Šiuolaikinė literatūra

Ar šventinis romanas gali trukti visą gyvenimą?

Niūrus baronas Ksanderis Montekis, turintis daugybę prabangių viešbučių, privalo atnaujinti savo viešąjį įvaizdį. Nenoromis sutikęs Kalėdoms priimti šunį iš prieglaudos, Ksanderis nėra pasirengęs antrai susitarimo daliai – uraganui, kurį sukelia laisvos dvasios šunų auklė Elfė. Tačiau atsivedęs ją į savo pasaulį, Ksanderis sužino, kad Elfė – daug gilesnė asmenybė, nei tikėjosi, ir netrukus baronas nebeįsivaizduoja gyvenimo be jos – ir be šuns…

„Nieko blogo retkarčiais pasielgti lengvabūdiškai.“
Pavogtas bučinys privers patikrinti šią teoriją…

Kai Teilorė Tompson sužino apie neplanuotas piršlybas, ji tikrąja to žodžio prasme pasislepia spintoje! Čia ją aptinka Roisas Noksas, jos vaikino vyresnis ir, jos nuomone, gerokai seksualesnis brolis. Apimta panikos jį pabučiuoja. 
 
Roisas nesusilaikęs atsako į bučinį. Tačiau, kai juos užtinka jo brolis, tenka nemenkai pasiaiškinti. O faktas, kad jis su broliu varžosi dėl vadovo kėdės, situacijos visai nepalengvina. Roisas dabar turi pasirinkti tarp mylimos įmonės ir moters, kuri jį uždega...

„Prisiekiu, dar iki vidurnakčio būsi mano.“

Asmeninė asistentė Edisona Abrams pasiryžta išsižadėti šiltų jausmų milijardieriui bosui Brenonui Noksui. Tačiau Brenas turi kitų planų. Netikėtai kelionė prie ežero virsta romantišku savaitgaliu su kaukių pobūviu. Vakaro pabaigoje kaukės nukrenta ir vos vienas jųdviejų bučinys įžiebia nežabojamą aistrą. Edė iš paskutiniųjų stengsis užgniaužti jausmus ir pasitenkinti vienu savaitgaliu su Brenu. Tik tai padaryti bus beveik neįmanoma...

Kvapą gniaužiantis bučinys jiems tapo tiltu į dar vieną galimybę būti kartu. Ir tai tik pradžia.

Džija Noks-Kuper ir Džeisonas Kuperis po skyrybų sutaria puikiai: drauge dirba, o Džeisonas liko lygiaverčiu Džijos milijardus uždirbančios šeimos nariu. Tačiau netrukus įvyksiančiose šeimos vestuvėse paaiškės tikroji tiesa. Tarp atskirai gyvenančių buvusių sutuoktinių vis dar rusena aistros kibirkštis. Vos vienas žadą atimantis bučinys ir netramdomas geismas grįžta. Geismas, besikėsinantis apversti jųdviejų gyvenimus aukštyn kojomis...

Dėl meilės, skirtingai nei dėl karūnos, klasta nepakovosi.

Princas Edvardas įsimyli Adelę, dėl jo galvą pametusią geriausio draugo nuotaką. Jos tėvas despotiškasis karalius Albrechtas nekenčia princo.

Albrechto sūnus Rikardas dega vieninteliu noru – kad atšiaurus tėvas įtrauktų jį į karūnos paveldėtojų sąrašą. Tėvas sutinka tai padaryti, jeigu intrigomis garsėjantis sūnus jo mirtino priešo Lyros karaliaus dukrą Lyją supirš su Edvardu. Netikėtai Rikardas supranta, kad pats geidžia karalaitės.

Gražuolė Lyja atstumia visus jaunikius, kurių siūloma kariuomenė ar turtai padėtų laimėti ilgamečius karus. Ji tiki pranašyste, jog pati yra Lyros gelbėtoja, o jai padės Žaibo Žmogus, už kurio ir ištekės. Tačiau kas yra Žaibo Žmogus? Tiksliau tariant, kuris iš jų yra tikrasis?

Herojai nuolat priversti rinktis, paklusti šaltam protui ir pareigai ar visgi klausyti širdies. Juk jeigu karaliai negali tuoktis iš meilės, ką jie apskritai gali?

„Tai tas atvejis, kai fantastinis pasaulis atrodo toks realus, kad beveik galima jį pačiupinėti. Aistra ir skausmas, karališki siekiai susipynę su paprastais žmogiškais troškimais, o magija, savo prigimtimi tokia moteriška, visapusiška, trapi ir kartu galinga. Meilė šioje istorijoje tarsi žaltvykslė, viliojanti skaitytoją sekti klaidžiais nepraeinamais keliais, ir vis dingstanti už staigių siužeto posūkių. Netikėtumai garantuoti kiekviename puslapyje iki pat pabaigos – ar tikrai karaliai myli kitaip?“ – Lavisa Spell

„Autorės valia atsiduriame fantastinėje, bet ir labai tikroviškoje karalystėje, kupinoje karų, tarpusavio kovų, paslapčių, intrigų ir magijos. Herojams teks patirti aistrą ir išdavystę, kalėjimą ir žaizdas, mirtį ir viską nugalinčią meilę. Įvykiai svaiginančiu greičiu įtraukia į sūkurį ir nepaleidžia iki pat paskutinio puslapio.“ – Irena Buivydaitė

„Romanas priverčia pamiršti kasdienius rūpesčius ir lyg vėtra įtraukia į herojų kovas dėl meilės, karūnos, taikos ir laisvės.“ – Jolita Herlyn

Joana Maks

Dievina kavos kvapą, bet geria tik arbatą. Savo knygose vengia ilgų aprašymų ir nelaimingos pabaigos.

Vos viena naktis apvertė jų gyvenimus aukštyn kojomis.

Ar jie pajėgs numalšinti deginančią aistrą dėl būsimo kūdikio gerovės?

Po prieš kelis mėnesius kartu praleistos aistringos nakties generalinis direktorius Romanas Zeinas niekaip negali pamiršti Seiblės Kordero. Tačiau kylanti jo brolio dizaino studijos žvaigždė, pritrenkianti įžymybių stilistė, yra pasiryžusi neperžengti nustatytų ribų. Net paaiškėjus, kad Seiblė laukiasi ir Romanui pasisiūlius ją visapusiškai paremti, tolesni intymūs jųdviejų santykiai, rodos, yra neįmanomi. Tačiau bandymas priešintis deginančiam geismui tik sužadina dar didesnę aistrą...

Vienintelis būdas išgelbėti įmonę – suvedžioti Bleirę. Tačiau kuris kurį suvedžios pirmas?..

Ar gali Bleirė Vestkot būti „Dešampsų kosmetikos“ šnipe? Įmonės generalinis direktorius Lukas Dešampsas pažada ją suvilioti ir tai išsiaiškinti. Jam svarbiausia – išsaugoti verslą. Tačiau Bleirės rūpestinga, švelni prigimtis prieštarauja Luko įtarinėjimams. Ir jos nepakartojami bučiniai įžiebia aistrą, kuriai verslo magnatas nepajėgia atsispirti. Ar, skęstant Bleirės glėbyje, atskleis šios išdavystę... ar pats bus apkaltintas?

Ji aštuonerius metus bėgo nuo praeities. Tačiau vyras ją rado.

Kadaise Čeisas Seranas aktorės Tanos Blekston gyvenime buvo svarbus – tapo jos pirmąja meile. Ir vyru, kurį ji negailestingai sužlugdė. Tana nesitikėjo, kad likimas dar kartą juos suves. Vieną dieną Čeisas išdygsta prie namų Brukline durų ir pareikalauja padėti atkeršyti už jos šeimos sukeltą skausmą. Aktorei įsižiebia viltis išpirkti kaltę. Savaitgalį apsimes jo sužadėtine, darys, ko prašoma, ir galbūt pagaliau galės atleisti sau už praeities nuodėmes. Tačiau įtakingo verslininko sumanymas kitoks. Tana tampa keršto įrankiu, jos rami kasdienybė pakimba ant plauko. Nejaugi su Čeisu darsyk pasuks skirtingais keliais? Ar istorija ir vėl pasikartos?

„Juk tai tu mane palikai, prisimeni?“

Kaip jis galėtų pamiršti?

Garsus verslininkas Makas Holovėjus sugrįžo namo į „Mėnesienos kalnagūbrį“, nes teko pasirūpinti savo globėju ir gelbėti prabangų šeimos kurortą. Tačiau, norėdamas tai padaryti, jis turi susitikti su savo praeitimi – moterimi, kurią paliko netaręs nė žodžio, kurorto vadove Mole Haskel. Jis taip ir neatskleidė, kodėl tąkart išvyko iš namų, ir dabar nėra pasirengęs prisipažinti, net kai kartu dirbant įsiliepsnoja aistros liepsna, grasinanti sudeginti visa kita. Tačiau ir Molė turi paslaptį, kuri gali jiems pakišti koją...

Po savaitės intensyvaus darbo Paryžiuje lietuvaitė Elinga nekantrauja greičiau grįžti namo, pas Paulių. Staiga netekęs stabilaus pagrindo po kojomis, paryžietis Alenas kasdien prieš užmigdamas svajoja nebepabusti. O Paryžius, rodos, deda visas pastangas, kad jo ir Elingos keliai vėl ir vėl susikirstų. Kurioziškos aplinkybės priverčia du netikėtai susipažinusius žmones įsitikinti, kad priešingybės – išties traukia. Tik ar meilės miesto pastangos nenueis veltui? Juk Elinga geriau žino, ką myli ir ko nekenčia! Ir Paryžiaus – užvis labiausiai!

Istorija plėtojasi ne tik romantiškame Paryžiuje, bet ir Kaune. Pasirodo, meilės miestas gali būti ten, kur myli. Ir net kai dega Dievo Motinos katedra, dviejų ne kartą įskaudintų, nusivylusių, iš nelaimingų santykių ištrūkusių žmonių troškimas mylėti ir gyventi liepsnoja karščiau.

Romanas linksmas ir dinamiškas, švelnus ir romantiškas, paliečiantis jautrias ir reikalingas temas. Autorė ne tik džiugina gražia meilės istorija, bet ir įrodo, kad kiekvienas savo lagamine (rožiniame, bet nebūtinai!) į santykius atsineša ir per ilgus metus susikaupusių nuoskaudų, kurioms išgydyti reikia meilės.

Aleksandra M. Aistė

Pagal specialybę esu informatikė, mano vyras – menotyrininkas. Draugai sako, kad turėtų būti atvirkščiai. Muziejų ir meno galerijų man reikia kaip oro. Dievinu senus Italijos ir Prancūzijos miestus, žaviuosi jų istorija, architektūra ir žmonėmis. Svajoju kada nors išbandyti gido darbą.

Rašytoja, su kuria norėčiau pasikalbėti prie arbatos, būtų Astrid Lindgren. Prie vyno taurės – Umberto Eco.

Jis prisiekė ją saugoti.

Ji kelia grėsmę kiekvienai jo statomai užtvarai.

Lolai Suares pradeda grasinti persekiotojas, o vienintelis žmogus, kuris jai gali padėti, yra Najalas Pedersenas. Savamokslis apsaugos sistemų įmonės magnatas ir geriausias jos brolio draugas iš karto pasiūlo merginai saugią slėptuvę. Pasirodo, tai jo privati poilsiavietė Australijos glamūrinėje Auksinėje pakrantėje!

Lola – Najalui uždraustas vaisius, bet įsiplieskusi svilinanti aistra sudegina jo pasipriešinimą. Tačiau kai Lola atsidurs su juo lovoje, jis nebegalės nuslėpti tiesos: ji nusipelnė laimingo gyvenimo. Kaip tik to, ko Najalas, paženklintas tragedijos, visada prisiekinėjo negalįs suteikti!

Jis nėra linkęs pamilti geros merginos.

Atšiaurus barzdotas kirpėjas Noksas linkęs gyventi taip, kaip geria kavą — vienas, neskaitant šuns, baseto Veilono.

Noksas nepakenčia dramų, net jeigu jas kelia beviltiškoje padėtyje atsidūrusi, nuo altoriaus pabėgusi nuotaka.

Naomė ne tik spruko iš savo vestuvių. Ji atvažiavo padėti nutolusiai seseriai dvynei į Nokemautą, atšiaurų Virdžinijos miestelį, kur ginčai sprendžiami senoviniu būdu: kumščiais ir alumi. Taip jau čia įprasta...

Deja, bjaurioji Naomės sesutė Tina visai nepasikeitė. Nugvelbusi Naomės mašiną ir grynuosius, jai dar paliko siurprizą — dukterėčią, apie kurią sesuo net neįtarė. Moteris įstrigo miestelyje be automobilio, be darbo, be pinigų ir namų... Negana to, ji dar turi pasirūpinti vienuolikmete mergaite, kurios patirtis — tarsi trisdešimtmetės. 

Dėl tam tikrų priežasčių Noksas nemėgsta komplikacijų ir reiklių moterų, ypač romantiškuose santykiuose, bet kadangi Naomės gyvenimas sugriuvo jam prieš akis, bent jau padės merginai išjudėti iš vietos. Vos tik Naomė išbris iš vis atsinaujinančių bėdų, jis galės grįžti į savo ramų vienišiaus gyvenimą.

Toks buvo Nokso planas, kol bėdos nevirto rimtu pavojumi.

Lucy Score, The New York Times bestselerių autorė, užaugo literatų šeimoje, kurioje buvo primygtinai reikalaujama, kad stalas po vakarienės būtų skiriamas skaitymui. Vėliau Lucy įgijo žurnalistės profesiją.

Su savo vyru ir bjauraus charakterio kate Kleo ji gyvena Pensilvanijoje ir įprastai visą darbo dieną skiria rašymui. Kai valandų valandomis nekuria pasakojimų apie širdžių ėdikus ir pribloškiamai žavias herojes, ją galima rasti svetainėje ant sofos, virtuvėje arba sporto salėje.

Lucy nepraranda vilties kada nors rašyti burlaivyje, namuose vandenyno pakrantėje arba atogrąžų saloje su patikimu belaidžio interneto ryšiu. 

Bučinys trunka akimirką. 

Bet tūkstantis bučinių gali trukti visą gyvenimą. 

Vaikinas ir mergina. 

Ryšys, užsimezgęs akimoju ir puoselėjamas dešimtį metų. 

Ryšys, kurio nepajėgė nutraukti nei laikas, nei atstumas. 

Ryšys, truksiantis amžinai. 

Bent jau jųdviejų įsitikinimu.

Kai septyniolikmetis Rūnas Kristiansenas iš gimtosios Norvegijos grįžta į ramų Blosom Grovo miestelį JAV, Džordžijoje, kur vaikystėje susidraugavo su Pope Ličfild, jam rūpi tik viena: kodėl mergina, kuri buvo jo sielos dalis, kuri žadėjo ištikimai laukti jo sugrįžtant, ničnieko nepaaiškinusi išbraukė jį iš savo gyvenimo?

Rūnas išgyveno širdgėlą prieš dvejus metus, kai taip ir nesulaukė žinių iš Popės. Sužinojęs tiesą, jis supranta, kad didžiausias širdies sielvartas jo dar laukia...

„Nuo juokingo iki atkaklaus, nuo jausmingo iki nepatogaus — įsitikinome, kad ši autorė gali rašyti apie bet ką. Tai stulbinamai papasakota, gražiausia ir jausmingiausia meilės istorija, kokią tik esame skaitę... Ypatingų ypatingiausia knyga.“

Totally Booked Blog

„Nuoširdžiai rekomenduoju šią knygą. Pasiruoškite gailiai verkti. Galbūt ne kartą. Beveik garantuoju, kad skaitydami vienu ar kitu metu apsiraudosite. Bet žinokite: knyga verta kiekvienos išlietos ašaros, nes jos pabaiga gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.“

Aestas Book Blog

„Tillie Cole išplėšė man širdį, o tada vėl įsodino ją krūtinėn kartu su tūkstančiu bučinių. Autorė rašo skausmingai gražiai, jos talentui apibūdinti trūksta žodžių. Įspėju: knyga „Tūkstantis vaikino bučinių“ sudaužys jums širdį pačia geriausia prasme.“

Jess Daniels, USA Today bestselerių autorė

Tillie Cole (Tili Koul) — šiaurietė iki kaulų smegenų, kilusi iš vietovės Didžiojoje Britanijoje, pavadinimu Tisaidas, gimusi anglės ir škoto šeimoje. Baigusi Niukaslo universitetą, septynerius metus dėstė socialinius mokslus vidurinėje mokykloje, paskui su vyru persikėlė gyventi į Kanadą. Rašo šiuolaikinius meilės romanus, „tamsiosios“ romantikos žanro knygas bei grožinę literatūrą jaunimui.

Romano ,,Po saule‘‘ centre – Miša (Michalas) ir Milka, jų nuostabiai gražūs santykiai, gyvenimas kartu ir nelengvi pasirinkimai. Knygos herojų prisiminimai veda mus laiku, nuo prieškario ir tragiškų karo metų, ir erdve – nuo Balstogės krašto iki Varšuvos ir Sarajevo, ir net už Uralo. 

Iš atminties slėpinių išnyra praeities ir dabarties asmenybės, jų istorijos: esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas, Mišos ir Milkos tėvai, užmiršti karo pabėgėliai, ekscentriškas mokytojas Pranciškus, velnio meiluže vadinta aistringoji Mariana ir Viltis, kuri matė tai, kas slypi viduje, žmonėse ir gyvūnuose, net po žeme.

,,Po saule‘‘ – poetinis, ritmingais sakiniais ir pastraipomis užburiantis pasakojimas, kuriame gimsta, gyvuoja ir miršta ne tik žmonės, bet ir paukščiai, upės, medžiai, gėlės.

,,Atmintis tokia keista. Perrenka įvykius kaip panorėjusi, perkrato mintis ir ištraukia, kas jai patinka, o visa kita užkloja užmaršties smėliu.‘‘

Julia Fiedorczuk

Julia Fiedorczuk yra poetė, vertėja, rašytoja ir literatūros kritikė, išpopuliarinusi ekopoetikos idėją. Gimė 1975 metais Varšuvoje. Humanitarinių mokslų daktarė, dėsto Amerikos literatūrą, literatūros teoriją ir anglų kalbą Varšuvos universitete.

Kai svarbus korumpuotos Niujorko advokatų kontoros klientas suimamamas dėl nužudymo, FTB paprašo buvusio sukčiaus, o dabar advokato Edžio Flino įtikinti jį liudyti prieš įmonę.

Edį nelengva prispausti, bet kai FTB atskleidžia turinti inkriminuojamos medžiagos apie jo žmoną, supranta, kad kitos išeities nėra.

Tačiau Edis įsitikina, kad kaltinamasis nekaltas, nors daugybė įrodymų liudija priešingai. FTB spaudžiamas išpešti sandorį, Edis turi rasti būdą įrodyti, kad jo klientas nekaltas. 

Ant kortos pastatyta daug — pavojuje jo žmona. Ir ne tik dėl FTB…

„Viena iš labiausiai įtraukiančių knygų, kurias perskaitysite šiais metais.“

John Connolly

„Greitas, įtempto veiksmo, teisinis Cavanagh trileris tikrai užvaldys Johno Grishamo ir Michaelio Connelly gerbėjus netikėtais siužeto posūkiais.“

Library Journal

„Užburiantis trileris. Painus, kruvinas ir įtikinamas.“

Ian Rankin

„Gyvybinga, sumanu, malonu skaityti.“

The Times

Naujajame populiariausios The New York Times rašytojos, knygų „Aš prieš tave“ ir „Išdalintos žvaigždės“ autorės Jojo Moyes romane pristatoma painiavos, nesusipratimų ir antrų progų kupina istorija.

Kuo pavirsti, kai esi priverstas avėti svetimus batus?

Niša Kantor mėgaujasi kelionių po pasaulį kupinu turtuolės gyvenimu, kol vieną dieną jos vyras praneša apie skyrybas ir viską iš moters atima. Tačiau ji nenusiteikusi lengvai atsisakyti prabangos, prie kurios yra pripratusi. Vis dėlto, kolei kas Nišai tenka suktis iš paskutiniųjų — ji nebeturi nė batų, kuriuos prieš akimirką dėvėjo.

Taip nutiko, nes Sem Kemp, atsidūrusi juodžiausiame savo gyvenimo etape, netyčia paėmė Nišos sportinį krepšį. Tik ji vargiai turi kada jaudintis dėl įvykusio nesusipratimo, nes lieja prakaitą, kad nepalūžtų ir išlaikytų savo šeimą. Apsiavus Nišos raudonus krokodilo odos Kristiano Lubuteno batelius šešių colių aukščio kulnais Sem užlieja pasitikėjimas savimi. Moteris suvokia, jog kažkas privalo keistis, o tas kažkas — ji pati.

Išskirtinis Jojo Moyes humoras, nuostabus pasakojimas ir šiluma — romanas „Svetimi batai“ pasakoja apie tai, kaip viena smulkmena staiga gali pakeisti viską....

„Pašėlusiai džiugu. Moyes rašo šiltai ir su nuostabiai nuodėmingu humoro jausmu.“ 

The Times („Svetimi batai“ tapo šio leidinio mėnesio knyga)

„Pribloškiama. Niekas nekuria moterų portretų taip, kaip Moyes — tikroviškai, įtaigiai, linksmai ir su visomis jų silpnybėmis.“ 

Jodi Picoult

„Tik nedaugeliui autorių pavyksta priversti juoktis viename puslapyje ir ašaroti kitame. Moyes — viena iš jų.“ 

New York Times

„Labai smagi istorija apie gražią moterų draugystę.“ 

Marian Keyes

„Tokios knygos reikia kiekvienai iš mūsų. Neįtikėtinas ir nuotaikingas pasakojimas.“ 

Woman & Home

„Naujas užburiantis kūrinys. Vos pasinėrus į Sem ir Nišos gyvenimą, telieka greitai versti puslapius. Įdomus, įsimenantis, įtraukiantis pasakojimas.“ 

Daily Express

„Himnas moterų solidarumui, įpakuotas į be galo nuotaikingą keršo akciją.“ 

The Times

„Šiltas, gyvybingas ir viltingas romanas... Koks malonumas leisti laiką su Jojo Moyes netobulais, bet simpatiškais veikėjais. Dar vienas nuostabios autorės triumfas.“ 

Sunday Express

Jojo Moyes (Džodžo Mojes) yra romanistė ir žurnalistė. Prieš tapdama profesionalia rašytoja, ji dešimt metų dirbo Independent redakcijoje. Skaitytojai jau pamėgo lietuvių kalba išleistus romanus „Aš prieš tave“, „Po tavęs“, „Vis dar aš",  „Išdalintos žvaigždės“, „Paskutinis mylimojo laiškas“, „Mergina, kurią palikai“, „Vienas plius vienas“, „Šokanti su žirgais“, „Sidabrinė įlanka“, „Nuotakų laivas. 

Knutas Hamsunas (1859—1952), norvegų ir pasaulinės literatūros klasikas, Nobelio premijos laureatas (1920), ne vieną lietuviškai skaitančiųjų kartą dar nuo tarpukario laikų pirmiausia žavėjo savo ankstyvąja kūryba — XIX a. pabaigoje parašytais impresionistinio skambesio psichologiniais romanais „Badas“, „Panas“, „Viktorija“, „Misterijos“ ir kt., dažniausiai kupinais vitališkos, gaivališkos meilės aistrų.

Romanas „Žemės syvai“ (Markens Grøde, 1917) — pažintis su bene iškiliausiu K. Hamsuno kūrybos pavyzdžiu iš antros jo gyvenimo pusės (už jį rašytojui ir buvo skirta Nobelio premija), kai „hamsunišką“ impresionistinę stilistiką jau ėmė keisti realistinis vaizdavimo būdas, epinė raiška, nors ir nepraradusi savo ankstesnės emocinės ekspresijos.

Kūrinio centre — ryški paprasto, primityvaus žemdirbio Izaoko figūra, pakylėta iki apibendrinimo — sakmiško, simboliško, sakralaus. Įsikūręs plynoje, pelkėtoje, lig tol žmonių negyventoje žemėje, savo titaniškomis pastangomis ir ištverme Izaokas ją verčia klestinčiu ūkiu. Izaokas — branduolys, aplink kurį įsisuka kone tuzinas ryškių, spalvingų, įsimintinų personažų ir ima rastis daugiau naujakurių ūkių. Žmogaus darnus ryšys su gamta ir žeme čia lemia ne tik pragyvenimo šaltinį, bet ir išganymą nuo modernios civilizacijos grėsmių.

Tebeaidint Pirmojo pasaulinio karo sprogimams rašytame romane autorius įtaigiai ragina gelbėtis ir kliautis per amžius žmonijos fizinį ir dvasinį tvirtumą maitinusiais žemės syvais.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

„Triumfo arka“ — viena gražiausių XX a. knygų. Romanas pasakoja apie meilę ir mirtį Paryžiuje Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Chirurgas Ravikas, iš Vokietijos pabėgęs emigrantas, apsigyvena pigiame Paryžiaus viešbutyje. Iš atminties dar neišblėsę Pirmojo pasaulinio karo košmarai, o ant slenksčio — naujojo grėsmė. Surusenusi meilė leidžia bent kiek pamiršti nuolatinę įtampą, nerimą ir baimę ir į viską pažvelgti su remarkišku humoru bei ironija.

,,Nerimas nevaikšto vienas. Jis mėgsta draugų kompaniją.
Nerimas neatsiranda tiesiog iš niekur. Jis gimsta.‘‘

Judsonas Breweris

Gyvename itin neramiais laikais. Kaip visuomenė susidūrėme su pandemija, kaip privatūs asmenys išgyvename problemas darbe, namuose, augindami vaikus; stengiamės atsispirti norui kas vakarą nusiraminimui atsikimšti vyno butelį, jaučiame, kad visko – tiesiog per daug, prarandame kontrolę.

Nerimas dažnai suvokiamas kaip būsena tarp lengvo nuogąstavimo ir visiškai užvaldžiusios panikos. Tačiau jis taip pat yra priklausomybių ir blogų įpročių variklis – viena iš emocinio valgymo, atidėliojimo, blogų naujienų naršymo internete, įnikimo į socialinius tinklus priežasčių. Be to, nerimas kyla kaip tik toje smegenų dalyje, kuri priešinasi racionaliam mąstymui. Įstringame uždarame nerimo ir jo varomų įpročių rate, nežinodami, kaip iš jo ištrūkti ir iš kur gauti valios jį įveikti.

Knygoje ,,Laisvi nuo nerimo‘‘ amerikiečių psichiatras, neuromokslų specialistas Judsonas Breweris, pasitelkdamas naujausius neurologijos laboratorijose ir klinikinėje praktikoje įrodytus metodus, išradingai atskleidžia, kodėl taip sunku ištrūkti iš nerimo pinklių, pataria, kaip laviruoti norint atsikratyti senų, nerimą kurstančių įpročių ir, pasinaudojant dėmesingo įsisąmoninimo metodais, išsilaisvinti iš įsišaknijusių minčių sekos.

SODE RASTI KŪNAI
Kuomet besilaukianti Sefrona Katler su draugu Tomu įsikelia į Skelton Pleiso 9-ąjį namą ir pradeda jį renovuoti, jie tikrai nesitiki sode rasti lavoną. Tiesą sakant, du.

POLICIJOS TYRIMAS
Teismo medicinos ekspertizė parodo, kad kūnai buvo palaidoti maždaug prieš trisdešimt metų, todėl policija apklausia buvusią sodybos šeimininkę – Sefės močiutę Rozą.

APKLAUSIAMA ŠEIMININKĖ
Roza serga Alcheimeriu, todėl jos atmintis stipriai šlubuoja. Ji negali padėti policijai, bet akivaizdu, kad ji kažką prisimena.

ŽUDIKAS LAISVĖJE?
Po truputį sugrįžtant Rozos atminties nuotrupoms, o policijai tęsiant tyrimą, Sefė baiminasi, kad ją ir sodybą kažkas stebi...

Kas nutiko prieš trisdešimt metų?
Ką bendro su tuo turi jos močiutė?
Ar Sefei gresia pavojus?

Britų autorė Claire Douglas yra parašiusi septynis trilerius, tarp jų ir „Pora iš 9-ojo namo“, kuris sulaukė stulbinamo populiarumo ir yra The Sunday Times bestselerių sąrašuose. Autorės knygos yra išverstos į dvidešimt kalbų.

Galbūt jūsų tėvai buvo sunkiai sukalbami, nebrandūs arba emociškai nepasiekiami? 

Jeigu užaugote su emociškai nebrandžiu, neprieinamu ar savanaudžiu tėvu, motina ar kitu globėju, veikiausiai jus tebekamuoja pykčio, vienišumo, išdavystės ir apleidimo jausmai. Galbūt vaikystę atsimenate kaip metą, kai į jūsų emocinius poreikius nebūdavo atsiliepiama, kai jūsų jausmai nelaikyti svarbiais, kai bandydami atsverti tėvų elgesį prisiėmėte suaugusiesiems skirtų atsakomybių ir rūpesčių. Šitokios vaikystės žaizdos gali būti užgydytos, ir jūs tikrai galite pajudėti pirmyn gyvenimo keliu.

Perversmą sukėlusioje knygoje „Suaugę emociškai nebrandžių tėvų vaikai“ klinikinės psichologijos mokslų daktarė Lindsay C. Gibson atskleidžia emociškai nebrandžių ar nepasiekiamų tėvų auklėjimo žalą ir įvardija jų tipus:

EMOCIONALŪS TĖVAI

Vaikui suteikia nerimą ir nesaugumą

RYŽTINGI TĖVAI

Nuolat užsiėmę visko ir visų tobulinimu

PASYVŪS TĖVAI

Vengia susidurti su nemaloniais dalykais

ATSTUMIANTYS TĖVAI

Atstumia, ignoruoja ir įžeidinėja aplinkinius

Ji taip pat pateikia įvairių būdų, kaip pagyti nuo vaikystėje užgimusių skausmo ir sumaišties, išsilaisvinti nuo emocinio tėvų nebrandumo, sugebėti valdyti reakcijas į tėvus, išvengti naujų nusivylimų, kaip ilgainiui išmokti užmegzti sveikus ir prasmingus santykius bei susikurti geresnį gyvenimą.

„Vienas svarbiausių psichiatrijos veikalų nuo Sigmundo Freudo laikų.“ 

The New York Times Book Review

Dr. Judith Lewis Herman – viena žymiausių pasaulyje traumų tyrėjų, Harvardo universiteto psichiatrijos profesorė ir Kembridžo ligoninės smurto aukų programos vadovė, daugelį apdovanojimų pelniusių knygų autorė.

Knygoje „Trauma ir išgijimas“ analizuojamas ryšio atkūrimas tarp viešojo ir asmeninio pasaulio, tarp individo ir bendruomenės, tarp vyrų ir moterų. Tai knyga apie bendrumą, kuris sieja prievartos aukas ir karo veteranus, smurtą patiriančias moteris ir politinius kalinius, žmones, kurie išliko po tautas valdžiusių diktatorių sumanytose koncentracijos stovyklose patirto siaubo, ir tų, kurie ištvėrė privačias, slaptas „koncentracijos stovyklas“, įkurtas namuose viešpataujančių tironų.

„Pačios sunkiausios traumos – ne tos, kurias patiria žmonės, užklupti gamtos katastrofų ar techninių avarijų, – tokių įvykių tyčia niekas nesukelia, juose nėra piktos intencijos, jie išgyvenami kaip nelaimingi atsitikimai. Baisiausios mums – kitų žmonių sukeltos kančios. Jos palieka skaudžiausius pėdsakus, nes tuomet susiduriame su kitų žmonių pikta valia ir brutalia jėga, kurią jie naudoja prieš mus. Ši knyga – apie ištvėrusius tokias kančias. Apie sunkius ir ilgalaikius smurto padarinius. Apie daug kantrybės ir profesionalumo reikalaujantį traumų aukų gydymą.“

Prof. Danutė Gailienė

Williamo B. Irvine‘o knygoje „Geras gyvenimas pagal senovės stoikus“, pasitelkus  senovės stoikų įžvalgas ir psichologijos mokslo žinias, brėžiamos gairės visiems, kas nori išvengti nuolatinio nepasitenkinimo jausmo, pasiekti taip trokštamą ramybę ir sumažinti nerimą. Autorius pataria nesigręžioti į praeitį, o verčiau tapti dėmesingais savo pačių gyvenimo stebėtojais ir, žinoma, veikėjais. Aprašo, kaip reaguoti į nemalonias patirtis, identifikuoti nesėkmių ištakas, išgyventi sielvartą, susitaikyti su neišvengiama senatve, kaip atsispirti garbės ir kuo didesnio turto pagundoms. 

Williamas B. Irvine‘as – filosofijos profesorius, dėsto valstybiniame Wrighto universitete Ohajaus valstijoje, JAV. Septynių knygų autorius, taip pat rengiantis straipsnius tokioms žiniasklaidos gigantėms kaip Time, BBC, Huffington Post.

Labiausiai norėčiau, kad knygoje išsakytos mintys pasiektų žmones, susimąstančius apie tai, ar tinkamai jie gyvena. Supratusius, kad jiems stinga aiškios gyvenimo filosofijos, ir besiblaškančius savo kasdienėse veiklose, kai vienos dienos darbais paneigiami kitos dienos pasiekimai. [...] Rašiau galvodamas apie tai, ką pasakytų senovės stoikai, jei jiems patiems tektų sudaryti patarimų XXI a. žmogui, kaip tinkamai nugyventi savo gyvenimą, sąvadą, – kokia būtų ta jų patarimų knyga? 

Amerikiečių autorė Toni Morrison (1931–2019) – daugybės prestižinių apdovanojimų laimėtoja: Pulitzerio premijos laureatė, JAV Nacionalinės knygų kritikos prizo nugalėtoja, 1993 metais už romaną ,,Mylima‘‘ pelniusi Nobelio literatūros premiją.

,,Mylima‘‘ vadinama vienu ryškiausių kūrinių amerikiečių literatūroje, išversta į daugiau nei 20 pasaulio kalbų, pagal ją sukurtas to paties pavadinimo filmas. Romane pasakojama sukrečianti istorija apie Ameriką po Pilietinio karo ir dramatišką moters kovą su vergovės fantomais.

Sitė gimė verge ir pabėgo į Ohajo valstiją, tačiau, nors nuo to laiko praėjo aštuoniolika metų, vis dar nesijaučia laisva. Ją persekioja kraupūs prisiminimai iš senųjų, kadaise širdžiai mielų namų, kuriuose, norėdama apsaugoti mylimą dukterį nuo persekiotojų, buvo priversta ryžtis baisiam nusikaltimui. Kad ir kaip stengtųsi atsikratyti praeities šleifo, tai nėra paprasta – pamiršti neleidžia vaiduokliška dukters dvasia, o netikėtai gyvenime pasirodžiusi paauglė, kuri vadina save Mylima, dienos švieson vėl iškelia siaubingą Sitės paslaptį. 

Nors moterys vis dažniau renkasi darbo sritis, kuriose tradiciškai dominavo vyrai, o išsilavinimu ir profesine kompetencija juos dažnai lenkia, dešimtmečius vykstanti moterų kova už lygybę vis dar neketina rimti. Nuo 2000 metų vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas išlieka pastovus ir siekia apie 20 %, įmonių vadovių moterų skaičius mažėja, net tokie pasaulyje garsiai nuskambėję judėjimai kaip #MeToo ir #TimesUp aiškaus proveržio pasiekti nepadeda. 

Stacey Vanek Smith savo knygoje „Machiavellis moterims“ siūlo pasitelkti garsiojo XVI amžiaus filosofo Niccolò Machiavellio aprašytus vadovavimo principus ir Renesanso politikos subtilybes, kurios gali padėti moterims perimti kontrolę į savo rankas bei išlaikyti valdžią karjeroje. 

Stacey Vanek Smith – ilgametė JAV visuomeninio radijo NPR reporterė, savo laidose aptarianti verslo ir ekonomikos temas. Kilusi iš Aidaho valstijos, baigusi Prinstono universitetą, kur gavo lyginamosios literatūros ir kūrybinio rašymo bakalauro diplomą, S. V. Smith tęsė mokslus ir po kelių metų įgijo žurnalistikos magistro laipsnį prestižiniame Kolumbijos universitete.