodėl kova su diskriminacija – tai meilės artimui pagrindas. Popiežius dalijasi istorijomis iš savo gyvenimo ir stengiasi kiekvienam iš mūsų perduoti žinią, kad viltis niekada neblėsta.
Kupina įkvėpimo ir patarimų asmeniniam dvasiniam tobulėjimui, ši knyga padės kiekvienam iš mūsų ieškoti kasdienės dvasinės ramybės ir laimės chaotiškame šių dienų pasaulyje.
Džoselina Batler turi paslaptį. Kankinama praeities demonų, vos sulaukusi 18-kos, ji palieka Virdžinijos valstiją ir išvyksta gyventi į kitą Atlanto vandenyno krantą – Škotiją. Čia jaučiasi saugi nuo praeities ir nepageidaujamų klausimų. Nesileidžia į artimus romantinius santykius, neatvirauja draugams, nemezga jokių įpareigojančių ryšių. Su niekuo. Tačiau viskas pasikeičia tą dieną, kai Džosė nusprendžia persikelti į butą Dublino gatvėje.
Vykdama apžiūrėti naujosios vietos, Džosė susiduria su be galo patraukliu verslininku Breidenu Karmaiklu. Vienas jo intensyvus žvilgsnis kaipmat užvirina visą kūną: pasprukti nuo minčių apie jį tiesiog nebeįmanoma. Breidenas – pasitikintis savimi, įpratęs gauti bet ką, ko tik užsigeidžia, – išsyk pajunta trauką Džosei. Dabar jo tikslas – bet kokiais būdais įsitraukti dailių formų gražuolę į lovą. Pamatęs, kad lengva nebus, Džoselinai pasiūlo sandėrį. Aistringas romanas įgauna pagreitį, kiekvieno susitikimo karštis ima vesti iš proto, tačiau Breidenas kažkodėl pradeda klausinėti apie praeitį...
„Šioje knygoje yra visko... romantikos, neapsakomai gardžiai aprašytų aistrų, šeimos istorijų, draugystės, sudaužytų širdžių, ilgesio ir visad gelbstinčios vilties. O paskutiniai puslapiai tiesiog sukelia euforiją.“
Bookish Temptations
„Kiekvienas Džoselinos ir Breideno susitikimas užvirins jums kraują.“
Rainy Day Reads
Samatha Young (Samanta Jang, g. 1986) – neįtikėtinu greičiu į „New York Times“, „USA Today“ ir „Wall Street Journal“ aukštumas užkopusi autorė iš Škotijos. „Pavojingi žaidimai“ – pirmoji autorės knyga, skirta tik suaugusiesiems. Knyga sukėlė didžiulį susidomėjimą ir buvo išleista daugiau nei 30 šalių, nominuota „Goodreads Choice Award 2012“ kaip geriausias metų meilės romanas.
Mįslingame bute pačiame miesto centre gali nutikti bet kas...
Žalumoje skendinčioje Paryžiaus alėjoje slepiasi dailininko studija. Madlina ją išsinuomoja, svajodama ištrūkti iš varginančio Londono, pailsėti ir pabūti vienumoje. Tačiau paslaptingi likimo vingiai, jau ne kartą koregavę merginos planus, užklumpa ją ir šįkart – per nesusipratimą tą patį butą išsinuomoja dar vienas žmogus. Netrukus paaiškėja, kad tai Gasparas – mizantropiškomis pažiūromis garsėjantis rašytojas iš JAV, kasmet atvykstantis į Paryžių niekieno netrukdomas pasinerti į kūrybą. Taigi šios dvi itin jautrios asmenybės priverstos kelias dienas pagyventi kartu.
Studija, priklausiusi garsiam dailininkui Šinui Lorensui, vis dar alsuoja jo aistra spalvoms bei šviesai. Lorensas, palūžęs po sūnelio žūties, mirė prieš metus ir paliko tris paveikslus, bet niekas nežino, kur jie yra. Sužavėti menininko genialumu ir suintriguoti jo sudėtingu likimu, Madlina ir Gasparas suvienija jėgas, kad surastų šias tris nepaprastas drobes. Tačiau nei vienas iš jų nesitikėjo, kad šis sprendimas pakeis jų gyvenimus amžinai.
Guillaume Musso (Gijomas Muso, gim. 1974) – populiariosios prancūzų literatūros fenomenas. Pasaulyje parduota daugiau kaip 30 milijonų jo kūrinių egzempliorių, jo knygos išverstos į 41 kalbą. Nuo 2011 m. Prancūzijoje G. Musso yra perkamiausias autorius. Knyga „Butas Paryžiuje“ yra skaitytojų itin pamėgto romano „Angelo kvietimas“ antra dalis.
194… Orano mieste Alžyre ima siautėti maras. Daktaras Bernaras Rijė pirmas pastebi ligos ženklus ir skatina miesto valdžią kuo skubiau imtis priemonių. Kol Rijė fiksuoja įvykius mieste, valdžia delsia. Ilgainiui miestui paskelbiamas karantinas. Negalima nei iš jo išvykti, nei į jį atvykti. Maras įsigali ir mirties akivaizdoje išbando žmonių vienybę, tikėjimą ir būties prasmingumą.
Prancūzų rašytojo Albert'o Camus (1913–1960) karta brendo dviejų pasaulinių karų kanonados, atominės bombos apokalipsės ir Holokausto košmaro laiku. A. Camus tapo vienu svarbiausių savo kartos kultūros mokytojų, intelektualinių vadovų, moraline sąžine. Savo kūryba jis išreiškė naujosios epochos dvasią ir galią, o jo jaunatviškas entuziazmas, neabejotinas intelektualinis autoritetas ir meninis principingumas pradėjo ligi šiol tebesitęsiančią draugystę su skaitytojais. Absurdas, maištas, istorija ir mirtis – svarbiausios temos, plėtojamos visame A. Camus kūrybiniame palikime, o romanas „Maras“ laikomas vienu brandžiausių rašytojo kūrinių. 1957 m. rašytojas buvo apdovanotas Nobelio literatūros premija.
„Sunday Times“ bestseleris Nr. 1
Rekomenduojame kiekvienai naujai mamai ir tėčiui!
Knygos autorė Sarah Turner yra socialinių tinklų sensacija – savo šmaikščiame tinklaraštyje „Unmumsy mum“, kaip ir knygoje, apie motinystę ji rašo su humoru ir be jokių pagražinimų. Autorė atvirai pasakoja apie savo chaotišką ir dažnai iš proto vedančią kasdienybę su dviem mažais sūnumis. Ji tikrai žino tą jausmą, kuris užklumpa eilinę bemiegę naktį, kai atrodo, jog esi nesutverta šiam iššūkiui, ir tuoj pat nuramina, kad tikrai nieko tokio kartais ne viską žinoti.
Sarah be užuolankų pasakoja apie savo nė kiek nešvytintį nėštumo periodą, nesibaigiantį naktinio maitinimo ir dantų dygimo maratoną, sekso ypatumus susilaukus vaikų, apie draugystę su kitomis mamomis ir grįžimo į darbą iššūkius. Ši knyga nepapasakos, kaip būti gerais tėvais, ką turite pirkti savo vaikui ir kaip jį auginti. Tačiau tikrai juoksitės iki ašarų ar linkčiosit galvą skaitydamos pažįstamas situacijas. Ir galiausiai pasijusite suradusios naują geriausią draugę, kuri moka nuraminti: kiekviena mama išgyvena tą patį!
Britų autorė Sarah Turner (Sara Turner) gyvena Devone su vyru ir dviem sūnumis. Savo tinklaraštį „Unmumsy mum“ ji pradėjo rašyti nusivylusi tėvystės literatūra, kurią rado internete. Atrodė, kad visiems sekasi puikiai, išskyrus ją, todėl nusprendė papasakoti, kokia iš tikro yra motinystė: su visais jos iššūkiais ir džiaugsmais. Atvirumu ir nuoširdumu S. Turner užkariavo milijonų skaitytojų širdis visame pasaulyje.
Tarptautinio fenomeno „Mergina traukiny“ autorė!
Niekada nepasitikėk ramiu vandens paviršiumi
Paskutinėmis gyvenimo dienomis Danielė Ebot bandė prisiskambinti seseriai Džulijai, tačiau į pagalbos šauksmą ši neatsakė. Po kelių dienų Danielė randama negyva Skenduolių užutėkyje – mįslingame upės vingyje, kuriame per šimtmečius menančią seserų gimtojo miestelio istoriją nuskendo ne viena moteris.
Džiulei tenka grįžti į vietą, kuri jai vis dar kelia baimę, ir seniai palaidoti vaikystės prisiminimai ima kilti lyg drumzlės iš vandens gelmių. Ji bando išsiaiškinti, kas nutiko seseriai ir kaip jos mirtis susijusi su vos prieš porą mėnesių ten pat nusižudžiusios jaunos merginos mirtimi. Netrukus pradeda aiškėti miestelio gyventojų praeities nuodėmės ir tai, kad kiekvienas jų yra vienaip ar kitaip susijęs su velione Daniele Ebot. Visa apgaubia klampus paslapčių rūkas.
„...Kaip ir A. Hitchcockas, P. Hawkins turi kinematografišką akį ir talentą sukurti bauginamai įtraukiančią istoriją. Nerkite į naujo jos trilerio vandenis. Atpildas bus stulbinamas. Šis noir atmosfera pulsuojantis kūrinys jus privers dukart pagalvoti prieš brendant į tamsų ir žvarbų vandenį.“
USA Today
1930 metai, Didžiosios Britanijos valdoma Indija. Eliza sugrįžta į šalį, kurioje prieš 18 metų žuvo jos tėtis. Ji ryžtingai siekia fotografės karjeros ir viena svarbiausių jos užduočių čia – Britanijos archyvams įamžinti Radžputanos karališkąją šeimą ir šalies gyvenimą. Nepaisant skaudžių atsiminimų, Eliza pamilsta egzotišką šalį. Ją užburia ore tvyrantis jazminų ir kardamono aromatas, šlamantys fikusai, paslaptingais pilies koridoriais aidintys žingsniai, skambantys šventyklų varpai ir gatvėse šūkaujantys skardžiabalsiai prekeiviai.
Fiksuodama karališkosios šeimos gyvenimą, Eliza sutinka princą Džėjų. Savo nuoširdumu ir noru padėti vargstantiems princas užkariauja jos širdį. Tačiau Eliza XX a. moteris, kovojanti už savo teises, o tai vargiai priimtina šimtmečių tradicijoms paklūstančioje Indijoje. Be to, jos rankos siekia snobiškasis Klifordas, todėl pilyje nuolatos rezgamos intrigos, slapta klausomasi ir sekamas kiekvienas Elizos žingsnis. Neišvengiamai artėja akimirka, kai jai ir princui Džėjui reikės rinktis tarp jausmų vienas kitam ir griežtų Indijos visuomenės tradicijų.
„Šis sodrus pasakojimas kupinas spalvų ir rytietiškų tradicijų, meilės intrigų ir netikėtų istorijos posūkių.“
Sunday Express
Dinah Jefferies (Dina Džefris, gim. 1948) – gerai skaitytojų žinoma ir mėgstama rašytoja. „Baltų lankų“ leidykla jau yra išleidusi itin didelio populiarumo sulaukusius jos romanus „Arbatos plantatoriaus žmona“ ir „Šilko pirklio dukra“. Romanas „Prieš liūtis“ – pati naujausia rašytojos knyga.
D. Jefferies rašyti pradėjo po skaudžios netekties: žuvus keturiolikmečiui sūnui, savo skausmą ji perkėlė į kūrybą.
Ši knyga – tai išskirtinis kelionių dienoraštis, realiuoju laiku pasakojantis apie evangelizavimą ir pajėgiantis supurtyti sąžines „abejingumo globalizacijos“ akivaizdoje.
Apie Vatikaną rašantis korespondentas Andrea Tornielli, popiežiškuoju lėktuvu vykstantis į visas apaštališkąsias keliones, šioje pokalbių su Jo Šventenybe Pranciškumi knygoje, remdamasis popiežiaus išvykomis į užsienį, nusprendė papasakoti apie svarbiausias šio pontifikato paliestas temas ir nuveiktus darbus. Italija, Brazilija, Kuba, Jungtinės Amerikos Valstijos, Afrika, Azija, taip pat ir Lesbas, Sarajevas, Lundas... Tai žavingi kraštai ir simboliniai miestai, sudėtingos vietos ir nevienalytės tautos. Ir visos jos matė, kaip popiežius, kuris yra taikus piligrimas, tačiau taip pat ir nepatogus pamokslininkas, ryžtingai pasmerkia prekybą narkotikais ir ginklais, korupciją ir netgi vergiją kai kuriuose ekonomikos sektoriuose; kaip migracijos iš pasaulio pietų į jo šiaurę klausimą pavadina humanitarine tragedija; kaip ragina vietines Bažnyčias vėl priartėti prie labiausiai nuo visuomenės atskirtų sluoksnių.
Nepalikdamas nepapasakotų iki šiol neskelbtų epizodų ir įdomių detalių apie popiežiškųjų skrydžių užkulisius, Tornielli apsistoja ties keletu reikšmingų susitikimų: nuo Baracko Obamos iki Fidelio Castro, nuo Baltramiejaus I iki rusų patriarcho Kirilo, nuo Abu Mazeno iki Shimono Pereso.
Išskirtiniame pokalbyje popiežius pasakoja ne tik viešai nuskambėjusių ir dar negirdėtų anekdotų iš tarpžemyninių skrydžių, bet ir apie tai, kaip kategoriškai atsisako laikytis griežtų saugumo reikalavimų apkabindamas minias.
„Būdamas vyskupas, ganytojas, tėvas negaliu su žmonėmis bendrauti iš šarvuotų mašinų. Dėl šios priežasties nuo pat pradžių pasakiau, kad keliausiu tuomet, jei bus galimybė išlaikyti tiesioginį kontaktą su žmonėmis.“
Popiežius Pranciškus
Andrea Tornielli – Vatikano apžvalgininkas, dienraščio „La Stampa“ žurnalistas, atsakingas taip pat ir už interneto svetainę „Vatican insider“, bendradarbiauja su daugeliu Italijos ir tarptautinių leidinių. Be kitų savo veikalų, autorius yra parašęs pirmąją popiežiaus biografiją „Pranciškus. Kartu“ („Francesco. Insieme“), kuri išversta į 16 kalbų, bei knygą „Popiežius Pranciškus. Tokia ekonomika žudo“ („Papa Francesco. Questa economia uccide“). Ši išversta į 9 kalbas. Tarptautiniu bestseleriu tapusi knyga „Dievo vardas – Gailestingumas“ (lietuviškai pasirodė 2016), kurioje užrašyti A. Tornielli pokalbiai su popiežiumi Pranciškumi, yra išversta į 35 kalbas.
Šeimos gydytojas Markas Šloseris padarė klaidą, dėl kurios mirė vienas jo pacientų, garsus aktorius Ralfas Mejeris. Dirbant tokį darbą reputacija yra viskas, todėl Šloseris savo klaidą bando nuslėpti. Bet nuo Medicinos drausmės komisijos nenuslėpsi nieko...
Bėda dar ir ta, kad paciento mirtis nebūtinai įvyko dėl neatidžios klaidos, o Šloseris nebūtinai lieja ašaras, kad Mejeris negyvas. Gydytojas turėjo nesuvestų sąskaitų su savo pacientu, kuris rodė kiek per didelį dėmesį jo žmonai Karolinei. O po įvykių vasarnamyje, kuriame paviešėti sutuoktiniai Mejeriai buvo pasikvietę Šloserį su žmona ir dukromis, atsirado visai svarių priežasčių keršyti.
„Kandus, ciniškas ir kupinas toksiško humoro.“
Washington Post
„Naujasis Kochas – dar geresnis nei romane „Vakarienė“.“
KNACK
„Trikdančiai geras... Psichologiškai turtingas... Greito tempo... Absoliučiai įtikimas.“
USA Today
„Kalbą Kochas vartoja tarsi stetoskopą – mes girdime kiekvieną jo veikėjų širdies dūžį, jaučiame jų pavydą, meilę, baimę, neapykantą... Skalpelio aštrumo proza, anatomiškai tiksliai romane atkuriami mūsų tamsiausi instinktai.“
The Guardian
„Priverčia skaitytoją žiopčioti gaudant orą.“
Il Giornale
Hermanas Kochas (g. 1953) žymus Nyderlandų humoristinių televizijos laidų („Jiskefet“) kūrėjas, aktorius ir rašytojas. Tarptautinį pripažinimą pelnė romanu „Vakarienė“ (lietuviškai pasirodė 2015 m.). „Vasarnamis su baseinu“ taip pat sulaukė didelio pasisekimo ir yra išverstas į trisdešimtį kalbų.
VIENUOLIKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS
Po trejus metus Osle tvyrojusios ramybės, miestą vėl užgula pragariški nusikaltimai. Viena po kitos randamos moterys perkąstomis gerklėmis. Visas jas sieja pomėgis su vyrais susipažinti per programą „Tinder“. Aukų kaklus nusėjusiose žaizdose rasti rūdžių ir juodų dažų pėdsakai tyrėjus įstumia į aklavietę.
Tai paties Hario Hūlės verta byla, tačiau jis jau seniai paliko tarnybą, mylimai moteriai ir sau prisiekęs niekada negrįžti: tik ne po paskutinės bylos, dėl kurios jo artimiausi žmonės atsidūrė didžiausiame pavojuje.
Tačiau šiose žmogžudystėse Hūlė įžvelgia kažką pažįstamo. Aidą iš užmiršto sapno. Balsą vyro, kurio vardą mėgina ištrinti iš atminties. Ir šitai įtraukia jį į tyrimą tarsi į juodąją skylę.
„Nesbø – viešpataujantis skandinaviškojo detektyvo karalius.“
The Guardian
„Kurdamas serijinių žudikų portretus, Nesbø neabejotinai naudojasi savo stebuklingo prisilietimo galia.“
The New York Times Book Review
„Šiame romane Nesbø Harį Hūlę vaizduoja kamuojamą širdį draskančių vidinių konfliktų – jis trokšta pamiršti visus praeities baisumus, tačiau žino, kad privalo juos prisiminti iki žiauriausių smulkmenų.“
Publishers Weekly
„Norvegija gali didžiuotis savo sūnumis: Henriku Ibsenu, Edvardu Munchu ir geriausiu trilerių rašytoju Jo Nesbø.“
The New York Times
Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego Senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“.
Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Nesbø knygų egzempliorių. Naujausias autoriaus romanas „Troškulys“, tik pasirodęs Europoje, iškart užkopė į daugelio šalių topų viršūnes, o Norvegijoje pateko į leidybos istoriją kaip knyga, išleista didžiausiu, 300 000 egzempliorių, pirmuoju tiražu. „Troškulys“ paskelbtas geriausiu 2017 m. skandinaviškojo nuaro trileriu.
2011 m. pasirodė romano „Galvų medžiotojai“ ekranizacija. Netrukus didžiuosius ekranus pasieks romano „Sniego Senis“ ekranizacija, kurioje pagrindinį Hario Hūlės vaidmenį atlieka Michaelis Fassbenderis. Taip pat planuojama ekranizuoti romanus „Sūnus“ ir „Vidurnakčio saulė“.
Jo Nesbø detektyvų tamsa ir Paulos Hawkins trilerių įtampa
PRIEŠ
Ema Boman saugo paslaptį: jos viršininkas, charizmatiškas ir kontroversiškas verslo magnatas Jesperas Orė paprašė jos rankos. Vienintelė jo sąlyga – kad šitai liktų tik tarp jų.
PO
Prabangiame Jespero Orės užmiesčio name policija randa jaunos moters kūną nukirsta galva. Nužudytosios tapatybė neaiškėja, klaikiai panašus nusikaltimas, įvykdytas prieš dešimtmetį, taip ir liko neišaiškintas, o Jesperas Orė dingo be pėdsako.
Paslaptingiausios metų žmogžudystės tyrėjai policininkas Peteris Lindgrenas ir kriminalinių nusikaltimų psichologė Hanė Lagerlind Šion aklavietėje. Problema dar ir ta, kad jųdviejų santykiai pašliję jau dešimt metų. Nuo tada, kai Peteris paliko Hanę.
Kas yra nužudytoji moteris? Kur dingo Jesperas Orė? Kokių paslapčių turi Ema? Ką slepia Hanė? Kas neduoda ramybės Peteriui? Ir kodėl meilė dažnai yra tokia nenuspėjama? Stokholmą kaustant žiemos šalčiui, Emos, Peterio ir Hanės likimams lemta neišvengiamai susipinti šiurpiame apsėdimo, keršto, beprotybės, žlugusios meilės ir tamsių praeities šešėlių šokyje.
„Šis pasakojimas lėtai ir subtiliai išsiskleidžia į daugiasluoksnį, psichologiškai niuansuotą žmogžudystės tyrimą, kuriame, užuot priartėjus prie tiesos, nuo jos vis labiau tolstama - iki kol ji atskleidžiama visa savo jėga.“
Arne Dahl
Camilla Grebe (Kamila Grebė, g. 1968) – viena žinomiausių Švedijos kriminalinių romanų autorių. Daugelį jų parašė duetu su seserimi, o „Meilužis ir drugys“ yra jos solo debiutas, tarptautiniu mastu jau įvertintas už unikalų literatūrinį balsą skandinavų kriminalinėje literatūroje.
Ponas Kuzenas, keistuolis Statistikos agentūros darbuotojas, jaučia begalinę vienatvę Paryžiaus didmiestyje ir miršta iš meilės savo bendradarbei panelei Dreifus. Tik niekaip nesiryžta žengti lemtingo žingsnio, nors ir yra įsitikinęs, kad tokiame dideliame mieste kaip Paryžius būtina turėti ką nors mylimą. Išsiilgęs švelnumo, savo namuose jis priglaudžia smauglį ir pavadina jį Meilučiu. Bėda tik ta, kad vargu ar pasaulyje yra moteris, kuri sutiktų gyventi akis į akį su tokiu meilės įrodymu.
Šis stulbinantis humoristinis ir sykiu filosofinis pasakojimas apie žmogaus prigimtį – pirmas Romaino Gary romanas, pasirašytas Émile'io Ajaro slapyvardžiu. 1974 metais paskelbtas variantas neatitiko originalaus rankraščio: leidėjai, nežinoję, kas slepiasi už negirdėto slapyvardžio, be kita ko, smarkiai pakeitė knygos pabaigą. Naujesniame prancūziškame leidime, kaip ir šiame lietuviškame vertime, atsižvelgiant į kitados Romaino Gary pareikštą pageidavimą, atskirai išspausdinta ir originalioji, „ekologinė“ pabaiga.
„Kai smauglys tave apsivynioja, suspaudžia per juosmenį, per pečius ganėtinai tvirtai ir įremia galvą tau į kaklą, tereikia užsimerkti, kad pasijustum švelniai mylimas. Tai neįmanomybės pabaiga, ir aš trokštu to visa savo esybe. Man, reikia pasakyti, visada trūko rankų. Dvi rankos, manosios, – tai tuštuma. Reikėtų dviejų kitų, apsivijusių mane. Taip sakoma apie vitaminų stoką – be vitaminų kaip be rankų.“
Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.
Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?
Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.
„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan
„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian
„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald
„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott
Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.
„Silva rerum IV“ tęsia Norvaišų giminės istoriją ir užbaigia didžiąją Vilniaus sagą. Tai pasakojimas apie XVIII amžiaus antrąją pusę – politinių, ekonominių ir kultūrinių pervartų laiką, Baroko ir Apšvietos epochų lūžio tašką, kai Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė patiria politinį dekadansą ir sykiu progresyvių idėjų proveržį, o jos bajorija pasidalija į dvi nesutaikomas puses – už senąją ir už naująją pasaulio tvarką, kurią pasiryžta įrodyti luomus griaunančiais gyvenimo pasirinkimais.
Matematikos profesorius jėzuitas Pranciškus Ksaveras iš Milkantų Norvaiša – ne tik LDK, bet ir pasaulio pilietis, masonas ir filosofas. Nancy, Viena, Krokuva, Varšuva, Amsterdamas, Paryžius, Londonas – tai jo kelionių trajektorijos, kuriose jis susipažįsta su pasaulio valdovais, skvarbiausiais mokslo protais ir intelektualiomis moterimis, stebi meno sampratą keičiančius muzikos ir teatro stebuklus, patiria uždraustą meilę, į Vilnių parveža naujausias mokslo žinias ir gaivius Apšvietos vėjus.
Tačiau kas iš tikrųjų jaudina profesoriaus sielą, kokių abejonių graužiamas jis žvelgia į juodą žvaigždėtą Vilniaus dangų, ką prisiminus jo širdis kaskart praleidžia vieną dūžį ir kodėl jam vis rodosi, kad seniai paskelbtas mirusiu Vilniaus baziliskas, mintantis fanatizmu, minčių tamsa bei sąžinės nešvara, atgijo ir prisitaikė prie pasikeitusios laiko dvasios?
Menotyros mokslų daktarės Kristinos Sabaliauskaitės istorinių romanų ciklas „Silva rerum“ – neabejotinai vienas reikšmingiausių pastarojo dešimtmečio įvykių lietuvių literatūroje – vis daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukia užsienyje. Latvijoje 2014 m. „Silva rerum“ romanai buvo išrinkti į visų laikų latvių mėgstamiausių knygų šimtuką. 2015 m., vos pasirodęs Lenkijoje, pirmasis „Silva rerum“ romanas tapo bestseleriu, o 2016 m. pateko į prestižinės Vidurio Europos literatūros premijos „Angelus“ finalą.
Pirmoji „Silva rerum“ ciklo dalis 2008–aisiais pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją, buvo įtraukta į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, 2009 m. skaitytojų išrinkta Metų knyga. Antrasis romanas, „Silva rerum II“, taip pat tapo Metų knyga, o autorė 2011 m. apdovanota Šv. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Trečioji ciklo dalis, „Silva rerum III“, išleista 2014 m. Už šį romaną ir visą „Silva rerum“ ciklą 2015 m. rašytoja apdovanota Liudo Dovydėno premija. Pagal „Silva rerum“ ciklą rengiamos literatūrinės ekskursijos.
2012 m. taip pat pasirodė Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinys – bestseleris „Danielius Dalba & kitos istorijos“. 2015 m. trys šio rinkinio apsakymai buvo išleisti angliškai knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“.
Lietuvių liaudies pasakos atgimsta!
Pasakose „Dangus griūva“, „Žiogas ir skruzdėlė“, „Varna ir sūris“ naujomis spalvomis atgyja nepamirštami jų personažai – baikštusis katinėlis ir išmintingoji meška, darbščioji skruzdėlė ir lengvabūdis žiogas muzikantas, savimyla varna ir gudrioji lapė.
Ši paveikslėlių knyga skirta 4–7 metų vaikams, besimokantiems skaityti. Pasakos knygelėje su–skie–me–nuo–tos, kad vaikas, atpažindamas raides ir tardamas garsus, galėtų jas perskaityti pats.
„The New York Times“ bestseleris Nr. 1
Kaip išsaugoti gyvenimo prasmę mirties akivaizdoje? Ko griebtis, kai į gyvenimą negailestingai įsibrauna liga? Ką reiškia susilaukti kūdikio, kai tavo gyvybė pamažu blėsta?
Neurochirurgijos aukštumas pasiekusiam ir vos 36–erių sulaukusiam daktarui Paului Kalanithi diagnozuojamas ketvirtos stadijos plaučių vėžys. Ne vienus metus gydęs mirštančiuosius, jis pats tampa pacientu, be jokios savigailos kovojančiu už savo gyvybę.
„Įkvėpti tylą“ – tai atviras ir nuoširdus pasakojimas apie susitaikymą su žmogaus mirtingumu, daktaro ir paciento santykius, pasiryžimą dirbti net mirštant ir begalinę meilę gyvenimui. Paulas Kalanithi šios knygos pabaigti nespėjo, bet ji, atskleisdama vitališką žmogaus prigimtį ir stojišką laikyseną, pratęsia jo gyvenimą ir po mirties.
„Tikras, stebinantis, meistriškai parašytas ir drąsus vieno gyvenimo liudijimas.“
The Times
Paulas Kalanithi (1977–2015) buvo indų kilmės amerikietis neurochirurgas ir rašytojas. Stanfordo universitete jis įgijo anglų literatūros magistro laipsnį, vėliau baigė Jeilio medicinos mokyklą. Už mokslinius tyrimus neurochirurgijos srityje jam buvo įteiktas aukščiausias Amerikos neurochirurgijos akademijos apdovanojimas.
„New York Times“ bestseleris Nr. 1
Tai populiariausias metų trileris pasaulyje, kuris visiems laikams pakeis jūsų požiūrį į kitų žmonių gyvenimą.
KIEKVIENA DIENA TOKIA PATI
Reičelė kasdien važinėja priemiestiniu traukiniu tuo pačiu maršrutu: iš namų į Londoną ir atgal. Pakeliui ji pravažiuoja prie pat geležinkelio įsikūrusį namų kvartalą. Traukinys beveik kaskart sustoja prie raudono semaforo signalo, tad ji kone kasdien mato vieno iš tų namų gyventojus – porą, pusryčiaujančią ar geriančią kavą terasoje. Mato taip dažnai, kad jaučiasi beveik juos pažįstanti. Net vardus jiems sugalvojo: Džesė ir Džeisonas. Jų gyvenimas, Reičelės akimis, tiesiog tobulas. Panašus į buvusį jos pačios gyvenimą.
IKI ŠIANDIEN
Bet kartą ji išvysta kai ką, kas ją pribloškia. Tik akimirksnis – ir netrukus traukinys vėl pajuda, tačiau to pakanka. Staiga viskas pasikeičia. Ar tai, ką ji matė, kaip nors susiję su tolesniais sukrečiančiais įvykiais? Ar policija patikės „nepatikima liudytoja“? Ar ji tikrai galėtų kuo nors padėti tam, kuriam pati išgalvojo vardą?
„Niekas neįtraukia labiau nei „Mergina traukiny“.“
Vanity Fair
„Pernelyg unikalus ir nepaprastas, kad liktų nepastebėtas.“
The New York Times
Ši 24–erius metus trukusi puikybės ir įniršio istorija – tai trapi dėlionė santuokos, mintančios paslaptimis. Lotas ir Matilda. Jis charizmatiškas, talentingas ir kupinas tuštybės. Ji tyli, santūri, stingdančiai graži ir spinduliuojanti tamsa. Lotas, tikintis, kad jam lemta išpildyti didžio amerikiečių menininko archetipą, veda Matildą ir išgelbėja ją nuo kraupios vaikystės demonų. „Moirose“ mus gundo įkvepianti Loto ir Matildos sąjunga. Tačiau posakis „kiekviena istorija turi dvi puses“ jų santuokai apibūdinti tinka labiau nei bet kuriai kitai. „Furijose“ stebime giliai paslėpto Matildos įtūžio istoriją. Susitikę jie gimė iš naujo, susituokę – atvėrė Pandoros skrynią. Ir kuo daugiau poros paslapčių mums atskleidžiama, tuo mažiau pasijuntame žinantys. Aišku viena: iš meilės, geismo, pavydo ir keršto Lotas ir Matilda pasiryžę viskam.
„Moiros ir Furijos“ – reikšmingas linktelėjimas antikinei tragedijai, pasigardžiavimas jos vertomis kūrybos ir aistros, pagiežos ir išdavystės, gyvenimo ir mirties, išganymo ir atpildo temomis. Anot pačios autorės, tai ne tiek istorija, kiek didinga būtybė, į paviršių iškilusi iš tamsiausių gelmių. Tačiau bene svarbiausia joje ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta.
„Moirose ir Furijose“, kalbėdama apie santuoką, Lauren Groff peržengia visus įmanomus jos lygmenis ir atveria tokius prasminius klodus, kuriuos galbūt tiek pat sunku pasiekti, kiek ir apibūdinti. Tačiau autorei pavyksta ir viena, ir kita. Nes jos idėjos, kaip du žmonės gali gyventi kartu, gyventi vienas kitame, kaip jie gali atsitraukti vienas nuo kito ar išduoti, atrodo fundamentaliai teisingos."
Meg Wolitzer
Lauren Groff (gim. 1978 m. Niujorke) laikoma viena įdomiausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Jos trečiasis romanas „Moiros ir Furijos“ tik pasirodęs tapo tarptautiniu bestseleriu, yra nominuotas tokiems literatūros apdovanojimams kaip JAV Nacionalinė knygų premija, jo vertimo teises įsigijo 30 šalių. „Moiros ir Furijos“ 2015 m. tapo amazon.com metų knyga. JAV Prezidentas Barackas Obama šį romaną paskelbė mėgstamiausiu 2015 m. kūriniu.
Žodyne yra apie 22 tūkstančius lietuvių kalbos žodžių bei posakių. Norvegiški atitikmenys pateikiami knyginės kalbos atmaina – bukmolu (bokmål). Žodyne pateikiama:
• bendrinės lietuvių kalbos pagrindinio žodyno fondo žodžiai;
• dažniausiai viešojoje kalboje vartojami terminai ir termininės reikšmės;
• šnekamosios kalbos žodžiai, dažnai vartojami kasdieninėje kalboje;
• vaizdingi pastovieji žodžių junginiai;
• gausūs aiškinamų žodžių vartosenos pavyzdžiai.
Napoleon, Dostoyevsky, Stendhal, Tolstoy, Döblin, Forster, Bakhtin, and Brodsky: these voices – among others equally compelling though lesser known – reveal the essence of Europe in their narratives of encounter with the threshold city of Vilnius. Laimonas Briedis has woven the letters, diaries, utterances and reflections of strangers about this gateway city at the heart of Europe into a compelling and intimate story. The author shares with the reader a deep understanding of the Lithuanian, Polish, Russian and German identities of the place, as well as its centrality in European Jewish culture. Lavishly illustrated and carefully researched, this book is a veritable hall of mirrors, which yields an illuminating vision of Vilnius and an exceptional window on Europe.
Laimonas Briedis is a native of Vilnius. He received a doctoral degree in human geography at the University of British Columbia and conducted his postdoctoral research at the History Department of the University of Toronto. He makes his home in Vilnius and Vancouver, Canada.
„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“
Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.
„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.
Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.
„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu
Knygoje pasakojama, kaip atsiranda ir išnyksta, kaip prisimenamos ir užmirštamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės giminės. Kiekvienas skyrius – tai ir atskiros giminės istorija, ir su ja susijusio Lietuvos istorijos aspekto aptarimas. Didikai dominavo Lietuvoje iki naujųjų laikų: ėjo aukščiausias pareigas, atstovavo valdovui vietos visuomenėje ir užsienyje, steigė bažnyčias ir miestelius, užsakinėjo meno kūrinius, kai kada ir patys kurdavo. Jie išsiskyrė visose istorinio laiko dimensijose: apie šlovingą praeitį bylojo aukšta kilmė, dabartyje saistė luomo vertos garbingos elgsenos, gyvensenos principai, į ateitį krypo ilgalaikio bažnytinio ir pasaulietinio atminimo, pripažinimo lūkesčiai. Didiko realybė pirmiausia buvo giminės realybė – individualus gyvenimas tarp tėvų palikimo ir palikuonių paveldo. Giminių istorijoje vis svarbesnis darėsi pasakojimas apie giminės praeitį – genealogija, surašyta kronikose, pavaizduota paveiksluose, schemose ar jungtiniuose herbuose.
Istoriniame pasakojime apie kiekvieną giminę iš skirtingų perspektyvų atsikartoja tie patys tapsmo – iškilimo – atminimo chronologiniai tarpsniai. Pagrindinės temos – politinė ir visuomeninė galia ir ją įprasminanti atmintis. Kilmingos giminės savivoka reikšdavosi visų pirma per tradiciją - kilmę ir priklausymą „namams“, suprantamiems tiek kaip tėvonijų visuma, tiek kaip žmonių - gyvų ir mirusių giminaičių - bendrija.
„Rimvydas Petrauskas parašė knygą, neturinčią precedento šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje. Joje Lietuvos didikų chorui leidžiama pratrūkti visais įmanomais balsais, susipinančiais į reto grožio simfoniją. Tardamas, kad tai labai įdomi knyga, praskleidžiu tik mažą dalį tiesos, o kas liko – kviečiu sau atrasti geranoriškai smalsų Skaitytoją.“
Darius Baronas
Profesorius Rimvydas Petrauskas – istorikas medievistas, Vilniaus universiteto rektorius. Tyrinėja XIII-XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir politinę istoriją.
Pirmą kartą išleistas 1965 m. šis kūrinys nebuvo deramai įvertintas. Antram gyvenimui jis prikeltas 2003 m., kai pasirodė „New York Books Review Classics“ serijoje. Nuo to laiko apie jį šneka visas literatūros pasaulis. Pastaruoju metu jam skirta ir daug tarptautinių apdovanojimų, knyga išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų, o jos autorius drąsiai lyginamas su JAV rašytojais klasikais: Williamu Faulkneriu, Johnu O'Hara, Raymondu Carveriu.
Viljamas Stouneris, sunkią vaikystę praleidęs vienoje Misūrio fermų, tėvų išsiunčiamas į koledžą studijuoti agronomijos, tačiau vaikino gyvenimą aukštyn kojom apverčia... septyniasdešimt trečias Šekspyro sonetas. Ir jis, paklusdamas savo širdžiai, prieš tėvų valią žengia pirmą savarankišką žingsnį. Tačiau, nors ir tapęs studentų mėgstamu profesoriumi, jis niekada neranda sau vietos išoriniame pasaulyje. Galiausiai užsidaręs savy Stouneris išaukština stojišką savo prosenių laikyseną ir susitaiko su vienatve. Stouneris – ne tik archetipinis amerikietis, bet ir egzistencinis herojus, radęs atšiaurią vienatvės paguodą negailestingame pasaulyje. Jį galima pavadinti tikru Didžiojo Getsbio antipodu.
Johnas Edwardas Williamsas (1922–1994) – JAV rašytojas, anglų literatūros profesorius, labiausiai išgarsėjęs romanais „Stouneris“ (1965) ir „Augustas“ (1972). Jo kūryba negausi – parašė keturis romanus ir porą eilėraščių rinkinių. Tačiau kiekvienas autoriaus kūrinys pasižymi ypatinga literatūrine verte.
Kristinos Sabaliauskaitės apsakymų rinkinį „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ sudaro lietuviškai išleistame rinkinyje „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ skelbti apsakymai „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“.
Šie kūriniai atspindi tris Vilniaus miesto praeities gyvavimo klodus – lenkiškąjį, žydiškąjį ir sovietinį – nomenklatūrinį. Šių apsakymų veikėjai: karo metu bręstanti vilnietė gimnazistė, grįžtantis į vaikystės miestą senas žydas milijardierius, kagėbistas, daugiau nei pusę šimtmečio besigalynėjantis su Vilniumi. Kiekvienas rinkinio apsakymas atveria vis kitokią Vilniaus panoramą. Apsakymuose ironiškai, filosofiškai ir kartu jautriai apmąstoma mūsų istorinė patirtis.
Knyga iliustruota autorės parinktais ikoniškais Vilniaus vaizdais iš Jano Bulhako ir Romualdo Rakausko fotoarchyvų.