Popierinės knygos be nuolaidų

„Kai drakoniukai ateina į svečius,
ar riaumoja jie labai?
Ar puola stumdyti kitus?
Gal susigrobia jie visus žaislus
ir nori neštis į namus?

Ne! Taip nesielgia tikrai!“

Ši žaisminga rimuota knygelė visiems mažiems drakoniukams ir jų draugams primins, kaip gražiai elgtis, kad niekas netemdytų nuotaikos ir visada būtų gera ir smagu.

Skaitykite drauge ir mokykitės svarbių pirmųjų socialinių įgūdžių.

2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureatės knyga

Koliažinio dvikalbio (lietuvių ir anglų k.) romano „Rožės ir bulvės“ pagrindinė tema – laimė, tačiau į šį reiškinį rašytoja Vaiva Grainytė žvelgia kitokiu žvilgsniu, nei įprasta, – intelektualiai ir su ironija, žaismingai ir fantasmagoriškai dekonstruodama stereotipinę laimės sampratą, įsigalėjusią šiandienos kultūroje.

Dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.

Personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis. Visą šią intrigą – siurrealistinę laimės miniatiūrų mozaiką – persmelkia melancholijos paribiuose esančios temos: vienišumas, perdegimas, katastrofos nuojautos, konvencinių normų diktatas, artumo ilgesys.


Vaiva Grainytė (gim. 1984) – rašytoja, poetė, dramaturgė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2019 m. kartu su bendraautorėmis už operą–performansą „Saulė ir jūra“ pelniusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinį liūtą“. Jos knygos – esė „Pekino dienoraščiai“ (2012) ir poezijos rinkinys „Gorilos archyvai“ (2019) – nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose ir įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Autorės kūryba versta į daugiau kaip 10 kalbų.

---

By the winner of the Venice Biennale Golden Lion Award 2019

The main theme of the bilingual (Lithuanian and English) collage novel “Roses and Potatoes” is happiness. But the author Vaiva Grainytė examines this phenomenon from a different perspective than normal – intellectually and ironically, playfully and phantasmagorically deconstructing the stereotypical concept of happiness embedded in contemporary culture.

In a world which has ground to a halt due to the pandemic, the novel's main protagonists and allegorical figures each seek happiness, or reflect on it or affirm it, in their own particular way: Davis in Canada, agonising over his articles, Vika living in isolation, brothers connected by calculations and genetic tests, a woman suffering from cancer, a mouse searching for a morsel to eat, an owl disregarding ancient theories of warmth, a virus looking for a more spacious place to live, and Denmark nominated as one of the happiest countries of the world.

The fragments of the characters' everyday lives – letters, dreams, diary extracts, social media posts, alter ego passages – are all creatively combined with the rhetoric of essays and articles, and with topical issues, and juxtaposed with cultural and historical intertexts and knowledge of sociology, psychology, zoology, and phrenology. All this intrigue – a surrealist mosaic of miniatures of happiness – is permeated by themes on the fringes of melancholy: loneliness, burnout, forebodings of disaster, the diktat of conventional norms, and the longing for closeness.


Vaiva Grainytė (born 1984) is a writer, poet, playwright, recipient of the Lithuanian National Prize for Culture and Art, and, with her co-authors, winner in 2019 of the Golden Lion of the Venice Biennale of Contemporary Art for the opera-performance “Sun and Sea”. Her books – the book of essays “Beijing Diaries” (2012) and the poetry collection “Gorilla Archives” (2019) – were nominated for Book of the Year and included in the twelve most creative books of the year. The author's work has been translated into more than ten languages.

Leidybos partneriai:

Walks in Christian Vilnius is the first comprehensive cultural guide of multiconfessional and multinational Vilnius. It is often emphasized that Vilnius is a city in which Christianity, Judaism and Islam each found their place. But equally remarkable is the way in which Eastern and Western, or Greek and Latin, Christianity have closely co-existed in the capital of Lithuania over many centuries, an exceptional phenomenon in Europe. This book covers both the heritage and the present situation of Eastern and Western Christianity in Vilnius, explaining the long-forgotten meanings of cultural values distant from modern life and drawing connections with contemporary experience.

This is not a book about the history of Christianity in Vilnius or Lithuania, although it contains plenty of historical references. Rather, it is an attempt to see in Vilnius not just the beauty of the city, but also its meaning, and to find connections between the fine artistic forms with the faith which has grown deep into its culture, narratives, symbols and signs.

The book is intended for walks that single out topics associated with the religious life of the city in the urban fabric of Vilnius. The genre of walks also serves as an indication of another peculiarity of the book: it is not just a guidebook, but also a personal story with plenty of impressions, opinions and memories.

The fabric of Lithuanian history and culture, which has been torn many times, has preserved these unbroken threads which, like the mythical threads of Ariadne, can help one find the way to the sources of life-giving water, without which Vilnius would not be what it is – one of the great cities of Europe.

Irena Vaišvilaitė

Irena Vaišvilaitė (born 1954) is a cultural historian and former Lithuanian Ambassador to the Holy See, who is a professor at Vilnius University Faculty of History. Her field of study is cultural history between the 17^th and 20^th centuries. She is particularly interested in the religious aspects of culture.

„Būtų idealu, jei valgytume intuityviai – tiksliai jausdami, kiek ir kokio maisto mums reikia šiuo metu. Deja, dažniausiai valgome tam tikrais nuo dienotvarkės priklausančiais intervalais, nenatūralų, įvairių skonį iškreipiančių medžiagų prisodrintą maistą. Labai dažnai valgome norėdami nusiraminti ar, priešingai, stimuliuoti save, patirti malonumą ar kitaip reguliuoti emocijas, palengvinti bendravimą ir panašiai. Visa tai iškreipia natūralų santykį su maistu ir veda prie valgymo sutrikimų.“
Dr. Julius Neverauskas, gydytojas psichoterapeutas ir neurologas

Perskaitę šią knygą apie dažniausius valgymo sutrikimus, susipažinsite su žurnalisčių Gintarės Jankauskienės ir Justinos Mikeliūnaitės parengtomis sveikstančiųjų istorijomis, o išsamiuose gydytojų Juliaus Neverausko ir Neringos Rogalskytės komentaruose rasite veiksmingų, sėkmingai taikomų šiuolaikinės psichiatrijos ir psichoterapijos gydymo metodų bei patarimų.

Taip pat sužinosite, kaip suvaldyti emocinį valgymą, ar galime įveikti nenumaldomą greitojo ir perdirbto maisto norą, kaip pasiruošti persivalgymo atkryčiui, kokių veiksmų imtis, jei valgymo sutrikimu serga artimas žmogus.

Knygoje specialistų dėmesys skiriamas penkiems dažniausiems valgymo sutrikimams:
- emociniam valgymui;
- anoreksijai;
- bulimijai;
- priepuolinio persivalgymo sutrikimui;
- ortoreksijai (liguistam požiūriui į sveiką mitybą).


Nelikite vieni su liga – ji gali būti už jus stipresnė. Prašykite artimųjų ir specialistų pagalbos. Laimė, padėti sau ir pasveikti nuo valgymo sutrikimų įmanoma.

Iliustruota, Beatos Nicholson balsu įgarsinta nuotykinė istorija, papildyta muzika ir linksmais garsiniais intarpais, sužadins vaiko vaizduotę bei norą skaityti, o dideli mygtukai leis vaikui savarankiškai klausytis pasakos vėl ir vėl.

Besimokantiems skaityti – papildomi SKIE-ME-NUO-TO pasakos teksto puslapiai

Ši Brolių Grimų pasaka aiškina daiktų kilmę: kodėl pupa turi dvi dalis, tarsi siūle susiūtas?

Istorijos pradžia – gyvenimiška situacija, kai moterėlei kuriant ugnį ant žemės nukrenta šiaudas ir žarija, o verdant sriubą iš saujos išsprūsta pupa. Šie skirtingi veikėjai draugiškai ieško būdų, kaip išspręsti bendras problemas. Susidūrus su kliūtimi – upeliu – šiaudas nusprendžia pabūti tiltu, kad draugai persikeltų per upelį. Viskas būtų pavykę, kaip sumanyta, jei žarija nebūtų sustojusi tilto viduryje ir pradėjusi galvoti tik apie save ir savo baimes... Pamiršusi kitus ir sukėlusi pavojų šiaudui, smarkuolė pokšteli į vandenį. Pupa plyšta juokais, tačiau iš nelaimės šaipytis nevalia, todėl ji skyla perpus. Laimė, lengvabūdę pupą susiuva pro šalį keliaujantis siuvėjas. Bet pupos iki šiol tebeturi tą siūlę, primenančią nedraugišką juoką.

Knygą iliustravo talentingas dailininkas, stalo žaidimų, knygų iliustratorius Dovydas Čiuplys, net menkiausiose kasdienybės detalėse žaviai kuriantis nuotykį ir su šypsena kurstantis mažųjų vaizduotę.

Pasakos garsą sukūrė kompozitorius, muzikantas Vytautas Leistrumas, kuriantis muziką filmams ir spektakliams bei koncertuojantis su bendraminčių grupe SOLO ANSAMBLIS.

Įgarsino kulinarijos, TV laidų autorė ir vedėja Beata Nicholson, ir šioje knygoje džiuginanti visiems atpažįstamu laisvu, užkrečiančiu juoku.

„Atgyjantys gyvūnai“ – iššokančių paveikslėlių knyga.
Sėlinanti tigrė, krykaujančios papūgos, visą dieną bambukų ūglius triauškianti didžioji panda... Kaskart, atvertus naują puslapį, mažyliams prieš akis atgis vis kiti gyvūnai.

Knygelėje „Atgyjantys gyvūnai“ rasite:
- penkias ryškiaspalves scenas iš viso pasaulio, kur sutiksite įvairiausių gyvūnų;
- iššokančius paveikslėlius, kuriuose gyvūnai supasi, sėlina ar net judina galūnes;
- pirmąsias žinias apie pasaulio gyvūnų kasdienybę.

Spausk mygtukus ir klausykis melodijų, padėsiančių nurimti prieš miegą.

Atsitūpk kaip lemūras, susisuk kaip peliukas ar išsitiesk kaip liūtas ir tegul nuostabi muzika nuneša tave į sapnų pasaulį...

„Muzika prieš miegą“:
- padės susikaupti ir nurimti;
- pasiūlys, kaip patogiai įsitaisyti, kad greičiau atkeliautų sapnai;
- supažindins su klasika tapusiais melodingais įvairių kompozitorių kūriniais.

„Jautriai ir žaismingai apie galią džiaugtis, smalsauti, draugauti ir augti. Apie dideles vaikų širdis, gebančias priimti. Rekomenduoju.“
Aušra Kurienė, psichologė psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė

Kokie nepakartojamai įdomūs būna RATAI! Vieni rieda žeme, kiti sukasi danguje, o treti apsigyvena skubančių močiučių virtuvėse ar priverčia tėvelius imtis rimtų matematinių skaičiavimų. Mažoji Rytė trokšta apie juos visus kuo daugiau sužinoti!

„Rytės ratai“ – žaismingai rimuota knygelė, skirta 2–5 metų mažyliams:
- lengvai atpažįstamos kasdienės situacijos leis lengviau įsijausti į pasakojamą istoriją ir susitapatinti su veikėjais;
- padrąsins aptarti svarbias, jautrias temas, skatins samprotauti sudėtingais klausimais nuo mažų dienų;
- augins empatiškus mažylius, ugdys jų socialinius įgūdžius ir emocinį intelektą;
- kvies tyrinėti ne tik margus paveikslėlius, bet ir mūsų kalbos vingrybes – tai gali virsti ir smagiu „pamatyk ir atpažink“ žaidimu.

Audronė Kvietkutė – vertėja, debiutuojanti rašytoja, gyvena Didžiojoje Britanijoje. „Rytės ratai“ 2021-aisiais tapo „Baltų lankų“ trumpos vaikiškos istorijos konkurso nugalėtoja.

Alice Celia – margiausių iliustracijų ir smagių personažų kūrėja iš Italijos, grafikos dizainerė.

„Netrukus jis atitoko ir reziumavo, kad niekas nesikartoja: kiekvienam iš jų duota dienų ir progų, kurios nebesugrįš.“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

„Tikra dovana. Ją skaitant ištinka palaimingas čechoviškas sukrėtimas.“
Andrew O'gan

„Itin stipriame, tvirtame Keegan sakinyje gali tilpti tomai socialinės istorijos. Kiekvienas žodis – tinkamas žodis tinkamoje vietoje, o jų poveikis skambus ir giliai jaudinantis.“
Hilary Mantel

„Nepaprastai gražu. Knyga, kuri sužadins norą atrasti viską, ką autorė yra kada nors sukūrusi.“
Douglas Stuart

„Hipnotizuojanti airiška sakmė, peržengianti vienos šalies ribas, peržengianti laiko rėmus. Keegan sakiniai priverčia mano širdį spurdėti, kelius – virpėti.“
Lily King

Claire Keegan (Klerė Kygan, gim. 1968) – viena svarbiausių šiuolaikinių airių rašytojų. Jos pasakojimai apdovanoti daugeliu literatūros premijų ir yra išversti į daugiau kaip 20 kalbų. „Tokie smulkūs dalykai“ – ketvirta autorės knyga ir pirma, išversta į lietuvių kalbą.

„Dabar myliu save. Meilė sau reiškia, kad mano santykis su savimi grįstas pasitikėjimu ir ištikimybe. Tikiu, kad visuomet palaikysiu save, tad esu ištikima vidiniam balsui. Verčiau nepatenkinsiu kitų lūkesčių nei apleisiu save. Verčiau nuvilsiu kitus nei nuvilsiu save. Verčiau atsisakysiu kitų nei
savęs. Būsiu su savimi, kol mirtis mus išskirs.“

Visą gyvenimą Glenonė buvo „teisinga“ mergaitė, dukra, draugė, žmona, moteris, mama. Ji klausėsi, kas jai sakoma, ir sekė tuo, kuo buvo liepiama sekti. Nors viduje nuolat jautė kankinantį neteisybės jausmą, iš visų jėgų stengėsi užgniaužti kylantį nepasitenkinimą. Bet vieną dieną viskas pasikeitė: renginyje, kur turėjo pristatyti netrukus pasirodysiančią knygą, Glenonė sutiko savo gyvenimo meilę – karjerą baigusią futbolininkę Ebę, ir galvoje aiškiai, ryžtingai išgirdo save tariant: „Štai ji.“ Pirmą kartą žodžiai, pakeisiantys visą tolesnį Glenonės gyvenimą, nebuvo primesti iš išorės, o kilo jai pačiai iš vidaus. Ir ją išlaisvino.

Įkvepianti Glennon Doyle prisiminimų ir patarimų knyga „Nesutramdyta“ skaitytojams atskleidžia, kaip laimė ir ramybė mus užplūsta, vos tik nustojame elgtis pagal kitų mums primestas taisykles ir lūkesčius, ir trumpomis atviromis kasdienio gyvenimo istorijomis perduoda kiekvienai moteriai būtiną išgirsti žinutę: nustok pataikauti, pradėk gyventi. Nes, kaip teigia autorė, „kuo drąsesnės esame, tuo geriau mums sekasi.“

„Išlaisvina emociškai, dvasiškai ir fiziškai.“
Elizabeth Gilbert, „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė

„Nesutramdyta“ kupina nuostabiai taiklių įžvalgų apie tai, ką reiškia būti moterimi šiandienos pasaulyje.“
Reese Witherspoon, aktorė, režisierė

„Tai kiekvienos moters įgalinimo ir meilės sau maldaknygė, kurios centre – drąsi, niekam nepataikaujanti ir nesiteisinanti savojo balso ir savo esybės atradimo istorija.“
Publishers Weekly


Glennon Doyle (gim. 1976) – amerikiečių rašytoja, aktyvistė, tinklalaidės „We Can Do Hard Things“ kūrėja, trijų vaikų mama, Lietuvos skaitytojams jau pažįstama iš savigalbos knygos „Išlik kovotoja“ („Vaga“, 2017). Neįtikėtino populiarumo sulaukusi naujausia autorės knyga „Nesutramdyta“ ilgai išliko „New York Times“ bestselerių viršūnėse ir įkvėpė daugybę moterų ieškoti tikrojo, nesutramdyto savo vidinio balso, leidžiančio atrasti laimę ir mėgautis vidine ramybe.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, sėkmingai investavęs slaptas santaupas, Sirilas Konrojus netikėtai praturtėja ir savo kukliai gyvenančiai šeimai nuperka Olandų namą – prabangų, ekscentrišką ir įspūdingą pastatą Filadelfijos priemiestyje su visais ten gyvenusios olandų šeimos daiktais. Manydamas, kad elgiasi teisingai, Sirilas nemato, kaip ši staigmena ima gniuždyti kraštutinai asketiškos prigimties katalikę žmoną. Ir ši tėvų vertybių takoskyra lemtingai paveikia sūnaus Danio ir dukters Meivės likimus. 

Motinai galiausiai palikus šeimą, o tėvui staiga mirus, brolis ir sesuo sugrąžinami prie neturto ir likę vieni gali pasikliauti tik vienas kitu. Jau suaugę, jie vis grįžta į vaikystės gatvę, prie atšiaurių buvusių namų, ir, negalėdami susitaikyti su praeities negandomis, nirčiai narplioja savąją Olandų namo – lyg tuščio, tėvų santarvės stokojančio kiauto – istoriją. Tačiau, atsiradus prošvaistei atlyginti vaikystės praradimus, atsidavusio brolio ir tarsi motina mylinčios sesers lūkesčiai ima skirtis, Olandų namas lyg bloga lemiantis simbolis ir vėl jiedviem ant pečių ima mesti šešėlį.

„Intymus romanas apie šeimą, pasiaukojimą ir apsėdimą.“

Sunday Times

„Skaitant Ann Patchett prozą galima tikėtis stebuklų.“

New York Times Book Review

„A. Patchett mus nuveda iki tiesos, kuri atrodo tikra kaip gyvenimas.“

Guardian

Ann Patchett (Anė Pačet, gim. 1963) – amerikiečių rašytoja, apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „PEN/Faulkner Award for Fiction“ ir „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women’s Prize for Fiction“). Jos kūriniai išversti į daugiau kaip 30 kalbų, lietuviškai išleisti romanai „Bel Canto“, „Vieningieji“, „Nuostaba“. A. Patchett gyvena Našvilyje, Tenesio valstijoje, ir yra nepriklausomo knygyno „Parnassus Books“ bendrasavininkė. 2012 metais žurnalas „Time“ autorę paskelbė viena iš 100 įtakingiausių pasaulio asmenybių. „Olandų namas“ – naujausias autorės kūrinys, 2020 m. nominuotas Pulitzerio ir „Women’s Prize for Fiction“ premijoms. 

ŠEŠTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle sninga. Miesto aikštėje vyksta kalėdinis koncertas, šalia sriubą varguoliams dalija Gelbėjimo armija. Ūmai pokšteli šūvis, ir Gelbėjimo armijos savanoris, regis, neturintis jokių priešų, Robertas Karlsenas krinta negyvas.

O sninga vis labiau, dėl pūgos nekyla lėktuvai, taigi žudikas negali laiku išvykti iš miesto. Tik todėl jis sužino nušovęs ne tą žmogų. Ir tučtuojau nusprendžia klaidą ištaisyti – juk tai turėtų būti jo paskutinė užduotis…

Prasideda dviguba medžioklė: žudikas atkakliai persekioja kitą auką, o jam ant kulnų lipa policija.

Policijos inspektorius Haris Hūlė, tiriantis šią bylą, priverstas gilintis į Gelbėjimo armijos paslaptis. Pasirodo, čia sukasi dideli pinigai, mezgamos mįslingos intrigos... Kaip sako Haris Hūlė, „dauguma mūsų turime ir tamsiąją pusę“.

Romane susipina margaspalvė Europos šalių istorija, religija, neįtikėtini žmonių likimai. Autorius – ne tik kvapą gniaužiančių istorijų meistras, bet ir puikus psichologas bei istorikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

SEPTINTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Iškritęs pirmasis sniegas prabangių namų rajoną apgaubė ramybe. Jo gyventojus Bekerius kiek suerzina kieme mįslingai atsiradęs sniego senis. Vėliau naktį Joną pažadina neaiškus garsas, jis eina ieškoti mamos, bet... namie jos nėra. Nedrąsiai pravėręs lauko duris berniukas žvilgsniu matuoja atstumą iki artimiausių kaimynų, kol jo akys užkliūva už priešais namą stovinčio sniego senio – šis ryši rožinį motinos šaliką.

Detektyvas Haris Hūlė užčiuopia ryšį tarp savo pašto dėžutėje rasto laiško ir dingusios moters. Paaiškėja, kad per pastarąjį dešimtmetį be žinios dingo jau vienuolika moterų ir kaskart tuo pat metu – vos tik pasirodo pirmasis sniegas... Žudikas diktuoja žaidimo taisykles ir, rodos, iš arti stebi kiekvieną Hario Hūlės žingsnį...

„Sniego senis“ – kriminalinis romanas su rafinuotais siaubo trilerio elementais. Tai viena šiurpiausių Jo Nesbø knygų.

„Neišmatuojamo gylio kaip sniegas, švytintis ir abstraktus kaip Beethoveno „Vėlyvasis kvartetas“, tiesiog unikali literatūrinė patirtis. Romanas pulsuoja energija, pagardintas ironija, kuri formuoja literatūrą, taip pat ir mano.“
James Ellroy, detektyvų rašytojas

„Neišmatuojamo gylio kaip sniegas, švytintis ir abstraktus kaip Beethoveno „Vėlyvasis kvartetas“, tiesiog unikali literatūrinė patirtis. Romanas pulsuoja energija, pagardintas ironija, kuri formuoja literatūrą, taip pat ir mano.“
James Ellroy, detektyvų rašytojas

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

PENKTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Kaitrią vasaros dieną savo bute Osle randama nužudyta jauna moteris. Vienas jos rankos pirštas nupjautas, o po akies voku paslėptas mažas raudonas penkiakampės žvaigždės formos deimantas. Byla atitenka Hariui Hūlei ir Tomui Valeriui, kurį Hūlė įtaria nužudžius jo partnerę Eleną Jelten. Nors Hūlę ši draugija ne itin džiugina, detektyvas neturi kito pasirinkimo, kaip tik išsiblaivyti po dar vieno viskio butelio ir kibti į darbą. Juolab kad vos po penkių dienų gaunamas pranešimas apie dar vieną auką. Jos pirštas taip pat nupjautas, tačiau šįkart padabintas žiedu su raudonu penkiakampės žvaigždės formos deimantu.

Penki žvaigždės kampai, penki rankos pirštai, kas penkios dienos po naują auką. Akivaizdu – Osle siautėja serijinis žudikas.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

DEVINTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Vasara. Gustas tįso ant grindų viename Oslo butų. Netrukus jis mirs. Bandydamas suvokti, kas įvyko, jis pasakoja savo gyvenimo istoriją. Lauke skamba bažnyčios varpai.

Ruduo. Buvęs detektyvas Haris Hūlė po trejų metų, praleistų Honkonge, kur stengėsi atsikratyti praeities demonų, atvyksta į Oslą, tikėdamasis leidimo ištirti žmogžudystę. Tačiau byloje jau padėtas taškas. Jauną narkomaną Gustą greičiausiai nušovė draugas per konfliktą dėl kvaišalų. Hariui leidžiama aplankyti nuteistąjį kalėjime. Ir čia jis vėl susiduria su žaizdota savo praeitimi. Hūlė pradeda bene asmeniškiausios bylos tyrimą. Gusto istorija tęsiasi, o naktinio Oslo gatvėmis klaidžioja vaiduoklis.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Haris Hūlė – geresnis nei kada nors anksčiau.“
Dagsavisen

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, taip pat ir Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“, ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

AŠTUNTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Osle vėl neramu. Vėl siautėja paslaptingas žudikas. Pirmosios jo aukos – dvi jaunos moterys. Abi randamos su dvidešimt keturiomis keistomis durtinėmis žaizdomis, abi prigėrė savo pačių kraujyje. Nusikaltimo vietose – jokių įkalčių. Policija aklagatvyje, o žiniasklaida šurmuliuoja vis garsiau. Vienintelis galintis padėti žmogus – Haris Hūlė – pradingo ir nenori būti surastas. Tik išgirdęs žinią apie tėvo ligą jis grįžta į Oslą, tačiau neturi ūpo kištis į bylos tyrimą. Vis dėlto iš profesinės pareigos ir žmogiškumo pasiryžta žūtbūt surasti žudiką. Netrukus Hūlė supranta susidūręs su psichopatu.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Tobulas trileris... Atsiversk ir mėgaukis.“
THE GUARDIAN

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, taip pat ir Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“, ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

KETVIRTASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

Viename Oslo banke kaukėtas plėšikas įremia šautuvą banko darbuotojai į galvą ir liepia skaičiuoti iki dvidešimt penkių. Pinigai į krepšį sukrauti, tačiau keliomis sekundėmis per vėlai – darbuotoja nužudoma, o du milijonai Norvegijos kronų dingsta be pėdsakų. Žiaurūs bankų plėšimai tęsiasi...

Ryte, po audringo vakaro su buvusia mergina Ana Betsen, detektyvas Haris Hūlė pabunda kamuojamas pagirių ir neatsimena, kas įvyko per pastarąsias keliolika valandų. Negana to, tą pačią dieną Ana randama negyva savo miegamajame – įtariama, kad tai savižudybė.

Detektyvas Hūlė, patyliukais nagrinėdamas Anos mirties aplinkybes, bankų plėšimo byloje atranda giją, vedančią į kalėjimą, kur bausmę atlieka vienas žinomiausių Norvegijos bankų plėšikų. Kuo labiau detektyvas gilinasi, tuo aiškiau mato, kad Anos mirtis kažkaip susijusi su įžūliais bankų plėšimais.

Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Raudongurklė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

„Dauguma rašytojų moka sukelti skaitytojui šiurpuliukus. Jo Nesbø – vienas iš
nedaugelio, kurį skaitant oda šiurpsta nuolat.“
Linwood Barclay

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių.

„Bet jeigu vieną gražią dieną aš liausiuosi mylėjęs, vadinasi, praradau plaučius. Jūs – čia, moters šviesa spindi, ir nelaimė liaujasi buvusi gyvenimo duotybe.“

Apgirtusiam nuo skausmo, pasaulis Mišeliui atrodo lyg improvizuoto teatro, kartais absurdiško ir tragikomiško, scena. O pats jis – tarsi ašies netekęs, bet aplink jos regimybę vis besisukantis kūnas. Ką tik netekęs žmonos ir nepajėgdamas išvykti iš miesto, jis grįžta ir staiga gatvėje susiduria su nepažįstama, bet, regis, tokia artima moterimi. Du šviesos išsiilgę, nelaimės prislėgti žmonės leidžiasi į pažintį ir bando suprasti, kuo vienas kitam galėtų būti. 

„Moters šviesa“ – tai romanas apie pamatinį moteriškumą ir vyriškumą, grynosios meilės ilgesį ir jos pažadą. 

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

Tai pasakojimas mažiems ir dideliems apie žmonių svajones, Balioniškyje pasiekiamas labai paprastai: tereikia danguje sugauti ar sužvejoti savąjį... balioną.

Tačiau kodėl nepaprasto miesto gyventojai dažniau nebent žiūri aukštyn, grožisi ir dūsauja, užuot pasukę galvas, kaip pasiekti svajonę? Kodėl darbuokliai samdo balionų gaudytojus, o sugauti spalvoti kamuoliai tuoj pat subliūkšta? Ar Juna išdrįs siekti ypatingos savo svajonės, skaudžiai užgavusios mergaitei širdį ir įsisukusios tarp pūkuoto maumedžio šakų? Kokį troškimą slepia žalias Elmio balionas su geltonu kaspinu?
Praleiskite vieną dieną Balioniškyje – pasisemkite drąsos ne tik svajoti, bet ir siekti svajonių.

„Metų laikai“ – muzikinė kelionė su Vivaldžiu.
Nuostabi Antonijaus Vivaldžio muzika, specialiai mažiems pirščiukams lavinti pritaikyti ranteliai ir nuolat besikeičiantys margaspalviai metų laikai pakerės ir ilgam prikaustys mažylių dėmesį: tiek daug visko reikia pamatyti ir išgirsti!

Kuo ši knygelė naudinga mažyliams?
– Pirščiukais braukdami per rantelius, vaikai lavins smulkiąją motoriką.
– Patys versdami puslapius ir spausdami muzikos mygtukus, tobulins akių ir rankų koordinaciją.
– Girdės garsius klasikinės muzikos kūrinius ir išmoks juos atpažinti.

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Vieną vakarą Lori gyvenimas sudūžta į šipulius. Ištikta asmeninės krizės ir negalėdama sutramdyti ašarų, pati būdama sėkminga psichoterapeutė, ji suvokia, kad šįsyk vien draugų paguodos nepakaks – reikia specialisto. Ir čia pasirodo Kendelas, psichoterapeutas tarsi iš pasenusio vadovėlio: plinkančiu viršugalviu, pakumpusiais pečiais, dėvintis rusvus drabužius ir sienas išdabinęs diplomais. Tik pirmas žvilgsnis dažnai būna apgaulingas.

Padedama Kendelo, ilgainiui Lori ima suvokti, kad ją šiuo metu kankinantys klausimai niekuo nesiskiria nuo tų, kuriuos jai kasdien užduoda jos pačios pacientai: visus idiotais laikantis Holivudo scenaristas, nepagydomos formos vėžiu serganti jaunamartė, per gimtadienį nusižudyti ketinanti vieniša moteriškė ir savęs pamilti neįstengianti dvidešimt penkerių mergina. Jie visi išgyvena tą patį skausmą, baimę, netikrumą ir lyg rate besisukančios voverės pasakoja vis tas pačias istorijas. Kurias, Lori žino, galima pakeisti.

„Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ – atviri, šmaikštūs, kartais kiek kandūs memuarai, kuriuose kiekvienas atpažins dalelę savęs. Gottlieb kviečia pažvelgti iš abiejų pusių – ir psichoterapeuto, ir paciento, įsiklausyti ir priimti tiesą, kurią dažnai stengiamės nuslėpti ne tik nuo kitų, bet ir nuo savęs, atpažinti mus gniuždančias istorijas, išmokti joms pasipriešinti ir patikėti, kad niekada ne vėlu viską pradėti iš naujo.

„Psichoterapijos įžvalgos pinasi su asmeniniais pastebėjimais ir lengvai perteikiamais patarimais. Jokių pamokslų ir bejausmių teorijos atpasakojimų. Viskas tikra ir artima.“
New York Journal of Books

„Gottlieb mus dar kartą įtikina, kokia vertinga yra psichoterapija.“
Washington Post


Lori Gottlieb (Lori Gotlyb, gim. 1966) – psichoterapeutė, savigalbos knygų autorė, patarimų skilties „Mieloji psichoterapeute“, spausdinamos žurnale „Atlantic“, ir to paties pavadinimo tinklalaidės kūrėja. Jos skaitytas TED pranešimas 2019 metais buvo vienas žiūrimiausių. Gottlieb memuarų ir patarimų knyga „Gal norėtumėt apie tai pasikalbėti?“ ilgai išliko perkamiausių „New York Times“ negrožinių knygų sąraše, o televizija ABC paskelbė pagal knygą kurianti serialą.

2022 m. JURGOS IVANAUSKAITĖS PREMIJA

2022 m. EUROPOS SĄJUNGOS LITERATŪROS PREMIJOS NOMINACIJA

2021 m. KŪRYBIŠKIAUSIŲ KNYGŲ DVYLIKTUKAS

„Užtat katinų akys – galbūt žiauriausia ir maloniausia, ką galima patirti iki mirties: jų išgaubtame stikle niekada neatsispindi tavo atvaizdas <…>. O po stikliniais gaubtais saugomi didžiausi ir galbūt vieninteliai pasaulio stebuklai – ant smaragdinio, gintarinio ar varinio audinio padėti ryškūs juodi žetonai, dieną virstantys kompasais, rodančiais Mirties ir Gyvybės kryptį. Taip man atrodo! Dovanokite! Jūs galite šiam jausmui nepasiduoti. Turbūt tai įmanoma. Turbūt.“

Scenos darbininko Šarlio, šios knygos pagrindinio veikėjo ir pasakotojo, žodžiais tariant, tai romanas apie pirmąjį tikrą teatrą, nes jame vaidinama iki galo – iki mirties. Tokie teatrai esą kuriasi juodžiausiais negandų metais, kad atpirktų žmonijos nuodėmes. Į romano sceną žengę aktoriai atkartoja istoriškai realiai Viduramžių spektakliuose vaizduotą Paryžiaus vyskupo šventojo Dionizo kankinimo istoriją: juos degina, plaka, atiduoda suėsti laukiniam žvėriui. Šį pasakojimą galima skaityti kaip nužudytos dukters gedinčio tėvo elegiją, kaip nuorodų į Bibliją, Karolingų kultūrą ir grožinę literatūrą kupiną skaistyklos alegoriją, kaip apsimetėlio pranašo perspėjimą apie Europos kultūros pabaigą arba kaip odę katinams, atsiųstiems grumtis su Velniu.

Žodingas, daugiasluoksnis, intelektualus idėjų romanas „Ch.“ (siūloma tarti „cha“) provokuoja skaitytojus pačius nuspręsti, ką jie skaito. Ironiškai, kartais groteskiškai ir absurdiškai kviečiama kartu mąstyti apie mirties kultūrą ir jos prasmę, pareigos reikšmę, meno paskirtį ir Vakarų kultūros vertybinius pamatus, vadinamąją „mažojo žmogaus“ idėją, amžiną, nesiliaujančią dieviškųjų ir demoniškųjų pradų kovą.

„Išmanioji katinologija grūste su martirologija. Po šlakelį Radzevičiūtės, Kondroto, Bulgakovo, Kafkos ir Joyce'o, sumaišyta, bet nesuplakta. Vietoj alyvuogės – 1001 Vaisetos patentuotas palyginimas. Ir žvirblio plunksnele sklendžianti kriminalinės kronikos nuoplaiša, pūstelėta tyčinio naratoriaus familiarumo. Autorius pasinaudojo senu barmenų triuku atverti baimių užkaborius mažo įžvalgiojo pertarais.“
Literatūrologas prof. Paulius Vaidotas Subačius

„Antikos tragedijos, Viduramžių misterijos, daugybė įvairiais laikais ir įvairiose vietose parašytų knygų kalba apie kelionę link didžiausios mūsų gyvenimo paslapties – mirties. Ar kas, be mūsų, dar stebi tą kelionę, ją kreipia, joje dalyvauja? To tikrai nežinome. Mūsų kalbėjimas yra vienintelis tos kelionės pėdsakas, primenantis trupinius girioje, siūlą labirinte, iš aukštai atplevenusią plunksną ar spaudinio skiautę. Kultūra mums paliko daugybę gyvenimo kelionės ir mirties paslapties metaforų, bet nė nuo vienos jų, o ir nuo visų kartu netampa nei šviesiau, nei tamsiau. Paslaptis išlieka neįžvelgiama.“
Kultūros istorikė prof. Irena Vaišvilaitė

Tomas Vaiseta (gim. 1984) – rašytojas ir istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Jo debiutinis apsakymų rinkinys „Paukščių miegas“ (2014) pateko į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto skelbiamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Romanas „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) įtrauktas į Metų knygos rinkimų knygų suaugusiesiems penketuką. Autorius parašė dvi istorines monografijas: „Nuobodulio visuomenė“ (2014) ir „Vasarnamis“ (2018). Jis apdovanotas Kazimiero Barėno ir Jurgio Kunčino vardo literatūros premijomis.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Kokia graži Prancūzija, – galvojo Fani, – ir kokia graži mano meilė...“

Pilys, upės, kalvos, žydras dangus, linguojantys platanai ir kvapnūs jazminai, į pabaigą krypstanti vasara – tokiame žaviame Prancūzijos provincijos kolorite rutuliojasi nelaimingos ir susvetimėjusios turtuolių šeimos likimas. Į siaubingą žmonos vairuojamo automobilio avariją patekęs geraširdis Liudovikas Kresonas stebuklingai išsigelbėja, bet, nors ir sveiksta, yra blaškomas po psichiatrines ligonines. Iš jų grįžusį šeima vis vien laiko kvaišeliu, o lengvabūdė žmona Mari Lora nė nenori pažvelgti jo pusėn. Tik jautrioji Mari Loros motina Fani Kroli užjaučia visų apleistą žentą. Ir šis, toje žavingoje moteryje įžvelgęs meilės – galbūt vienintelio meno, kurį yra įvaldęs, – galimybę, įsipainioja į romantiškus ryšius su savo uošve.

„Nebaigtas romanas“ – paskutinis Francoise Sagan kūrinys, jos sūnaus atrastas po autorės mirties. Subtilus, nevaržomas, pažymėtas jos didžiulės meistrystės, maitinamas jos jausmų ir jų trapumo. Išmintis, ironija, grakštumas, jai leidžiantys žaismingai ir lakoniškai pateikti meilės dramas ir buržua gyvenimo spindesį bei skurdą, – visa tai dar sykį atskleidžia F. Sagan individualybę, taip ryškiai atsispindinčią šiame neužbaigtame romane.

„Didžiausia staigmena 2019 m. Prancūzijos literatūros padangėje.“
france24.com

„Nors ir nebaigtas, pribloškė mane savo žiauriai „saganišku“ stiliumi, kartais trikdančiu begėdiškumu ir tam tikrų peripetijų absurdiškumu. <…> Kupinas laisvos dvasios, dygaus humoro ir kone akiplėšiškos drąsos.“
Denis Westhoff, autorės sūnus


Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez, 1935-2004) – viena populiariausių XX a. prancūzų rašytojų, nugyvenusi audringą gyvenimą, mylėjusi daug ir aistringai – ją supo žvaigždės, alkoholis, prabanga, meilužiai ir meilužės. Spėjama, kad autorės slapyvardis kilęs iš Marcelio Prousto ciklo „Prarasto laiko beieškant“ veikėjos princesės de Sagan vardo. 1985 m. už visą kūrybą rašytojai skirtas „Prix littéraire Prince Pierre de Monaco“ apdovanojimas. Jos pirmasis romanas „Sveikas, liūdesy“ laikomas vienu svarbiausių XX a. kūrinių.