Šiuolaikinė literatūra

Vieną gražią dieną virš Žemės pakimba milžiniškų geltonų erdvėlaivių flotilė ir nieko neįtariantiems žemiečiams praneša, kad nuošali jų planeta bus sunaikinta, nes trukdo... tiesti naują hipererdvinį greitkelį. Nuo kosminio ateivių naikinimo spindulių išsigelbsti tik Arturas Dentas, jo draugas Fordas Prefektas, kuris, pasirodo, esąs ateivis, renkantis medžiagą kosminių kelionių gidui, ir Trilijana, Galaktikos prezidento Zafodo Biblbrokso mergina. 

Ši knyga sužavėjo milijonus skaitytojų, kurie dievina subtilų anglų humorą, šmaikščius „Monty Python“ kalambūrus ir groteskiškai optimistišką K. Vonneguto stilių. BBC redakcijos sudarytame geriausių visų laikų ir žanrų 200 knygų sąraše kūrinys užėmė garbingą ketvirtą vietą, aplenkęs tokius mokslinės fantastikos ir antiutopijos šedevrus kaip G. Orwello „1984“, A. Huxley „Puikus naujas pasaulis“ ir H. G. Wellso „Pasaulių karas“. Pagal šią knygą sukurtas televizijos serialas, kompiuterinis žaidimas, grupės „Radiohead“ daina „Paranoid android“ (1997), G. Jenningso filmas „Galaktikos gidas“ (2005) ir knygos fanų klubus visame pasaulyje vienijanti... rankšluosčių kolekcija.

Literatūros studentas Edas nusprendžia išnykti. Paslapčia išvyksta į Baltijos jūroje esančią Hidenzės salą. Sklinda legendos, kad joje laikas teka kitaip. Ten keliauja svajotojai, hipiai ir visi, kas nepritampa Rytų Vokietijoje. Saloje pernakt dega laužai, rengiamos nuogalių maudynės, laisvai liejasi alus ir likeris. O už 50 kilometrų – Danijos krantai, viliojantys bėgti iš Rytų bloko.

Kruzas dirba restorane. Tarsi slaptos salos bendruomenės guru jis parūpina atvykėliams darbo ir maisto. Kruzas charizmatiškas. Jam niekas neprieštarauja. Ir daugelis čia randa savo vietą. Edas tampa jo patikėtiniu, jų draugystė vis stiprėja. Tačiau kiek tęsis Kruzo misija?

Vokiečių poeto ir prozininko Lutzo Seilerio (gim. 1963) romanas „Kruzas“ (2014) apdovanotas „Man Booker“ ir Goncourt’ų premijoms prilygstančiu Vokietijos romano prizu. Išverstas į daugiau nei 20 kalbų. L. Seileris pats jaunystėje dirbo Hidenzės saloje. Vėliau sutiko žmonių, kuriems pavyko beveik neįmanomas dalykas – pabėgti iš Rytų bloko apiplaukus Hidenzės kyšulį. Šis romanas – subtili kelionė, į kurią kviečia nenusakomas laisvės ilgesys.

„Kai Elmis pradėjo maitintis ne tik motinos pienu, bet ir kietu maistu, į jo mitybą neįtraukėme mėsos. Ir taip bus tol, kol jis pats kada nors galbūt nuspręs ją valgyti.“

Italų semiotikos profesorius ir mylintis tėtis Dario Martinelli trejus metus rašė laiškus sūnui, pradėjęs, kai jam sukako pusė metų. Visus juos jungia gyvūnų tema. Gyvūnai autoriui – tai ir gyvenimo filosofijos leitmotyvas. D. Martinelli svarbus ne vien vegetarizmas. Permąstoma aibė dalykų, dėl kurių jaučiamės tikri, apie tai net negalvodami. Autorius kritikuoja ne tik šiuolaikinį žmonių ir gyvūnų santykį, bet ir savipasitenkinimą, neretai būdingą gyvūnų teisių gynėjams... Pasitelkdamas erudiciją ir argumentus, D. Martinelli paaiškina kasdienius savo sprendimus, kurie daro jį laimingesnį ir teisesnį patį prieš save.

Dario Martinelli (gim. 1974) – italų rašytojas, semiotikas, humanitarinių mokslų daktaras, Kauno technologijos universiteto profesorius. Daugelį metų intensyviai tyrinėja gyvūnų etikos problematiką. Būdamas 20-ies tapo vegetaru ir išliko iki šiol. Paklaustas, ar vegetarizmas nėra greit praeisianti mada, prof. D. Martinelli mėgsta atsakyti maždaug taip: „Nuo 1970-ųjų vegetarų ir veganų skaičius nuolatos auga. Mada, kuri tęsiasi 50 metų, jau klasika: vegetarizmas ir veganizmas – tai ne hipsterio barzda ir ryškios kelnės, bet juodas kostiumas ir kaklaraištis.“

D. Martinelli baigė Bolonijos universitetą, daktaro disertaciją apsigynė Helsinkio universitete. Jis – tarptautinio semiotikos instituto (International Semiotics Institute) direktorius, jauniausias mokslininkas, gavęs semiotikams teikiamą Oscaro Parlando premiją.

„Dorų moterų bijojau, nes jos geidė mano sielos, o tą man dar likusį truputį norėjau pasilaikyti. Dažniausiai troškau prostitučių ar moterų iš žemiausių sluoksnių, nes jos išmanė reikalą, buvo kietos ir neturėjo jokių asmeninių pretenzijų. Joms išėjus nieko neprarasdavau. Tačiau tuo pat metu tikėjausi sutikti švelnią, gerą moterį, nors ir kokia didžiulė būtų to kaina. Visais atžvilgiais buvau pražuvęs. Stiprus vyras būtų atsižadėjęs jų abiejų. Aš nebuvau stiprus. Todėl visą laiką kovojau su moterimis, su moters idėja.“

Charles Bukowski, „Moterys“

Politiškai nekorektiškos situacijos ir iki absurdo nusiritantys žmonių santykiai čia perteikti sąžiningai ir atvirai – Charlesui Bukowski būdingu emociškai precizišku, kandžiu, saviironijos kupinu stiliumi.

Vyriško intymumo kronika. Pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę ir seksą. 

Praėjusios meilės gedintis pasakotojas ieško vis naujo švelnumo, o skaitytojas gali vujaristiškai stebėti jo meilės scenas, suprasti poelgius ir emocijas. Ši knyga – tai būdas patekti į iki šiol neleistinai demonizuojamą, užsispyrėliškai neigiamą, bet iki skausmo tikrą vyrų homoseksualių santykių pasaulį, jį tyrinėti ir pažinti. Romane peržengiamos tradicinio supratimo apie įsimylėjimą, meilę, intymumą ribos ir kviečiama permąstyti mūsų pačių erotines fantazijas ir seksualines biografijas.

„Autorius šį homoerotinių performansų tyrimą vadina „seksualumo etnografija“. Tai kruopščiai dokumentuotų erotinių patirčių katalogas kaip autoterapija ir teksto malonumas. Tereškinas yra šio seksserialo apie vyrų geismą režisierius, operatorius ir pagrindinis veikėjas, nors jau istorijos pradžioje perspėja, kad „visi veikėjai joje yra fiktyvūs“. Jis ir ciniškas kritikas, užbėgantis už akių teisuoliams, su kuriais nevengia padiskutuoti markizo de Sado stiliumi – per pertraukas tarp veiksmų. Jis pirmas pasmerkia ir pirmas išteisina blyškųjį vyrą, pasitelkęs pagalbon Foucault, Berlant, Halperiną ir Patti Smith. Knygų, filmų ir klausomos muzikos sąrašai knygos gale padeda atkurti intelektualinę ir sentimentaliąją XX a. pabaigos XXI pradžios vyrų meilės memuarų rašytoją supusią atmosferą. Rekomenduoju žingeidiems žmonėms, vėjavaikiams, visokių kreivumų tyrėjams, Seimo nariams ir moralės policininkams.“

Menotyrininkė Laima Kreivytė

„Ilgai lauktas mokslininko prozos debiutas meistriškai rekonstruoja Lietuvos seksualinio pogrindžio labirintus. Įtraukianti, ironiška ir grafiška knyga turėtų tapti lietuviškos žydrosios kultūros, deramai pratęsiančios alternatyvių, socialiai angažuotų ir sekso nebijančių meno kūrėjų darbus, atskaitos tašku.“

Romas Zabarauskas, kino režisierius

Aušta naujosios Lietuvos aušra. Ką tik nutilo Dainuojanti revoliucija. Pasroviui per gyvenimą plaukia keletas jaunuolių. 1992-ųjų, o gal 1994-ųjų Vilnius. Žadėtą šviesų rytojų nušlavė ezoterikos banga. Iš televizoriaus ekrano žodį skelbia Kašpirovskis ir į kosmosą skrenda jau nebe Gagarinas, o kunigas Paltanavičius... Klesti Gariūnai, kur, matuojantis naują odinę striukę, pardavėjas iš kišenės pavagia pinigus. Mieste sproginėja mafijos automobiliai. Tiesiog gatvėje urlos nuauna kedus, o kolektyviniuose soduose vyksta tūsai. 

Ši knyga – tai „Parduotos vasaros“ norintiems užsidirbti varganai egzistencijai, išlikimo žiauriomis sąlygomis mokykla „Kaip grūdinosi plienas“ ir epochos veidrodis, kuriame „Pušis, kuri juokiasi“ ir toliau juokiasi...

Kęstutis Šapoka (gim. 1974) – dešimtajame dešimtmetyje verslo nekūrė. Buvo metalistas ir svajojo tapti prarabu statybose arba mechaniku autoservise. Deja, svajonės neišsipildė ‒ tapo menininku ir rašytoju. O paskui ‒ dar ir menotyrininku, parodų kuratoriumi. Kritikuoja institucinį meną ir autentiškos kūrybos strategiją. Šios knygos tekstas – tai dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas.

Floranui Klodui Labrustui 46-eri. Jis daug rūko, važinėja taršiu dyzeliniu mersedesu ir į atliekų rūšiavimo konteinerius specialiai meta ne tai, ką reikia. Klerko karjera Žemės ūkio ministerijoje pasiekta. O dabar jis nusivylęs viskuo. Palikęs nekenčiamą merginą ir Paryžių, Labrustas išvyksta į Normandiją. Tik ten kadaise jautėsi iš tiesų laimingas. Jis aplanko buvusį bendrakursį Emeriką. Globalios ekonomikos reikalavimai per griežti – Emerikas kartu su kitais ūkininkais ruošiasi ginkluotam protestui. Labrusto asmeninei dramai atliepia žymiai didesnio masto šalies ir visos Europos krizės nuojauta. Serotonino lygis per žemas, antidepresantų šalutinis poveikis pernelyg stiprus. Kas galėtų išgelbėti nebepakeliamai drungną gyvenimą?

Ir taip miršta civilizacija, tyliai, be pavojų ir dramų, ir tik su trupučiu pralieto kraujo, civilizacija miršta paprasčiausiai nuo nuovargio, nuo pasibjaurėjimo savimi.

Michelis Houellebecqas (gim. 1956) – vienų dievinamas, kitų nekenčiamas, dėl aštrių ir pranašiškų įžvalgų laikomas aktualiausiu Europos autoriumi. Rašytojas yra pelnęs Goncourt’ų premiją, o pasirodžius romanui „Serotoninas“ gavo aukščiausią Prancūzijos apdovanojimą – Garbės legiono ordiną.

„Dievo istorija ne visa dieviška.“

Judėjos karalius Erodas, sužinojęs, jog Betliejuje ką tik gimė būsimasis Žydų karalius, įsako išžudyti visus naujagimius berniukus. Juozapas, Marijos vyras, nugirdęs tokį nuosprendį paslepia savo sūnų, o visi kiti lieka pražūčiai. Išgelbėtas Jėzus auga vargingoje šeimoje kaip paprastas mirtingasis ir anaiptol ne išrinktasis.

Savaip pateikdamas biblinius įvykius autorius sukuria itin žemiško ir žmogiško Jėzaus portretą. Literatūrinėje fantazijoje vaizduojama ne tik Jėzaus, bet ir iki šiol negirdėta jo tėvo Juozapo kaltės drama, daugiavaikės motinos kasdienybė, tyra meilė išmintingai, bet nuodėmingai Marijai Magdalietei, aštrūs pokalbiai akis į akį su Dievu ir paslaptinguoju Piemeniu, su kuriuo paauglystėje Jėzus ganė avis...

„Evangelija pagal Jėzų Kristų“ – vienas skandalingiausių portugalų rašytojo, Nobelio literatūros premijos laureato José Saramago (1922−2010) kūrinių. Knyga supriešino skaitytojus, buvo cenzūruota kaip žeidžianti tikinčiųjų jausmus ir lėmė rašytojo pasitraukimą į Kanarų salas, kur jis praleido visą likusį gyvenimą.  

Romano „Trijų kūnų problema“ tęsinys

Žemei iškilo pavojus – jau po keturių šimtų metų ją užkariaus ateiviai iš kosmoso. Nors su jais kolaboravę žmonės sunaikinti, liko sofonai – subatominės dalelės, per kurias ateivių planeta Trisoliaris gali pasiekti visą žmonijos informaciją. Tik žmogaus protas jiems vis dar tebėra paslaptis – bandymai jį perprasti nesėkmingi. Siekiant apsaugoti Žemę specialiai suburta keturių žmonių komanda ima vykdyti „Virtuozų“ planą: kuria mįslingas strategijas, kurių nesuvokia ne tik ateiviai, bet ir Žemės gyventojai. Trys išrinktieji yra įtakingi politikai ir mokslininkai, o ketvirtasis – niekam nežinomas. Būtent jį Trisoliaris ir siekia pašalinti sau iš kelio. 

„Unikalus mokslo ir filosofijos, politikos ir istorijos, sąmokslo teorijų ir kosmologijos samprotavimų mišinys.“

George R. R. Martin, „Sostų karų“ autorius

„Protą kaitinančių idėjų ir naujoviškų strategijų epas.“ 

„The Washington Post“ apie trilogiją „Žemės praeities atminimui“

Liu Cixinas (gim. 1963) – populiarus kinų mokslinės fantastikos autorius, pirmasis Azijoje laimėjęs „Hugo“ premiją, devynis kartus įvertintas „Galaktikos“ premija, pelnęs XINGYUN apdovanojimą. Kol nebuvo pradėjęs rašyti, dirbo kompiuterių inžinieriumi. Jo kūriniuose subtiliai perteikiamos kinų kultūrinės realijos, išryškinami ne patys moksliniai eksperimentai, bet politinė ir socialinė jų reikšmė bei tai, kaip jie lemia civilizacijos ateitį. „Tamsus miškas“ – antroji trilogijos „Žemės praeities atminimui“ dalis. Anksčiau išleista „Trijų kūnų problema“ („Kitos knygos“, 2020) buvo palankiai įvertinta kritikų ir skaitytojų.

Kinijoje vyksta Kultūrinė revoliucija. Tuo metu slaptas karinis dalinys, ieškodamas nežemiškų civilizacijų, siunčia signalus į kosmosą. Tolimos mirštančios planetos gyventojai pagauna signalą ir ruošiasi atakuoti Žemę. O čia formuojasi įvairių grupuočių – vienos jų ketina kovoti su užkariautojais, o kitos, nusivylusios Žemės civilizacija, ateivius pasiruošusios sutikti svetingai. Maža to, jos nori padėti jiems pakeisti senąjį pasaulį nauju. Plataus užmojo įžvalgus šiuolaikinės mokslinės fantastikos šedevras.

„Trijų kūnų problema“ nagrinėja, kas gali nutikti Visatai, jeigu fizikos dėsniai būtų imti naudoti kaip ginklai. Jeigu baisi atrodo atominė bomba, paskaitykite, ką Saulės sistemai gali padaryti dvimatis ginklas.“

Yuval Noah Harari

„Transformuojanti patirtis. Perskaitęs tampi kitoks.“

Saulius Tomas Kondrotas, vertėjas

„Šis mokslinės fantastikos romanas – apie pirmąjį žmonijos kontaktą su svetima civilizacija. Viena vertus, tai gali nutikti ateityje arba niekada nenutikti. Kita vertus, jie gali pasiekti mus jau rytoj, tad ši tema – ne šiuolaikinis mitas, bet labai aktuali problema. Šiuo metu tai sudėtingiausia ir didžiausią pavojų kelianti žmonijos mįslė.“

Autorius, iš lietuviško leidimo pratarmės

Kinų rašytojas Liu Cixin (gim. 1963) už šią knygą 2015 m. pelnė Hugo apdovanojimą, 2017 m. gavo „Lucus“ prizą, nominuotas „Nebula“ premijai, 9 kartus laimėjo „Galaktikos“ apdovanojimą, teikiamą Kinijos mokslinės fantastikos autoriams. Iki tapdamas rašytoju, dirbo kompiuterių inžinieriumi.

„Dabar turiu darbą. Tai štai kaip tas atrodo. Pažeminimas, o ne darbas. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės plėšia bankus. Ir kodėl, velniai rautų, negaliu tapti aukščiausiojo teismo teisėju ar nuolat koncertuojančiu pianistu? Todėl, kad reikia mokytis, o mokslas kainuoja. Šiaip ar taip, aš niekad ir nesiekiau kuo nors tapti. Ir kol kas šį planą man puikiai sekėsi įgyvendinti.“

Šiurkšti, kieta, nepagražinta vaikystė ir paauglystė ekonominės depresijos apimtoje Amerikoje. Henkas Činaskis lanko visiškų blogiukų mokyklą, lyg išprotėjęs žaidžia beisbolą, be saiko mušasi su bendraamžiais ir kone kasdien pats gauna į kailį nuo despoto tėvo. Užaugęs nepritekliuje jis nuolatos kovoja už teisę būti. 

„Arklienos kumpis“ – autobiografinis Charleso Bukowski romanas, parašytas išskirtinai jam būdingu nuoširdžiu ir ironišku stiliumi. Vaikystėje ir paauglystėje patirtas skurdas, smurtas ir seksualinės frustracijos autoriaus prisiminimuose virto įtaigia literatūra.

„Žmogus tuo sveikesnis, kuo humaniškesnės jo idėjos.“

„Rašysiu taip, kaip yra gyvenime. Kiekvienas personažas bus vienodai svarbus. Visi faktai svers vienodai. Ir nieko nebus nutylėta. Tegu kiti daro iš chaoso tvarką. Aš, priešingai, iš tvarkos darysiu chaosą.“

„Čempionų pusryčiai“ įtvirtino unikalų Kurto Vonneguto (1922–2007) literatūrinį stilių – chaotišką, iracionalų, komišką ir kupiną keistų atsitiktinumų. Tai autobiografinis kūrinys, kurį autorius, padovanojo sau penkiasdešimtmečio proga. Jame mokslinė fantastika dera su juoduoju humoru bei socialine satyra. Karas, seksas, karjera, rasizmas ir politika – temos, į kurias rašytojas žvelgia išryškindamas pasaulio absurdiškumą. 

Verslininkas Dveinas Huveris iškeliauja į menų festivalį Midlande ir ten susitinka su mokslinės fantastikos rašytoju Kilgoru Trautu. Perskaitęs pastarojo romaną jis supranta tikrąją „tiesą“. Visi Žemės gyventojai, išskyrus jį patį, – robotai, bejausmės mašinos, gyvenančios kasdienį nuobodų gyvenimą. Jos dauginasi, kariauja, žudo viena kitą, alina ir naikina savo planetą. Tik jis vienas geba galvoti, jausti, jaudintis ir planuoti. Tik jis vienintelis žino, kas yra skausmas ir turi laisvą valią. Visas pasaulis aplink jį tėra piktavalis Visatos kūrėjo eksperimentas.

Buvęs rokeris, benamis, o dabar laisvai dreifuojančios stovyklos-komunos guru Vernonas Subutexas pasikeitė. Nebevartoja narkotikų, nebebijo nuobodulio nei vienatvės, nei tylos, nei nežinomybės. Jam patinka tai, kaip dabar gyvena: be interneto, be žinių apie išorės pasaulį. Bet pasaulis pats ateina pas Vernoną. Paryžiuje, atvykęs gydytis siaubingai skaudamo danties, Vernonas sužino apie gero draugo, buvusio benamio Šarlio mirtį ir jo priešmirtinį norą palikti stovyklai pusę laimėto aukso puodo. Pinigai, išorinio pasaulio spindesys greitai supurto ramų stovyklos gyvenimą ir supriešina jos narius. 

Tuo metu žiaurusis kino prodiuseris Loranas Dopalė svajoja, kaip keršys jį pamokiusioms merginoms Ayšai ir Selestei. Kad ir kiek tai kainuos, kad ir kas nukentės. Neilgai trukus teroristinių aktų išgąsdintame Paryžiuje paskutinį kartą suvesti skolų susitiks spalvingas įvairiausių tipažų, vienaip ar kitaip besisukiojančių aplink Vernoną, būrys. Tik ne visiems bus lemta pamatyti amžiną Vernono šlovę.

„Vienas įspūdingiausių XXI a. literatūrinių epų.“

Marianne Payot, „L’Express“

„Paskutinis trilogijos romanas šokiruoja dar labiau nei ankstesni.“

Nelly Kaprièlian

„Galingas ir prikaustantis kūrinys, atspindintis mūsų chaotiškus laikus. Despentes meistriškai užbaigia trilogiją.“

Bruno Corty

„Šių dienų literatūroje nėra nieko panašaus.“

Observer

Virginie Despentes (Viržini Depant, gim. 1969) – prancūzų rašytoja ir kino režisierė, parašiusi per 15 grožinių kūrinių ir apdovanota daugeliu prancūzų literatūros premijų. Jos esė „King Kong Théorie“ (2006) tapo vienu svarbiausių šių dienų feminizmo manifestų. Didžiausios sėkmės tarptautiniu mastu sulaukė trilogija „Vernonas Subutexas“: ji išversta į daugiau kaip 20 kalbų, o vien Prancūzijoje parduota per milijoną jos egzempliorių. Pirmoji trilogijos knyga („Baltos lankos”, 2020) pateko į trumpąjį 2018 m. „Man Booker International“ sąrašą. 2022 m. Lietuvoje pasirodė antroji knyga („Baltos lankos“). „Vernonas Subutexas 3“ – paskutinis trilogijos romanas.

„Džiaugsmo pliūpsnis, jausmas, kad tokia ir yra gyvenimo prasmė – būti gražioj vietoj su mylimu žmogum...“

Popė ir Aleksas. Aleksas ir Popė. Ji – vietoje nenustygstanti, spontaniška svajotoja, jis – ramus, sėslią rutiną vertinantis knygų graužikas. Bet nuo koledžo laikų jiedu – geriausi draugai. Nors Popę ir Aleksą skiria šimtai kilometrų, net dešimt metų jie kas vasarą kartu išvyksta savaitę tobulai paatostogauti, vis artimiau pažindami pasaulį ir vienas kitą. Tačiau po vienos tokios kelionės draugai nustoja kalbėtis...

Dabar Popė turi viską, apie ką svajojo. Tiesa, paklausta, kada jautėsi nuoširdžiai laiminga, ji supranta – tik prieš dvejus metus, paskutinį kartą atostogaudama su Aleksu. Popė nusprendžia įtikinti buvusį artimiausią draugą dar sykį kartu pakeliauti. Keista – Aleksas sutinka.

Du geriausi draugai. Viena kelionė. Paskutinis šansas meilei.

„Emily Henry talentas geriausiai atsiskleidžia kibirkščių ir geraširdiškų juokelių kupinuose Popės ir Alekso pokalbiuose. Tai istorija, atiduodanti duoklę klasikinėms romantinėms komedijoms, bet kartu išlaikanti savitą požiūrį.“

Kirkus Reviews

„E. Henry – tikra žvaigždė! Itin jausminga ir šmaikšti... Popė ir Aleksas atrodo tokie tikri, juos lengva pamilti būtent dėl žmogiškų trūkumų. O jų vasaros kelionės ypač patiks išsiilgusiems atostogų. Tobula knyga vasarai!“

Alexis Daria

Emily Henry (Emili Henri) – amerikietė, „New York Times“ bestselerio „Vasaros romanas“ („Baltos lankos“, 2022) autorė. „Aš, tu, atostogos“ 2021-aisiais tapo „Goodreads Choice Awards“ nugalėtoja meilės romanų kategorijoje ir pateko į „A Tonight Show Starring Jimmy Fallon“ geriausių vasaros knygų sąrašą. Autorę galite sekti platformoje „Instagram“ – @emilyhenrywrites.

„Vakar viskas buvo gražiau 

muzika medžiuose

vėjas mano plaukuose

ir tavo ištiestose rankose 

saulė“

Tobijas Horvatas gimė bevardžiame kaime, nereikšmingoje šalyje. Jo motina buvo vagilė, kaimo kekšė. Vieną dieną, būdamas dar vaikas, jis pabėgo į kitą šalį, į didelį miestą. Vogė, elgetavo, nakvodavo gatvėje, kol policija jį apgyvendino „jaunimo namuose“ berniukams. Tada jis sukuria save iš naujo ir pasivadina Šandoru Lesteriu, karo našlaičiu. Dešimt metų dirba laikrodžių fabrike. Susitikinėja su nemylima moterimi. Bendrauja su kitais imigrantais vietiniame bistro. Rašo. Bet vieną dieną jo trapią būtį suvirpina mieste pasirodžiusi vaikystės mylimoji Lina su kelių mėnesių dukrele glėbyje ir sutuoktiniu.

Šiame elegantiškai santūriame, fragmentiškame, egzistencialistinės nuotaikos ir sapno atmosferos prisodrintame pasakojime atskleidžiamas nerimastingo, bevietystei ir vienatvei pasmerkto žmogaus likimas. Jis ieško meilės ir prasmės gyventi, bet sykiu suvokia, kad tai – „…nepakeliamas neišsakomos tylos laukimas“.

„Kristóf geriausia, kai rašo tamsiausiai.“

Scotland on Sunday

„Nagrinėdama antrininko ir nepataisomos žalos, atsirandančios žmogui atsiskyrus nuo savo šaknų, temas, autorė jas užrašo kaip reta nuosaikiai, išvengia bet kokio nereikalingo sentimentalumo ir pataiko tiesiai į širdį.“

Marie Claire

Ágota Kristóf (Agota Krištof, 1935–2011) – vengrų rašytoja, rašiusi prancūzų kalba. 1956 m. emigravo į Šveicariją. Pasaulyje išgarsėjo romanų trilogija, lietuviškai išleista pavadinimu „Storas sąsiuvinis“ („Alma littera“, 2004). Į lietuvių kalbą taip pat išverstas jos novelių rinkinys „Man tas pats“ („Alma littera“, 2005). Romanas „Vakar“ – trečioji autorės knyga, pasirodanti lietuviškai; pagal ją sukurtas italų režisieriaus Silvio Soldini filmas „Brucio nel vento“ (2002). 

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas–kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą.

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.


„Rafinuotai originalus.“
Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“
Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“
Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“
Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“
Observer


John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams.

„Prieš penkerius metus, atlikdamas pirmąjį darbą, Nanao susidūrė su neplanuotais sunkumais ir nejučia pagalvojo: „Kas nutiko kartą, gali nutikti ir antrą.“ Galbūt ši mintis ir lėmė, kad antrasis darbas buvo visiška katastrofa, kaip, savaime aišku, ir trečiasis.“

Smulkus vagišius ir visokių nešvarių darbelių vykdytojas Nanao, nusikaltėlių pasaulyje žinomas kaip Boružė, įsitikinęs, kad jį persekioja bėdos. Tad gavęs lengvutę užduotį įlipti į greitąjį traukinį Tokijuje, paimti juodą lagaminą ir išlipti kitoje stotyje visai nenustemba, kai užsakovo nurodytame šinkansene susiduria su bene pavojingiausiais ir aukščiausio kalibro nusikaltėliais visoje šalyje: čia ir pagarsėję žudikai Citrina su Mandarinu, lydintys vieno mafijos boso sūnelį namo, ir keršto trokštantis buvęs mafijos parankinis Kimura bei jo mažametį sūnų nuo prekybos centro stogo nustūmęs, ciniško žiaurumo pritvinkęs Princas, ir gatvių niekšelis Vilkas, siekiantis atsimokėti Nanao už išmuštus dantis.   

Nereikia nė sakyti, kad viskas klostosi toli gražu ne pagal planą. Traukiniui milžinišku greičiu lekiant galutinės stotelės link kyla tik vienas klausimas: kas visą šią nusikaltėlių šutvę surinko į vieną vietą ir kuriam bus lemta iš viso šio mėšlo išsikapstyti gyvam?

„Kriminalinis pabėgimo kambario žaidimas, lekiantis daugiau nei 300 km/val. greičiu.“
Times

„Greitas, pavojingas ir subtiliai juokingas.“
NPR

Kotaro Isaka (gim. 1971) – Japonijoje itin populiarus mangų ir kriminalinių romanų kūrėjas. Jo trileris „Žudikų traukinys“ tapo nacionaliniu bestseleriu Japonijoje ir patraukė užsienio leidėjų bei filmų kūrėjų dėmesį. 2022-aisiais „Sony“ pristatė knyga paremtą veiksmo komediją „Bullet Train“ (liet. „Kulkų ekspresas“, režisierius David Leitch), kuriame pagrindinius vaidmenis atliko tokie garsūs aktoriai kaip Bradas Pittas, Hiroyuki Sanada ir Sandra Bullock. Filmą galima pamatyti ir „Netflix“ platformoje.

Santo Domingo gatvėje Santjage, Čilėje, stovintis andalūziško stiliaus namas, gožiamas trijų citrinmedžių, glaudė tris Lonsonjė šeimos kartas. Pasak giminės istorijos, dar XIX amžiaus pabaigoje ten šaknis įleido šeimos patriarchas, palikęs Prancūziją su trisdešimčia frankų vienoje ir vynuogės sodinuku kitoje kišenėje. Jo sūnus Lazaras, išgyvenęs Pirmojo pasaulinio karo beprotybę, grįžo gyventi į tą namą ir sode ornitologei žmonai Terezai sukonstravo įstabiausią paukščių voljerą. Šiame name jų dukra Margo, Antrojo pasaulinio karo aviatorė, pradėjo svajoti apie skrydžius ir užaugino savo sūnų – revoliucionierių Ilarijų Da. 

„Palikimas“ – poetiška ir aistringai užrašyta saga, talpinanti šimtmetį prancūzų emigrantų Lonsonjė šeimos istorijos, talentingai supintos su esminiais XX a. istorijos įvykiais. Skaudūs likimo kirčiai ir negailestingi Pietų Amerikos ir Europos istorijos gūsiai atskleidžia šeimos tvirtumą ir išmintį, perduodamus iš kartos į kartą. 

„...kupinas žaismingų, o kartais ir pražūtingų kerų, kuriuos atpažins mėgstantys G. Garcíą Márquezą.“

New York Times Book Review

„Šis lyriškas romanas – nelyg karštinės sapnas. Švelnus ir sykiu nuožmus, meditatyvus ir kartu skausmingas.“

Jennifer Cody Epstein

Miguel Bonnefoy (Migelis Bonefua) 1986 m. gimė Prancūzijoje venesualietės ir čiliečio šeimoje. Romanas „Palikimas“ 2020 m. nominuotas „Goncourt’ų“, „Femina“ ir „Le Grand Prix du Roman“ premijoms, išverstas į daugiau kaip dešimt kalbų.

TREČIASIS DETEKTYVO HARIO HŪLĖS SERIJOS ROMANAS

1942 metais žūva Danielius – tikra legenda tarp norvegų kareivių, tapusių Hitlerio armijos savanoriais. Po dvejų metų sužeistas kareivis, prisistatęs Danieliaus naudota Ūrijos pravarde, prabunda Vienos ligoninėje. Jis įsimyli slaugę, o jų santykių padariniai bus justi ir po daugiau nei 50 metų.

1999-ieji. Siekiant užglaistyti Hario Hūlės tarnybos metu padarytą klaidą, jam suteikiamas inspektoriaus laipsnis ir jis perkeliamas į policijos saugumo tarnybą. Čia jam paskiriama nuobodi užduotis, tačiau netikėtai jį sudomina ataskaita apie neįprasto ir itin reto ginklo įsigijimą. Pėdsakai veda link neonacių grupuotės. Nujausdamas įvyksiant nusikaltimą, Haris Hūlė pradeda tyrimą, kuris jį nuves į Pietų Afrikos Respubliką, Austriją ir privers klaidžioti po tamsiausius Norvegijos istorijos labirintus.

2005 m. Hario Hūlės ciklo romanas „Raudongurklė“ buvo pripažintas geriausiu visų laikų Norvegijos kriminaliniu romanu. Meniniu požiūriu šis kūrinys, pasak kritikų, – vienas ambicingiausių detektyvų skandinavų literatūroje. Tai jaudinanti istorija apie karą, meilę, išdavystę ir mįslingas žmogžudystes.
Policijos inspektorius Haris Hūlė skaitytojams jau pažįstamas iš šių leidyklos „Baltos lankos“ išleistų kriminalinių romanų: „Šikšnosparnis“, „Tarakonai“, „Nemezidė“, „Pentagrama“, „Gelbėtojas“, „Sniego senis“, „Šarvuota širdis“, „Vaiduoklis“, „Policija“, „Troškulys“, „Peilis“.

Jo Nesbø (Ju Nesbio, g. 1960) – vienas geriausių šių laikų kriminalinių romanų rašytojų pasaulyje. Milžinišką sėkmę ne tik gimtojoje Norvegijoje, bet ir daugelyje užsienio šalių, taip pat ir Lietuvoje, jam pelnė kultinis knygų ciklas apie Harį Hūlę. Autorius apdovanotas gausybe literatūros premijų, tokių kaip „Stiklinio rakto“, „Riverton“, Norvegijos knygų klubo, Danijos detektyvų rašytojų akademijos, Suomijos detektyvų rašytojų akademijos, „Bookseller“ prizu. Jo knygos ne kartą pateko į tarptautinių bestselerių sąrašus.

„Žmonės – tai mįslės, o man mįslės niekada nepatiko.“

Ieškodami ramesnio gyvenimo, Mikelis ir Bjanka su dviem savo vaikais iš Stokholmo atsikrausto į Šiopingę – nedidelį, idilišką miestelį, atrodantį tiesiog tobulą jų šeimai. Nusipirkę namą, įninka į jaukią rutiną: Mikelis dirba mokytoju vietinėje mokykloje, o Bjanka namuose augina vaikus. Tačiau šeimos ramybę sudrumsčia nelaimė: prie pat jų namų Bjanką partrenkia automobilis, vairuojamas kaimynės Žaklinos.
Kol ligoninėje gydytojai kovoja dėl Bjankos gyvybės, Mikelis grumiasi su tamsiomis mintimis: kaip išgyvens be mylimos žmonos? Kas iš tiesų jai nutiko? Visi žinojo, kad Žaklina nemėgsta Bjankos, bet ar jų santykiai buvo tiek įtempti, kad Žaklina ryžtųsi žudyti? Neilgai trukus Mikelis sužino, kad kartu su Žaklina automobilyje buvo ne tik jos sūnus Fabianas, bet ir Ula – vyras, su kuriuo Bjanka paskutiniais mėnesiais buvo užmezgusi itin artimą ryšį... O tai viską keičia.
Įtampa ir nežinia priverčia visus parodyti savo tikruosius veidus. O už kiekvieno idiliškosios Šiopingės gatvės kampo tyko tamsios paslaptys ir smurtas...

„Autorius, kaip visuomet, sujaukia pasaulio tvarką. Ką reiškia saugumas? Kur slypi ta subtili skirtis tarp gėrio ir blogio? Kaip gerai pažįstate savo kaimynus? Svarbiausia – kas nutinka, kai pavojus įsmunka į jūsų pačių namus?“
Smålandsposte

„Edvardssonas kiekvienam savo veikėjui – net paaugliui Fabianui – randa tobulai tinkamą balsą ir puikiai, klaustrofobiškai narsto skirtingus žmonių santykius, persidengiančius ir neišvengiamai vienas kitą paveikiančius. Jis meistriškai kuria tamsą ir nerimą kasdienybėje, mums visiems gerai pažįstamose situacijose.“
Skånska Dagbladet


Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Psichologinių trilerių mėgėjų pripažinimą tiek gimtojoje Švedijoje, tiek užsienyje jam pelnė romanas „Visiškai eilinė šeima“ („Baltos lankos“, 2020). Naujausias M. Edvardssono romanas „Geri kaimynai“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o autoriaus gerbėjų ratas visame pasaulyje nenustoja plėstis.

„Žmonės – tai mįslės, o man mįslės niekada nepatiko.“

Ieškodami ramesnio gyvenimo, Mikelis ir Bjanka su dviem savo vaikais iš Stokholmo atsikrausto į Šiopingę – nedidelį, idilišką miestelį, atrodantį tiesiog tobulą jų šeimai. Nusipirkę namą, įninka į jaukią rutiną: Mikelis dirba mokytoju vietinėje mokykloje, o Bjanka namuose augina vaikus. Tačiau šeimos ramybę sudrumsčia nelaimė: prie pat jų namų Bjanką partrenkia automobilis, vairuojamas kaimynės Žaklinos.

Kol ligoninėje gydytojai kovoja dėl Bjankos gyvybės, Mikelis grumiasi su tamsiomis mintimis: kaip išgyvens be mylimos žmonos? Kas iš tiesų jai nutiko? Visi žinojo, kad Žaklina nemėgsta Bjankos, bet ar jų santykiai buvo tiek įtempti, kad Žaklina ryžtųsi žudyti? Neilgai trukus Mikelis sužino, kad kartu su Žaklina automobilyje buvo ne tik jos sūnus Fabianas, bet ir Ula – vyras, su kuriuo Bjanka paskutiniais mėnesiais buvo užmezgusi itin artimą ryšį... O tai viską keičia.

Įtampa ir nežinia priverčia visus parodyti savo tikruosius veidus. O už kiekvieno idiliškosios Šiopingės gatvės kampo tyko tamsios paslaptys ir smurtas...

„Autorius, kaip visuomet, sujaukia pasaulio tvarką. Ką reiškia saugumas? Kur slypi ta subtili skirtis tarp gėrio ir blogio? Kaip gerai pažįstate savo kaimynus? Svarbiausia – kas nutinka, kai pavojus įsmunka į jūsų pačių namus?“
Smålandsposte

„Edvardssonas kiekvienam savo veikėjui – net paaugliui Fabianui – randa tobulai tinkamą balsą ir puikiai, klaustrofobiškai narsto skirtingus žmonių santykius, persidengiančius ir neišvengiamai vienas kitą paveikiančius. Jis meistriškai kuria tamsą ir nerimą kasdienybėje, mums visiems gerai pažįstamose situacijose.“
Skånska Dagbladet


Mattias Edvardsson (Matiasas Edvardsonas, gim. 1977) – švedų mokytojas ir rašytojas. Psichologinių trilerių mėgėjų pripažinimą tiek gimtojoje Švedijoje, tiek užsienyje jam pelnė romanas „Visiškai eilinė šeima“ („Baltos lankos“, 2020). M. Edvardssono romanas „Geri kaimynai“ išverstas į daugiau nei 20 kalbų, o autoriaus gerbėjų ratas visame pasaulyje nenustoja plėstis.

Karštą ir ilgą 1939-ųjų vasarą Didžioji Britanija ruošiasi karui. Bet Safolko apylinkėse, Saton Hu dvare palei upę, tvyro visai kitokios nuotaikos: dvaro savininkės ponios Priti nuojauta neapgavo – viename iš jos žemėse stūksančių pilkapių savamokslis archeologas Bezilas Braunas atranda lobį. Šalyje augant nerimui, o kasinėjimams tęsiantis, paaiškėja, kad tai – ne eilinis radinys, bet tikrų tikriausias viduramžių laivas-kapas. Neilgai trukus šis atradimas ima kelti visokiausias aistras, intrigas ir pavydą. 

Romane „Lobis“ nepaprastai įtaigiai ir su humoru pasakojama apie Saton Hu kasinėjimus – bene svarbiausią archeologinį anglosaksiškojo laikotarpio atradimą Britanijoje, – tris mėnesius trukusį aistringą nuotykį, kai įkvėpti atradimų dvasios vietiniai kovojo su prašalaičiais, mėgėjai nesutarė su profesionalais, meilė ir konkurencija vešėjo lygia greta.

„Rafinuotai originalus.“

Ian McEwan

„Žavinti meilės ir praradimų istorija.“

Robert Harris

„Geriausias J. Prestono kūrinys.“

Independent

„Subtilus pranykusios eros atgaivinimas.“

Sunday Times

„Iš paprasto pasakojimo apie purvą J. Prestonas išgavo aukščiausios prabos auksą.“

Observer

John Preston (Džonas Prestonas, gim. 1953) – anglų žurnalistas ir rašytojas. Parašė septynias knygas, keturios iš jų – romanai. „Lobis“ laikomas svarbiausiu jo grožinės literatūros kūriniu. Pagal šį romaną 2021 m. pasirodė „Netflix“ filmas „The Dig“ (rež. Simon Stone), nominuotas BAFTA apdovanojimams. 

Bernadetos gyvenimą aptarinėja visi. Jos vyras – technologijų genijus, dukra – mokyklos pažiba, pirmūnė penkiolikmetė Bi, o pati Bernadeta – kiauras dienas namuose leidžianti už milžiniškų juodų akinių pasislėpusi išskirtinio charakterio asmenybė, tikras kaimynų ir iš mokyklos vaikus pasiimančių mamų galvos skausmas.

Bet viskas turi ribas. Vieną dieną vis keistesnis ir atšiauresnis Bernadetos elgesys perpildo aplinkinių kantrybės taurę ir jai nelieka nieko kito, kaip tik sprukti kuo toliau nuo Siatlo. Bi teks keliauti iki pat pasaulio krašto, kad viską išsiaiškintų ir rastų pradingusią mamą.

Iš elektroninių laiškų, žurnalų straipsnių, policijos ataskaitų ir įvairiausių įrašų supinta knyga pasakoja išskirtinį talentą kurti užgniaužusios ir nuo pasaulio pasprukti mėginančios moters istoriją, jos santykį su aplinka ir ryšį su brangiausiu pasaulyje žmogumi – dukra.

„Maloniai ekscentriška, originali, tikras juoko užtaisas.“
Entertainment Weekly

„Neįtikėtina, kaip lengvai autorei pavyksta humoru nuspalvinti sunkumų ištiktos šeimos gyvenimą ir sykiu niekad neprarasti nuoširdumo.“
Florida Times-Union

„Lyg pašėlęs šokis – niekada nežinai, kur nuves toliau.“
Kate Atkinson


Maria Semple (gim. 1964) – rašytoja, televizijos laidų ir serialų scenarijų autorė, prisidėjusi kuriant Lietuvoje rodytus serialus „Beverli Hilsas, 90210“ ir „Pakvaišusi porelė“ bei šou „Ellen“ ir „Saturday Night Live“. Romanas „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ tapo nacionaliniu JAV bestseleriu, 2013-aisiais nominuotas „Women's Prize for Fiction“ apdovanojimui, o 2019 m. pagal knygą pastatytas filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka garsi Holivudo aktorė Cate Blanchett.

„Ar tu tiki žmogaus širdim? Aišku, turiu omeny ne tiesiog organą. Kalbu apie ją poetine prasme. Žmogaus širdis. Manai, yra toks dalykas? Kažkas, kas mus daro ypatingus ir individualius?“

Parduotuvės vitrinoje Klara, vaikų Dirbtinė Draugė, gebanti išskirtinai mąstyti ir suprasti žmones, atidžiai ir smalsiai stebi pirkėjų ir praeivių lauke elgesį. Klara viliasi, kad ją pagaliau kas nors išsirinks. Kai ateina metas Klarai keliauti į žmogaus namus, ji yra perspėjama, kad iš jų nei meilės, nei draugystės per daug tikėtis neverta. Naujoji pakylėtųjų vaikų karta yra protingesnė, bet beprarandanti gebėjimą nuoširdžiai bendrauti ir atjausti. Atsakingai vykdydama savo pareigą apsaugoti žmogų nuo vienatvės, Klara bando perprasti žmogaus esmę.

„Klara ir Saulė“ – romanas apie vienatvę, empatiją, pasiaukojimą, autentiškumą, tikėjimą ir staigiai besikeičiantį pasaulį. Jo centre iškyla pamatinis klausimas – ką mums, žmonėms, reiškia mylėti?

„Šiame romane mums siūloma pamilti pagrindinę veikėją robotę, ir juokingiausia, kad mes iš tikrųjų ją pamilstame. <...> Tai, kaip Klara ieško santykio su kitu, yra labai gražu.“
Anne Enright

„Kūrinys, iš naujo mus priverčiantis susimąstyti apie žmonijos grožį ir trapumą.“
Alex Preston

„Kazuo Ishiguro savo didelės emocinės galios romanuose atskleidžia prarają, glūdinčią už mūsų iliuzinio ryšio su pasauliu.“
Švedijos akademija

Kazuo Ishiguro (Kazuo Išiguro, gim. 1954) – japonų kilmės britų rašytojas. Studijavo anglų literatūrą ir filosofiją Kento universitete. 1995 m. už nuopelnus literatūrai jam suteiktas garbingas Britų imperijos ordinas (OBE), 1998 m. – Prancūzijos Meno ir literatūros kavalieriaus ordinas. 1989 m. už romaną „Dienos likučiai“ jis apdovanotas „Booker“ premija. 2017 m. rašytojas paskelbtas Nobelio literatūros premijos laureatu. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip 50 pasaulio kalbų. „Klara ir Saulė“ – naujausias autoriaus kūrinys, 2021 m. nominuotas „Booker“ premijai.

Paremta tikra seserų Cibės, Magdos ir Livijos vilties bei išlikimo istorija

Tarptautinio bestselerio nr. 1 „Aušvico tatuiruotojas“ autorės naujas romanas


Jų istorija suspaus jums širdį.
Jų kelionė suteiks jums vilties.
Niekada neužmiršite jų vardų.

Būdamos dar mažytės Cibė, Magda ir Livija pažada savo tėvui: kad ir kas nutiktų, jos liks kartu. Po daugelio metų, vos šešiolikos, Livė ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Prisimindama duotą pažadą, devyniolikmetė Cibė seka paskui, pasiryžusi apsaugoti seserį arba mirti kartu. Aštuoniolikmetė Magda lieka su motina ir seneliu slapstydamasi. Bet galiausiai ir ji atsiduria ten pat. Trys seserys, vėl susitikusios Aušvice-Birkenau, prisimena tėvą ir šįkart viena kitai pažada: jos išgyvens ir taip nugalės blogį.

„Trys seserys“ – skausmo, drąsos ir meilės sunkiausiais laikais kupinas pasakojimas, paremtas tikra trijų seserų istorija apie pažadą, jas išgelbėjusį nuo mirties.

„H. Morris romane dokumentuoja seserų Meller gyvenimus nuo pat vaikystės iki senatvės, meistriškai supindama fikciją su tikrais faktais ir seserų pasakojimais.“
Publishers Weekly

Heather Morris (Hetera Moris, gim. Naujojoje Zelandijoje) – tarptautinių bestselerių autorė, su begaline aistra pasakojanti istorijas apie tvirtybę, išgyvenimą ir viltį. Jos debiutinis romanas „Aušvico tatuiruotojas“ tapo vienu populiariausių XXI amžiaus romanų – knygos parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. O kartu su vėlesnėmis H. Morris knygomis „Cilkos kelias“, „Vilties istorijos“ ir naujausiu romanu „Trys seserys“ – per penkiolika milijonų egzempliorių.