5 knygos už 25 eurus

Paruošta kartu su priešmokyklinio ugdymo mokytoja Rūta Rutkauskiene!

Ketvirtoje paveikslėlių knygelių serijos SKIE-ME-NUO-TOS PA-SA-KOS dalyje rasite tris naujas, pamokančias pasakas: 

„Kiškio batai“

„Paukščių ginčas“

„Kodėl vilkas duonos neėda“ 

Tyrinėdami žaismingas, ryškias iliustracijas ir besimokydami skaityti savarankiškai, sužinosite:

- Kodėl šuo amžiams susipyko su kiškiu?
- Dėl ko kilo kukučio ir griežlės ginčas – gal net išmoksite jų kalbos?
- Ar vilkas imsis kepti duoną, sužinojęs jos kelią iki stalo?

Knyga skirta besimokantiems skaityti 4–7 metų vaikams. Tekstas su-skie-me-nuo-tas, o žodžio dalis, kurią reikia kirčiuoti, paryškinta, kad mažieji galėtų lengvai skaityti patys.

Balys Sruoga (1896–1947) – lietuvių literatūros klasikas. Be jo neįmanoma įsivaizduoti XX a. pirmosios pusės Lietuvos kultūrinio gyvenimo. Rašytojo atsiminimų knyga Dievų miškas vertinama kaip vienas originaliausių Europos memuaristikos kūrinių apie nacių koncentracijos stovyklas. Pirmą kartą atsiminimai išleisti 1957 m., autoriui jau mirus. 2005 m. režisierius Algimantas Puipa kūrinio motyvais pastatė kino filmą.

Ši knyga parengta pagal Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos 2005 m. leidimą. Kūrinio tekstas nekupiūruotas. Leidime palikta asmenvardžių ir vietovardžių rašyba su šiokiais tokiais netikslumais, kurių būta pirmame kūrinio rankraštyje.

Antanas Garšva dirba liftininku viename didžiausių Niujorko viešbučių. Jį slegia uniforma, bukinantis darbas, vienatvė, kamuoja egzistenciniai klausimai, kūrybinės kančios ir, regis, jis tuoj, tuoj išprotės. „Baltoje drobulėje“ nėra aiškios intrigos, vientiso pasakojimo, chronologijos, tai — pasąmonės srautas, įtraukiantis skaitytoją į Garšvos apmąstymus, įvykius, nutinkančius čia ir dabar, ir praeities atsiminimus.

Antanas Škėma (1910-1961) - vienas reikšmingiausių XX a. lietuvių literatūros kūrėjų, savo novatoriškumu sulaužęs nusistovėjusias normas. Rašytojo kūryba artima avangardui. Škėma vaidino, režisavo spektaklius, mėgo modernų meną. Emigravęs į JAV vaidino ir režisavo išeivijos teatro trupėse. Autoriaus kūryba buvo smarkiai kritikuojama, parašyta „Balta drobulė“ ketverius metus nesulaukė leidėjo, o dabar tai – pripažinta lietuvių literatūros klasika.

„Jaukiausia sala vandenų vidury
Priims ir priglaus, kad ir kas tu esi.
Driežiukas tik vienas – spalvingas, ryškus,
Manė geresnis esąs už kitus!“

Driežiukas Aukselis dieną naktį stengiasi pranokti visus salos gyventojus ir pelnyti šlovę. Bet kelias į viršūnę gali būti labai sunkus ir vingiuotas... Aukseliui teks įveikti turbūt svarbiausią gyvenimo iššūkį.

Jaunų ir vyresnių skaitytojų pamėgti autoriai Rachel Bright ir Jimas Fieldas grįžta su dar viena spalvinga ir pamokančia istorija apie mūsų elgesį ir niekad nepaklystančius jo atgarsius.

„Altorių šešėly“ – svarbiausias lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino kūrinys. Šis psichologinis romanas ypač svarbus XX a. ketvirtojo dešimtmečio literatūros kontekste, nes puikiai atskleidžia filosofinį pagrindinio veikėjo santykį su gyvenamuoju laiku. „Altorių šešėly“ pradėjo naują kelią lietuvių romano istorijoje ir iki šiol tebelaikomas geriausiu psichologiniu romanu lietuvių literatūroje.

Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – poetas, prozininkas, dramaturgas, literatūros tyrinėtojas, vienas iškiliausių XX a. lietuvių kultūros veikėjų.

Mažylis verkšlena:
– Aš piktas ir niūrus,
nes nieks manęs nemyli.

– Mažyli, – taria jam mama, – ir piktą, ir nepiktą,
Mylėsiu visada tave,
Kad mums ir kas nutiktų.

„Šiandieninė vaikų klasika.“
Independent On Sunday

„Šiltas apkabinimas.“
The Times

„Nuostabus pasakojimas apie begalinę tėvų meilę. “
Scotsman


Talentingos rašytojos ir dailininkės Debi Gliori knygelė „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“ linksmai ir nerūpestingai atsako į sudėtingus vaikų klausimus.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią. 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Net silpnutis šviesos spindulėlis nugali tamsą.“

Ši knyga – tai odė taikai ir vilčiai. Ukrainiečių autorių dueto sukurtas jautrus pasakojimas apie ypatingą, trapų, žydintį Rondo miestą. Jo gyventojai nepaprasti ir itin gležni, jie puoselėja sodus ir parkus, dainuoja, piešia, kuria poeziją. Bet vieną įprastą dieną Ronde staiga nuščiūva gyvenimas: tarytum iš niekur trinksėdamas ir girgždėdamas ateina juodas, baisus Karas. Viskas, prie ko jis prisiliečia, išnyksta tirštoje juodumoje. 

Prieš Karą stoja trys labai narsūs draugai Danka, Fabianas ir Zirka, nors iš pradžių jie visai nežino, kaip su juo kovoti. Danka mano, kad norint laimėti reikia smogti Karui į širdį, bet netrunka suprasti: Karas neturi širdies... Ar pavyks miesto gyventojams drauge apginti savo ypatingąjį Rondą? Ar po Karo viską galima atkurti ir sutvarkyti? Kodėl Rondo mieste pražysta skaisčiai raudonos aguonos?

Atsakymus į šiuos ir kitus jautrius klausimus rasite ukrainiečių autorių knygoje, skirtoje ir vaikams, ir suaugusiesiems. Romana Romanyšyn ir Andrij Lesiv – sutuoktiniai, kelių visame pasaulyje įvertintų leidinių autoriai. „Kaip Karas pakeitė Rondą“ pirmą kartą išleista Ukrainoje 2015 metais. 

Geriausia „Bank Street College of Education“ knyga 2022

USBBY išskirtinė tarptautinė knyga 2022 

Geriausia „Kirkus“ knyga 2021 – geriausia paveikslėlių knyga norint pradėti pokalbį 

Tarptautinės Bolonijos vaikų knygų mugės „NEW HORIZONS BolognaRagazzi“ apdovanojimas 2015 

„Kai drakoniukai ateina į svečius,
ar riaumoja jie labai?
Ar puola stumdyti kitus?
Gal susigrobia jie visus žaislus
ir nori neštis į namus?

Ne! Taip nesielgia tikrai!“

Ši žaisminga rimuota knygelė visiems mažiems drakoniukams ir jų draugams primins, kaip gražiai elgtis, kad niekas netemdytų nuotaikos ir visada būtų gera ir smagu.

Skaitykite drauge ir mokykitės svarbių pirmųjų socialinių įgūdžių.

Jei mirusieji galėtų atsigręžę pažvelgti į savo gyvenimą, ką jie papasakotų gyviesiems? Ar tai būtų istorija, o gal vienos akimirkos, kokio nors jausmo, kokio nors jaudulio prisiminimas?

Iš seniausios Paulštato miestelio kapinių dalies, daugelio vadinamos tiesiog Lauku, velionys jo gyventojai pasakoja savo gyvenimo istorijas. Vienas gimė, įniko lošti ir mirė. Kitas tik dabar pagaliau suprato, kuri akimirka nulėmė jo gyvenimą. Viena prisimena, kad vyras visą gyvenimą laikė jos ranką savojoje. Kita turėjo šešiasdešimt septynis vyrus, tačiau mylėjo tik vieną. O dar vienas galvojo: reikėtų kada nors iš čia ištrūkti. Bet neištrūko, pasiliko.

Romane „Laukas“ kalbama apie tai, ko neįmanoma sučiuopti. Tai knyga apie žmonių – jaunų, senų, turtingų, vargšų – gyvenimus, kiekvieną vis kitokį, bet ir susijusį su kitais. Tie gyvenimai ir pasakotojų balsai susilieja į miestelio romaną, iš jų susideda vienos bendruomenės žmonių, kurie ten gyveno, mylėjo, dirbo, gedėjo ir mirė, sambūvio paveikslas.

„Šis autorius kaip niekas kitas geba aprašyti tylą ir baigtį. Tai nesentimentalaus paprastumo, akimirkos, efemeriškų dalykų meistras – viskas plevena ore, viskas lengva.“
Elke Heidenreich

„Taip, kaip Robertas Seethaleris, santūriai ir kartu jaudinančiai, turbūt nerašo joks kitas šių dienų vokiečiakalbis rašytojas.“
Holger Heimann

„Tobula forma. Neįmantria poetiška kalba R. Seethaleris sugeba pateisinti kiekvieną gyvenimą, kad ir koks jis būtų. Netektis, meilė, viltis ir vienatvė – taip nepatetiškai tiksliai aprašyti žmonių emocijas yra didelis menas, ir įžvalgusis R. Seethaleris jį įvaldęs meistriškai.“
ZDF laida „Aspekte“

Robert Seethaler (Robertas Zėtaleris, g. 1966) – austrų kilmės rašytojas ir aktorius, gyvenantis Berlyne. Jo romanas „Visas gyvenimas“ („Baltos lankos“, 2017) 2016 m. nominuotas „Man Booker International“ premijai, romanas „Tabakininkas“ („Baltos lankos“, 2018) – 2018 m. „Europese Literatuurprijs“ literatūros premijai. „Laukas“ – trečia autoriaus knyga, pasirodanti lietuviškai.

„Neįmanoma perkonstruoti ar patobulinti būties taip, kad būtų išvengta skausmo.“

Niujorko policijos detektyvas Beris Satonas pirmą kartą susiduria su klaidingos atminties sindromu – paslaptingu reiškiniu, savo aukas išvedančiu iš proto prisiminimais gyvenimo, kurio jie niekada nepatyrė, – ant vieno dangoraižio stogo, mėgindamas sustabdyti nuo atbrailos ketinančią nušokti moterį. Negalėdamas užmiršti savižudės išsakytų žodžių, Satonas ima gilintis į jos istoriją ir netrukus atseka įtartiną organizaciją. Tačiau tie, kurie saugo paslaptis, nėra linkę jomis dalintis, ir detektyvas greitai savo kailiu patiria esąs nepageidaujamas įsibrovėlis.

Neuromokslininkė Helena Smit tiki, kad atsiminimai gali tapti realybe. Savo gyvenimą ji skyrė sukurti atminties kėdę, leisiančią iš naujo išgyventi gražiausias prabėgusias akimirkas: pergalingą futbolo varžybų smūgį, netikėtą bučinį, kūdikio atėjimą į pasaulį ar paskutinį brangaus žmogaus apkabinimą. Bet Helenos vadovas nori kur kas daugiau, nei tiesiog padėti prisiminti, todėl, technologijai patekus jam į rankas, pasaulis ir jo laikas ima netikėtai eižėti, į savo iškreiptą tėkmę įtraukdamas vis daugiau aukų.

Įkliuvę į pakitusio laiko tėkmę, Helena ir Beris turės paaukoti neįsivaizduojamai daug, kad išlaikytų savo prisiminimus ir neleistų griūvančiam pasauliui nusitempti jų drauge su savimi į nebūtį.

„Mokslinė fantastika visa savo esybe: veiksmas, intelektas, emocija, netikėtumas.“
Locus Magazine

„B. Crouchas sukūrė naują, kompleksišką, gyvybe pulsuojančią realybę.“
NPR

Blake Crouch (Bleikas Kraučas, gim. 1978) – amerikiečių rašytojas, išgarsėjęs „Veivardo pušyno“ trilogija, pagal ją 2015-aisiais sukurtas nemažai pagyrų sulaukęs mistinis serialas tokiu pačiu pavadinimu. „New York Times“ bestseleris „Laiko kilpos“ – naujausias autoriaus romanas. 2019 metais „Goodreads“ bendruomenė jį pripažino geriausiu mokslinės fantastikos kūriniu, o „Time", „NPR“ ir „BookRiot“ paskelbė metų knyga.

„Kas nėra klausęs savęs: ar tik aš nesu pabaisa, ar tai ir yra būti žmogumi?“

Romano pasakotojas Rodrigas S. M. pradeda dėstyti kiek paslaptingą, keistą ir trikdančią Makabėjos, vienos iš likimo nuskriaustųjų, istoriją. Ji gyvena skurdžiame Rio de Žaneiro rajone, dirba mašininke, mėgsta žiūrėti filmus kino teatre, gerti kokakolą, gavusi menkutę algą kartais nusiperka rožę. Norėtų būti panaši į Merliną Monro, bet yra negraži, nuolat alkana, paliegusi ir nemylima. Tačiau kad ir kokia nelaiminga atrodytų iš pažiūros, viduje ji laisva, nes nė nenutuokia, kad jos gyvenimas galėtų būti kitoks. „Žvaigždės valanda“ – romanas, paneigiantis išankstines žmogaus nuostatas apie skurdą, tapatybę, meilę, grožinės literatūros meną ir priartinantis prie gyvenimo paslapties branduolio.

„Claricės Lispector – sfinksės, kerėtojos, šventosios baisūnės – atgimimas yra vienas svarbiausių XXI a. literatūrinių įvykių.“
New York Times

„Viena iš neatrastų XX a. literatūros milžinių. Jos kūryba rikiuojama šalia Flanno O'Brieno, Jorgės Luiso Borgeso, Fernando Pessoos palikimo.“
Colm Tóibin

„Nepriekaištinga ir nesuklasifikuojama... Spalvinga, kultūringa, niūri Lispector yra XX a. menininkės simbolis. Ji priklauso tam pačiam panteonui kaip Franzas Kafka ir Jamesas Joyce'as.“
Edmund White

„Viena paslaptingiausių XX a. rašytojų.“
Orhan Pamuk

„Lispector turi deimanto kietumo intelektą, vizionierės instinktą ir humoro jausmą, kuris laviruoja tarp naivios nuostabos ir išdykėliškos komedijos.“
Rachel Kushner

„Genialumu prilygsta Vladimirui Nabokovui.“
Jeff Vandermeer

„Ar išdrįsiu pasakyti? Jei jau jos kūryba sujaudina, tai sujaudina taip, kaip jokia kita kada nors skaityta literatūra.“
Benjamin Moser

Clarice Lispector (Klarisė Lispektor, 1920-1977) – iškiliausia XX a. brazilų rašytoja, tituluojama svarbiausia žydų autore po Kafkos, vadinama rašytoja, kuri „atrodė kaip Marlene Dietrich ir rašė kaip Virginia Woolf“, viena žinomiausių, bet mažiausiai suprastų Lotynų Amerikos autorių. Gimė Vakarų Ukrainoje, bet dėl antisemitizmo su šeima 1922-aisiais persikėlė į Braziliją. Užaugo Resifėje, vėliau, persikėlusi į Rio de Žaneirą, studijavo teisę. Kartu su vyru diplomatu gyveno Italijoje, Šveicarijoje, Anglijoje, JAV, su juo išsiskyrusi 1959-aisiais grįžo į Rio de Žaneirą. Būdama 23-ejų parašė pirmą romaną „Arti laukinės širdies“ („Baltos lankos“, 2020), Brazilijoje tapusį literatūros sensacija. Už šį romaną ji gavo presitižinę „Graca Aranha“ literatūros premiją ir Brazilijoje tapo žinoma kaip „uraganas Klarisė“. „Žvaigždės valanda“ – paskutinė rašytojos knyga, išleista jai esant gyvai, – laikoma bene svarbiausiu jos kūriniu. Jos kūrybinį palikimą sudaro devyni romanai, septyni apsakymų rinkiniai, penkios knygos vaikams. Labiausiai C. Lispector vertinama už revoliucingą kalbą, išskirtinį literatūrinį stilių, taiklų veikėjų, dažniausiai moterų, vidinio pasaulio atskleidimą.

Vėlų vakarą prisėdęs prie kompiuterio, Eidanas prisijungia prie vaizdo skambučių programos ir laukia, kol ekrane pasirodys jo mergina Zoja. Netrukus su siaubu suvokia, kad jos bute – įsibrovėlis. Eidanas tegali klausytis grumtynių garsų ir stebėti Zojos kambarį paliekantį šešėlį. Tačiau kodėl jis iškart neskambina policijai?

Galiausiai randamas Zojos kūnas, ir bylą tirti imasi detektyvas Džona Šynsas. Kartu su savo komanda jis pamažu atskleidžia, kiek daug žmonių naudojosi Zojos gerumu, – ji visuomet palaikydavo savo draugus ir gelbėdavo juos iš keblių situacijų. Ar gali būti, kad vienas jų slepia ne tik savo asmeninio gyvenimo detales, bet ir giliai įsišaknijusią neapykantą, privertusią žengti nedovanotiną žingsnį?

O galbūt pati tamsiausia – Eidano paslaptis?

„Pavergiantis, daugiasluoksnis ir šviežias.“
Will Dean

„Lodge itin tiksliai rašo apie jaunų moterų konkurenciją ir parodo, kad net geriausiais ketinimais grįstos draugystės gali tapti kenksmingos.“
Sunday Times

„Džona Šynsas – labai realistiškas detektyvas, su kuriuo lengva tapatintis. Gythos stilių mėgstu būtent todėl, kad ji nebijo originalių, kūrybiškų sprendimų.“
Gillian McAllister

Gytha Lodge (Gyta Lodž) – daugybės apdovanojimų sulaukusi romanų ir pjesių autorė, dabar ji gyvena Kembridže, Anglijoje. Kūrybinio rašymo G. Lodge mokėsi prestižinėje Rytų Anglijos universiteto programoje, tarp kurios absolventų – tokie garsūs rašytojai kaip Kazuo Ishiguro ir Ianas McEwanas. Autorės pirmoji, debiutinė, Džonos Šynso serijos knyga „Ji vis dar laukia“ („Baltos lankos“, 2020) tapo tarptautiniu bestseleriu. „Stebintis slapčia“ – antroji šios serijos knyga. Britų spauda pripažįsta: „G. Lodge be galo talentinga rašytoja“.

Patekėjus saulei bunda miškas ir jo gyventojai: galvas pakelia elniai, plačiai nusižiovauja lapiukas ir prie upės ieškoti pusryčių ateina mama lokė su mažyliais. Visas miškas knibždėte knibžda!

Knygoje „Miško takeliais“:
- kartu su miško gyvūnais prabėgs visa diena nuo ryto iki pat vėlaus vakaro – pamatysite, kas keliasi anksti, o kas mėgsta pamiegoti ilgėliau;
- sužinosite įdomių ir dar negirdėtų faktų apie beveik kiekvieną knygelėje sutinkamą gyvūną: ką jie valgo, kur ilsisi, kokių darbų imasi nubudę;
- galėsite žaisti ir ieškoti pasislėpusių gyvūnų kiekviename spalvingame atvarte – taip lavinsite pastabumą ir išmoksite atpažinti miško gyventojus.

Tamsią rudens naktį vienoje Kopenhagos ligoninių budinti slaugytoja pritraukia švirkštą mirtinos vaistų dozės ir tyliai įeina į senyvo paciento palatą.

Po šešių dienų, lietingą spalio rytą miesto centrinės gatvės fontane randamas buvusios psichiatrijos ligoninės darbuotojos kūnas, nusėtas keistomis simetriškomis pjautinėmis žaizdomis. Policijos tyrėjas Jepė Kiorneris išsyk imasi tirti šią šiurpią bylą: viena po kitos atsirandančios aukos nužudytos iki šiol jam negirdėtu būdu – visiškai nuleidžiant kraują. Jepė įsitraukia į sveikatos priežiūros sistemą, vedamas siaubą keliančio klausimo: ligoninės suteikia saugų prieglobstį, tačiau ar visomis jomis verta aklai pasitikėti?

Tuo metu jo porininkė Anetė Verner išėjusi gimdymo atostogų. Ji bando pratintis motinystę, tačiau nepajėgia lengvai palikti policijos tyrėjos vaidmens. Anetė nusprendžia sudalyvauti Jepės tyrime iš šalies, nė nenujausdama jos tykančio pavojaus…

„Drugelio namai“ primena elegantiškai atliktą magijos triuką. Daugiau nieko neatskleisim. Skaitykite patys.“
Information

„Engberg kuriamas siužetas tvirtas kaip senas ąžuolas, o kalba lengva, žaisminga ir mirtina kaip drugelis.“
Berlingske

Katrine Engberg (Katrinė Engberg, gim. 1975) – danų rašytoja, choreografė ir režisierė. „Drugelio namai“ – trečiasis serijos „Kopenhagos bylos“ romanas apie policijos tyrėjus Jepę Kiornerį ir Anetę Verner, įtrauktas į „Times“ 2021 m. geriausių trilerių ir detektyvų sąrašą. Pirmieji du šios serijos romanai – „Sėjikas“ („Baltos lankos“, 2017) ir „Kruvinasis Mėnulis“ („Baltos lankos“, 2020) – Danijoje tapo bestseleriais. Rašytoja užaugo Kopenhagos Esterbro rajone, ten dabar gyvena su vyru ir sūnumi.

„Jautriai ir žaismingai apie galią džiaugtis, smalsauti, draugauti ir augti. Apie dideles vaikų širdis, gebančias priimti. Rekomenduoju.“
Aušra Kurienė, psichologė psichoterapeutė, Paramos vaikams centro steigėja ir vadovė

Kokie nepakartojamai įdomūs būna RATAI! Vieni rieda žeme, kiti sukasi danguje, o treti apsigyvena skubančių močiučių virtuvėse ar priverčia tėvelius imtis rimtų matematinių skaičiavimų. Mažoji Rytė trokšta apie juos visus kuo daugiau sužinoti!

„Rytės ratai“ – žaismingai rimuota knygelė, skirta 2–5 metų mažyliams:
- lengvai atpažįstamos kasdienės situacijos leis lengviau įsijausti į pasakojamą istoriją ir susitapatinti su veikėjais;
- padrąsins aptarti svarbias, jautrias temas, skatins samprotauti sudėtingais klausimais nuo mažų dienų;
- augins empatiškus mažylius, ugdys jų socialinius įgūdžius ir emocinį intelektą;
- kvies tyrinėti ne tik margus paveikslėlius, bet ir mūsų kalbos vingrybes – tai gali virsti ir smagiu „pamatyk ir atpažink“ žaidimu.

Audronė Kvietkutė – vertėja, debiutuojanti rašytoja, gyvena Didžiojoje Britanijoje. „Rytės ratai“ 2021-aisiais tapo „Baltų lankų“ trumpos vaikiškos istorijos konkurso nugalėtoja.

Alice Celia – margiausių iliustracijų ir smagių personažų kūrėja iš Italijos, grafikos dizainerė.

Garnerio grafystę gaubia prietarai ir baimė. Čia nuo seno tikima, kad merginos, sulaukusios šešiolikos, įgauna magiškų galių, galinčių išvaryti vyrus iš proto ir sugriauti kruopščiai saugomą visuomenės tvarką. Todėl taryba kasmet paliepia surinkti visas šešiolikmetes, įpinti joms į plaukus po raudoną kaspiną ir išsiųsti į tolimą salą dvylikai mėnesių – skaistybės metams. Viskas tam, kad merginos atsikratytų jų kūnus ėdančios magijos ir pasiruoštų tapti tinkamomis žmonomis bei motinomis, geromis bendruomenės narėmis.

Tik dar nėra buvę taip, kad visos merginos sugrįžtų namo gyvos ir sveikos...

Tiernė Džeims, maištinga, sumani ir laisvės trokštanti mergina, ruošiasi savajam išbandymui. Apie skaistybės metus uždrausta kalbėti viešai, tad viskas, ką ji žino, tėra paslapčiomis nugirstos vyrų kalbos ir vilties nesuteikiantis grįžusiųjų vaizdas: viena netekusi ausies, kita šlubčiojanti, trečia – taip ir nepasiekusi namų, sučiupta pakeliui į stovyklą merginų tykančių brakonierių. Tiernė žino, kad lengva nebus, tačiau ji pasiryžusi išgyventi skaistybės metus bet kokia kaina. Net jei didžiausiomis priešėmis taps tos, kuriomis norėtųsi pasitikėti labiausiai.

„Išlikimo ir pasipriešinimo istorija, persmelkta kraują stingdančių akimirkų.“
Kirkus Reviews

Kim Liggett (Kim Liget) – romanų paaugliams autorė. Gimė ir augo JAV, šešiolikos atvyko į Niujorką, dainavo roko grupėse, vėliau pradėjo rašyti. Jos romanas „Skaistybės metai“ akimirksniu šovė į „New York Times“ bestselerių aukštumas ir buvo lyginamas su tokiais kūriniais kaip Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas“ ar Suzanne Collins „Bado žaidynių“ trilogija. Teises pagal knygą kurti filmą įsigijo kino studija „Universal“ ir aktorė bei režisierė Elizabeth Banks.

„Tavo širdis plaka, tavo akys mato ir ausys girdi. Šitoje klasėje sėdi visiškai gyva. Taigi nemiršti. Tu gyveni. Jūs abi gyvenat.“

Lenei vos septyniolika, bet ji puikiai žino, koks trumpas iš tiesų yra gyvenimas. Iki koktumo nuobodžiai vienodas dienas ji leidžia ligoninės palatoje. Čia nuolat plieskia ryški šviesa ir niekas nepadeda nuvyti slogių minčių apie artėjančią nebūtį. Vienintelis Lenės prasiblaškymas – pokalbiai su tėvu Arturu ligoninės koplyčioje. Jai patinka jį provokuoti galvoti kitaip ir versti ieškoti paaiškinimų juos supančiam pasauliui. Tačiau ir tėvas Arturas neturi atsakymo į svarbiausią Lenės klausimą: „Kodėl aš mirštu?“

Vieną dieną, nusižengusi daktarų nurodymui nesikelti iš lovos ir kuo mažiau slampinėti koridoriais, Lenė įsliūkina į ką tik ligoninėje įsteigtą dailės klasę. Patekusi į senolių grupę, ji išsyk pastebi žvitrią pacientę violetiniu megztiniu – aštuoniasdešimt trejų Margo. Sužinojusi, kad sudėjus jųdviejų metus jos jau nugyveno visą šimtmetį, Lenė pasijunta pagaliau radusi šį tą reikšminga. Taip gimsta paskutinis Lenės ir Margo projektas – šimtas paveiksluose įamžintų istorijų apie jaunystę ir senatvę, apie begalinę laimę ir užgniaužtą skausmą, apie prarastą meilę ir iššūkių nepagailėjusius metus. Nepaisant artėjančios pabaigos, likusios jųdviejų dienos sužvilga naujomis spalvomis.

„Cronin – viena tų rašytojų, kurie, kalbėdami apie mirties neišvengiamumą ir kviesdami darsyk atsigręžti į gyvenimą, meistriškai išlaiko pusiausvyrą tarp sentimentalumo ir jautrumo.“
Booklist

„Šviesi gyvenimo, meilės ir draugystės istorija.“
Publishers Weekly

Marianne Cronin (Mariana Kronin) gimė ir augo Didžiojoje Britanijoje, Birmingamo universitete įgijo taikomosios kalbotyros magistro laipsnį, laisvalaikiu dalyvauja improvizacijos teatro pasirodymuose. Laikraštis „Independent“ debiutinę M. Cronin knygą „Šimtas Lenės ir Margo metų“ paskelbė šilčiausia ir optimistiškiausia 2021 metų knyga, o teises pagal knygą kurti filmą įsigijo viena didžiausių Holivudo kino studijų.

2021-aisiais knyga įvertinta prestižiniu Johno Newbery'io medaliu!

„Seniai seniai, kai tigras vaikščiojo kaip žmogus...“

Taip, kiek tik pamena aštuonmetė Lilė, prasidėdavo visos močiutės pasakos. Ir kaip mergaitė nustemba, kai vieną lietingą dieną vidury kelio išvysta tikrų tikriausią milžinišką tigrą – tarsi nužengusį tiesiai iš magiškų istorijų! Bet viskas trunka tik akimirką – kaip netikėtai jis atsirado, taip staiga ir dingsta.

Kiek išsigandusi, Lilė mėgina įtikinti save, jog tai buvo tik sapnas, tačiau neilgai trukęs tigras pasirodo vėl ir pasiūlo netikėtą, bet labai svarbų sandorį. Ilgai negalvojusi mergaitė sutinka, nors ne kartą girdėjo, kokie klastingi ir pavojingi gali būti šie padarai... Kad pažvelgtų gudriajam pasakų plėšrūnui į akis, Lilei prireiks ne tik begalinės drąsos ir ryžto, bet ir naujai atrastų draugų bei nuolat purkštaujančios vyresnės sesers Semės pagalbos.

„Kaip sučiupti tigrą“ – jautri ir magiška pasaka apie mergaitę ir jos šeimą, apie mus supančias istorijas, neapsakomą jų galią, norą surasti savo balsą ir leisti jam suskambėti kitų balsų ir istorijų chore.

„Jei pasakojimai būtų žvaigždės, šioji spindėtų neapsakomai ryškiai.“
Booklist

Tae Keller (Tei Keler) gimė Seule, Pietų Korėjoje. Būdama trejų kartu su tėvais persikėlė gyventi į Havajus. Ją nuo vaikystės supo močiutės sekamos korėjiečių liaudies pasakos apie magišką pasaulį – ypač tigrus, tad užaugusi T. Keller nusprendė sukurti ir savo istoriją apie šiuos mįslingus pasakų plėšrūnus.

Oftalmologas, Florencijos intelektualų sūnus Markas Karera – it kolibris, kuris, tankiai plakdamas sparnais, geba kyboti ore, skristi ne tik pirmyn, bet ir atgal, tarytum nusikelti į praeitį ir į ateitį. Marko Kareros gyvenime gausu ir lemtingų sutapimų, ir siaubingų netekčių, ir absoliučių meilių. Jis veda ne tą moterį, Mariną, kuri jam neištikima. Iš visos širdies myli kitą moterį, Luizą, bet ji jam nepasiekiama. Dar jaunystėje netenka sesers, o brolis daugybę metų atsisako bendrauti. Itin sudėtingi jo tėvų santykiai nulemia skausmingus visos šeimos likimus. Bet Markas Karera turi ypatingą gebėjimą – kol pasaulis aplink jį nuolat kinta, jis išlieka ramus ir su tykia narsa iriasi pirmyn, nes išgyventi nereiškia gyventi mažiau.

Kone tobulai sukonstruotoje romano „Tu ir esi kolibris“ architektūroje iš įvairiausių kasdienybės detalių sukuriamas ištisas žmogaus pasaulis, lakiame laike ir svaigiame Italijos kolorite ištįstantis nuo XX a. septintojo dešimtmečio iki dabarties ir artimos ateities. Viename iš to pasaulio taškų sušvytės Marko Kareros gebėjimo atsilaikyti prieš visas negandas vaisius – mergaitė japonišku vardu Miraidžin, reiškiančiu Ateities Žmogus. Šis pasakojimas – išmintinga meditacija apie šeimą, žmogaus širdį, gedinčiojo skausmą ir kiekvieno troškimą gyventi geriausią įmanomą gyvenimą iš geriausiųjų.

„Giliamintė knyga, kuri, perskaičius paskutinį puslapį, mane pravirkdė tarsi mažą mergaičiukę.“
Leïla Slimani

„Meistriška: spintelė keistenybių ir malonių staigmenų, kupina smulkučių stebuklų.“
Ian McEwan

„Visa, kas romaną padaro vertingą ir įtaigų, slypi čia: nuoširdumas, sąmojis, išmintis, meilė, mirtis, didis rimtumas, stačiokiški juokai, filosofija, subtilūs asmeniniai santykiai ir sudėtingi žmonių vidiniai gyvenimai.“
Edward Docx

„Stebinantis pasiekimas, tikra dovana pasauliui.“
Michael Cunningham

„Aistringai parašyta, pagavi ir išradinga šeimos saga.“
Jhumpa Lahiri

Sandro Veronesi (Sandras Veronesis, gim. 1959 Florencijoje) – vienas reikšmingiausių šiuolaikinių Italijos rašytojų. Jis dukart apdovanotas svarbiausia Italijos literatūros premija „Strega“: 2006 m. už romaną „Ramus chaosas“ ir 2020 m. už naujausią savo kūrinį „Tu ir esi kolibris“.

Ji turi planą, kaip iš balos išlipti sausai.
Tik reikia paskutinįkart atkeršyti.

Alvina Naitli gyveno tikrą svajonių gyvenimą: krūvos pinigų, Italijos saulė, naujas gražuolis vaikinas... Tačiau tepraėjo vos metai, nutiko nelemtas įvykis – ir Alvė jau be namų, Londone, priversta skaičiuoti kiekvieną likusį grašį. Ji netrunka apsispręsti: reikia sukurpti nepriekaištingą planą ir atkeršyti skriaudikui. Jei kas nors šitai gali įvykdyti – aukštakulniais su penkiolikos centimetrų pakulne, Venecijoje su lavonu lagamine, vaivorykštine suknele laidotuvėse – tai tik Alvė. Ir vis dėlto, net susigrąžinusi pinigus ir užsitikrinusi ateitį, ji privalės susidurti su baisiausiu priešu – praeitimi.

„Prikaustanti antiherojė!“
US Weekly

„Daugiaplanis nuotykių trileris su gero humoro užtaisu.“
Booklist

„Perskaičiau neatsikvėpdama. Ir man LABAI patiko. Tarsi skaitytum „Dingusią“ ir sykiu žiūrėtum komikės Amy Schumer „stand-up“ pasirodymą.“
Bryony Gordon

Chloé Esposito (Chlojė Espozito) – britų rašytoja. Oksfordo universitete baigė anglų filologijos studijas, yra dirbusi anglų kalbos mokytoja bei mados žurnaliste. „Grėsmė Venecijoj“ – paskutinė trilogijos knyga apie Alviną Naitli ir jos makabriškus, juodojo humoro persmelktus nuotykius, kuri, kaip ir pirmasis trilogijos romanas „Klasta Sicilijoj“ bei antrasis „Įniršis Romoj“, išleistos daugiau kaip 20 šalių.

XX amžiaus vidurio Indija. Pamynusi tradicijas ir užtraukdama nepakeliamą gėdą visai šeimai, septyniolikmetė Lakšmė pasprunka nuo smurtaujančio vyro į Rožinį galimybių miestą – Džaipurą. Ilgus metus ji chna dažais tapo moterų pėdas ir plaštakas ir savo neapsakomo grožio raštais, stebuklingais žolelių mišiniais bei gudriais patarimais užsitarnauja turtingų klienčių pagarbą – tampa jų patikėtine. Tik saugodama kitų paslaptis Lakšmė turi būti labai atsargi neatskleisti savųjų. 

Vieną vakarą, kai taip geistas orus ir nepriklausomas gyvenimas jau atrodo ranka pačiumpamas, Lakšmę pasiekia žinia apie po daugelio metų ją susekusį vyrą. Ji neabejoja, kad Haris nori tik pinigų, tačiau labai nustemba šalia jo išvydusi susivėlusią, murziną gilių akių mergaitę – seserį, apie kurią nė nebuvo girdėjusi. Lakšmė suvokia nuo šiol turinti būti dar atsargesnė ir rasti būdą suderinti naujai atrastą šeimą su troškimu mėgautis laisve mieste, kur paskalos sklinda greičiau nei aštrus santalmedžio aromatas. O jaunėlė Rada, regis, nežada lengvo kelio vyresnei seseriai.  

„Užburiantys Indijos vaizdai ir sodrūs žolelių kvapai pinasi su visad šalia esančiu skurdu, įkalinančia kastų sistema ir prietarais.“
Booktrib
 

Alka Joshi (Alka Džoši) gimė Džodpure, Indijoje, devynerių kartu su šeima emigravo į JAV. Pirmąjį savo romaną – „Likimų tapytoja iš Džaipuro“ – parašė būdama 62-ejų. Knyga sulaukė daug dėmesio: tapo „New York Times“, „USA Today“, „Publishers Weekly“, „L. A. Times“ ir kitų bestseleriu, skaitytojų klubas „Reeseʼs Book Club x Hello Sunshine“ romaną išrinko savo gegužės mėnesio knyga, o „Miramax TV“ paskelbė pagal knygą kursianti serialą.

„Netrukus jis atitoko ir reziumavo, kad niekas nesikartoja: kiekvienam iš jų duota dienų ir progų, kurios nebesugrįš.“

1985-ieji, mažas Airijos miestukas. Artėjant Kalėdoms, penkių dukterų tėvas Bilas Ferlongas, anglių ir malkų pirklys, užsiėmęs kaip niekad. Vieną ankstų rytą, nuvežęs užsakymą į vietinį vienuolyną, anglių sandėlyje aptinka užrakintą basą, vienmarškinę merginą – ji prisipažįsta vienuolyne auginanti keturiolikos savaičių kūdikį. Šis atradimas sugrąžina Bilą į praeitį, nes ir pats augo nežinodamas, kas jo tėvas. Ir priverčia stoti akistaton su tyla, griežtos bažnyčios valdomame miestelyje gaubiančia tai, kas vienuolyne nutinka jaunoms „puolusioms“ mergaitėms.

„Tokie smulkūs dalykai“ – nepamirštamai skaidrus pasakojimas apie viltį, tylų heroizmą, sudėtingus pasirinkimus, švelnumą savo artimui, susitaikymą su savo likimu ir tas kasdienes, svarbias smulkmenas, iš kurių ir susideda kiekvienas gyvenimas.

„Tikra dovana. Ją skaitant ištinka palaimingas čechoviškas sukrėtimas.“
Andrew O'gan

„Itin stipriame, tvirtame Keegan sakinyje gali tilpti tomai socialinės istorijos. Kiekvienas žodis – tinkamas žodis tinkamoje vietoje, o jų poveikis skambus ir giliai jaudinantis.“
Hilary Mantel

„Nepaprastai gražu. Knyga, kuri sužadins norą atrasti viską, ką autorė yra kada nors sukūrusi.“
Douglas Stuart

„Hipnotizuojanti airiška sakmė, peržengianti vienos šalies ribas, peržengianti laiko rėmus. Keegan sakiniai priverčia mano širdį spurdėti, kelius – virpėti.“
Lily King

Claire Keegan (Klerė Kygan, gim. 1968) – viena svarbiausių šiuolaikinių airių rašytojų. Jos pasakojimai apdovanoti daugeliu literatūros premijų ir yra išversti į daugiau kaip 20 kalbų. „Tokie smulkūs dalykai“ – ketvirta autorės knyga ir pirma, išversta į lietuvių kalbą.

Viena, 1914-ieji. Iš kilmingos šeimos kilusiam medicinos studentui Liucijui Kželevskiui sueina dvidešimt dveji, kai Europą užplūsta Pirmasis pasaulinis karas. Vedamas nepasotinamo jaunatviško smalsumo ir troškimo atsidurti priešakinėse karo gydytojų gretose, jis pasisiūlo tarnauti, tikėdamasis dirbti gydytojo asistentu gerai organizuotoje karo lauko ligoninėje.

Tačiau atvykęs į paskyrimo vietą Karpatų kalnuose prieš akis išvysta visai ką kita – neišbrendamo sniego apsuptame kelių trobų kaimelyje stūksančią laikina ligonine paverstą bažnyčią, kur tarp eilėmis suguldytų aimanuojančių kareivių karaliauja utėlės ir žiurkės, siaučia šiltinė ir nuolat veria stingdantis šaltis. Kželevskis netrunka sužinoti, kad ankstesnis daktaras paspruko, o sužeistaisiais beveik viena pati rūpinasi vienuolė sesuo Margaretė. Anksčiau nėkart rankose nelaikęs skalpelio Liucijus suvokia neturįs pasirinkimo – privalo imtis daktaro vaidmens. Laikui bėgant, jis patiki galintis įveikti likimo siųstą išbandymą, o jaunoje širdyje ima kaltis pirmieji meilės Margaretei daigai... Bet vieną dieną į bažnyčios šventorių valstietis atveža paslaptingą kareivį, neatpažįstamai pakeisiantį visų gyvenimus.

„Žiemos kareivis“ – tai tviskančių pokylių salių ir šiurpių karo lauko operacinių, pareigos šeimai ir savojo kelio paieškų, karo ir meilės istorija, atverianti amžiną troškimą išmokti atleisti sau ir kitiems.

„Iki smulkiausių detalių ištapytame karo apsėstos Europos paveiksle Masonas randa dvi paklydusias sielas ir užtikrintai veda jas išsipildymo link.“
New York Times

„Masonas – ne tik puikus medicinos žinovas, bet ir meistriškas pasakotojas.“
Washington Post

„Sodrus ir lyriškas, užburia elegantiškumu.“
Herald

Daniel Mason (Denielis Meisonas, gim. 1976) – gydytojas, Stanfordo universiteto psichiatrijos docentas. Tiria literatūros, istorijos ir kultūros įtaką medicinos praktikai. D. Masono knygos išverstos į daugiau nei dvidešimt aštuonias kalbas – lietuviškai išleistas romanas „Rojalių derintojas“ („Jotema“, 2010), – pagal vieną jų pastatyta opera ir keletas teatro spektaklių. 2020-aisiais Masonui įteikta Joyce Carol Oates vardo premija.