Dauguma esame girdėję apie tarpukario bohemą ir Kauno operos baletą, tačiau Lietuvos modernaus šokio istorijoje ilgą laiką žiojėjo balta dėmė. Istorikė Emilija Tumė nusprendė ją užpildyti. Jos debiutinė knyga „Nomadės šokis“ – tai ne sausa biografija, o dramatiškas pasakojimas apie moterį, kuri išdrįso į sceną žengti basomis ir savo judesiu ėmėsi keisti šokio kultūrą. Tai pasakojimas apie Danutę Nasvytytę – vizionierę, kurios gyvenimą lėmė nacių valdomas Berlynas, Drezdeno liepsnos ir galiausiai tolima Australija.
Apie tai, kaip archyvinės dulkės virto gyvu pasakojimu ir kodėl D. Nasvytytės istorija šiandien skamba kaip niekad aktualiai, kalbamės su knygos autore Emilija Tume.
Emilija, kaip jūsų akiratyje atsirado Danutė Nasvytytė? Kodėl supratote, kad ši moteris verta ne tik trumpos eilutės vadovėlyje, bet ir visos knygos?
Viskas prasidėjo dar 2018 metais, kai apsilankiau parodoje „Nepamirštamos ateitys: Lietuvos Šimtmečio vizijos“. Ten tarp daugybės vizijų ir idėjų Lietuvai išvydau Danutės Nasvytytės vardą. Ji buvo pristatoma kaip išraiškos šokio pradininkė Lietuvoje. Mane iškart sudomino šis derinys: moteris, šokėja, vizionierė.
Intrigą didino ir jos veiklos laikotarpis: studijos 1936–1939 m. Berlyne, veikla Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo kontekste, okupacijos, pokaris, gyvenimas Australijoje. Nasvytytės istorija unikali – tuo metu, kai scenoje dominavo klasikinis baletas, ji žiūrovams pasiūlė alternatyvą. Ji įkūrė Ritminės gimnastikos ir meno šokio studiją, kurioje mokėsi mokiniai iš visos Lietuvos. Pirmieji mano tyrimai prasidėjo magistro studijų metais, o ir toliau gilintis į D. Nasvytytės biografiją mane skatino dėstytojai, pamažu subrendo ir mintis apie knygą.
Knygos anotacijoje užsimenate, kad šaltinius rinkote itin atidžiai. Kur glūdėjo didžiausi archyviniai iššūkiai? Juk kalbame apie laikotarpius, kuriuos liudininkai neretai norėjo tiesiog pamiršti.
Šis tyrimas man priminė detektyvą. Pradėdama net neįsivaizdavau, kiek pavyks rekonstruoti. Didžiausias iššūkis iš pirmo žvilgsnio buvo šaltinių stoka, pavyzdžiui, karo metų dokumentų išliko mažai. Vis dėlto rekonstruodama Danutės biografiją rėmiausi gausiais archyviniais šaltiniais, egodokumentais (laiškais, dienoraščiais, prisiminimais), spauda, koncertų programėlėmis ir pan. Mane nustebino, kiek daug žmonių Danutę prisiminė. Pavyko pabendrauti su viena iš Danutės mokinių, gyvenančia Australijoje. Taip pat neįkainojamu radiniu tapo mokinių dienoraščiai – jie leido pažvelgti į šokių studijos kasdienybę „iš vidaus“: pamokas, koncertus, santykius su mokytoja.
Nasvytytės gyvenimas primena kino filmą: studijos nacių Berlyne, išgyventas Drezdeno bombardavimas, dvi okupacijos. Kuris etapas tiriant jus pačią labiausiai nustebino?
Mane labiausiai nustebino ne konkretus etapas, o jos tvirtas, ambicingas ir ryžtingas charakteris bei kelionė per visus šiuos etapus. D. Nasvytytės veikla tiek Lietuvoje, tiek Australijoje (pirmą dešimtmetį Australijoje) buvo intensyvi. Jai netrūko sumanymų ir energijos jiems įgyvendinti. Stebino tai, kaip greitai po didžiausių negandų, pavyzdžiui, sužadėtinio netekties, Danutė sugebėjo atsitiesti ir vėl pasinerti į šokį. Ji buvo neįtikėtinai energinga. Vis dėlto, jei reikėtų išskirti emociškai stipriausią momentą, tai būtų Drezdeno bombardavimas. Sesers Salomėjos prisiminimai apie tas akimirkas tapo vienu stipriausių knygos skyrių.
Knygoje nevengiate kalbėti apie „nevienareikšmiškus pasirinkimus“ nacių okupacijos metais. Kaip jums, istorikei, pavyko išlaikyti pusiausvyrą tarp teisinimo ir moralizavimo?
Man buvo svarbu išlaikyti tyrėjos distanciją ir kritinį žvilgsnį viso tyrimo metu, įskaitant D. Nasvytytės gyvenimą ir veiklą sovietų bei nacių okupacijų metais. Šį laikotarpį tirti sudėtinga dėl daugelio priežasčių. Siekiau konstruktyviai kelti klausimus, priminti to meto kontekstą – kas vyko pasirinkimų fone – ieškoti atsakymų ir svarstyti, kodėl buvo priimti vieni ar kiti sprendimai.
Danutė Nasvytytė šoko moderniai, basomis – tai buvo visiška priešprieša tam, ko tikėjosi tuometė publika. Ar jai pačiai buvo svarbus pripažinimas?
Visa jos biografija rodo, kad šokis buvo jos gyvenimo ašis. Nesvarbu, kokiame pasaulio krašte ar kokioje laikinoje stotelėje ji būtų atsidūrusi, visada ieškojo būdų grįžti į šokį. Sugrįžusi iš Berlyno į Lietuvą, Danutė ne tik šoko, bet ir aktyviai švietė publiką, aiškino naujojo šokio prasmę. Pripažinimas jai buvo reikalingas ne dėl populiarumo, o tam, kad galėtų tęsti savo veiklą ir ugdyti mokinius.
Anotacijoje rašoma, kad biografiją parašėte „tarsi dramatišką šokį" – šuoliais. Ar toks struktūrinis sprendimas iš karto buvo aiškus, ar atsirado rašymo procese?
Ši idėja gimė rašymo procese, dirbant su kūrybiniu redaktoriumi Tomu Vaiseta. Šuolis buvo išskirtinis Danutės šokio elementas, simbolizavęs jos ryžtą ir novatoriškumą. Knygą suskirstėme į šešis „šuolius“: nuo vaikystės Lietuvoje ir studijų Vokietijoje iki gyvenimo Australijoje. Būtent per šuolio metaforą, keliaujant laike ir erdvėje, knygoje yra atskleidžiama ir papasakojama D. Nasvytytės gyvenimo istorija. Knyga yra suskirstyta į šešis šuolius, kurie nusako pagrindinius D. Nasvytytės biografijos tarpsnius: vaikystę ir jaunystę Lietuvoje, studijas Vokietijoje, kūrybinės veiklos pradžią tarpukario Lietuvoje, karą, sovietų ir nacių okupacijas, pokario Vokietiją ir gyvenimą išeivijoje Australijoje.Tai jūsų pirmoji knyga. Ką teko išmokti iš naujo, pereinant nuo akademinio rašymo prie pasakojamosios biografijos?
Rašydama šią knygą daug išmokau. Didžiausias iššūkis man buvo teksto kūrimas ne vien akademinei aplinkai. Nors biografija paremta moksliniu tyrimu, jos rašymo pobūdis skyrėsi nuo mokslinio straipsnio ar disertacijos. Orientavausi į platesnę, nebūtinai istorikų, auditoriją, todėl pasirinkau atitinkamą kalbos toną ir pasakojimo formą. Siekiau sukurti aiškų, nuoseklų ir įtraukiantį pasakojimą apie D. Nasvytytę, paremtą šaltinių analize ir istoriniu kontekstu.
Ar manote, kad Danutės Nasvytytės istorija kalba ir šiuolaikiniam skaitytojui – ne tik kaip kultūros paveldo liudijimas, bet ir kaip kai kas universalaus?
Manau, kad taip. Pirmiausia, tai moters istorija. Moters, kuri gimė per Pirmąjį pasaulinį karą, gyveno tarpukario optimizmu, išgyveno visa griaunantį karą ir tapo pabėgėle, bandančia kurtis namus svetimoje žemėje. Ji kone vienintelė Lietuvoje patikėjo „basakoju“ šokiu, į kurį kiti žiūrėjo įtariai. Tai knyga apie moterį, kuri siekė savo svajonės, nepaisydama sudėtingų aplinkybių. Rašydama šią biografiją, norėjau ne tik išanalizuoti D. Nasvytytės įnašą į Lietuvos kultūros lauką, tačiau ir pabandyti pažinti jos asmenybę, jos gyvenimą su savais iššūkiais, galvosūkiais, ambicijomis, nusivylimais, praradimais ir laimėjimais – universaliais dalykais, kurie būdingi daugeliui.
Kalbėjosi Milda Gaulienė