Sigita Pūkienė

„Neakivaizdinis Vilnius“ – nemokamas leidinys apie mažiau pažintas vietas, žmones ir įvykius Vilniuje. Žurnalas pasirodo keturis kartus per metus ir yra platinamas Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose. Žurnalas nemokamas.

Šio numerio tema – miesto kvapai, sužadinantys ir kitas jusles. Renkame kvapų kolekciją ir piknikaujame Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose po alyvomis – jos mieste auga nuo XVIII amžiaus. Keliaujame žemyn Dominikonų gatve, iš bažnyčių padvelkia smilkalais, senais rūsiais. Vinguriuoja kepsnių dūmelis iš Senatorių pasažo kavinių. Gaivus vėjas pro atvertus langus, gūselis XVI–XVII amžiaus Vilniaus dvoko.

Paskui nosis mus veda į Pilies gatvę – čia prieš šimtą metų maišėsi kvapai iš paryžiečio Aubry kirpyklos, Segalio vaistinės, kepyklų. Dabar mieste kybo sintetinių ambrų ir baltųjų muskusų debesis. Ir siūbteli motociklo mėlyno dūmo kvapas!

Tyrinėjame ir Vilniaus dvokulio topografiją: XIX amžiuje pro garbingus rūmus Pylimo, Trakų, Klaipėdos ir kitomis gatvėmis sruveno upelis Kačerga, atstojęs miestiečiams nuotekų kanalą. O kur dar praeiviai, alpstantys po asenizatorių gurguolės ratais! Jau geriau Šnipiškių kvapų kalvarijos – batų taisyklos klijų garas, vežiojamieji žvėrynai ir arbūzai.

Biomedžiagų bibliotekoje „Sodas 2123“ erdvėje liečiame medžiagas, iš kurių sukurti dizaino objektai gali kvepėti bičių vašku, sakais ar kava. Industriniame Vilkpėdės rajone randame „Desertų klubą“ ir svarstome, ar vilnietiška spurga taptų tarptautiniu desertu.

Atokvėpio ieškome buvusiuose miesto soduose. O kuo kvepia Vilniaus muziejaus saugykla? Cinamonine kramtomąja guma ir Kernagio kvepalais! Valstybinio Vilniaus mažojo teatro koridoriuose, sako aktorė Eglė Gabrėnaitė, galite akimirką užuosti baltų marškinių gaivą.

Žydinčios slyvos, traukinių dūmai, šuns kailis lietuje, sausa biurų vėsa, kruasanai, ant asfalto suminta braškė, upės drėgmė – kurį Vilniaus kvapo buteliuką rinksitės šiandien?

Tikra pabėgimo iš Kionigsbergo į Lietuvą istorija, sukrečianti iki širdies gelmių.

Šaltas 1946-ųjų vasaris. Vienuolikmetės Ursulos Dorn, karštligiškai ieškančios maisto Kionigsbergo griuvėsiuose, galvoje vienintelė mintis: kaip išgyventi? Sovietų okupuotame mieste daugiau nei 70 tūkstančių gyventojų, daugiausia vokiečių, jau mirė nuo bado, ligų ir smurtautojų okupantų rankos. Išsekusios moterys prievartaujamos, o kūdikiai vežimėliuose paliekami šaltyje. Maždaug 20 tūkstančių našlaičių klajoja po šiaurinę Rytų Prūsiją elgetaudami ir ieškodami maisto.

Ursula nebegali pakęsti šios kančios. Mergaitė įsmunka į rusų prekinį traukinį ir atkeliauja į Kauną. Čia susiduria su geranoriškais žmonėmis, globojančiais našlaičius, atklydusius iš Rytų Prūsijos. 

Tačiau ilgainiui ir Pažadėtąja žeme laikytoje Lietuvoje vis sunkiau: partizanai priešinasi sovietų okupantams, o „vokiečių fašistų vaikus“ priglaudusios šeimos tremiamos į gulagus. Norėdami išlikti „vokietukai“ priversti trauktis į miškus ir ten gyventi laukinį vilkų gyvenimą arba išsižadėti savo tapatybės ir praeities.

Nė viena Antrojo pasaulinio karo aukų grupė nėra moksliškai tyrinėta taip mažai kaip Rytprūsių vilko vaikai, o taip nutiko dėl to, kad, palyginti su kitomis Trečiojo reicho ir nacių sukelto karo aukomis, apie jų likimą sužinota gana vėlai. Tik byrant Sovietų Sąjungai ir Baltijos šalyse sustiprėjus nepriklausomybės siekiantiems judėjimams pirmą kartą prabilta apie vilko vaikus.

CHRISTIANAS HARDINGHAUSAS gimė 1978 m. Osnabriuke, Vokietijoje. Baigęs istorijos, literatūros ir žiniasklaidos magistrantūros studijas Osnabriuko universitete, apgynė daktaro disertaciją propagandos ir antisemitizmo tyrimų srityje. Hardinghausas rašo knygas, dirba laisvai samdomu žurnalistu ir istorijos konsultantu.

Amerikiečių rašytojo, žurnalisto ir Pulitzerio premijos laureato Upton Sinclair audioknyga „Džiunglės“ – tai vertinga klasika, pasakojanti apie pirmuosius lietuvius emigrantus JAV.

XX amžiaus pradžios Čikaga. Audioknygos veiksmas prasideda emigravusių lietuvių Jurgio ir Onos vestuvėmis miesto skerdyklų rajone. Tai viena įspūdingiausių amerikietiškos literatūros scenų, padariusi didžiulę įtaką socialinei ir ekonominei JAV raidai. Netrukus po to, kai 1906 m. knyga buvo išleista, priimti maisto higienos įstatymai, o kartu viešai prabilta apie nežmoniškas darbininkų gyvenimo sąlygas. 

Autorius beveik du mėnesius pats praleido Čikagos mėsos pakavimo rajonuose ir ten gyvenusių žmonių gyvenimą pamatė iš arti. Tai nepagražintas ir sukrečiantis emigrantų iš Lietuvos ir visos Europos paveikslas – emigrantų, siekusių atrasti savo „Amerikietišką svajonę“, tačiau susidūrusių su nusikalstamo lygio hierarchinėmis sistemomis, klasta ir nepritekliumi. Vieninteliu tikslu čia tapo būtinybė išgyventi.