„Galiausiai turiu paleisti tekstą ir tikėti, kad skaitytojai ir skaitytojos patys užbaigs istoriją. Išties istorija ir yra užbaigiama tik tada, kai kas nors ją paima ir skaito. Nemanau, kad rašytojas gali baigti istoriją, – ji turi būti užbaigiama skaitytojų mintyse, dalyvaujant jų patirtims ir jausmams“, – „Knygų savaitės“ pokalbyje su rinkodaros specialiste Dovile Filmanavičiūte sako australų rašytoja Hannah Kent, romanų „Paskutinės apeigos“ (vertė Jovita Groblytė-Hazarika) ir „Gerieji žmonės“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė) autorė.
Kviečiame skaityti pokalbio fragmentą apie tai, kaip, kokiomis aplinkybėmis gimė istoriniai romanai, kokie autorės rašymo įpročiai ir ar ji tapatinasi su savo knygų veikėjais.
Pasirinkote istorinių romanų žanrą. Neieškojote lengvesnio kelio?
Niekada nemaniau, kad rašysiu istorinius romanus. Tarsi koks atsitiktinumas. Paauglystėje norėjau būti poetė, rašiau daug siaubingų eilėraščių. Studijuodama universitete domėjausi rašymu teatrui, nes man patiko mintis bendradarbiauti su kitais žmonėmis, mėgau lankytis teatre. Universitete studijavau kūrybinį rašymą. Pabaigusi bakalauro studijas, nusprendžiau toliau studijuoti bakalaurų su pagyrimu programoje, ten mums reikėjo parašyti maždaug penkiolikos tūkstančių žodžių rašto darbą.
Anuomet labai žavėjausi Islandija. Vykau ten baigusi mokyklą, būdama septyniolikos metų, pagal studentų mainų programą. Islandijos nesirinkau – ją man paskyrė pagal programą, bet ten praleidau neįtikėtiniausius, sudėtingiausius metus. Dvylika mėnesių gyvenau mažyčiame žvejų kaimelyje ir be galo ilgėjausi namų. Gyvenau su keliomis skirtingomis šeimomis. Ten gyvenant, rašyti ir skaityti man tapo dar svarbiau nei anksčiau. Islandijoje praleistas laikas buvo neįtikėtinas. Iki šiol ilgiuosi tos vietos ir norėčiau sugrįžti.
Kai baigiau bakalauro studijas ir studijavau bakalaurų su pagyrimu programoje, taip ilgėjausi Islandijos, kad pamaniau: kodėl neparašius kūrybinio projekto apie Islandiją. Tai galėtų būti mano meilės laiškas šaliai, padovanojusiai tokią neįtikėtiną patirtį. Gyvendama ten, išgirdau vieną istoriją ir jos niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Ten gyvendama girdėjau daug istorijų – man regis, Islandija yra šalis, kurioje istorijų begalė. Jie turi sagas, jų kraštovaizdžiai kupini pasakojimų, vietinių istorijų...
Aš gyvenau labai netoli vietos, kur buvo įvykdyta paskutinė mirties bausmė. Labai aiškiai pamenu, kaip važiavau pro šalį, kraštovaizdis ten buvo neįtikėtinai gražus – didžiulis, platus slėnis. Žemė ir dirva pilna mažų kauburėlių. Pamenu, važiuodama pro šalį paklausiau, kas tie visur matomi kauburėliai. Žmonės, su kuriais buvau, atsakė: „Susiformavo prieš daugybę metų dėl nuošliaužos. Bet įdomu, kad atkreipei dėmesį į tą vietą, nes čia kirsdavo galvas, moteriai vardu Agnes nukirto galvą už dalyvavimą itin žiaurioje žmogžudystėje.“ Išsyk susidomėjau – manau, bet kas mano vietoje būtų susidomėjęs. Klausiau: o ką ji padarė, kodėl? Negalėjau išpešti atsakymų į savo klausimus: kas ji buvo, kokia jos istorija, kokia buvo jos vaikystė, kaip ji pakliuvo į tokią siaubingą situaciją.
Likusį viešnagės Islandijoje laiką vis klausinėjau šių dalykų, bet taip ir negavau patenkinamų atsakymų. Tad, prisėdusi prie kūrybinio studijų projekto, pamaniau: galbūt galėčiau rašyti apie tą moterį, juk jos taip niekad ir nepamiršau. Galiu klausti savęs, kas ji buvo, kaip pakliuvo į tokią padėtį. Pradėjau rašyti tekstą, o jis galiausiai tapo „Paskutinių apeigų“ pradžia.
Taip įsitraukiau į projektą ir man taip patiko rinkti medžiagą, kad nusprendžiau viską tęsti. Išties ne pagal planą. Rašyti istorinius romanus pradėjau ne todėl, kad mane būtų dominusi praeitis, nors ji domina. Bet dėl šio žmogaus – mane taip domino toji moteris. Rašydama šią istoriją turėjau išmokti išsiaiškinti, ką žmonės valgydavo, gerdavo, kaip gyveno kitokioje kultūroje. Turbūt dėl to ir pamilau istorinių romanų rašymą – supratau jų galią kalbėti šiuolaikiniam pasauliui.
Tad toks labai ilgas mano atsakymas, kaip pradėjau rašyti istorinius romanus. Ne pagal planą.
Žinote, skaitydama „Paskutines apeigas“ naršiau internete norėdama sužinoti, kaip jums pavyko atkurti to laiko ir vietos atmosferą, ir negalėjau patikėti, kad visa tai parašė australė. Gal papasakotumėt, kaip jums pavyko, ar padėjo, kad buvote gyvenusi Islandijoje?
Labai jaudinausi, kad privelsiu klaidų, mat žinojau, kad rašau apie išties gyvenusį žmogų. Islandija – maža šalis, ten ne tiek daug žmonių, be to, islandai jaučia išties tvirtą ryšį su istorija. Žinojau: jei neatliksiu tyrimo, jei kur nors suklysiu, vieną dieną krūva piktų islandų gali pradėti man skambinėti, rašyti, piktintis, kaip kažkokia australė drįso įsiveržti ir pasisavinti jų istoriją. Taigi atlikti tyrimą man buvo etikos klausimas.
Medžiagą knygai rinkau ilgai, maždaug dvejus metus. Rinkti medžiagą reiškia skaityti viską – tai yra ne tik istorijos knygas tradicine prasme, bet ir anų laikų receptus, patarles. Kiek tik pajėgdama skaičiau ir itin sausus akademinius tekstus apie raupų paplitimą ir vaikų mirtingumą. Žiūrėjau islandų kiną. Man buvo lengviau, mat buvau gyvenusi Islandijoje, šiek tiek nutuokiau apie kalbą ir šiek tiek jos mokėjau. Gramatikos tai siaubingai nemoku, bet pačią kalbą pavyksta suprasti, taigi galėjau išsiversti turimą medžiagą.
Jeigu nebūčiau lankiusis Islandijoje, pamilusi tos vietos, gyvenusi tame kraštovaizdyje, supratusi ir mėgusi jos kalbos, tokia užduotis būtų buvusi per didelė ir per sunki. Viena vertus, galėjau remtis savo patirtimi, žiniomis, kita vertus, daug laiko praleidau skaitydama viską, ką tik galėjau, apie tą kultūrą, laiką ir vietą.
Pradėjusi rašyti knygą rėmiausi tuo, ką atradau, tuo, ką žinojau esant tiesą, kaip ir tuo, kas diskutuotina ar akivaizdžiai šališka; juk istorijos knygas rašo žmonės, jose gausu prietarų ir tam tikrų ideologijų – o aš galėjau lyginti ir rasti tikėtiniausią situaciją. Ir tik tada, kai nepavykdavo nieko rasti, kai mane pasitikdavo tik visiška tyla, jausdavausi galinti išgalvoti. Knygą rašiau remdamasi šiomis trimis taisyklėmis. Ir į tai žvelgiau labai rimtai: norėjau parašyti knygą ne siekdama pasinaudoti mirusiais žmonėmis, bet pabandydama parodyti istorijos subjektyvumą, mums likusius istorijos naratyvus.
Istorinė tiesa jums labai svarbi rašant visas knygas?
Taip, rašydami apie mirusius žmones, mes dėl jų privalome parašyti kiek įmanoma teisingiau, net jei tuo pat metu kvestionuojame dominuojantį naratyvą, ateinantį iš praeities.
Kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas? Iš pradžių renkate medžiagą, tada rašote ar žingsnis po žingsnio? Kaip dirbate su istoriniais archyvais, ko ieškote? Ar galėtumėte apie savo kūrybinį procesą papasakoti daugiau?
Pirmiausia susirenku visą medžiagą. Taip darau dėl kelių priežasčių. Pirma, rašydama knygą noriu remtis savuoju ano laiko, vietos ir kultūros supratimu, pažinimu – tuomet nepridedu pernelyg daug informacijos, nesvarbios pasakojimui. Jei jau visiškai pasineriu į personažus bei siužetą, būtent į tai susitelkiu, tuomet visos tekste atsirandančios istorinės detalės yra būtinos. Bet jei skaitau labai įdomią knygą ir galvoju: jie darė tai, valgė tą, panaudosiu tai pasakojime – tai galbūt ten nebus reikalinga. Tad mėgstu iš pradžių susirinkti visą medžiagą ir tada susitelkti rašyti, man tai labiau padeda.
Kita priežastis, dėl kurios mėgstu tiek laiko rinkti medžiagą, – pradedu dirbti su šiokiu tokiu planu, išties neryškiu jausmu. Nesu planuotoja, tiesiog rašau remdamasi jausmu, maždaug jaučiu, kas man įdomu. Bet tuomet atrandu nuostabių istorijų, praeities pasakojimų, tuomet jie gali mane įkvėpti. Imu galvoti: o kodėl negalėčiau sukurti tokio pat personažo, kaip šis išties gyvenęs žmogus, arba – neįtikėtina, reikia būtinai įtraukti į tekstą.
Renkant medžiagą kyla daugybė minčių, tad nenoriu pradėti rašyti, kol nejaučiu, kad išnaudojau įkvėpimui skirtą medžiagą. Todėl ir sugaištu šitiek laiko.
Ar turite kokių rašymo ritualų, patarimų?
Kalbant apie patarimus – itin svarbu gauti bibliotekos pažymėjimą, tiek pažymėjimų, kiek tik įmanoma, ir susidraugauti su bibliotekininkėmis. Bibliotekininkai ir istorikai, istorikės nori padėti, jie tiek daug žino. Anksčiau drovėdavausi prašyti kieno nors pagalbos, bet su kiekviena knyga įgyju daugiau pasitikėjimo. Kai rašiau savo neseniai pasirodžiusią knygą – ji vadinasi „Devotion“ ir ją išleis „Baltos lankos“, – nuvažiavau pas istorikę, nusivežiau obuolių pyragą ir paprašiau papasakoti visas intriguojančias praeities istorijas. Bet iš pradžių pernelyg baimindavausi. Išties rekomenduoju kalbėtis su bibliotekininkėmis, jos žino neįtikėtinų dalykų.
Kalbant apie rašymo ritualus – anksčiau būdavau itin smulkmeniška, norėdavau rašyti prie stalo, vos tik atsikėlusi, parašyti tūkstantį žodžių per dieną, gerdavau daug kavos. O tada atsirado vaikai ir žlugo bet koks ritualo pojūtis. Dabar rašau tada, kai galiu, o kava visuomet atšalusi.
Suprantu jus.
Dabar kitaip, bet, man regis, dėl to tapau geresne rašytoja: tiesiog reikia imti ir daryti, negaliu laukti tobulo meto. Dabar tiesiog turiu su tuo susitaikyti.
O kaip žinote, kada istorija baigta?
Ar istorija kada nors būna baigta? Nežinau. Neskaitau savo knygų, kai jos išleidžiamos, nes norisi išsitraukti rašiklį ir taisyti. Man regis, tiesiog ateina laikas, kai agentas ar leidėjas sako: mums jau reikia tos knygos. Tada būnu priversta atiduoti. Rankraščius perrašau ne vieną kartą. „Paskutines apeigas“ perrašiau dvylika kartų, tad kartais sau sakau, kad jei ir nesu itin gera rašytoja, galbūt bent jau esu gera perrašinėtoja. Vis perrašinėju ir perrašinėju, ir, man regis, žinau, kada jau būnu pasiruošusi kam nors parodyti, – kai vis randu trūkumų, bet nesugalvoju, kaip juos ištaisyti.
Tuomet prireikia žvilgsnio iš šalies. O perrašydama pastebiu problemas, galiu išsiaiškinti, kaip jas išspręsti.
Galiausiai turiu paleisti tekstą ir tikėti, kad skaitytojai ir skaitytojos patys užbaigs istoriją. Išties istorija ir yra užbaigiama tik tada, kai kas nors ją paima ir skaito. Nemanau, kad rašytojas gali baigti istoriją, – ji turi būti užbaigiama skaitytojų mintyse, dalyvaujant jų patirtims ir jausmams.
Man būna sunku paleisti personažus – jie tiek metų rūpėjo, atjausdavau juos dėl to, kas jiems nutinka, net jei tai ir fikcija, išgalvoti dalykai.
Pamenu Margaret Atwood pasakojimą, kaip per kviestinę vakarienę žmonės kalbėjosi apie vieną pažįstamą ir tai, ką jis išgyveno. Atwood pasakė: a, taip, mano draugui tas pats buvo.
Bet paskui ji suprato, kad tai ne jos draugas, o vienos iš jos knygų personažas.
Pati apie savo personažus galvoju taip pat. Man jie – daugiau nei popieriuje sukurtos būtybės, jie – trijų matmenų, esantys. Personažai ir kuriami ne tik popieriuje: apie juos žinai dalykų, nepatenkančių į užbaigtą knygą, ir tai reiškia, kad jie atrodo labai realūs.
Rašydama „Paskutines apeigas“ ypač jaučiau ir vis dar jaučiu Agnes Magnusdotir buvimą.
Savo kabinete turiu jos kapo nuotrauką – toji knyga man tiek daug reiškė, tiek sužinojau apie Agnes gyvenimą, man ji išties labai rūpėjo.
Visą laiką daug apie ją galvoju, nors, aišku, niekad nebuvome susitikusios, ji neturėjo vaikų, nėra jos palikuonių. Esu jai labai dėkinga, nes „Paskutinės apeigos“ – mano rašymo karjeros pradžia. Jos gyvenimo istorija ir jos tragedija man labai daug davė, tad ji iki šiol liko mano mintyse.