Romain Gary

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt'ų premijas, vieną jų Emile'io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas Romaino Gary žodis. Parašęs romaną „Aitvarai“, jis nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Tai kodėl? Galbūt atsakymo reikia ieškoti <...> paskutiniuose mano paskutinio romano žodžiuose: „Nes geriau nepasakysi.“ Aš pagaliau visiškai išsisakiau.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, išsiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“:

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose <…>, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas...

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

„Man patiko intymus bendravimas dviese, į kurį niekas negali įsiterpti. Visa, kas šioje srityje laikoma „reputacija“, yra stebuklo pabaiga. Tikrieji meilės namai – visada slėptuvė. Beje, ištikimybė man nebuvo koks nors išskirtinis sandėris, o tiesiog nuoširdus bendravimas laikantis tų pačių vertybių.“

Šešiasdešimtmetis pagrindinis knygos veikėjas Žakas Renjė susiduria su vidutinio amžiaus krize, bando susitaikyti su jį ištinkančiu finansiniu, profesiniu nuosmukiu, silpnėjančiu seksualumu, kintančiais žmonių tarpusavio santykiais ir savivoka, jaučia kaltę savo sūnui dėl nenusisekusio tėvo vaidmens ir pirmąkart iš tikrųjų įsimyli gerokai už save jaunesnę merginą. 

Romane „Toliau jūsų bilietas nebegalioja“ ironiškai ir su taikliu humoru nagrinėdamas žmogaus ir laiko santykį, atskleisdamas trapų ir pažeidžiamą žmogaus vidinį pasaulį, apmąstydamas jo vertybių svarbą, Romainas Gary skaitytojams pateikia tikslų psichologinį žmogaus portretą. 

Romain Gary (Romenas Gari, 1914–1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt’ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile’io Ajaro slapyvardžiu.

Ypač ilgėjausi jaunystės, debiuto, pirmos knygos, naujos pradžios. Pradėti iš naujo, gyventi iš naujo, būti kitu buvo didžiulė pagunda mano gyvenime. Savo knygų viršeliuose skaičiau: „...keli turtingi gyvenimai... lakūnas, diplomatas, rašytojas...“

Įkopęs į septintą dešimtį, Romainas Gary buvo vienas populiariausių Prancūzijos rašytojų ir žurnalistų. Jausdamas, kad skaitytojai bei kritikai jau yra priklijavę jam pripažinto, tačiau geriausius laikus jau pragyvenusio rašytojo etiketę, kitą romaną jis pasirašė Emilio Ažaro slapyvardžiu. Antroji šiuo vardu pasirašyta knyga Gyvenimas dar prieš akis sulaukė didžiulės sėkmės, pelnė rašytojui Goncourt'ų premiją ir tapo perkamiausiu XX amžiaus prancūzų romanu.

Toks populiarumas kėlė skaitytojų smalsumą, kas yra Emilis Ažaras. Bandydamas paslėpti pėdsakus, Gary sukūrė romaną Pseudo - melagingą išpažintį ir vieną sėkmingiausių literatūrinių mistifikacijų. Prisidengdamas dviem kaukėmis Gary žaidė dvigubą ar net trigubą žaidimą – apsimetė esąs Polis Pavlovičius, prisipažįstantis esąs Emilis Ažaras, autorius knygų, kurias parašė pats Gary.

Kai pasirašiau kelis šimtus kartų, kambariūkščio kiliminė danga buvo nuklota baltais lapais, juose į visas puses šliaužė mano pseudo, o mane suėmė klaiki baimė: parašas darėsi vis tvirtesnis, vis panašesnis, identiškas, toks, koks yra, vis stabilesnis. Jis buvo čia. Kažkoks žmogus, tapatybė, spąstai visam gyvenimui, nebuvimo buvimas, negalia, deformacija, sužalojimas pamažu mane savinosi, virto manimi. Emilis Ažaras. Aš įsikūnijau.

„Bet jeigu vieną gražią dieną aš liausiuosi mylėjęs, vadinasi, praradau plaučius. Jūs – čia, moters šviesa spindi, ir nelaimė liaujasi buvusi gyvenimo duotybe.“

Apgirtusiam nuo skausmo, pasaulis Mišeliui atrodo lyg improvizuoto teatro, kartais absurdiško ir tragikomiško, scena. O pats jis – tarsi ašies netekęs, bet aplink jos regimybę vis besisukantis kūnas. Ką tik netekęs žmonos ir nepajėgdamas išvykti iš miesto, jis grįžta ir staiga gatvėje susiduria su nepažįstama, bet, regis, tokia artima moterimi. Du šviesos išsiilgę, nelaimės prislėgti žmonės leidžiasi į pažintį ir bando suprasti, kuo vienas kitam galėtų būti. 

„Moters šviesa“ – tai romanas apie pamatinį moteriškumą ir vyriškumą, grynosios meilės ilgesį ir jos pažadą. 

Romain Gary (Romenas Gari, 1914-1980) – vienas reikšmingiausių visų laikų prancūzų rašytojų, gimęs ir vaikystę leidęs Vilniuje. Jis – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – 1956 m. už romaną „Dangaus šaknys“, antrąją – 1975 m. už romaną „Gyvenimas dar prieš akis“, pasirašytą Emile'io Ajaro slapyvardžiu.

„...geriau nepasakysi.“ Tai ne tik paskutinis romano „Aitvarai“ (1980) sakinys, bet ir apskritai paskutinis išspausdintas rašytojo žodis. Romainas Gary (Romenas Gari, 1914–1980), parašęs romaną „Aitvarai“, nusižudė, o priešmirtiniame raštelyje vėl grįžo prie šios minties: „Taigi, koks paaiškinimas? Galbūt atsakymas galėtų būti... mano romano pabaigos žodžiai: ...geriau nepasakysi. Pasakiau visa, ką turėjau pasakyti.“

„Aitvarai“ – pasakojimas apie prancūzo Liudo gyvenimo meilę lenkaitei Lilai Bronickai. Tai dar viena Romeo ir Džuljetos istorija, besiskleidžianti pasipriešinimo kovos fone, okupuotoje Šiaurės Prancūzijoje. Anksti netekusį tėvų Liudo augina ir globoja dėdė Ambruazas Fleri – keistuolis kaimo laiškanešys, didis aitvarų meistras. Apdovanotas „besaike“, genialia atmintimi mažasis Liudo jau niekada neužmirš Lilos – merginos, gyvenime siekiančios nuveikti „ką nors didingo ir... baisiai svarbaus“.

„Ir aš buvau pasirengęs viską paaukoti, kad išsaugočiau jos akyse pačių nuostabiausių aukštumų didybę. Šiaip ar taip, draugavau su mergina, kurios stabas, sergantis džiova Šopenas, išvyko žiemą numirti į drėgnąją Maljorką dėl Žorž Sand užgaidos ir kuri blizgančiomis, vilties kupinomis akimis man primindavo, kad du didieji rusų poetai, Puškinas ir Lermontovas, žuvo dvikovose, pirmasis – trisdešimt šešerių, antrasis – dvidešimt septynerių, kad Helderlinas išprotėjo iš meilės, o fon Kleistas nusižudė kartu su savo mylimąja.“

Įsimylėjėlius išskiria prasidėjęs karas ir okupacija. Liudo gina savo šalį ir žmogiškąsias vertybes, mėgina susigrąžinti meilę, o jam prieš akis visad iškyla didingų aitvarų, nuolat besiveržiančių aukštyn, vaizdas – drąsos, poezijos ir laisvės simbolis.

„Šiai knygai pasirodžius, <...> buvo noriai rašoma, kad tai pirmasis „ekologinis“ romanas, pirmas šauksmas, kviečiantis gelbėti mūsų biosferą, kuriai iškilo grėsmė. Tačiau aš pats tais laikais nebuvau įvertinęs nei vykstančio naikinimo masto, nei visos to pavojaus apimties.“
Romain Gary

Romane pasakojama apie keistuolį idealistą prancūzą Morelį, išsekintą gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmiškumo. Po Antrojo pasaulinio karo jis atsiduria Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Čia tarp čiabuvių ir kolonistų tvyro įtampa, bręsta išsilaisvinimo kovos, negailestingai dėl ilčių žudomi drambliai, o Morelis renka parašus po peticija už jų apsaugą. Išlaisvinti drambliai – jo idée fixe. Kas svarbiau: gamtosauga ir drambliai, šalies nepriklausomybė ar individo laisvė? O gal – badaujantis vietinis?

Šis romanas – tai žvaigždėta Afrikos naktis, panaši į šydu apsigobusią moterį, savanos vėjas, neaprėpiami toliai, vandens link bėgantys drambliai, jų sukeltos įkaitusios raudonos žemės dulkės, kurios gaubia europietį, patyrusį XX a. vidurio siaubą ir pasitraukusį į Afriką semtis stiprybės gyventi, ieškoti tyros būties gamtos apsupty.

„Kupinas išminties ir įtaigos.“
Kirkus Reviews

„Pirmasis ekologinis romanas prancūzų ir turbūt pasaulio literatūroje.“
David Bellos

Romain Gary (Romenas Gari, 1914–1980) – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – būtent už romaną „Dangaus šaknys“, parašytą 1956 metais ir akimirksniu užkariavusį pasaulio bestselerių sąrašus.

„Šiai knygai pasirodžius, <...> buvo noriai rašoma, kad tai pirmasis „ekologinis“ romanas, pirmas šauksmas, kviečiantis gelbėti mūsų biosferą, kuriai iškilo grėsmė. Tačiau aš pats tais laikais nebuvau įvertinęs nei vykstančio naikinimo masto, nei visos to pavojaus apimties.“
Romain Gary

Romane pasakojama apie keistuolį idealistą prancūzą Morelį, išsekintą gyvenimo koncentracijos stovykloje beprasmiškumo. Po Antrojo pasaulinio karo jis atsiduria Prancūzijos Pusiaujo Afrikoje. Čia tarp čiabuvių ir kolonistų tvyro įtampa, bręsta išsilaisvinimo kovos, negailestingai dėl ilčių žudomi drambliai, o Morelis renka parašus po peticija už jų apsaugą. Išlaisvinti drambliai – jo idée fixe. Kas svarbiau: gamtosauga ir drambliai, šalies nepriklausomybė ar individo laisvė? O gal – badaujantis vietinis?

Šis romanas – tai žvaigždėta Afrikos naktis, panaši į šydu apsigobusią moterį, savanos vėjas, neaprėpiami toliai, vandens link bėgantys drambliai, jų sukeltos įkaitusios raudonos žemės dulkės, kurios gaubia europietį, patyrusį XX a. vidurio siaubą ir pasitraukusį į Afriką semtis stiprybės gyventi, ieškoti tyros būties gamtos apsupty.

„Kupinas išminties ir įtaigos.“
Kirkus Reviews

„Pirmasis ekologinis romanas prancūzų ir turbūt pasaulio literatūroje.“
David Bellos

Romain Gary (Romenas Gari, 1914–1980) – vienintelis istorijoje prancūzų autorius, literatūrinę Goncourt'ų premiją pelnęs dukart. Pirmąją – būtent už romaną „Dangaus šaknys“, parašytą 1956 metais ir akimirksniu užkariavusį pasaulio bestselerių sąrašus.

Visų gerbiama dama Ledi L., buvusi gražuolė, britų aristokratijos pažiba, švenčia savo aštuoniasdešimtmetį šeimos būrelyje, tarp sėkmingą karjerą padariusių anūkų. Bet tai tik fasadas, jos pasirinktas vaidmuo, o tiesa yra kur kas kartesnė. Sužinojusi, kad bus nugriautas paviljonas, kuriame saugomos ne tik brangios Ledi L. kolekcijos, bet ir seniai palaidota paslaptis, jubiliatė nusprendžia atverti širdį ją garbinančiam ištikimam bičiuliui serui Persiui Rodineriui ir papasakoti jam tikrąją savo gyvenimo istoriją.

„Ledi L.“ – Romaino Gary romanas, parašytas 1959 m. angliškai ir jo paties išverstas į prancūzų kalbą. Knygoje, kupinoje staigmenų ir humoro, autorius nukreipia savo kritikos strėles į Viktorijos epochos britų visuomenę. Ledi L. prototipas – Romaino Gary žmona Lesley Blach, dešimčia metų už jį vyresnė anglė rašytoja ir žurnalistė, kurią jis buvo vedęs 1945–1962 metais. Pagal šį romaną 1965 m. Peteris Ustinovas pastatė filmą, kur pagrindinį vaidmenį vaidino Sophia Loren.

„Ledi L. visada manė, kad angliškas dangus panašus į liurbį. Visiškai bejausmis, be jokio pykčio, be jokio polėkio: net per didžiausias liūtis jam trūkdavo dramatiškumo, net pačios stipriausios audros tik palaistydavo pieveles . Tai buvo skėčių dangus, puikiai išauklėtas ir, žinia, jei ir leidžiantis sau pasisvaidyti žaibais, tai tik todėl, kad visi aplink apsirūpinę žaibolaidžiais. Bet Ledi L. iš dangaus teprašė paskolinti paauksuotam kupolui savo vaiskų foną, kad galėtų štai taip valandų valandas sėdėti prie lango ir žiūrėti, prisiminti, svajoti.“

„Manai, kad taip ir turi būti. Manai, kad tai kažin kur egzistuoja, kad gali tai surasti. Tikiesi. Ieškai, viliesi, lauki. Su motinos meile gyvenimas pačioj aušroj duoda tau pažadą, kurio neištesi.“

Romain Gary (Romenas Gari, tikrasis vardas – Roman Kacew, 1914–1980) – plačiai pripažintas prancūzų rašytojas, daugiau nei 30 romanų autorius.

„Aušros pažado“ (1960) herojų sutinkame Vilniuje. Būtent čia, Didžiosios Pohuliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje 16 numeriu pažymėtame name, prabėgo keletas Gary vaikystės metų. Vėliau būsimasis rašytojas emigravo į Prancūziją ir išgarsėjo. Gary yra vienintelis autorius, pelnęs net dvi literatūrines Goncourt’ų premijas, vieną jų Emile’io Ajaro (Emilio Ažaro) slapyvardžiu.

Autobiografiniame romane „Aušros pažadas“ Gary aprašo vaikystę ir jaunystę – laiką, kurį lydėjo besąlygiška bei reikli motinos meilė ir absurdiški susidūrimai su tikrove. Pasakojime susipina švelni ironija ir tikėjimas beribėmis dvasios galiomis, žmonių tarpusavio ryšiu. „Aušros pažadas“ išsiskleidžia dvejopai: tai motinos meilės pažadas, gautas gyvenimo aušroje, ir sūnaus pažadas motinai įprasminti jos auką ir atsikovoti pasaulį iš svajones trupinančio gyvenimo.

„Išduosiu paslaptį – iš viso to, ką esu parašęs, „Aušros pažadas“ veikiausiai man pati brangiausia knyga. Joje daugiausia manęs, manojo pasaulio matymo ir gyvenimo.“
Romain Gary, radijo interviu

Dvidešimt penkerių Žanas dirba taksistu Paryžiuje. Jei būtų turėjęs galimybę siekti mokslo, būtų nemažai nuveikęs, deja, nebuvo sąlygų. Tačiau Žanas pasižymi atvira siela ir gera širdimi. Vieną dieną į jo automobilį įlipa aštuoniasdešimtmetis Saliamonas Rubinšteinas - nemenkus turtus susikrovęs buvęs siuvėjas, „kelnių karalius". Nors juodu skiria didelis amžiaus skirtumas, Žanas ir Saliamonas susidraugauja. Holokaustą išgyvenęs Saliamonas stengiasi padėti apleistiems, vienišiems, bejėgiams žmonėms. Jis yra įkūręs psichologinės pagalbos centrą ir pasiūlo Žanui tapti savotišku „SOS savanoriu" - siunčia jį į misijas pas nevilties apimtus žmones. Vieną rytą Saliamonas paprašo Žano nuvažiuoti pas Korą Lamener, visų užmirštą buvusią šansono žvaigždę. Tai moteris, kurią Saliamonas kadaise mylėjo. Kora vėl atranda jėgų svajoti ir siekia iš Žano padaryti kino žvaigždę.
Literatūros kritikai Saliamoną tapatina su pačiu Gary - juos sieja baimė pasenti ir tapti niekam nereikalingiems.
Tai vienas paskutinių Romaino Gary romanų, išleistas 1979 metais Émilio Ajaro slapyvardžiu.