Autofikcija, peržengianti žanrų ribas; jaudinantis kūrinys apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią; jautri skausmingo užsiėmimo, vadinamo gyvenimu, refleksija, – taip apibūdinamas vieno žinomiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų Emmanuelio Carrèreʼo romanas „Joga“, kurį lietuviškai išleido „Baltos lankos“ (iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė).
Rašytojas, scenaristas ir kino režisierius E. Carrèreʼas laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. Jis sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų, o Goncourtʼų premijai nominuota „Joga“ – pirmas autoriaus romanas, pasirodantis lietuvių kalba.
Romane labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje. Tačiau ne mažiau nei siužetas intriguoja ir įtraukia ir pats rašymo stilius.
„Joga“ – pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų
„Kadangi reikia nuo ko nors pradėti pasakojimą apie tuos ketverius metus, per kuriuos mėginau parašyti subtilią šypsningą knygelę apie jogą, susidūręs su tokiais šypsenos nekeliančiais ir nesubtiliais dalykais kaip džihadistų terorizmas ir pabėgėlių krizė, paniręs į tokią melancholinę depresiją, kad teko keturis mėnesius praleisti uždarytam Šventosios Onos ligoninėje, galiausiai netekęs savo leidėjo, pirmą kartą per trisdešimt penkerius metus neperskaitysiančio mano parašytos knygos, – kadangi reikia nuo ko nors pradėti, pasirinkau tą 2015-ųjų sausio rytą, kai segdamasis krepšį svarsčiau, palikti namuose telefoną ar pasiimti, nors jo vis tiek turėsiu atsikratyti ten, kur vykstu“, – taip prasideda romanas, kurio grynasis siužetas veik ir telpa į vieną sakinį.
Tačiau knygoje visko kur kas daugiau, o daugiausia – savirefleksijos, egzistencinės krizės išgyvenimo atgarsių ir bandymo suprasti, kaip atrodo gyvenimas iš krizę išgyvenančio šiuolaikinio žmogaus perspektyvos.
2015-ųjų sausis. E. Carrèreʼas jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta – po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.
Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku. Jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose. Negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.
Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį.
O ar įmanoma... parašyti gyvenimą?
Būtent knygos rašymo stilius, autofikciškumas, tai, kaip ji parašyta, sulaukia ne mažiau dėmesio nei jos turinys, o drauge kelia ir nemažai klausimų: ką reiškia, ir kaip / ar įmanoma... parašyti gyvenimą?
Pats autorius tokį stilių teigia pasirinkęs ir „praktikuojantis“ sąmoningai.
„Parašyti viską, kas šauna į galvą, „neiškraipant“ – lygiai tas pats, kas stebėti savo kvėpavimą jo nemodifikuojant. Kitaip tariant, neįmanoma. Ir vis dėlto verta pamėginti. Verta mėginti visą gyvenimą“, – romane „Joga“ rašo autorius. Ir ne tik šioje knygoje, bet ir visoje savo kūryboje jis ieško atsakymo į klausimą, kaip toli gali žengti autorius, aprašydamas ir skaitytojų teismui atiduodamas ne tik savo, bet ir savo artimiausių žmonių gyvenimus, jų sprendimus, dvejones.
Tikriausiai todėl „Joga“ E. Carrèreʼui atnešė ne tik sėkmę, pripažinimą, nominaciją Goncourtʼų premijai, bet ir įsuko į teisminius ginčus su buvusia žmona Hélène Devynck, skyrybų prašyme primygtinai reikalavusia, kad nei ji, nei jųdviejų duktė nebūtų minimos romane. Kaip sakė ji pati: „Prašau erdvės ir daugiau nebenoriu būti kūrėjo literatūriniu objektu.“
Į buvusios žmonos reikalavimą iš dalies buvo atsižvelgta, tam tikras vietas E. Carrèreʼas perrašė. Ir jei vieniems kritikams tai kelia nuogąstavimų dėl faktų tikrumo bei autentiškumo, kiti įsiklauso į tai, ką sako rašytojas: „Tai buvo pirmas kartas, kai po daugybės metų pajutau malonumą grynai kurdamas, o ne remdamasis savo gyvenimu ir biografija. Ir man tikrai šmėstelėjo mintis, kad gal ateityje jau rašysiu kitaip.“