Turbūt sutiksite, kad nemalonu bendrauti su pasipūtusiu žmogumi. O jeigu pūstis ima skrybėlė, kuri manosi esanti per daug nuostabi puošti be galo mielos ir rūpestingos senelės Leokadijos galvą? Vėjo pagauta pasipūtėlė ima skrieti per pasaulį it kokia žvaigždė, tačiau jos kelionė pilna ne visai malonių ir netgi pavojingų nuotykių. Kas laukia skrybėlės bruzdančiame dideliame mieste ir ar pavyks senelei ją pasivyti laiku?
Renata Šerelytė – lietuvių poetė, prozininkė, eseistė, dramaturgė, literatūros kritikė.Jos kūriniai ne kartą nominuoti Metų knygos apdovanojimams (suaugusiųjų ir paauglių kategorijose). Yra Antano Vaičiulaičio, Jurgos Ivanauskaitės, „Austria Bank Literaris“ premijų laureatė, įtraukta į IBBY Garbės sąrašą.
Juliana Oakley – latvių iliustratorė, šiuo metu gyvenanti Bahreine, įsimylėjusi spalvas! Šią meilę ji sudeda į savo iliustracijas – jose, kupinose humoro bei mistikos, šiuolaikiškas autorės stilius persipina su nostalgiškais vaikystės atspalviais.
Kas sieja slogius pokario metus ir sovietmečio stagnaciją? Partizano likimą ir vaiką, iš kurio atminties ištrinta tautos istorija? Rūdžių ėdamą naktį ir naująjį rytą, kurio pažadas niekados nemiršta? Galbūt – niekas. Galbūt – viskas. Pirmuoju atveju nieko klausti nebereikia. O antruoju...Kiekvienas mūsų ilgisi žmogaus, į kurį norėtų būti panašus. Kad žinotų, kam atėjo ir dėl ko išėjo. Kad nebūtų vienas, eidamas slėniu tamsiuoju.Renata Šerelytė
Dvi romano pasakojimo gijos apima skirtingus praėjusio amžiaus dešimtmečius: paskutiniojo Aukštaitijos partizano istoriją ir istoriją vaiko, gimusio brandžiu sovietmečiu. Du labai nepanašūs likimai eina vienas šalia kito, savaip liudydami meilės, ištikimybės, šeimos, tikėjimo ir didvyriškumo sampratas.
Renata Šerelytė – viena ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos prozininkių. Su partizano Antano Kraujelio gyvenimu ir veikla susijusiai medžiagai studijuoti ir knygai rašyti Lietuvos kultūros taryba 2018 m. jai skyrė individualią stipendiją.Paskutiniojo Lietuvos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno, žuvusio 1965 metų kovo 17 dieną, palaikai 2019 m. vasarą buvo aptikti Vilniaus Našlaičių kapinėse, tų pačių metų rudenį perlaidoti Vilniaus Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.
Norėjosi išryškinti gaivališką, archajišką raganiškumo liniją kaip specifinį, tamsų moters sielos balsą, poetišką ir pragaištingą. Kaip gelmę, kurioje nušvitęs spindulys juodą inertišką vandenį paverčia auksiniu. Ir nežinau, kuri iš jų raganiškesnė – Magdalena ar Izabelė. Galiu pasakyti tik tiek – raganiškumas nėra tik vienoks ar kitoks įvaizdis. Tai gelmė, likimas, magiška žodžio galia...Renata Šerelytė
Izabelė – raudonplaukė rastinukė, kurią likimas blaško iš vienų rankų į kitas. Mergaitė auga apleistuose dvaruose ir sulaukėjusiuose soduose, kalba su vandenimis ir gyvūnais, prieglobstį randa pamirštose kapinėse arba mėnulio pilnaties nušviestuose vandenyse... Ir niekas – nei ją globojantis ir išsimokslinimą suteikiantis dvasininkas, nei pasirodymams išnaudojantis gyvūnėlių cirko šeimininkas, nei jau brandaus amžiaus sulaukęs karalius Žygimantas Augustas, – niekas negali nuraminti jos gaivališkos prigimties.
Šalia Izabelės – nuolat budri Magdalena. Atmintį praradusi buvusi karalienės Bonos globotinė tapo vaistininko padėjėja. Nors protas susidrumstęs, kūno atmintis šviesi. Magdalena geba gydyti.
Ir marinti. Su senuoju vaistininku juos sieja ne tik magiškųjų žolelių išmanymas, bet ir tamsiuose rūsiuose nuo svetimų akių slepiama manija, galinti prišaukti didelę bėdą. Arba priešingai.
Kai vieną dieną šeimininkas iškeliauja į kitą pasaulį, Magdalena priima sprendimą. Ji išgyvens. Kaip išgyvens ir Izabelė. Nepažįstamoji ugniniais plaukais, kurią – prašoma sunaikinti – Magdalena renkasi gelbėti.