Šiuolaikinė literatūra

Kai svarbus korumpuotos Niujorko advokatų kontoros klientas suimamamas dėl nužudymo, FTB paprašo buvusio sukčiaus, o dabar advokato Edžio Flino įtikinti jį liudyti prieš įmonę.

Edį nelengva prispausti, bet kai FTB atskleidžia turinti inkriminuojamos medžiagos apie jo žmoną, supranta, kad kitos išeities nėra.

Tačiau Edis įsitikina, kad kaltinamasis nekaltas, nors daugybė įrodymų liudija priešingai. FTB spaudžiamas išpešti sandorį, Edis turi rasti būdą įrodyti, kad jo klientas nekaltas. 

Ant kortos pastatyta daug — pavojuje jo žmona. Ir ne tik dėl FTB…

„Viena iš labiausiai įtraukiančių knygų, kurias perskaitysite šiais metais.“

John Connolly

„Greitas, įtempto veiksmo, teisinis Cavanagh trileris tikrai užvaldys Johno Grishamo ir Michaelio Connelly gerbėjus netikėtais siužeto posūkiais.“

Library Journal

„Užburiantis trileris. Painus, kruvinas ir įtikinamas.“

Ian Rankin

„Gyvybinga, sumanu, malonu skaityti.“

The Times

Naujajame populiariausios The New York Times rašytojos, knygų „Aš prieš tave“ ir „Išdalintos žvaigždės“ autorės Jojo Moyes romane pristatoma painiavos, nesusipratimų ir antrų progų kupina istorija.

Kuo pavirsti, kai esi priverstas avėti svetimus batus?

Niša Kantor mėgaujasi kelionių po pasaulį kupinu turtuolės gyvenimu, kol vieną dieną jos vyras praneša apie skyrybas ir viską iš moters atima. Tačiau ji nenusiteikusi lengvai atsisakyti prabangos, prie kurios yra pripratusi. Vis dėlto, kolei kas Nišai tenka suktis iš paskutiniųjų — ji nebeturi nė batų, kuriuos prieš akimirką dėvėjo.

Taip nutiko, nes Sem Kemp, atsidūrusi juodžiausiame savo gyvenimo etape, netyčia paėmė Nišos sportinį krepšį. Tik ji vargiai turi kada jaudintis dėl įvykusio nesusipratimo, nes lieja prakaitą, kad nepalūžtų ir išlaikytų savo šeimą. Apsiavus Nišos raudonus krokodilo odos Kristiano Lubuteno batelius šešių colių aukščio kulnais Sem užlieja pasitikėjimas savimi. Moteris suvokia, jog kažkas privalo keistis, o tas kažkas — ji pati.

Išskirtinis Jojo Moyes humoras, nuostabus pasakojimas ir šiluma — romanas „Svetimi batai“ pasakoja apie tai, kaip viena smulkmena staiga gali pakeisti viską....

„Pašėlusiai džiugu. Moyes rašo šiltai ir su nuostabiai nuodėmingu humoro jausmu.“ 

The Times („Svetimi batai“ tapo šio leidinio mėnesio knyga)

„Pribloškiama. Niekas nekuria moterų portretų taip, kaip Moyes — tikroviškai, įtaigiai, linksmai ir su visomis jų silpnybėmis.“ 

Jodi Picoult

„Tik nedaugeliui autorių pavyksta priversti juoktis viename puslapyje ir ašaroti kitame. Moyes — viena iš jų.“ 

New York Times

„Labai smagi istorija apie gražią moterų draugystę.“ 

Marian Keyes

„Tokios knygos reikia kiekvienai iš mūsų. Neįtikėtinas ir nuotaikingas pasakojimas.“ 

Woman & Home

„Naujas užburiantis kūrinys. Vos pasinėrus į Sem ir Nišos gyvenimą, telieka greitai versti puslapius. Įdomus, įsimenantis, įtraukiantis pasakojimas.“ 

Daily Express

„Himnas moterų solidarumui, įpakuotas į be galo nuotaikingą keršo akciją.“ 

The Times

„Šiltas, gyvybingas ir viltingas romanas... Koks malonumas leisti laiką su Jojo Moyes netobulais, bet simpatiškais veikėjais. Dar vienas nuostabios autorės triumfas.“ 

Sunday Express

Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus romanus „Aš prieš tave“, „Po tavęs“, „Vis dar aš",  „Išdalintos žvaigždės“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Mergina, kurią palikai“, „Vienas plius vienas“, „Šokanti su žirgais“, „Sidabrinė įlanka“, „Nuotakų laivas. 

Knutas Hamsunas (1859—1952), norvegų ir pasaulinės literatūros klasikas, Nobelio premijos laureatas (1920), ne vieną lietuviškai skaitančiųjų kartą dar nuo tarpukario laikų pirmiausia žavėjo savo ankstyvąja kūryba — XIX a. pabaigoje parašytais impresionistinio skambesio psichologiniais romanais „Badas“, „Panas“, „Viktorija“, „Misterijos“ ir kt., dažniausiai kupinais vitališkos, gaivališkos meilės aistrų.

Romanas „Žemės syvai“ (Markens Grøde, 1917) — pažintis su bene iškiliausiu K. Hamsuno kūrybos pavyzdžiu iš antros jo gyvenimo pusės (už jį rašytojui ir buvo skirta Nobelio premija), kai „hamsunišką“ impresionistinę stilistiką jau ėmė keisti realistinis vaizdavimo būdas, epinė raiška, nors ir nepraradusi savo ankstesnės emocinės ekspresijos.

Kūrinio centre — ryški paprasto, primityvaus žemdirbio Izaoko figūra, pakylėta iki apibendrinimo — sakmiško, simboliško, sakralaus. Įsikūręs plynoje, pelkėtoje, lig tol žmonių negyventoje žemėje, savo titaniškomis pastangomis ir ištverme Izaokas ją verčia klestinčiu ūkiu. Izaokas — branduolys, aplink kurį įsisuka kone tuzinas ryškių, spalvingų, įsimintinų personažų ir ima rastis daugiau naujakurių ūkių. Žmogaus darnus ryšys su gamta ir žeme čia lemia ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir išganymą nuo modernios civilizacijos grėsmių.

Tebeaidint Pirmojo pasaulinio karo sprogimams rašytame romane autorius įtaigiai ragina gelbėtis ir kliautis per amžius žmonijos fizinį ir dvasinį tvirtumą maitinusiais žemės syvais.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Triumfo arka“ — viena gražiausių XX a. knygų. Romanas pasakoja apie meilę ir mirtį Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Chirurgas Ravikas, iš Vokietijos pabėgęs emigrantas, apsigyvena pigiame Paryžiaus viešbutyje. Iš atminties dar neišblėsę Pirmojo pasaulinio karo košmarai, o ant slenksčio — naujojo grėsmė. Surusenusi meilė leidžia bent kiek pamiršti nuolatinę įtampą, nerimą ir baimę ir į viską pažvelgti su remarkišku humoru bei ironija.

Visiški beraščiai ir mažaraščiai žmonės šių dienų pasaulyje. Skamba neįtikėtinai? Deja, tokia realybė.

Milanas Bergas laukia prie šviesoforo, kai šalia sustoja automobilis. Ant užpakalinės sėdynės sėdi persigandusi, nevilties apimta mergaitė ir spaudžia raštelį prie stiklo. Ar tai pagalbos prašymas? Milanas negali jo perskaityti, nes jis beraštis! Vienas iš daugiau nei šešių milijonų Vokietijoje gyvenančių rašto nepažįstančių žmonių. Vis dėlto vyras įtaria — mergaitei gresia mirtinas pavojus.

Leidęsis į lenktynes su laiku Milanas nė nenutuokia, kad košmariški klaidžiojimai ir paieškos baigsis šiurpiu atradimu: tiesa kartais pernelyg baisi, kad galėtum su ja gyventi, o nežinojimas yra didžiausia pasaulyje dovana.

„S. Fitzek „Dovana“ — tikrų tikriausia dovana psichologinių trilerių gerbėjams. Šiurpą keliantis siužetas, įtampa iki paskutinio puslapio ir nepagražinta, skaudi realybė žmonių, kuriems raidžių pasaulis menkai pažįstamas.“
Berliner Kurier

New York Times Nr. 1 bestselerių autorė baigia savo pribloškiančią trilogiją, lyginamą su postapokaliptinės fantastikos klasika, Stepheno Kingo „Dvikova“.

Kai virusinė liga, pavadinta Pražūtimi, sunaikina civilizaciją, magija tampa įprastu reiškiniu, ir Felona Svift savo jaunystę praleidžia mokydamasi ja naudotis. Mergina nenurims, kol neišlaisvins nelaimėlių, kuriuos medžioja, kalina laboratorijose ir kankina vyriausybės pajėgos ar fanatiški Tyrieji Kariai. Ji netgi pasiryžusi išvaduoti tuos, kurie iš baimės ar silpnumo pakluso blogiui... jeigu tik juos dar įmanoma išgelbėti.

Sustiprinta ryšio su bendražygiu ir mylimuoju Dankanu, Felona jau subūrė po savo vėliava tūkstančius žvėrlakių, elfų bei žmonių. Ji pasitelkia visus savo gebėjimus, kad padėtų jiems išgyti ir vėl atrasti savyje šviesą bei tikėjimą. Nes žino: nors gimė kaip Išrinktoji, ji viena nieko nepasieks. Jai reikės kariaunos, su kuria galės stoti prieš savo seną priešą, sunaikinti jo irštvas ir įvykdyti tai, kas buvo lemta...

„Didinga... Tobulas magijos, nuotykių, romantikos ir plieninio ryžto kovoje tarp gėrio ir blogio lydinys, vis primenantis mums, kad nors kova gali išgelbėti, tvirtybės semiamės iš namų, židinio ir bendruomenės. Nuostabi ir įkvepianti knyga.“
Kirkus

„Mitriai ausdama išskirtinę literatūrinę magiją, N. Roberts ir vėl sulieja kerinčius veikėjus, išmoningą siužetą bei jaudulį keliančią įtampą savo finalinėje „Išrinktosios sagos“ trilogijos dalyje.“
Booklist 

„Paskutinė „Išrinktosios sagos“ dalis yra nenuginčijamo N. Roberts gebėjimo pasakoti įrodymas, pilna fantazijos postapokaliptinė istorija. Veikėjai čia apsuka visą ratą, nepalikdami šios įtemptos, energingos istorijos palaidų galų.“
Library Journal

,,Nerimas nevaikšto vienas. Jis mėgsta draugų kompaniją.
Nerimas neatsiranda tiesiog iš niekur. Jis gimsta.‘‘

Judsonas Breweris

Gyvename itin neramiais laikais. Kaip visuomenė susidūrėme su pandemija, kaip privatūs asmenys išgyvename problemas darbe, namuose, augindami vaikus; stengiamės atsispirti norui kas vakarą nusiraminimui atsikimšti vyno butelį, jaučiame, kad visko – tiesiog per daug, prarandame kontrolę.

Nerimas dažnai suvokiamas kaip būsena tarp lengvo nuogąstavimo ir visiškai užvaldžiusios panikos. Tačiau jis taip pat yra priklausomybių ir blogų įpročių variklis – viena iš emocinio valgymo, atidėliojimo, blogų naujienų naršymo internete, įnikimo į socialinius tinklus priežasčių. Be to, nerimas kyla kaip tik toje smegenų dalyje, kuri priešinasi racionaliam mąstymui. Įstringame uždarame nerimo ir jo varomų įpročių rate, nežinodami, kaip iš jo ištrūkti ir iš kur gauti valios jį įveikti.

Knygoje ,,Laisvi nuo nerimo‘‘ amerikiečių psichiatras, neuromokslų specialistas Judsonas Breweris, pasitelkdamas naujausius neurologijos laboratorijose ir klinikinėje praktikoje įrodytus metodus, išradingai atskleidžia, kodėl taip sunku ištrūkti iš nerimo pinklių, pataria, kaip laviruoti norint atsikratyti senų, nerimą kurstančių įpročių ir, pasinaudojant dėmesingo įsisąmoninimo metodais, išsilaisvinti iš įsišaknijusių minčių sekos.

SODE RASTI KŪNAI
Kuomet besilaukianti Sefrona Katler su draugu Tomu įsikelia į Skelton Pleiso 9-ąjį namą ir pradeda jį renovuoti, jie tikrai nesitiki sode rasti lavoną. Tiesą sakant, du.

POLICIJOS TYRIMAS
Teismo medicinos ekspertizė parodo, kad kūnai buvo palaidoti maždaug prieš trisdešimt metų, todėl policija apklausia buvusią sodybos šeimininkę – Sefės močiutę Rozą.

APKLAUSIAMA ŠEIMININKĖ
Roza serga Alcheimeriu, todėl jos atmintis stipriai šlubuoja. Ji negali padėti policijai, bet akivaizdu, kad ji kažką prisimena.

ŽUDIKAS LAISVĖJE?
Po truputį sugrįžtant Rozos atminties nuotrupoms, o policijai tęsiant tyrimą, Sefė baiminasi, kad ją ir sodybą kažkas stebi...

Kas nutiko prieš trisdešimt metų?
Ką bendro su tuo turi jos močiutė?
Ar Sefei gresia pavojus?

Britų autorė Claire Douglas yra parašiusi septynis trilerius, tarp jų ir „Pora iš 9-ojo namo“, kuris sulaukė stulbinamo populiarumo ir yra The Sunday Times bestselerių sąrašuose. Autorės knygos yra išverstos į dvidešimt kalbų.

Galbūt jūsų tėvai buvo sunkiai sukalbami, nebrandūs arba emociškai nepasiekiami? 

Jeigu užaugote su emociškai nebrandžiu, neprieinamu ar savanaudžiu tėvu, motina ar kitu globėju, veikiausiai jus tebekamuoja pykčio, vienišumo, išdavystės ir apleidimo jausmai. Galbūt vaikystę atsimenate kaip metą, kai į jūsų emocinius poreikius nebūdavo atsiliepiama, kai jūsų jausmai nelaikyti svarbiais, kai bandydami atsverti tėvų elgesį prisiėmėte suaugusiesiems skirtų atsakomybių ir rūpesčių. Šitokios vaikystės žaizdos gali būti užgydytos, ir jūs tikrai galite pajudėti pirmyn gyvenimo keliu.

Perversmą sukėlusioje knygoje „Suaugę emociškai nebrandžių tėvų vaikai“ klinikinės psichologijos mokslų daktarė Lindsay C. Gibson atskleidžia emociškai nebrandžių ar nepasiekiamų tėvų auklėjimo žalą ir įvardija jų tipus:

EMOCIONALŪS TĖVAI

Vaikui suteikia nerimą ir nesaugumą

RYŽTINGI TĖVAI

Nuolat užsiėmę visko ir visų tobulinimu

PASYVŪS TĖVAI

Vengia susidurti su nemaloniais dalykais

ATSTUMIANTYS TĖVAI

Atstumia, ignoruoja ir įžeidinėja aplinkinius

Ji taip pat pateikia įvairių būdų, kaip pagyti nuo vaikystėje užgimusių skausmo ir sumaišties, išsilaisvinti nuo emocinio tėvų nebrandumo, sugebėti valdyti reakcijas į tėvus, išvengti naujų nusivylimų, kaip ilgainiui išmokti užmegzti sveikus ir prasmingus santykius bei susikurti geresnį gyvenimą.

„Vienas svarbiausių psichiatrijos veikalų nuo Sigmundo Freudo laikų.“ 

The New York Times Book Review

Dr. Judith Lewis Herman – viena žymiausių pasaulyje traumų tyrėjų, Harvardo universiteto psichiatrijos profesorė ir Kembridžo ligoninės smurto aukų programos vadovė, daugelį apdovanojimų pelniusių knygų autorė.

Knygoje „Trauma ir išgijimas“ analizuojamas ryšio atkūrimas tarp viešojo ir asmeninio pasaulio, tarp individo ir bendruomenės, tarp vyrų ir moterų. Tai knyga apie bendrumą, kuris sieja prievartos aukas ir karo veteranus, smurtą patiriančias moteris ir politinius kalinius, žmones, kurie išliko po tautas valdžiusių diktatorių sumanytose koncentracijos stovyklose patirto siaubo, ir tų, kurie ištvėrė privačias, slaptas „koncentracijos stovyklas“, įkurtas namuose viešpataujančių tironų.

„Pačios sunkiausios traumos – ne tos, kurias patiria žmonės, užklupti gamtos katastrofų ar techninių avarijų, – tokių įvykių tyčia niekas nesukelia, juose nėra piktos intencijos, jie išgyvenami kaip nelaimingi atsitikimai. Baisiausios mums – kitų žmonių sukeltos kančios. Jos palieka skaudžiausius pėdsakus, nes tuomet susiduriame su kitų žmonių pikta valia ir brutalia jėga, kurią jie naudoja prieš mus. Ši knyga – apie ištvėrusius tokias kančias. Apie sunkius ir ilgalaikius smurto padarinius. Apie daug kantrybės ir profesionalumo reikalaujantį traumų aukų gydymą.“

Prof. Danutė Gailienė

Williamo B. Irvine‘o knygoje „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“, pasitelkus  senovės stoikų įžvalgas ir psichologijos mokslo žinias, brėžiamos gairės visiems, kas nori išvengti nuolatinio nepasitenkinimo jausmo, pasiekti taip trokštamą ramybę ir sumažinti nerimą. Autorius pataria nesigręžioti į praeitį, o verčiau tapti dėmesingais savo pačių gyvenimo stebėtojais ir, žinoma, veikėjais. Aprašo, kaip reaguoti į nemalonias patirtis, identifikuoti nesėkmių ištakas, išgyventi sielvartą, susitaikyti su neišvengiama senatve, kaip atsispirti garbės ir kuo didesnio turto pagundoms. 

Williamas B. Irvine‘as – filosofijos profesorius, dėsto valstybiniame Wrighto universitete Ohajaus valstijoje, JAV. Septynių knygų autorius, taip pat rengiantis straipsnius tokioms žiniasklaidos gigantėms kaip Time, BBC, Huffington Post.

Labiausiai norėčiau, kad knygoje išsakytos mintys pasiektų žmones, susimąstančius apie tai, ar tinkamai jie gyvena. Supratusius, kad jiems stinga aiškios gyvenimo filosofijos, ir besiblaškančius savo kasdienėse veiklose, kai vienos dienos darbais paneigiami kitos dienos pasiekimai. [...] Rašiau galvodamas apie tai, ką pasakytų senovės stoikai, jei jiems patiems tektų sudaryti patarimų XXI a. žmogui, kaip tinkamai nugyventi savo gyvenimą, sąvadą, – kokia būtų ta jų patarimų knyga? 

Amerikiečių autorė Toni Morrison (1931–2019) – daugybės prestižinių apdovanojimų laimėtoja: Pulitzerio premijos laureatė, JAV Nacionalinės knygų kritikos prizo nugalėtoja, 1993 metais už romaną ,,Mylima‘‘ pelniusi Nobelio literatūros premiją.

,,Mylima‘‘ vadinama vienu ryškiausių kūrinių amerikiečių literatūroje, išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas. Romane pasakojama sukrečianti istorija apie Ameriką po Pilietinio karo ir dramatišką moters kovą su vergovės fantomais.

Sitė gimė verge ir pabėgo į Ohajo valstiją, tačiau, nors nuo to laiko praėjo aštuoniolika metų, vis dar nesijaučia laisva. Ją persekioja kraupūs prisiminimai iš senųjų, kadaise širdžiai mielų namų, kuriuose, norėdama apsaugoti mylimą dukterį nuo persekiotojų, buvo priversta ryžtis baisiam nusikaltimui. Kad ir kaip stengtųsi atsikratyti praeities šleifo, tai nėra paprasta – pamiršti neleidžia vaiduokliška dukters dvasia, o netikėtai gyvenime pasirodžiusi paauglė, kuri vadina save Mylima, dienos švieson vėl iškelia siaubingą Sitės paslaptį. 

Nors moterys vis dažniau renkasi darbo sritis, kuriose tradiciškai dominavo vyrai, o išsilavinimu ir profesine kompetencija juos dažnai lenkia, dešimtmečius vykstanti moterų kova už lygybę vis dar neketina rimti. Nuo 2000 metų vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas išlieka pastovus ir siekia apie 20 %, įmonių vadovių moterų skaičius mažėja, net tokie pasaulyje garsiai nuskambėję judėjimai kaip #MeToo ir #TimesUp aiškaus proveržio pasiekti nepadeda. 

Stacey Vanek Smith savo knygoje „Machiavellis moterims“ siūlo pasitelkti garsiojo XVI amžiaus filosofo Niccolò Machiavellio aprašytus vadovavimo principus ir Renesanso politikos subtilybes, kurios gali padėti moterims perimti kontrolę į savo rankas bei išlaikyti valdžią karjeroje. 

Stacey Vanek Smith – ilgametė JAV visuomeninio radijo NPR reporterė, savo laidose aptarianti verslo ir ekonomikos temas. Kilusi iš Aidaho valstijos, baigusi Prinstono universitetą, kur gavo lyginamosios literatūros ir kūrybinio rašymo bakalauro diplomą, S. V. Smith tęsė mokslus ir po kelių metų įgijo žurnalistikos magistro laipsnį prestižiniame Kolumbijos universitete. 

Gyvenimo prasmė yra paslaptis, kurios turbūt neįmanoma įminti, tačiau ko apie jos paieškas mus moko iškiliausi psichologijos mokslo autoritetai? 

Mokslas, technologijos ir vakarietiškoji liberali demokratija itin paveikė mūsų gyvenimo kokybę. Lyginant su ankstesnėmis kartomis, turime beprecedentį lengvai pasiekiamos informacijos kiekį, daug asmeninės laisvės, materialių patogumų ir turto. Ir vis dėlto, dar prieš pandemijos šoką, žmonės vis dažniau jautė depresiją, nerimą, pilnatvės stoką. Materialios aplinkybės darėsi vis geresnės, o gyvenimas – sudėtingesnis. Knygų lentynos lūžta nuo savipagalbos instrukcijų, internete apstu įžymybių ir nuomonės formuotojų patarimų, tačiau kiek jų iš tiesų suteikia prasmingų ir praktiškų atsakymų – tokių, kurie atlieptų skeptiškų žmonių, gyvenančių modernioje ir technologiškai pažangioje kultūroje, mąstyseną ir bent iš dalies atsakytų į mus visais laikais kamavusius pagrindinius gyvenimo klausimus: Kas aš esu? Kodėl aš čia? Kaip man gyventi?

Britų autorius dr. Frankas Tallisas knygoje „Pats gyvenimas“ pristato visame pasaulyje garsių psichologijos mokslo šviesuolių – Sigmundo Freudo, Ericho Frommo, Carlo Gustavo Jungo, Alfredo Adlerio ir daugelio kitų – indėlį, siekiant atrasti atsakymus į svarbiausius gyvenimo klausimus ir įrodyti, koks neįtikėtinai vertingas ir vis dar nepakankamai įvertintas yra psichoterapijos praktikos poveikis žmonių mąstysenai ir jausenai. 

Dr. Frankas Tallisas – rašytojas, klinikinės psichologijos, neuromokslų specialistas, dėstantis Londono Psichiatrijos institute ir Karaliaus koledže. Jis yra daugiau nei trisdešimties mokslinių darbų, devynių knygų, išverstų į keturiolika kalbų, autorius.

Garsaus austrų rašytojo Stefano Zweigo (1881–1942) psichologinis romanas „Širdies nerimas“, kaip ir geriausios šio autoriaus novelės, gvildena painų žmogaus jausmų ir minčių pasaulį bei dvasiniame gyvenime iškylančias moralines dilemas.

Pagrindinis romano veikėjas – jaunas išvaizdus leitenantas vakarėlio metu pakviečia šeimininko dukrą šokiui, nepastebėjęs, jog ji negali vaikščioti. Neapsakomo kaltės jausmo užvaldytas jis bando užglaistyti savo netaktišką poelgį, vis labiau įsitraukia į merginos šeimos gyvenimą, atranda daugybę užuojautos ir meilės atspalvių, kol galiausiai yra priverstas gyventi su sunkia kaltės našta.

„Taigi man dvidešimt devyneri. Dar pusmetis, ir Letoje bus nugrimzdę trys gyvenimo dešimtmečiai. Nieko, absoliučiai nieko nepalikę dešimtmečiai. Visa, ką užgyvenau, neverta nė grašio; visa, ką pasiekiau, neturi jokios prasmės. Suvedus balansą, man tiek ir telieka – tas pats nuobodulys... “

Bevardžio pagrindinio veikėjo kasdienybė primena beprasmišką košmarą – kelionę į niekur. Tačiau netikėtai jo gyvenime viskas apsiverčia aukštyn kojomis. Atsiranda draugė – jos ausys žadina beveik mistišką aistrą. Iš praeities išnyra bičiulis – jo nuotrauka išmuša iš pusiausvyros vieną didžiausių Japonijos verslo ryklių. Paskui į sceną įžengia dėl avių pamišęs profesorius, o viską vainikuoja nuošaliame Hokaido kalnų slėnyje pasirodęs Žmogus Avis. Šiame siurrealistiškame sąmyšyje pagrindinis veikėjas privalo stoti akistaton su savo vidiniais demonais.

„Sąmojingas nuotykis... Žodinės anarchijos pavyzdys... Labirintui prilygstanti mįslė... “

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. 1982 m. sukurta „Avies medžioklė“ – nepaprastas magiškojo realizmo ir detektyvo hibridas, atnešęs H. Murakamiui tarptautinį pripažinimą.

„Taigi, mirtingiesiems žmonėms mes – pabaisos. Dėl dantų, skrydžio, jėgos. Jie mūsų bijo, todėl vadina pabaisomis.“

Medūsa – mirtinga jūrų dievų Keto ir Forkijo dukra. Augdama su seserimis Gorgonėmis, ji po truputį ima suvokti, kad vienintelė iš jų geba patirti skausmą. Po lemtingo susitikimo su Poseidonu patyrusi pagiežingos Atėnės kerštą, Medūsa lieka perkeista amžiams: vietoje juodų garbanų jai ima rangytis gyvatės, ji nebegali pažvelgti į jokią gyvą būtybę, nes nuo jos žvilgsnio visa pavirsta į akmenį. Norėdama apsaugoti seseris, Medūsa pasmerkia save gyventi tamsoje. Tačiau Persėjas jau išsiruošė kelionėn parsivežti Gorgonės galvos...

„Akla kaip akmuo“ – tai graikų mito perpasakojimas šiandienos žvilgsniu, nuspalvintas psichologijos ir feminizmo įžvalgų ir skatinantis mąstyti apie traumuojančio įvykio pasekmes žmogui.

„Sąmojingas, įtraukiantis ir nuožmus pasakojimas.“

Margaret Atwood

„Gražus ir jaudinantis pasakojimas.“

Neil Gaiman

„Kandžiai (post)modernu ir kartu kupina senosios išminties.“

Observer

Natalie Haynes (Natali Heinz, gim. 1974) – anglų grožinės ir negrožinės literatūros kūrėja. Pasak „Washington Post“, ji – tikra „mitologijos roko žvaigždė“. Parašė aštuonias kritikų ir skaitytojų pripažintas knygas. 2015 m. buvo apdovanota Jungtinės Karalystės Klasikų asociacijos premija už klasikinių siužetų sklaidą platesnei skaitytojų publikai. „Akla kaip akmuo. Medūsos istorija“ – naujausias N. Haynes romanas, 2023 m. įtrauktas į „Women’s Prize for Fiction“ ilgąjį sąrašą.

Atmerk akis ir žiūrėk, kol jos amžinai neužsimerkė.

Nuostabaus grožio ir originalumo romanas apie aklą prancūzę mergaitę ir vokietį berniuką, kurių keliai susikerta okupuotoje Prancūzijoje liepsnojant Antrojo pasaulinio karo pragarui.

Mari Lorai, aklai nuo šešerių metų, pasaulis yra labirintų virtinė. Kad nepaklystų ir rastų kelią namo, tėvas padaro jai miniatiūrinį Paryžiaus rajono, kuriame jie gyvena, maketą. Tačiau baigiantis karui naciai okupuoja Prancūzijos sostinę ir ji su tėvu pabėga į senovinį Sen Malo miestą šalies šiaurėje.

Jaunas vokietis Verneris, savo pirmąjį radijo imtuvą radęs šiukšlyne, tampa puikiu šių naujoviškų aparatų meistru ir tai jį atveda jį į Hitlerjugendo mokyklą, paskui – į specialųjį dalinį vokiečių armijoje. Galiausiai jis patenka į Sen Malo – miestą, kur susikirs jo ir Mari Loros keliai.

Nors Mari Loros ir Vernerio istorija vyksta karo metais ir istorinę aplinką rašytojas atkuria labai tiksliai, šis romanas – ne apie karą, o apie žmones kare, apie tai, kaip karas keičia juos ir jų likimus. Šioje puikioje, jaudinančioje istorijoje jaunuolių gyvenimus nušviečia neregimoji žmonių gerumo šviesa, perskrodžianti ir juodžiausią tamsą. 

Pagal knygą sukurtas to paties pavadinimo Netflix serialas.

„Juvelyriškai sudėliota praėjusio laiko mozaika, visos detalės tobulai sulimpa. Doerrio stilius ir vaizdingumas nepaprasti. Seniai koks romanas buvo mane taip pakerėjęs. Papasakota istorija vis neišeina iš galvos“

Abraham Verghese, knygos „Vienuoliktas įsakymas“ autorius

Įvairiomis premijomis apdovanotas amerikiečių rašytojas Anthony Doerris (g. 1973) vertinamas už gebėjimą subtiliai atskleisti žmogaus prigimties sudėtingumą ir sukurti ypatingą užburiančią atmosferą, kur detalių tikslumas ir istorinė tiesa dera su poetiškumu ir ypatingu kalbos grožiu. „Alma littera“ yra išleidusi jo romanus „Paukščių miestas debesyse“, „Malonės sniegas“ (vertė Z. Marienė) ir apsakymų rinkinį „Kriauklių rinkėjas“ (vertė N. R. Chijenienė).

Teitė Kolins, sutikusi oro linijų pilotą Mailsą Arčerį, nemano, jog patirs meilę iš pirmo žvilgsnio. Net nepasakytum, kad jie draugai. Teitę ir Mailsą sieja tik viena – nenuginčijama fizinė trauka. Regis, abiem to ir užtenka: jis nenori rimtų santykių, o ji neturi laiko meilei. Viskas klostysis puikiai, jei tik Teitė laikysis dviejų Mailso taisyklių: jokių klausimų apie praeitį, jokių lūkesčių ateičiai.

Tačiau neilgai trukus abu supranta: širdis ne taip lengvai paklūsta protui, pažadai dažnai būna sulaužomi, taisyklių ne visuomet laikomasi, o meilė... gali būti bjauri.

Jausminga, sudėtinga ir itin realistiška istorija, pasižyminti Colleen Hoover gebėjimu, regis, paprastoms, kasdienėms akimirkoms suteikti emocinės jėgos.

„C. Hoover nepriekaištingai sukuria jaunų suaugusiųjų pasaulį: jame du žmonės kopia karjeros laiptais ir atranda brandžią meilę.“

Booklist

„New York Times“ bestselerių autorė Colleen Hoover (Kolyn Hūver, gim. 1979) iš pradžių dirbo socialine darbuotoja, vėliau pasuko rašytojos keliu ir sulaukė didelės sėkmės visame pasaulyje. Autorės romanai „Mes dedame tašką“, „Mes pradedame iš naujo“, „Ką praleidau, kol miegojai“ ir „Veritė“ subūrė milžinišką gerbėjų ratą ir Lietuvoje. Nors „Bjauri meilė“ pirmąsyk pasirodė 2014 m., aistringa Teitės ir Mailso meilės istorija iki šiol išlieka vienu skaitomiausių ir mylimiausių rašytojos kūrinių.

„Pasaulyje, žinok, yra dalykų, kuriuos tegali padaryti vienas, ir yra dalykų, kuriuos tegali padaryti dviese. Svarbu juos teisingai suderinti.“

Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega... Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi. Bet ar tai, kas skendi tamsoje, – ta pati spalvinga mūsų kasdienybė? Ar nakties monai, viliojantys jaukumu ir artumu, – tikroji realybė? 

„Karčiai saldus romanas, įtiksiantis net išrankiausiam literatūriniam skoniui... H. Murakami kūryba mums primena, kad pasaulis platus, mitai – universalūs, o kol miegame, gyvenimas juda paslaptingais ir neįmanomais nuspėti keliais.“

San Francisco Chronicle

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. Daugelis jo kūrinių įkvėpti muzikos. Štai ir romano „Pernakt“ (After Dark) pavadinimas – nuoroda į autoriaus mėgstamo džiazo klasikos kūrinį „Five Spot Afterdark“, pernakt vedžiojantį veikėjus vienatvės labirintais.

„Kodėl visi turi būti tokie vieniši, pamaniau. <...> Pasaulyje gyvena tiek žmonių, kiekvienas jų jaučia ilgesį, ieško kitų ir vis dėlto nuo jų atsiriboja. Kam? Ar šita planeta sukasi varoma žmonių liūdesio?“

K. pamilsta savo geriausią draugę Sumirę, kuri labiau už viską – net meilę – trokšta tapti rašytoja. Tačiau Sumirė, sutikusi vyresnę moterį Miū ir karštai ją įsimylėjusi, supranta, kad žodžiai ima jos nebeklausyti, ji nebegali rašyti. 

Sumirė su Miū išvyksta į nedidelę, ožkų pilną Graikijos salą. Netrukus K. pasiekia žinia, kad Sumirė paslaptingai dingo. K. ima jos ieškoti, o naktimis jį kankina keisti sapnai ir vizijos...

„H. Murakami turi neprilygstamą dovaną psichologines metaforas paversti slėpiningais pasakojimais.“

New York Times Book Review

Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) – vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų – Franzo Kafkos apdovanojimu. Jo kūryba vertinama ir interpretuojama itin skirtingai: ji priskiriama net prie fantastinių ar mitologinių kūrinių, alegorinių pasakojimų, antiutopijų. H. Murakami braižas lyginamas su Kōbō Abe, J. L. Borgeso, K. Vonneguto, M. Pavićiaus tekstų braižu. „Mylimoji Sputnik“ – vienas skaitomiausių autoriaus romanų, gili meditacija žmogaus vienatvės ir ilgesio tema.

„Trys draugai“ — liūdnas romanas apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga ne apie laiką, o apie save: sugrįžusį iš karo ir bandantį stotis ant kojų. Trys herojai — skirtingi, bet vieno likimo: jie buvę kareiviai, kuriems draugystė — vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje. Rašytoją jaudino didysis jo amžiaus skausmas — fašizmas ir karas. Jis negalėjo jų panaikinti, bet mokėjo jų neapkęsti, kaip priešpriešą blogiui iškeldamas nenugalimą žmogiškąjį orumą..

„Tada jis pasirodė. Padarė tai taip natūraliai, ir tai suprantama: šitas pasaulis juk jo. Jis išžengė iš miško šiek tiek tolėliau, už slidžių vėžių. Sustojo pelkės pakrašty tarp kadagio krūmo ir sukumpusios pušies. Įdėmiai žvelgė į nedidelį sniegu apklotą pelkės plotą, pakreipęs galvą taip, kad galėjau matyti profilį su tauria nosies linija, stačia kakta ir į viršų styrančiomis ausimis.“

Antrą Naujųjų metų dieną Ulfui Norstigui sukanka septyniasdešimt. Tą pačią dieną, kai Švedijoje prasideda licencijuota vilkų medžioklė. Tačiau Ulfas, kilęs iš senos medžiotojų giminės, turbūt pirmąkart atsisako joje dalyvauti. Galbūt dėl to, kad dieną prieš tai, sėdėdamas medžiotojo vagonėlyje, jis išvydo vienišą ilgakojį klajoklį vilką ir jam viduje kažin kas persimainė.

„Virsti vilku“ – tylus, išmintingas ir intymus pasakojimas apie žmogaus ryšį su gamta ir gyvūnija, susitaikymą su prisiminimais ir senatve, apie ilgalaikį santuokinį ryšį, gyvenimo kryptį keičiančius susitikimus. Tai ir istorija, kelianti skaudžius klausimus apie medžioklę ir silpnesniųjų žudymą.

„Virsti vilku“ – sintezė visko, kas geriausia literatūroje.”

Skånska Dagbladet

„Tai nepretenzingas romanas – ir būtent dėl to toks paveikus.”

Svenska Dagbladet

Kerstin Ekman (gim. 1933) – viena reikšmingiausių šiuolaikinių Švedijos rašytojų, kurios darbai lyginami su Ernesto Hemingway’aus kūryba. 1978–1989 m. ji buvo Švedijos akademijos, skiriančios Nobelio literatūros premiją, narė. Jos kūriniai versti į daugiau kaip 30 kalbų, ji yra gavusi daugumą svarbiausių Švedijos literatūros premijų. „Virsti vilku“ – naujausias K. Ekman romanas, apdovanotas 2022 m. „Norrlands Litteraturpris“ ir kitomis premijomis, išverstas į 19 kalbų, gimtojoje Švedijoje tapęs bestseleriu (parduota per 180 tūkst. knygos egzempliorių).

Svartų šeima susirenka į ūkį šalia Pretorijos Pietų Afrikoje, – bus laidojama motina. Tačiau netgi tokią dieną justi nesutarimai tarp tėvo ir vaikų. Tėvas mirštančiai jų motinai pažadėjo, kad juodaodei šeimos tarnaitei Salomėjai padovanos namelį, kuriame ji gyvena, ir taip suteiks nuosavus namus, nuosavą žemę. Bet pažado jis netesi. Trys vaikai – Amor, Antonas ir Astrida – pasklinda po skirtingus Pietų Afrikos kraštus, jų ryšiai nutrūksta, bet pažadas, tėvo duotas motinai, visą gyvenimą persekioja juos tarsi prakeiksmas.  

Dešimtmetis keičia dešimtmetį, šeima susirenka palydėti vis kito mirusio nario, ir kiekvienąkart tarsi Damoklo kardas virš jų pakimba klausimas: ar sulaužius pažadą įmanoma išvengti pasekmių?

Romano įvykių fone skleidžiasi XX a. antros pusės – XXI a. pradžios Pietų Afrikos Respublikos istorija, apartheido režimo įtaka žmogui ir visuomenei. Jame, meistriškai kuriant laiko tėkmės jauseną, vaizduojamos kelios šeimos kartos, atsidūrusios vertybių ir moralinių pasirinkimų kryžkelėje.

„Vienas didžiųjų pasaulio rašytojų.“

Edmund White

„Nuostabu, kaip romanas gali priversti matyti ir mąstyti naujai.“

„Booker Prize“ komisija, 2021

„Šedevras.“

Elizabeth Day 

Damon Galgut (Domonas Galgutas, gim. 1963) – Pietų Afrikos rašytojas. 2021 m. už romaną „Pažadas“ jis buvo apdovanotas „Booker Prize“ premija ir tapo vos trečiu Pietų Afrikos rašytoju, ją pelniusiu. Romane „Pažadas“ gausu tokių modernizmo prozai būdingų bruožų kaip sąmonės srautas, vidinis monologas, menamoji kalba, tad kritikų jis lyginimas su Jameso Joyce’o, Williamo Faulknerio, Virginios Woolf tradicija. Du ankstesni rašytojo romanai („The Good Doctor“ ir „In a Strange Room“) taip pat buvo įtraukti į trumpuosius „Booker Prize“ sąrašus.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Vakar viskas buvo gražiau
muzika medžiuose
vėas mano plaukuose
ir tavo ištiestose rankose
saulė“

Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaišiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.

Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.

„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“
Scotland on Sunday
„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“
Marie Claire

Aota Kristóf (Agota Krištof, 1935-2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002).