Susitikime su „Aušvico tatuiruotojo“ autore Heather Morris – naujos knygos pristatymas ir jautrus žodis Lietuvos skaitytojams ir skaitytojoms

Šiandien, lapkričio 3 d., Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks atviras susitikimas su milžiniško populiarumo visame pasaulyje sulaukusia rašytoja iš Australijos, tarptautinių bestselerių „Aušvico tatuiruotojas“ ir „Cilkos kelias“ autore Heather Morris.

Susitikimo Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pradžia – 17.30. Rašytoją kalbins žurnalistė Živilė Kropaitė-Basiulė, o pokalbis vyks anglų kalba su sinchroniniu vertimu. 

Pristatys ką tik iš spaustuvės atkeliavusią knygą 

Per vizitą Lietuvoje Morris ne tik pasakos apie bestseleriais tapusius romanus, bet ir pristatys ką tik iš spaustuvės atkeliavusią naująją savo knygą – „Vilties istorijos: kaip rasti įkvėpimą kasdieniame gyvenime“ (iš anglų k. vertė Kristina Aurylaitė). 

Šią negrožinę knygą Morris rašė kaip tiltą, jungiantį romanus „Aušvico tatuiruotojas“ bei „Cilkos kelias“ ir tapsiantį naujausio romano „Trys seserys“, Lietuvoje pasirodysiančio 2023-iaisiais, įžanga. 

„Vilties istorijos“ – tai įkvepiantis gyvenimo vadovas. Jame Morris pasakoja ne tik apie žmones, kuriuos jai nusišypsojo laimė sutikti, ir nepaprastas jų istorijas, bet ir apie guodžiantį klausymosi meną, kurio galime išmokti kiekvienas. Šioje knygoje Morris dalijasi ir dalele savęs – iš kur yra kilusi, kas svarbiausi žmonės jos gyvenime, kaip ji iš savo prosenelio išmoko klausytis. Taip pat pasakoja apie patirtį didelės Australijos ligoninės socialinio darbo skyriuje, kur dirbo daugiau nei dvidešimt metų, ir apie pacientus bei jų artimuosius, sutiktus skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis. 

Jautrus žodis skaitytojams ir skaitytojoms

Be to, knygos įžangoje – jautrus žodis skirtas Lietuvos skaitytojams ir kūrybos gerbėjams bei gerbėjoms, kurių čia tikrai netrūksta.

„Brangūs skaitytojai,

„Vilties istorijas“ – savo pirmąją negrožinę knygą – rašiau kaip tiltą, turintį sujungti mano romanus „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“ ir tapti „Trijų seserų“ įžanga.

Kalbėdamasi su savo skaitytojais visada išgirstu klausimą: „Iš kur ta istorija?“ Man be galo pasisekė – už kiekvieno mano romano siužeto slypi istorija, kurią teko garbė papasakoti. Iš Laleʼo išgirdau jo ir Gitos meilės, vilties, tvirtybės ir išgyvenimo istoriją. Cilkos istorija – mano pažadas Laleʼui papasakoti apie drąsiausią jo pažinotą žmogų. Apie seseris Meller sužinojau iš elektroninio laiško, kurį parašė vienos jų sūnus. Izraelyje lankomai savo mamai iš Kanados jis nuvežė „Aušvico tatuiruotojo“ egzempliorių. Ji atpažino romano veikėjus ir panoro man papasakoti apie savo ir seserų draugystę su Gita.

Viena, kai rašytojui – bet kuriam – papasakojama įstabi iš tiesų nutikusi istorija. Visai kas kita, kai pasidalinti istorija nusprendžia patys jos dalyviai. Svarstydama, kodėl man teko privilegija išgirsti šias istorijas, papasakotas su tiek daug jautrių asmeninių detalių, supratau, kad tai dėl to, jog vaikystėje mano gyvenime buvo nuostabus žmogus – prosenelis, išmokęs mane klausytis.

Rašydama „Vilties istorijas“, turėjau progą papasakoti ne tik apie laiką, praleistą su proseneliu, ir iš jo išmoktas gyvenimo pamokas, bet ir apie pokalbius su Laleʼu, su seserų Meller šeimomis ir Cilkos kaimynais bei mano pačios draugais, taip pat apie patirtį didelės Australijos ligoninės Socialinio darbo skyriuje, kur dirbau daugiau nei dvidešimt metų. Jums, skaitytojai, daug papasakosiu apie bendravimą su Laleʼu: mudviejų pažintį, kaip tapo mano šeimos dalimi, taip pat galybę įvairių nutikimų, pavyzdžiui, apsilankymus kino teatre išsirinkti aktoriaus, vaidinsiančio Lale’ą filme.

Didelė garbė susipažinti su tūkstančiais žmonių, kurie man rašo dalindamiesi dalele savęs. Rašydama „Vilties istorijas“, norėjau atsidėkoti pasidalindama dalele savęs – iš kur esu kilusi, kas svarbiausi žmonės mano gyvenime, taip pat padėkoti ne tik Lale’ui ir seserims Meller už tai, kad padovanojo man savo istorijas, bet ir kitiems, ypač pacientams ir jų šeimoms bei draugams, sutiktiems skausmingomis jų gyvenimo akimirkomis, paženklintomis tragedijos ar traumos.

Ačiū mano knygų skaitytojams Lietuvoje.

Heather“

Išgarsino romanai „Aušvico tatuiruotojas“, „Cilkos kelias“

2018-aisiais išleistas „Aušvico tatuiruotojas“ (vertė V. Petrukaitis) tapo vienu populiariausių XXI a. romanų. Istoriją apie slapčiausias gyvenimo per Holokaustą patirtis Slovakijos žydas Lale’as Sokolovas patikėjo Heather pats. Kai 2003-iaisiais jie buvo supažindinti, Lale’as prasitarė, kad, galimas daiktas, turi vertą papasakoti istoriją. Ir šie jo liudijimai virto knyga, kurios parduota jau dvylika milijonų egzempliorių visame pasaulyje. Ne išimtis ir Lietuva: čia „Aušvico tatuiruotojo“ tiražas kartotas jau devynis kartus. 

Kai 1942-ųjų balandį Lale’ą ištremia į Aušvico koncentracijos stovyklą, jis priverčiamas tapti Tätowierer, kurio užduotis – amžinais ženklais, vėliau tapsiančiais vienu ryškiausių Holokausto simbolių, pažymėti stovyklos kalinius ir kalines. Vieną dieną Lale’as pamato drebančią ir išsigandusią jauną merginą vardu Gita, laukiančią eilėje, kol numeris bus ištatuiruotas jai ant rankos. Lale’ui – žavingam šelmiui ir moterų numylėtiniui – tai meilė iš pirmo žvilgsnio. Po šio susitikimo jis tvirtai pasiryžta: privalo išgyventi pats ir išgelbėti Gitą. Taip prasideda vienas ryškiausių ir drąsiausių, sukrečiantis, tačiau viltingas ir nepamirštamas Holokausto pasakojimas: Aušvico tatuiruotojo meilės ir išlikimo istorija.

Lietuvių kalba išleistas ir „Aušvico tatuiruotojo“ tęsinys – tikra Cilkos Klein istorija paremtas romanas „Cilkos kelias“ (vertė G. Gailiūtė-Bernotienė). 1942-aisiais šešiolikmetė Cilka ištremiama į Aušvico-Birkenau koncentracijos stovyklą. Vyresnysis karininkas Švarchuberis ją paskiria mirtininkių bloko viršininke ir priverčia tapti savo meiluže. Cilka suvokia: koncentracijos stovykloje galia, net ir primesta, lygi išlikimui. Išvadavus Aušvicą-Birkenau, Cilka apkaltinama kolaboravimu su naciais ir sovietų įkalinama atšiauriausioje pasaulio vietoje – Vorkutos gulage už poliarinio rato Sibire.