Šiuolaikinė literatūra

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose. 

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?

„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“

Sofi Oksanen

Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią. 

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“

Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“

Shin Kyung-sook 

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“

Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“

Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“

Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“

Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“

Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“

Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt’ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Kiti vadina stebuklu, kad iki šiol gyvenu. <...> Tačiau man atrodo, kad egzistuoti įprastai – dar didesnis stebuklas. Gyventi įprastą gyvenimą ir numirti įprasto amžiaus – visuomet maniau, kad tai stebuklas. Mano galva, stebuklas – tai du žmonės priešais mane: mama ir tėtis. Dėdė ir teta. Kaimynė ir kaimynas. Pats vidurvasaris ir viduržiemis. Bet ne aš.“

Kai Arimo tėvai, jo susilaukę vos septyniolikos, pilni nerimo ir jaudulio bando kurti bendrą gyvenimą, jam diagnozuojama progerija – itin reta liga, dėl kurios kūnas sensta aštuonis kartus greičiau nei įprasta. Nors tėvams dėl Arimo vis skaudžiai nudiegia krūtinę, jis pats savo likimą priima iškelta galva, su humoru ir lengvumu, net sunkiausiomis dienomis gyvenimą semdamas pilnomis saujomis. Per tėvų pasakojamas istorijas. Per pokalbius su kaimynystėje gyvenančiu senuku – geriausiu savo draugu Čangu. Per knygas – skaitydamas jis aplanko vietas, kurių savo akimis niekada neišvys. Būdamas septyniolikos, Arimas nusprendžia parašyti pasakojimą apie savo tėvus ir įteikti jiems dovanų per aštuonioliktąjį, galbūt paskutinį, savo gimtadienį. Tėvų meilės istoriją jų vaiko akimis.

„Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – universalus vilties ir gyvenimo džiaugsmo kupinas pasakojimas apie pačių jauniausių tėvų ir paties seniausio vaiko būtį ir meilę, nepaprastas draugystes ir empatijos galią.

„Poetiška... Šios šeimos išmintis, gerumas, humoras veda mus per jaudinančią sunkiausių jos laikų istoriją.“
Laurie Frankel

„Skaitydamas Ae-ran Kim, negali jos nepamilti.“
Shin Kyung-sook

„Šis romanas pasiglemžė mano širdį.“
Margarita Montimore

Ae-ran Kim (Eran Kim, gim. 1980) – Pietų Korėjos rašytoja, už trumpąją prozą apdovanota daugeliu literatūros premijų. „Dunkst dunkst tankiai plakantis mano gyvenimas“ – pirmas autorės romanas, Pietų Korėjoje pasirodęs 2011 m. ir sulaukęs didelio populiarumo. 2014 m. pagal šį kūrinį pastatytas korėjiečių vaidybinis filmas.

„...skausmas susigadinus reikalus yra mažesnis, nei džiaugsmas į pražūtį nusitempti kitus.“

Broliai Opgardai visuomet buvo artimi: autoavarijoje tragiškai žuvus tėvams, dar būdamas paauglys, tylenis Rojus prisiėmė atsakomybę už jautrų, bet impulsyvų jaunėlį Karlą. Stipraus ryšio nesugriovė ir Karlo pasiryžimas išvykti ieškoti laimės į JAV ir palikti Rojų vieną gimtajame miestelyje Norvegijos kalnuose.

Tačiau Karlui netikėtai sugrįžus Rojų apninka abejonės. Kartu su architekte Šenon, savo charizmatiškąja žmona, Karlas rengiasi pakeisti ne tik brolio, bet ir miestelio gyvenimą – jų šeimos žemėje pastatyti milžinišką SPA viešbutį, niekuo nenusileidžiantį amerikietiškiems poilsio kompleksams. Rami Rojaus kasdienybė griūva jo akyse...

Negana to, šią radikalią ateities viziją temdo neišaiškintos mirtys, viena po kitos iš naujo tiriamos vietos lensmano Kurto Olseno. Tarp jo bylų – ir brolių tėvų mirtis. Kalnų miestelį supanti praraja ima gausti nuo įtampos: ar nelaimingos praeities žūtys tikrai tebuvo atsitiktinumai? Kaip su šiomis mirtimis susiję Opgardų broliai ir skaudi jų šeimos istorija?


„Didinga broliškos meilės oratorija, nukelsianti skaitytojus į tokius serpantinų posūkius, kokiuose sugenda stabdžiai, o tuomet – į prarajos vandenis, tik ir laukiančius palaidoti aukas gelmėse. Nesbø balsas galingas; jo suręstas kelias į atpirkimą primena kvapą gniaužiančius amerikietiškuosius kalnelius. „Karalystė“ viršijo visus mano lūkesčius.“
Sofi Oksanen


Jo Nesbø (Ju Nesbio, gim. 1960) – vienas įtakingiausių detektyvų ir trilerių autorių ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir visame pasaulyje: jo knygos išverstos į 50 kalbų, jų parduota daugiau nei 50 mln. egzempliorių. Didžiausią sėkmę ir gausybę apdovanojimų J. Nesbø atnešė kultinė detektyvo Hario Hūlės knygų serija, subūrusi didelį ištikimų skaitytojų ratą ir Lietuvoje. „Karalystė“ – naujausias autoriaus romanas, kuriame šaltakraujiškai narstomos didelės mažo miestelio paslaptys, šeimos ir ištikimybės jai temos.

„Taip, supratau, dėl Dievo teisybės, kad mūšio lauke reikia tik laikino pamišimo. Pamišusių nuo įsiūčio, pamišusių nuo skausmo, įniršusių pamišėlių – bet laikinai. <...> Prieš grįždamas turi nusirengti įsiūtį ir įtūžį, viską nusimesti, kitaip tu jau nežaidi karo žaidimo.“

Senegalietis Alfa Ndiajė kariauja su prancūzų armija Pirmajame pasauliniame kare. Sušvilpus švilpukui, paklusniai kas rytą kopia iš žemės žaizdomis pramintų apkasų – ir puola. Jo geriausias draugas Mademba Djopas kariauja kartu, bet vieną dieną mėlynakis priešas jam perrėžia pilvą. Mademba Djopas maldauja savo daugiau nei brolį užbaigti jo gyvenimą, tik Alfa Ndiajė nedrįsta. Leidžia draugui mirti baisiose kančiose.

Susidūręs su savo paties silpnumu, baime ir žiaurumu, Alfa Ndiajė pamažu praranda ryšį su realybe. Jis leidžiasi į kasnaktinius žygius po priešų stovyklą keršyti už draugo žūtį, išpirkti savo nuodėmę.

Hipnotizuojantis ir stebinantis, persmelktas žodinio pasakojimo tradicijos ir šiek tiek magijos „Naktį visų kraujas juodas“ – sakmė apie gedulo ir beprasmio karo sužeistą žmogų, iš lėto nyrantį į beprotybę.

„Ši proza-užkalbėjimas, ši nuostabi tamsi vizija mus pribloškė… ir užkerėjo.“
Lucy Hughes-Hallett, „International Booker Prize“ žiuri pirmininkė

„Prisodrintas liūdesio, įsiūčio ir grožio.“
Sarah Waters

„Ypatingas žvilgsnis, tyrinėjantis, kas nutinka sieloms žmonių, išsiųstų žudyti ir žūti.“
Times

„Šios knygos nepamiršiu niekada.“
Ali Smith

„Aštrus, dantytas, giliamintis romanas apie tai, kaip žmogiškumas yra visiems laikams susipynęs su nežmoniškumu.“
Viet Thanh Nguyen

David Diop (Davidas Djopas, gim. 1966) – prancūzų rašytojas ir akademikas, gimęs Paryžiuje, augęs Senegale. Antras jo romanas „Naktį visų kraujas juodas“ Prancūzijoje buvo nominuotas daugeliui literatūros premijų, įskaitant Goncourt'ų, ir apdovanotas įvairiomis tarptautinėmis premijomis. Svarbiausioji – „International Booker Prize“ 2021.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„...sutemos neišsisklaido, o tik tirštėja mąstant apie tai, kaip mažai mes galime išsaugoti, kokia daugybė visko nuolat užsimiršta sulig kiekviena užgesusia gyvybe, kaip pasaulis sakytum savaime tuštėja, kai niekas neišgirsta, neužrašo ar nepapasakoja istorijų, susijusių su begale vietų ir daiktų, kurie patys neturi gebėjimo prisiminti <...>.“

Žakas Austerlicas – mįslingas nepažįstamasis, romano pasakotojo kadaise užkalbintas tamsioje Antverpeno geležinkelio stoties salėje. Atsitiktinumas vis iš naujo suveda juodu netikėčiausiose vietose, didingiausiuose Europos miestuose, ir per tuos susitikimus, ilgus pokalbius apie XX a. istoriją, architektūrą ir kultūrą, pamažu atsiveria melancholiškojo keliautojo gyvenimo istorija. Austerlicas, nors jau daugybę metų gyvena Londone, nėra anglas. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą jis, pabėgėlis žydų vaikas, gyvybės traukiniu pateko į Velsą. Augęs kalvinistų pamokslininko ir jo žmonos namuose, kuriuose apie jo praeitį buvo nekalbama, tik po daugelio metų, jau suaugęs, sužino savo tikrąją kilmę ir pagaliau supranta, kodėl visada jaučiasi svetimas tarp žmonių. Austerlicas panūsta sekti įkandin nuolat lankančių prisiminimų, kurie pamažu atveria Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto sunaikintą, prarastą XX amžiaus pirmos pusės pasaulį.

Romane „Austerlicas“ W. G. Sebaldas pasakoja apie šaknų, savosios kalbos ir vardo netekusį žmogų, kuris ieškodamas tėvynės, namų, vietos šiame pasaulyje bando išspręsti sudėtingiausią savo praeities mįslę ir sykiu nutapo skausmingą XX a. Europos istorijos panoramą.


„Tai Sebaldo šedevras ir vienas svarbiausių mūsų laikų meno kūrinių.“
John Banville

„Ši sakmė apie vieno žmogaus odisėją per tamsius Europos istorijos amžius – vienas nuoširdžiausių ir labiausiai jaudinančių grožinės literatūros pavyzdžių pokario pasaulyje. Sebaldas – tai XXI a. Joyce'as.“
Times

„Šiame nerimastingame meistriškos formos kūrinyje Sebaldas tarytum pasiekia tobulybę.“
Heinrich Detering


W. G. Sebald (Vinfrydas Georgas Zėbaldas, 1944-2001) – vokiečių rašytojas ir literatūrologas, nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio gyvenęs ir dėstęs vokiečių, austrų, šveicarų literatūrą Didžiojoje Britanijoje. Daugelio literatūros kritikų laikomas vienu svarbiausių savo epochos rašytojų, pretendentas į Nobelio literatūros premiją. Autoriaus kūryba lyginta su J. L. Borgeso, I. Calvino, T. Bernhardo, V. Nabokovo, F. Kafkos darbais. Supindamas tikrus faktus, asmeninius apmąstymus su literatūrine išmone, jis siekė atrasti savitą literatūrinės raiškos formą, kurią vadino dokumentine fikcija, kad galėtų apmąstyti Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto patirtis. Autorius žuvo automobilio avarijoje vos pasirodžius paskutiniam romanui „Austerlicas“, laikomam svarbiausiu jo kūriniu. „Austerlicas“ apdovanotas daugeliu literatūros premijų, įskaitant 2002 m. „Independent Foreign Fiction Prize“ (dabar – „International Booker Prize“). 2020 m. Valstybiniame jaunimo teatre Krystianas Lupa pagal romaną pastatė spektaklį tokiu pat pavadinimu.

„Jis dažnai griūdavo, bet niekada neverkdavo, nors ledas buvo kietas, kiečiausias paviršius, kokį tik jo kaulai buvo išmėginę. Užuot verkęs, jis išmoko juoktis. Juokas buvo truputį panašus į verksmą. <…> Taigi jis pakildavo ir juokdamasis čiuoždavo toliau.“

1947–ieji. Gustavas Perlė auga Šveicarijos miestuke, kuriame Antrojo pasaulinio karo baisumai – tik tolimas aidas. Jo tėvo, policijos viršininko pavaduotojo, mirtį prieš penkerius metus gaubia tyla, o mylima motina – šalta ir jam abejinga. Jos išmokytas susivaldyti ir niekad neverkti, Gustavas gyvena stojišką, vienišą ir uždarą vaikystę. O paskui sutinka žydų berniuką Antoną – talentingą, bet scenos baimės kamuojamą jaunąjį pianistą. Užsimezga visą gyvenimą truksianti ypatinga, širdgėlos ir meilės paženklinta draugystė.

Šviesos, melancholijos, empatijos ir dygių pasirinkimų kupinoje „Gustavo sonatoje“ keliaujama laiku: iš Gustavo vaikystės atgal į karo metus, kai jo tėvas pasirenka nepaisyti neutraliosios Šveicarijos įstatymų ir herojiškai gelbsti žydų pabėgėlius. Paskui – į dienas, kai Gustavui su Antonu per penkiasdešimt, prabėgę jų gyvenimo metai pažymėti ir likimo dovanų, ir skriaudų, o kai kurių svajonių išsipildymas dar prieš akis. Nagrinėjami svarbūs klausimai: kuo skiriasi draugystė ir meilė, kokia neutralumo kaina, kas yra drąsa karo akivaizdoje, ką reiškia susivaldyti ir vykdyti pareigas, kol slopinamos viltys ir aistros nepailstamai bando veržtis paviršiun.

„Pagrindinis knygos veikėjas Gustavas – tarsi šveicariškoji Stounerio versija.“
Marcel Theroux

„Didžiai ir skausmingai gražus romanas apie sudėtingą meilę, aistros ir savikontrolės susidūrimą. R. Tremain yra viena geriausių britų rašytojų ir už šį puikų romaną nusipelno plataus pripažinimo.“
Salman Rushdie

„Švyti savo meistriškumu.“
Ian McEwan

„Muzikali, švelni, nepaprastai jaudinanti knyga, parašyta preciziškai, krištolo skaidrumo kalba. Ją skaitant tiesiog užima kvapą.“
Neel Mukherjee

Rose Tremain (Rouzė Tremein, gim. 1943) – šiuolaikinė anglų rašytoja, sukūrusi per penkiolika romanų, nominuota ir apdovanota daugeliu literatūros premijų, tokių kaip „Dylan Thomas Prize“, „Orange Prize“, „Booker Prize“. „Gustavo sonata“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis lietuviškai. 2016 m. jis apdovanotas „National Jewish Book Award“ literatūros premija, taip pat įtrauktas į 2016 m. „Costa Book Awards“ ir 2017 m. „Walter Scott Prize“ trumpuosius sąrašus.

Jaudinantis kūrinys apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

2015-ųjų sausis. Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku. Jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose. Negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.

„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“
Karl Ove Knausgård

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“
Elle

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“
L'Obs


Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

Rogeris Braunas – geriausias visoje Norvegijoje darbuotojų paieškos ir atrankos guru, profesionalus „galvų medžiotojas“. Deja, net ir puiki karjera jam neleidžia jaustis finansiškai laisvam – prabangus namas ir mylimos žmonos Dianos įnoriai jau senokai Rogerį verčia gyventi ne pagal išgales.

Diana už vyro pinigus nusprendžia atidaryti meno galeriją. Atidarymo vakarą Rogeriui įsižiebia viltis tapti turtingesniam, nei jis kada nors galėjo pasvajoti. Rogeris susipažįsta su Klasu Grėve – tobulu kandidatu į laisvą didelės įmonės vadovo postą ir vieno geidžiamiausių meno istorijoje paveikslo savininku.
Rogeris Braunas įsilaužia į Grėvės butą, tačiau jame randa šį tą daugiau nei tik paveikslą. Netrukus medžiotojas pats tampa medžiojamuoju.

„Pavojingai ir negailestingai kursto skaitytoją versti puslapį po puslapio.“

Big Issue

„Dinamiško siužeto efektingas pasakojimas su užuomina į „Tomo Krauno aferą“ tik patvirtina, kad Nesbo – vienas puikiausių kriminalinių romanų rašytojų.“

Daily Mail

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tarp jų „Stikliniu raktu“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo premija, „Bookseller“ prizu, Danijos detektyvų rašytojų akademijos premija, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos premija. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau kaip 50 milijonų Jo Nesbø knygų egzempliorių. O pagal romaną „Galvų medžiotojai“ 2011 m. sukurtas to paties pavadinimo kino filmas buvo nominuotas daugybei apdovanojimų, tarp jų Norvegijos nacionaliniam kino apdovanojimui „Amanda“ ir Britų akademijos kino ir televizijos apdovanojimui.

„Įsivaizdavau tiesą kaip tą begalinę liniją, kuri neturi nei ploto, nei pločio – tiesę, oriai ir iškilmingai besidriekiančią per tamsą. Ji man suteikė vidinės ramybės.“

Vieniša namų tvarkytoja, auginanti dešimtmetį sūnų, vieną pavasario dieną pradeda dirbti genialaus matematikos Profesoriaus namuose. Jis dar 1975-aisiais susižeidė galvą ir neteko trumpalaikės atminties. Profesoriaus smegenys – lyg videokamera, kurioje telpa tik viena aštuoniasdešimties minučių trukmės kasetė. Tad teoremą, kurią sukūrė prieš trisdešimt metų, atsimena puikiai, bet ką valgė vakarienei – ne. Kad prisimintų svarbiausius dalykus, tylusis Profesorius juos užsirašo ant lapelių ir prisisega prie švarko. Dienas jis leidžia spręsdamas sudėtingiausias lygtis ir dalyvaudamas matematikos konkursuose. Ne kiekvienas supranta Profesoriaus meilę skaičiams ir keistą jo gyvenimo būdą, bet naujoji namų tvarkytoja ir jos dėl beisbolo galvą pametęs sūnus sugeba su juo užmegzti už atmintį gilesnį ryšį ir atrasti nematomą draugystės ir meilės formulę.

Šis romanas kupinas žavių ekscentriškų kasdienio gyvenimo detalių, žmogiškumo šviesos, kone kiekvienas jo sakinys trykšta gyvenimo džiaugsmu. Tai odė tolerancijai, atsidavimui ir empatijai vieno kitam.

„Prozos santūrumu ir žavesiu prilygsta Kazuo Ishiguro, savitumu – Haruki Murakami.“
Los Angeles Times

„Šis jautrus romanas – tai nuostabus sapnas, iš kurio nesinori pabusti.“
Guardian

„Ogawa apdovanota gebėjimu romia, bet giliai įsismelkiančia proza išreikšti subtiliausius žmogiškosios psichologijos niuansus.“
Kenzaburō Ōe

„Romanas parašytas tokia skaidria ir nepretenzinga kalba, kad skaitydamas, regis, žvelgi į gilų vaiskaus vandens baseiną. Tačiau net vaiskiausiuose vandenyse slypi srovės, kurias įmanoma pajusti tik į jas panėrus.“
New York Times

Yoko Ogawa (Joko Ogava, gim. 1962) – viena ryškiausių šiuolaikinių japonų rašytojų, laimėjusi visus svarbiausius japonų literatūros apdovanojimus, įskaitant ir „Akutagawos“. Iš viso parašė daugiau kaip 40 kūrinių. Romanas „Begalinė lygtis“ tik pasirodęs tapo didžiausiu bestseleriu Japonijoje, kur per du mėnesius parduota per milijoną knygos egzempliorių. Už šį romaną autorė apdovanota „Yomiuri“ ir „Hon'ya Taishō“ literatūros prizais, 2010 m. nominuota „Independent Foreign Fiction“ (dabar – „Man Booker International“) premijai. Pagal romaną pastatytas filmas „The Professor and His Beloved Equation“.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Viename 1829–ųjų Islandijos šiaurės slėnyje religinga šeima į namus įpareigojama priimti nuteistąją Agnes Magnusdotir ir padėti jai pasiruošti mirties bausmei. Tačiau žudikę, daugelio laikomą beprote ir pasileidėle, užjausti sunku. Namuose įsivyrauja verianti tyla, retkarčiais perskrodžiama pranašiško kranklių klyksmo.
Atšiaurų Islandijos kraštovaizdį keičiant metų laikams, Agnes prakalbina dvasininkas Totis. Moteris pamažu atskleidžia savo ilgesio, meilės ir išdavysčių kupiną istoriją. Slėnio gyventojams kyla vis daugiau aitrių abejonių: ar Agnes tikrai galėjo nužudyti tą, kurį besąlygiškai mylėjo? Kas ji yra iš tiesų – nusidėjėlė ar neteisingai apkaltintoji?

Hannah Kent sodriu stiliumi, takia ir vaizdinga kalba, žadą atimančiais islandiškos gamtos aprašymais į vieną audinį suaudžia tikrus įvykius ir fikciją apie Islandijoje įvykdytą paskutinę mirties bausmę, apie moterį, bet kokia kaina norėjusią išlaikyti asmeninę laisvę, ir apie įstatymus, kurie bejėgiai prieš tikrąsias žmogiškąsias patirtis.


„Nuostabi knyga. Skaitydamas buvau jos apsėstas, o perskaitęs likau sudaužyta širdimi.“
Donal Ryan

„Kruopštus tyrimas. Praeitis taip stipriai sužadinama, rodos, imsi ir užuosi...“
The Guardian

„Paskutinėse apeigose“ pasakojama istorija yra dviem šimtmečiais nutolusi nuo mūsų laike ir erdvėje. Paradoksalu, kaip šis faktas paverčia ją kiekvienam iš mūsų artima patirtimi…“
Sydney Morning Herald

„Užburiantis ir jautrus romanas. Iš tų, kurie įsiskverbia po oda, sujudina kraują ir širdį priverčia plakti greičiau. Virtuoziškas debiutas.“
Megan Abbott

Hannah Kent gimė 1985 m. Adelaidėje, Australijoje. Jos debiutinis romanas „Paskutinės apeigos“ sulaukė didžiulės tarptautinės sėkmės, yra apdovanotas daugybe literatūros premijų, išverstas į daugiau nei dvidešimt kalbų. Ši knyga lyginama su tokių rašytojų kaip Margaret Atwood ir Peter Carey kūryba.

Galingiausiam iš titanų – saulės dievui Helijui – gimsta dukra Kirkė. Nors ir laikoma nimfa, veikiai pasirodo neturinti jokių dieviškų galių – nepaveldėjo jų nei iš ugniažvilgsnio tėvo, nei iš viliokės motinos okeanidės Perseidės. Keisto būdo, visų atstumta Kirkė tėvo rūmuose jaučiasi vieniša ir svetima, tačiau gyvenimas apvirsta aukštyn kojomis jai pamilus mirtingąjį. Nerdamasi iš kailio, kad palenktų jo širdį, netikėtai atranda savo stiprybę – kerus, keliančius grėsmę net aukštiesiems dievams. Pabūgęs Helijas ištremia dukterį į negyvenamą salą Ajają, kur ši slapta tobulina gebėjimus ir pagaliau pasijunta laisva.

Tačiau pasaulis nepalieka Kirkės ramybėj: ją aplankiusi laimė užtraukia vienos kerštingiausių Olimpo deivių rūstybę. Kirkė privalo atremti virš savo mylimųjų pakibusią grėsmę ir išspręsti visą gyvenimą persekiojantį klausimą: ko vertas nemirtingumas, jei negali per amžius būti su tais, kuriuos brangini?

„Kirkė“ – ryškių veikėjų ir užburiančios kalbos pasakojimas apie šeimos susipriešinimą, dievų intrigas, sąžinę ir atsakomybę už savo klaidas, apie nepaprastą moters valią ir motinos meilę, stiprybę, pasiaukojimą ir pergales vyrų pasaulyje.

„Drąsi feministinė klasikinio mito interpretacija.“
O Magazine

„Kerintis pasakojimas apie paprastą ir sykiu ypatingą moters deivės gyvenimą.“
Eimear McBride

Madeline Miller (Madelina Miler, g. 1978 Bostone, JAV) įgijo klasikinės filologijos magistro laipsnį Browno universitete, taip pat mokėsi Jeilio dramos mokykloje. Jos pirmas romanas „Achilo giesmė“ 2012 m. pelnė „Orange Prize for Fiction“ (dabar – „Women's Prize for Fiction“) literatūros premiją. „Kirkė“, antras autorės romanas, vos pasirodžiusi iškart užkopė į pasaulio bestselerių viršūnes, susižėrė ne vieną literatūros apdovanojimą. Romanas įtrauktas į trumpąjį 2019 m. „Women's Prize for Fiction“ sąrašą ir išverstas į 26 kalbas.

„Mums taip stovint dviguboje eilėje, atsidaro durys ir įeina dar dvi moterys raudonomis suknelėmis ir baltais Tarnaičių sparneliais. Viena iš jų jau galudienė, pilvas pergalingai pūpso iš po plataus drabužio. Patalpoje sujudimas, murmesys, atodūsiai; nejučia pasukame galvas, begėdiškai atvirai stebeilijame. Net pirštų galiukai dilgsi, taip maga ją paliesti. Ji mums tarsi stebuklas, pavydo ir geismo objektas, mes trokštame jos. Ji – vėliava kalno viršūnėje – mes dar galime tai padaryti. Mes taip pat galime būti išganytos.“

Netolima ateitis. Gileado respublika.
Fredinė gyvena Vado ir jo Žmonos namuose. Išeiti iš namų jai leidžiama tik kartą per dieną nupirkti maisto produktų. Parduotuvių pavadinimai yra paveikslėliai, nes moterims nebeleidžiama skaityti ir apskritai siekti žinių. Kartą per mėnesį ji privalo gulėti ant nugaros ir atlikti Tarnaitės pareigą, nes mažėjančio gimstamumo amžiuje Fredinės ir kitų šiai tarnystei paskirtų moterų vertė tėra jų vaisingumas. Ji dar atmena senus laikus, kai gyveno su savo vyru Luku, žaisdavo su dukra, turėjo darbą, pinigų ir galėjo mokytis.
Bet dabar visa tai jau praeitis.

„Itin aktualus šiandien, kai daug kur pasaulyje vis dar gaji mizoginija.“
Guardian

„Jaudinantis, vaizdingas ir gąsdinantis. Viliuosi, kad ne pranašiškas.“
Conor Cruise O'Brien

„Nepriekaištingai nušviečia tamsiausius politikos ir skirtingų lyčių tarpusavio ryšius.“
Washington Post Book World

„Sunku patikėti, kad, praėjus daugiau kaip 30 metų po sukūrimo, šis pasakojimas išlieka toks svarbus mūsų gyvenamam laikui.“
Independent

Margaret Atwood (Margareta Etvud, gim. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip trisdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Atwood yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė prestižinę „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985 m., laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017).

Tonis Vebsteris ir du jo draugai Adrianą Finą sutinka dar mokydamiesi mokykloje. Ištroškę sekso ir knygų, išsiskiriantys pretenzingumu, tik jiems suprantamais akibrokštais bei sąmoju, vaikinai drauge baigia mokslus. Adrianas gal kiek rimtesnis nei kiti, gal protingesnis, bet visi keturi prisiekia amžiną draugystę.
Dabar Tonis sulaukęs garbaus amžiaus. Praeityje liko karjera, iširusi santuoka, taikios skyrybos. Jis tikras, kad niekada nenorėjo nieko įskaudinti. Tačiau atmintis netobula. Ji visada pasirengusi pateikti staigmenų. Jos prasideda Toniui gavus laišką iš advokatų kontoros.

„Pabaigos jausmas“ – istorija apie tai, kaip žmonės veikia vieni kitų likimus, prisiminimai sužadina pamirštus jausmus, o nuomonė apie senus pažįstamus po daugelio metų ūmai pasikeičia.

Sumaniai suregztas pasakojimas, kuriame juntama ne tik įtampa, bet ir žmogaus psichologijos, moralės, emocijų aidas <...> sąmojingai tapomas šiuolaikinio Londono paveikslas, marginamas ankstyvojo šeštojo dešimtmečio gyvenimo normų prisiminimais. Žingsnis po žingsnio atskleidžiama pasibaisėtina tiesa apie kerštą, beveik atsitiktinę nelaimę ir sąžinę, kankinamai geliančią gyvenimo pabaigoje.
Sunday Times

„Liūdnas, tačiau įtikinamas pasakojimas. Romanas Pabaigos jausmas atskleidžia, kaip mes manipuliuojame praeitimi – perkuriame, tiksliname, o kartais tiesiog ištriname įvykius...“
Vogue

„Dažnas šiurpą keliantis klausimas – ar esu tas, kuo deduosi esąs? – pasirodo esąs filosofinis <…>. Julianas Barnesas atskleidžia paslaptį – esame nepatikimi istorijų pasakotojai, mūsų atminties tikslumas kelia abejonių.“
The Boston Globe

Paremta tikra Leilo Sokolovo meilės ir išlikimo istorija

„Ištatuiravau numerį ant jos rankos, o ji ištatuiravo savo vardą ant mano širdies.“

1942-ųjų balandį Leilas Sokolovas, žydas iš Slovakijos, ištremiamas į Aušvico koncentracijos stovyklą. Leilas kalba keliomis kalbomis, tad priverčiamas tapti „Tätowierer“, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius.

Vieną dieną Leilas, kalinys nr. 32407, pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris 4562 bus ištatuiruotas ant jos rankos. Leilui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą.

Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

„Ypatingas pasakojimas net pagal Holokausto istorijų matą. Besąlygiškai rekomenduoju šią knygą kiekvienam, nesvarbu, kiek pasakojimų apie Holokaustą jis perskaitęs – šimtą ar nė vieno.“
Graeme Simsion

„Nuoširdžiai ir jaudinamai sugebėta papasakoti tai, kas, rodos, nepapasakojama.“
Sunday Times

„Nepaprasta išskirtinio gyvenimo ir didžiosios meilės istorija. Jos herojus Leilas patvirtina vieną iš garsių Viktoro E. Franklio minčių: „Žmogus išsigelbės per meilę ir meilėje.“
Ashley Hay

Heather Morris (Hetera Moris, g. Naujojoje Zelandijoje) – kino scenarijų kūrėja, rašytoja. 2003-iaisiais ji buvo supažindinta su senyvu ponu, kuris, „galimas daiktas, turi istoriją, kurią verta papasakoti“. Diena, kai Heather susitiko su Leilu Sokolovu, pakeitė jų abiejų gyvenimą. Jųdviejų draugystei išaugus, Leilas jai patikėjo slapčiausias savo gyvenimo per Holokaustą patirtis. Taip gimė Leilo Sokolovo liudijimu paremtas autorės debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“, užkariavęs pasaulines knygų bestselerių viršūnes ir iki šiol iš jų nesitraukiantis, išverstas į 51 kalbą ir pasaulyje parduotas beveik keturių milijonų egzempliorių tiražu.

„Kaip sakoma, istorija nesikartoja – istorija rimuojasi.“

Prabėgus daugiau kaip penkiolikai metų nuo įvykių, aprašytų „Tarnaitės pasakojime“, teokratinis Gileado respublikos režimas tebelaiko valdžią savo rankose, bet jau ryškėja pirmieji vidinio jo irimo ženklai. Šiuo kritiniu metu susipina trijų labai skirtingų moterų likimai – ir jų sąjunga žada sprogimą. Agnesė ir Deizė priklauso jaunajai kartai, užaugusiai jau galiojant naujai tvarkai. Šių jaunų moterų liudijimus papildo trečias – Tetos Lidijos. Jos sudėtinga praeitis ir miglota ateitis veriasi netikėtais ir lemtingais vingiais.

„Liudijimuose“ Margaret Atwood nuplėšia uždangą nuo vidinių Gileado mechanizmų, ir kiekviena iš moterų turi apsispręsti, kas ji ir kaip toli pasirengusi žengti kovodama už tai, kuo tiki.

„Skaityti šią knygą – tai justi, kaip sukasi pasaulis.“
Anne Enright

„Apie tamsiausias ir labiausiai gąsdinančias žmogaus psichikos kertes Atwood sugeba rašyti suteikdama tamsios keistos vilties ir su išmintingu humoru.“
Naomi Alderman

„Tai negailestingas ir gražus romanas, kuris mums prabyla galinga jėga.“
„Booker Prize“ komisija

„Brangūs skaitytojai, visi klausimai, kuriuos kada nors esate man uždavę apie vidinius Gileado mechanizmus, įkvėpė šią knygą. Na, beveik visi! Dar vienas įkvėpimo šaltinis buvo pasaulis, kuriame gyvename.“
Margaret Atwood

Margaret Atwood (Margareta Etvud, g. 1939) – viena ryškiausių šiuolaikinių Kanados rašytojų, daugiau kaip šešiasdešimties knygų autorė, poetė, eseistė, literatūros kritikė. Ji yra gavusi ne vieną literatūros apdovanojimą, o 2000 m. už romaną „Aklasis žudikas“ pelnė „Man Booker“ premiją. „Tarnaitės pasakojimas“, pirmąkart pasirodęs 1985-aisiais, laikomas vienu stipriausių autorės kūrinių. Romanas, nominuotas „Man Booker“ premijai ir apdovanotas daugeliu kitų literatūros premijų, kritikų lyginamas su George'o Orwello „1984-aisiais“. Pagal „Tarnaitės pasakojimą“ sukurtas visame pasaulyje pripažinimo sulaukęs to paties pavadinimo serialas (2017). Romanas „Liudijimai“ yra „Tarnaitės pasakojimo“ tęsinys, už kurį autorei 2019 m. skirta prestižinė literatūros premija „Booker Prize“.

Siglufjorduras – idiliškas Islandijos žvejų miestelis, apsuptas fjordų. Šalį krečianti ekonominė krizė priverčia jauną policininką Arį Tourą priimti patį pirmą darbo pasiūlymą ir palikus Reikjavike mylimą merginą, persikraustyti į šiaurę.
Bet Siglufjordurą sergintys kalnai – kaip ir jo gyventojai – atšiaurūs atvykėliui. Aris Touras naujoje vietoje jaučiasi prislėgtas, jo dienos slenka vienodai ir niūriai. Tačiau kai vietinio teatro scenoje randamas negyvas garsus rašytojas, o kitą dieną – sniege iki pusės nuoga, kraujuojanti mergina, Arį lyg vėjo gūsis įtraukia mažos bendruomenės gyvenimas.
Avalanšui užvertus vienintelį išvažiavimą iš miestelio, auga klaustrofobiška įtampa. Gyventojų paslaptys persipina su policijos tyrimu, o išsiaiškinti kas iš tikro buvo nusikaltimų aukos tampa taip pat svarbu, kaip ir surasti žudiką.

Ragnar Jónasson (Ragnaras Džonasonas, g. 1976) – vienas žymiausių Islandijos detektyvų rašytojų, jo knygų parduota daugiau nei 2 milijonai 33 pasaulio šalyse. „Akinantis sniegas“ – pirmoji policininko Ario Touro detektyvų serijos knyga. Romanas pateko į geriausių 2015 m. kriminalinių knygų sąrašą, paskelbtą „The Independent“. Didžiausią įtaką R. Jónassonui padarė Agatha Christie. Jis išvertė į islandų kalbą net 14 jos knygų.

Detektyvų skaitytojo svajonė – atrasti naujų autorių, galinčių papildyti Agathos Christie klasikinių kūrinių seriją jos vertomis istorijomis. R. Jónassonas pelnytai užima šią vietą, o jo Islandija su savo sena pasakojimų tradicija, klimatu ir gamta tampa egzotiška veiksmo vieta ir lygiateise sudėtingų pasakojimų veikėja. Nuošaliame Sigjulfjordure vyksta paslaptingi dalykai...
Tinklalaidės „Nenušaunami siužetai“ vedėjai – Rasa Drazdauskienė ir Ernestas Parulskis

Klasikinė kriminalinė istorija, unikaliai perteikta per islandišką prizmę.
Lee Chilld

Jaudinantis romanas apie meditacijos galią ir kasdienę žmogaus kančią.

2015-ųjų sausis. Pasakojimas prasideda šviesiai: Emmanuelis Carrère'as jaučiasi gyvenantis ramų gyvenimą ir planuoja rašyti subtilią, humoro ir ironijos nestokojančią knygą apie žmogaus santykį su pasauliu ir jogą, praktikuojamą jau ketvirtį amžiaus. Jis leidžiasi į griežtą dešimties dienų meditacijos stovyklą atokioje Prancūzijos gamtoje. Tačiau vos po kelių dienų jo meditacijos kelionė nutrūksta ir po teroristinio išpuolio prieš „Charlie Hebdo“, pražudžiusio draugą, jis turi grįžti į neramumų apimtą Paryžių.

Neramumai neaplenkia ir Emmanuelio gyvenimo: jam diagnozuojamas bipolinis sutrikimas ir paskiriamas radikalus gydymas elektrošoku, jis niekaip negali pamiršti mylimosios, paslaptingai pranykusios iš gyvenimo, tačiau nuolat jam prieš akis išnyrančios kituose kraštuose ir kitose jo kuriamose istorijose, negana to, miršta artimas draugas leidėjas, griūva knygos planai. Balansuodamas ant beprotybės ribos, Emmanuelis bando laikytis ir pabėgėlių krizės akivaizdoje iškeliauja į Graikiją paliudyti migrantų istorijų.

Autofikcinis romanas „Joga“ – tai pasakojimas apie pasaulį ir žmogų, purtomus negandų, apie tai, kaip meditacijos praktikavimas – ir rašymas apie ją – stebėtinai padeda aiškiau pamatyti pasaulį. Labai atvirai, nuoširdžiai ir su humoru „Jogoje“ klausiama, ką reiškia būti iš proto einančiu žmogumi pasaulio beprotybėje.


„Carrère – man įdomiausias šių laikų rašytojas.“
Karl Ove Knausgård

„Jautri skausmingo užsiėmimo, kuris vadinasi gyvenimas, refleksija.“
Elle

„Monumentali knyga apie žmogaus būklę.“
L'Obs


Emmanuel Carrère (Emanuelis Kareras, gim. 1957) – šiuolaikinis prancūzų rašytojas, scenaristas ir kino režisierius, laikomas vienu svarbiausių autofikcijos žanro kūrėjų, lyginamas su norvegų rašytoju Karlu Ove Knausgårdu. E. Carrère sukūrė penkiolika kūrinių, yra apdovanotas daugeliu Prancūzijos literatūros premijų. Jo naujausias kūrinys „Joga“ buvo nominuotas 2020 m. Goncourt'ų premijai.

„Toks gyvenimas tebuvo žaidimas, laiko stūmimas, mirtis apskritai neegzistavo. Iš visko juokėmės, net ir iš jos, ir tai nebuvo kvaila, nes juokas visada laimi...“

Penktoji autobiografinių romanų ciklo „Mano kova“ knyga „Kartais turi lyti“ pasižymi gaivališku nuoširdumu. Karlas Uvė išvyksta į Bergeną studijuoti Rašymo meno akademijoje. Mokslai atneša didžiulį nusivylimą: vaikino užmojai platūs, tačiau suvokimas dar menkas, ir iš studijų nieko neišeina. Apsiginklavęs, regis, visai nepagrįstu atkaklumu, jis toliau daug skaito ir rašo. Karlo Uvės pažįstami vienas po kito debiutuoja ir tampa rašytojais, o jis pats bando susitaikyti su mintimi, kad bus jei ne kūrėjas, tai bent gabus literatūros kritikas. Jo rašymo stilius keičiasi. Keičiasi ir santykis su pasauliu. Romane pasakojama apie užsimezgusias tvirtas draugystes, sudėtingą ir gyvenimą aukštyn kojomis apverčiančią meilę ir vėl grįžtama prie egzistencinių išgyvenimų, paskatinusių rašytoją sukurti šį romanų ciklą.

Visame pasaulyje išgarsėjusiame šešių autobiografinių romanų cikle „Mano kova“ Karlas Ove Knausgårdas šokiruojamai atvirai aprašo savo paties, o ne išgalvotų personažų gyvenimą, tačiau kiekviena ciklo knyga skaitoma kaip talentingai parašytas, tvirtais siužeto siūlais sukabintas romanas. Savito stiliaus pasakojime autorius supina intymias kasdienio gyvenimo detales su pamatiniais klausimais apie atmintį, meilę, priklausomybes, mirtį ir kūrybą. Šis literatūros šedevras suteikia galimybę pažinti vieną originaliausių šių dienų rašytojų.

„Didžioji literatūra, lygintina su Marcelio Prousto, Roberto Musilio, Thomo Manno kūriniais.“
Berlingske Tidende

„Knyga be tabu.“
NDR Kultur

„Kaip jis sugeba rašyti taip pagaviai? Šviežia, keista, išskirtinė skaitymo patirtis.“
Kevin Canfield

„Tikresnis už patį gyvenimą.“
La Repubblica

Karl Ove Knausgård (Karlas Uvė Knausgordas, gim. 1968) – garsiausias šiuolaikinis norvegų rašytojas, Norvegijoje vadinamas fenomenu, kai kurių literatūros kritikų laikomas talentingiausiu šių laikų prozininku, stiliumi lyginamas su Marceliu Proustu. Labiausiai pasaulyje išgarsėjo šešių romanų ciklu „Mano kova“, Norvegijoje pasirodžiusiu 2009-2011 metais. Šis ciklas literatūros kritikų vertinamas kaip vienas svarbiausių šiuolaikinės literatūros kūrinių, atspindinčių ryškią pastarųjų metų literatūros tendenciją – rašyti ilgas, tęstines, į kelių tomų sagas išsiplėtojančias tų pačių veikėjų istorijas. Pasak literatūros kritikų, K. O. Knausgårdas išplėtė grožinės literatūros ribas ir XXI a. prikėlė autorių, kurio mirtis buvo skelbiama dar XX a. viduryje.

Neįtikėtinas įvykis skrydžio Paryžius–Niujorkas metu 2021 m. kovą aukštyn kojomis apverčia šimtų jo keleivių gyvenimus. Patekę į galingą audrą, galiausiai jie saugiai nusileidžia, bet nė vienas nenutuokia, kad audra buvo toli gražu ne įprasta. 2021 m. birželį tarsi iš niekur danguje pasirodo lėktuvas, identiškas jau nusileidusiam prieš tris mėnesius, su identiškais keleivių antrininkais. Tarp jų – Bleikas, nepriekaištingos reputacijos šeimos galva ir... samdomas žudikas; Džoana, į savo silpnybių spąstus pakliuvusi talentinga advokatė; šešiasdešimtmetis architektas Andrė ir jo perpus jaunesnė mylimoji kino montuotoja Liusi; Viktoras Mizelis, iš niekam nežinomo rašytojo staiga tapsiantis kultiniu „Anomalijos“ autoriumi. Daugelis jų manėsi gyvenantys dvilypį gyvenimą. Nė vienas neįsivaizdavo, kokią ypatingą reikšmę ši frazė įgaus po lemtingojo skrydžio.

Romane „Anomalija“, supynus logiką, fikciją ir šiek tiek magijos, meistriškai žongliruojama įvairiais literatūros žanrais, nestokojant ironijos ir humoro keliami provokatyvūs klausimai apie žmonijos egzistenciją, realybę, tikėjimą, likimą, laisvą valią ir tyrinėjamos iš pirmo žvilgsnio neįžvelgiamos žmogaus esybės pusės.

„Įspūdingas minties eksperimentas. Socialinė satyra, už kurios slypi sudėtingi filosofiniai klausimai. Šis romanas neįkainojamas.“
Times Literary Supplement

„Skaitydami virpančia širdimi nenustosite spėlioti, stebėtis ir – svarbiausia – mąstyti.“
Sam Miller

„Sąmojingas, didelės erudicijos, galvą susukantis kūrinys, tikras malonumas nuo pradžios iki pabaigos.“
Nicolas Mathieu

Hervé Le Tellier (Hervė Le Teljė, gim. 1957) – prancūzų rašytojas, žurnalistas, matematikas. Jis yra eksperimentinės literatūrinės grupės „Oulipo“, kurią sudaro rašytojai ir matematikai, narys. H. Le Tellier yra sukūręs daugybę literatūros kūrinių, bet svarbiausiu laikomas romanas „Anomalija“. Už jį 2020 m. autoriui įteikta Goncourt'ų premija ir vien Prancūzijoje parduota per milijoną romano egzempliorių. Kad ir kurioje šalyje pasirodytų, romanas sulaukia didžiulės sėkmės. Tai vienintelis prancūzų autoriaus kūrinys, atsidūręs „Der Spiegel“ bestselerių viršūnėje – Vokietijoje parduoda virš 100 000 jo egzempliorių. Romanas verčiamas į daugiau kaip 40 kalbų.

„Senoji tapatybė jo nebedomino. Nuslydo nuo pečių lyg senas, sunkus ir nepatogus paltas. Kas jis toks buvo ištisus dešimtmečius, jaudino kažką kitą, bet jau nebe jį.“

Roko žvaigždė Aleksas Bličas jau miręs, bet jo paslaptis vis dar gyva. Ji rūpi įvairiausio plauko žmonėms – nuo kino prodiuserių iki garsenybių ir detektyvų, bet atskleisti ją gali tik Vernonas Subutexas. Paskutinį kartą matyto karščiuojančio ant vienos iš miesto kalvų, jo ieško pusė Paryžiaus demimondo. Buvęs kultinės muzikos įrašų parduotuvės savininkas, kažkada pašėlęs rokeris, širdžių ėdikas, bankrutavus parduotuvei, bankrutavo ir pats. Atsidūręs Paryžiaus gatvėse, tapo benamiu. Vernonas mokosi gyventi gatvėje globojamas įkyraus girtuoklio Šarlio ir atsiriboja nuo išorinio pasaulio, nebeturėdamas nei asmeninių ambicijų, nei ateities planų.

„Puiki ir aktuali, giliai humanistinė knyga, privertusi atpažinti daugelį gyvenime sutiktų tipažų, analizuojanti viduriniosios klasės žlugimą, vibruojanti mano kartos iliuzijų praradimu, o tuo pat metu skambanti nuostabiausia muzika.“
Kristina Sabaliauskaitė

„Universalus iš godulio, baimės, kietaširdiškumo pamišusios visuomenės portretas.“
Eileen Battersby

„Šį romaną gali vartyti tarp pirštų kaip brangakmenį: dienos šviesoje jis sutviska vis nauja spalva.“
Marie-Laure Delorme

„Virtuoziška… Despentes romanai – rokenroliškas linktelėjimas Balzaco arba Zola kūrybai.“
Times Literary Supplement

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga „Vernonas Subutexas 1“ („Baltos lankos“, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. „Vernonas Subutexas 2“ – antroji trilogijos knyga, pasirodanti lietuviškai.

2019 m. Venecijos bienalės „Auksinio liūto“ laureatės knyga

Koliažinio dvikalbio (lietuvių ir anglų k.) romano „Rožės ir bulvės“ pagrindinė tema – laimė, tačiau į šį reiškinį rašytoja Vaiva Grainytė žvelgia kitokiu žvilgsniu, nei įprasta, – intelektualiai ir su ironija, žaismingai ir fantasmagoriškai dekonstruodama stereotipinę laimės sampratą, įsigalėjusią šiandienos kultūroje.

Dėl pandemijos sustingusiame pasaulyje laimės savaip ieško, ją apmąsto ar teigia romano veikėjai bei alegorinės figūros: Kanadoje prie straipsnių besikamuojantis Deivis, izoliacijoje gyvenanti Vika, skaičiuočių ir genetinių tyrimų susieti broliai, vėžiu serganti moteris, ėdesio ieškanti pelė, antikinių šilumos teorijų nepaisanti apuokė, erdvesnio būsto siekiantis virusas ar viena laimingiausių pasaulio šalių nominuojama Danija.

Personažų kasdienybės fragmentai – laiškai, sapnai, dienoraščių ištraukos, socialinių tinklų įrašai, alter ego pasažai – išradingai jungiami su eseistikos ir straipsnių retorika, aktualijomis, gretinami su kultūriniais ir istoriniais intertekstais, sociologijos, psichologijos, zoologijos ar frenologijos žiniomis. Visą šią intrigą – siurrealistinę laimės miniatiūrų mozaiką – persmelkia melancholijos paribiuose esančios temos: vienišumas, perdegimas, katastrofos nuojautos, konvencinių normų diktatas, artumo ilgesys.


Vaiva Grainytė (gim. 1984) – rašytoja, poetė, dramaturgė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, 2019 m. kartu su bendraautorėmis už operą–performansą „Saulė ir jūra“ pelniusi Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinį liūtą“. Jos knygos – esė „Pekino dienoraščiai“ (2012) ir poezijos rinkinys „Gorilos archyvai“ (2019) – nominuotos „Metų knygos“ rinkimuose ir įtrauktos į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių knygų dvyliktuką. Autorės kūryba versta į daugiau kaip 10 kalbų.

---

By the winner of the Venice Biennale Golden Lion Award 2019

The main theme of the bilingual (Lithuanian and English) collage novel “Roses and Potatoes” is happiness. But the author Vaiva Grainytė examines this phenomenon from a different perspective than normal – intellectually and ironically, playfully and phantasmagorically deconstructing the stereotypical concept of happiness embedded in contemporary culture.

In a world which has ground to a halt due to the pandemic, the novel's main protagonists and allegorical figures each seek happiness, or reflect on it or affirm it, in their own particular way: Davis in Canada, agonising over his articles, Vika living in isolation, brothers connected by calculations and genetic tests, a woman suffering from cancer, a mouse searching for a morsel to eat, an owl disregarding ancient theories of warmth, a virus looking for a more spacious place to live, and Denmark nominated as one of the happiest countries of the world.

The fragments of the characters' everyday lives – letters, dreams, diary extracts, social media posts, alter ego passages – are all creatively combined with the rhetoric of essays and articles, and with topical issues, and juxtaposed with cultural and historical intertexts and knowledge of sociology, psychology, zoology, and phrenology. All this intrigue – a surrealist mosaic of miniatures of happiness – is permeated by themes on the fringes of melancholy: loneliness, burnout, forebodings of disaster, the diktat of conventional norms, and the longing for closeness.


Vaiva Grainytė (born 1984) is a writer, poet, playwright, recipient of the Lithuanian National Prize for Culture and Art, and, with her co-authors, winner in 2019 of the Golden Lion of the Venice Biennale of Contemporary Art for the opera-performance “Sun and Sea”. Her books – the book of essays “Beijing Diaries” (2012) and the poetry collection “Gorilla Archives” (2019) – were nominated for Book of the Year and included in the twelve most creative books of the year. The author's work has been translated into more than ten languages.

Leidybos partneriai:

„Pamąsčiau, kad dar tokiai daugybei dalykų esu per maža, bet niekas nepasako, kada būsiu pakankamai didelė, kiek centimetrų staktoje reikia pasiekti, ir paprašiau Dievo: gal Jis galėtų pasiimti ne mano triušį, bet mano brolį Matisą – „amen“.“

Olandijos kaime, reformatų tikėjimą išpažįstančių ūkininkų šeimoje, kurioje švaistymas ir lengvabūdiškumas prilyginamas nuodėmei, auganti dešimtmetė Jopė klaidžioja niekieno žemėje tarp vaikystės ir suaugusiųjų gyvenimo ir pasaulį patiria savitu būdu: oda jusdama nuo šaltų žiemų apsaugantį karvių tešmenų tepalą, šūkaudama raudonio žodžius, kurių nerasi Biblijoje, su broliais ir seserimi padėdama atlikti ūkio darbus. Kai likus kelioms dienoms iki Kalėdų šeimą sukrečia siaubinga netektis, kiekvienas ją išgyvena savaip. Sielvarto surakinti tėvas ir motina nepastebi, kaip trys vaikai pamažu išklysta iš vėžių. Jausdamasi kalta dėl nelaimės ir nebenusivilkdama savo raudonosios striukės, Jopė įsisuka į trikdančių fantazijų ir patirčių pasaulį, savyje atranda vis gilėjančią tamsą, kuri grasinasi sunaikinti jos ir jos artimųjų pasaulį.

„Vakaro nejauka“ – makabriško grožio romanas, vaizduojantis nekasdienišką kaimiškosios gyvensenos pusę ir dekadansą, parašytas poetiška, vibruojančia kalba, persmelktas sunkių klausimų apie seksualumą, tikėjimą ir egzistencijos skausmą, nepakeliamybę ir baigtį.

„Vienas iš geriausių kada nors skaitytų debiutų. Jį jau dabar galima laikyti klasika.“
Max Porter

„Virtuoziškas romanas. Šokiruojantis romanas. Visiškai prikaustantis dėmesį. Nors jame gausu sudėtingų, trikdančių įvykių, Rijneveld pasaulį parodo naujai. Kasdienybėje įžvelgia šį tą nuostabaus ir ypatingo.“
Ted Hodgkinson, 2020 m. „International Booker Prize“ komisijos pirmininkas

Marieke Lucas Rijneveld (Marikė Liukas Reineveld, gim. 1991, pasirinkę būti pristatomi daugiskaitos trečiojo asmens įvardžiu) – vieni iš talentingiausių Nyderlandų jaunųjų rašytojų, augę ūkininkų reformatų šeimoje Šiaurės Brabanto provincijoje. 2015 m. debiutavo poezijos rinkiniu „Veršelio plėvė“ („Kalfsvlies“), kuris pelnė „Cornelis Buddingh“ literatūros premiją. Už debiutinį romaną „Vakaro nejauka“ 2020 m. buvo apdovanoti „International Booker Prize“ literatūros premija ir tapo jauniausiais istorijoje šios premijos laureatais. Rijneveld gyvena Utrechte, ten kuria ir dirba pieno ūkyje.

„Jis sakydavo, kad paklydę vaikai šaukia garsiausiai. Jų mamos visą likusį gyvenimą girdėdavo juos šaukiant vėjyje. <...> Jeigu tai būtų tiesa, oras tyruose kauktų taip garsiai, kad dulkės niekada nenusėstų.“

Po negailestinga Australijos lygumų saule susitinka du broliai. Jų susitikimo vieta – paslaptimis apipintas nežinomo piemens kapas. Tačiau Neitanas ir Babas čia ne dėl vietinės legendos: prie šimtamečio antkapio rastas trečio brolio lavonas.

Policijai nerandant atsakymų į klausimus dėl Kamerono mirties, jų ieškoti imasi vyriausiasis – Neitanas. Kas pražudė Braitų šeimos atžalą? Mirtinai pavojinga gamta? Ar dar pavojingesnė jos nulemta vienatvė? Skaudžią šeimos dramą paženklina sunkumai, smurtas ir spengianti tyrų tyla.

„Knygos atmosfera tokia tiršta, kad tiesiog junti raudonojo molio dulkes, o paslaptingo piemens legenda šiai tamsiai ir įtaigiai istorijai prideda aštrumo.“
Booklist

„Klausiu nuoširdžiai: kaip, po galais, jai šitaip pavyksta? „Paklydėlis“ – trečia ir nuostabiausia Jane Harper knyga, joje brolis priverstas kovoti su broliu, žmogus su gamta, o skaitytojai – su laiku. Harper kuria stebuklus. Mums sekasi, kad galime juos matyti.“

A. J. Finn

„Meistriškas Harper kūrinys skaitytoją nukelia į vietą, savo atšiaurumu ir svetimumu primenančią Mėnulio paviršių, kur ilgalaikės atskirties padariniai visuomet kelia nerimą.“
Kirkus

Jane Harper (Džein Harper, gim. 1980) kilusi iš Mančesterio Anglijoje, bet dar vaikystėje su šeima ji persikėlė į Australiją, ten gyvena ir dabar. Jos romanai „Sausra“ („Baltos lankos“, 2018) ir „Gamtos galia“ („Baltos lankos“, 2020) pelnė daug apdovanojimų ir premijų ir užtikrino vienos geriausių šiuolaikinių detektyvinių romanų autorės – ne tik Australijoje, bet ir visame pasaulyje – vardą. Ne išimtis ir „Paklydėlis“: knyga 2019–aisiais pelnė „International Thriller Writers“ apdovanojimą, „Ned Kelly Awards“ buvo pripažinta metų grožinės literatūros knyga. 2020-aisiais romanas įtrauktas į „Theakston Old Peculier“ ir „LA Times Book Prize“ trumpuosius sąrašus.