test lenyna 3 aktivacijos

Žiaurus karas, Izraelio pradėtas prieš Gazą reaguojant į 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytą išpuolį, oficialiai pavadintas operacija „Geležies kalavijai“, yra vienas reikšmingiausių įvykių krauju paženklintoje Izraelio ir Palestinos konflikto istorijoje. Tai jau aštuntoji Izraelio karinė operacija Gazos Ruože; pirmoji, pavadinta „Lydytas švinas“, pradėta 2008 m. gruodį. Ši operacija taip pat tapo barbariškiausia, labiausiai naikinančia ir daugiausia gyvybių pareikalavusia ataka – aukų skaičius daug kartų viršijo visų ankstesnių septynių operacijų aukas kartu sudėjus.

Šioje Avi Shlaimo knygoje Izraelio politika Gazos Ruožo atžvilgiu atsiduria po bekompromisiu didinamuoju stiklu. Autorius teigia, kad nuolat pasikartojančios karinės atakos, kurias patys Izraelio generolai ciniškai pavadino „žolės pjovimu“, yra neišvengiama sionistinio kolonializmo, siekiančio sunaikinti vietos gyventojus, pasekmė.

Anot autoriaus, šis naujausias karas yra daugiau nei žemės grobimas ar etninis valymas – Izraelis vykdo nusikaltimų nusikaltimą: genocidą.

Pratarmę knygai parašė Francesca Albanese, Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių okupuotose Palestinos teritorijose klausimais:
„Galima be perstojo kartoti, kad sionizmas ir judaizmas yra du skirtingi dalykai. Sionizmas yra pasaulietinė politinė ideologija; judaizmas – religija. Tačiau sionistų lyderiai savo kovą dėl žydų valstybės siekė pagrįsti judaizmu. Nors patys sionistai netiki Dievu, jie pasitelkė jo autoritetą tarsi nekilnojamojo turto agentą, teigdami, jog šis pažadėjo visą vadinamąją „Izraelio žemę“ žydų tautai. Vis dėlto judaizmo ir sionizmo vertybės iš esmės skiriasi. Pagrindinės judaizmo vertybės yra altruizmas, tiesa, teisingumas ir taika. Benjamino Netanyahu vadovaujama vyriausybė – Izraelio politinio gyvenimo svorio centras – yra šių vertybių antitezė. Judaizmo esmė yra nesmurtinė, o Netanyahu vyriausybė yra agresyviausiai nacionalistinė, etnocentriška, mesianistiška ir smurtiškiausia per visą Izraelio istoriją. Jos tikslas – ne taikus sambūvis su palestiniečiais, bet hegemonija ir dominavimas.
Benjaminas Netanyahu, Itamaras Ben-Gviras ir Bezalelis Smotrichas – dominuojančios šios vyriausybės figūros – tvirtai tiki doktrina, kad smurtu galima pertvarkyti pasaulį pagal jų rasistinę, žydų suprematizmo viziją. Didelė jų vidaus ir užsienio politikos dalis grindžiama fašistine nuostata, jog teisus tas, kuris stiprus. Iškelti tautą aukščiau individo, diskriminuoti nežydus, paminti teisinės valstybės principus vidaus politikoje ir remtis gryna karine jėga užsienio politikoje – visa tai yra fašizmo elementai. Šio triumvirato retorika ir politika Gazoje juos demaskuoja ne tik kaip fašistus, bet ir kaip genocidinius fašistus.“

„Kaip iš pradžių atsargiai vartojau terminą „genocidas“, taip dvejojau ir prieš pavartodamas žodį „fašistinis“. Esu mokslininkas, todėl privalau kruopščiai pasverti savo žodžius. Netanyahu vyriausybė nepasižymi visomis klasikinio fašizmo ypatybėmis, tačiau, be abejonės, turi jų pakankamai, ypač militarizmo, kad nusipelnytų „fašizmo“ etiketės. Taip, ji buvo išrinkta demokratiškai. Tačiau demokratiškai buvo išrinkta ir nacių partija Vokietijoje, fašistų partija Italijoje, o mūsų dienomis – Viktoro Orbáno dešinioji populistinė partija Vengrijoje.
Kaip žydas jaučiu moralinę pareigą atsistoti ir reikalauti, kad mano balso būtų paisoma: kalbėti laisvai ir drąsiai, pačiais stipriausiais žodžiais pasmerkti Netanyahu ir palaikyti palestiniečius tuo metu, kai jiems to labiausiai reikia. Šis esė rinkinys yra mano kuklus asmeninis indėlis į kovą prieš sionistinį fašizmą ir už teisingumą taip ilgai kenčiančiai palestiniečių tautai. Jis grindžiamas įsitikinimu, kad vienintelis demokratiškas Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimas yra viena valstybė nuo Jordano upės iki Viduržemio jūros, su lygiomis teisėmis visiems jos piliečiams, nepriklausomai nuo religijos ar etninės kilmės.“

Avi Shlaimas, mokslininkas, istorikas ir eseistas

Avi Shlaimas (Avi Šlaimas) – Oksfordo universiteto tarptautinių santykių profesorius emeritas, Šv. Antano koledžo tarybos narys, pasaulinio garso mokslininkas, besispecializuojantis šiuolaikinėje Artimųjų Rytų istorijoje. 1995–1997 m. jis buvo Britų akademijos docentas, 2003–2006 m. – profesorius; 2006 m. išrinktas Britų akademijos tarybos nariu, o 2017 m. apdovanotas akademijos medaliu už viso gyvenimo nuopelnus.

Nedažnai pasitaiko knygų, kurios nusistovėjusias tiesas sudrumsčia, jau žinomą istoriją imdamos pasakoti visai neatpažįstamu balsu. Lietuviškasis Vilniaus pasakojimas žinomas kiekvienam skaitytojui, tačiau knyga Vilnius – savas ir svetimas miesto istoriją nukreipia visai kita, dar neregėta linkme. Ši knyga – tai miesto biografija, tik perteikta ne remiantis Lietuvos istorija, bet tarsi įrašyta įvairiaspalviame Europos žemėlapyje. Vilniaus pasakojimas joje skleidžiasi tarsi keliaujant geografinių atradimų keliu – ir Vilnius prieš mus iškyla lyg svetimas miestas nežinomame krašte. Tokio pasakojimo tikslas turi piligrimystės – asmeninių – siekių, todėl ir knyga visų pirma yra grįžimas į Vilnių: ieškojimas to, kas jame buvo prarasta, užmiršta arba nepastebėta.

Vilnius visada buvo lyg kritinė jungtis tarp įvairių Europos geografinių komponentų, tautų ir religijų. Lietuvos sostinė dažnai apibūdinama kaip tiltas tarp Rytų ir Vakarų, civilizacijos ir laukiniškumo, geografinių paribių ir imperinių sostinių. Miestas visada turėjo daugiau nei vieną tapatybę, kurią ženklina jo vardo polifonija: žydiškas Vilne, lenkiškas Wilno, rusiškas (ir, retkarčiais, netgi prancūziškas) Vilna, vokiškas Wilna, baltarusiškas Vilno ir lietuviškas Vilnius. Kiekvienas miesto pavadinimas iššaukia skirtingas Vilniaus dvasias, sužadina skirtingus jo atsiminimus ir veda skirtingo likimo vaga. Todėl Vilniuje slypinti nežinomybė ir daugiakalbis miesto pasakojimas atveria vartus į istorines platumas, kuriose tarsi viduramžių žemėlapių pakraščiuose tyko nematytos ir nepažįstamos būtybės. Kelionė po Vilnių visada yra klajojimas – susitikimas su neregėtu, nežinomu, fantastiniu pasauliu.

„Anuomet linksmai stebėjau, kaip „Vilniaus pokeris“ jaukia visus lig tol galiojusius lietuvių literatūros kriterijus bei standartus. O dar linksmiau stebėjau dėl tos knygos kilusį tamsybininkų bei davatkų siautulį.“

Ričardas Gavelis

Audioknygoje „Vilniaus pokeris“ drąsiai ir atvirai tyrinėjami skaudūs Lietuvos istorijos bei lietuviškos dvasios dalykai. Autentiški įvykiai čia pinasi su neįtikimais, tarpais pasakojimas perauga į visišką fantasmagoriją, padiktuotą įaudrintos personažų psichikos. Tokiu rafinuotu būdu autorius stengiasi pavaizduoti Vilnių kaip ištisą pasaulį, realus Vilnius čia pasirodo kaip miestas vaiduoklis, miestas sapnas. Tą pačią tragišką istoriją keturi personažai, kuriuos įkūnija talentingi aktoriai Jurgis Damaševičius, Mantas Vaitiekūnas, Jolanta Dapkūnaitė ir Paulius Markevičius, pasakoja kiekvienas kitaip. Vidiniuose monologuose skiriasi ne tik įvykių interpretacija – netgi patys įvykiai kiekviename pasakojime skirtingi, neretai prieštaringi ar išvis nesuderinami.

Ričardas Gavelis (1950–2002) – vienas ryškiausių postmodernizmo atstovų Lietuvoje. Prozininkas, dramaturgas, publicistas ir fizikas. Daugiau nei prieš trisdešimt metų išleistas „Vilniaus pokeris“ sukėlė tikrą sprogimą homo sovieticus, bevirstančio laisvu žmogumi, sąmonėje. Tai neabejotinai žymiausias Ričardo Gavelio kūrinys. 2009 m. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų kalbą ir išleistas JAV, kur sulaukė pripažinimo ir pateko į 25 geriausių verstinių metų knygų sąrašą.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

„Pasislėpti neįmanoma. Apsimesti tuo, kas nesi, niekad nepavyks. Tave visą laiką, kiekvieną mirksnį, stebi Vilnius. Vilnius viską žino. Vilnius viską įvertina.“

Ričardas Gavelis. „Vilniaus džiazas“ 

„Trečiasis Ričardo Gavelio (1950–2002) romanas „Vilniaus džiazas“ – tai originalus ir keliaplanis „didžiųjų laikmečio (sovietmečio) ženklų tyrimas“, lietuviškasis hipiško ir revoliucingo aštuntojo XX a. dešimtmečio variantas ir gyvybingo, linksmai nostalgiško, bet ne graudaus atsisveikinimo su jaunyste ir pašėlusiais studijų metais tekstas. 

Pradėtas rašyti 1978, išleistas 1993 „Vilniaus džiazas“ yra paskutinis iš Gavelio romanų, kurio visas veiksmas vyksta sovietinėje santvarkoje. Šis tekstas dovanoja skaitytojui svaigią galimybę nerti į pasakojimo sūkurius, kuriuose – XX a. aštuntojo dešimtmečio Vilnius, studentų fizikų kasdienybė ir sloginanti sovietinė priespauda. Herojai išgyvena kosminį sielvartą ir norą žudytis, bet Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris paskutinę minutę juos perveda į kitą, balaganišką ir ironišką, sąmonės režimą. Bakneris moko romano veikėjus į sovietinę santvarką žiūrėti kaip į pasaulio protą ištikusį šizofrenijos priepuolį. 

„Gavelio kūrybinėje biografijoje „Vilniaus džiazas“ išsiskiria savo linksmumu ir gyvybingumu – tuo darniai subalansuotu ūpu, kuriame greta liūdesio ir nevilties analogišką krūvį neša gyvenimo džiaugsmas, žaismė, nesąmonės, neretai ir juokas. Baknerio diriguojamas būties balaganas pateikia vieną stipriausių Gavelio pamokų: norint išbūti ir išlaikyti autentišką sąmonės struktūrą, sveiką protą ir deramą distanciją bet kurioje politinėje santvarkoje, reikia susikurti lygiagretų pasaulį, turėti erdvę, kurioje būtų galima pailsėti ir pasislėpti nuo visų privalomųjų taisyklių bei primetamų subordinacijų ir iš kurios linksmai ir su ironija būtų galima perskaityti visus labai rimtus valdžios transliuojamus pareiškimus.“ 

Jūratė Čerškutė, Ričardo Gavelio kūrybos tyrinėtoja

Israelio Coheno „Vilna“ – pirmoji išsami Vilniaus žydų istorija, išleista 1943 m. JAV, jau nujaučiant, jog Vilniaus žydus ištiko tragedija, kuri nutraukė šios per amžius Vilniuje gyvenusios bendruomenės tradicijas, kultūrą ir tęstinumą. Tad Coheno tikslas – uždokumentuoti šią tradiciją nuo pat žydų įsikūrimo Vilniuje XIV a. iki pat tragiškos pabaigos Holokausto metu. Būtent dėl šių aplinkybių knyga neapima Holokausto – žydų bendruomenė šioje istorija vis dar gyva, pulsuojanti, pilna idėjų, svajonių ir planų.

Israelis Cohenas – Mančesteryje gimęs lenkų kilmės žydas, žurnalistas ir istorikas, Vilniuje lankęsis iki II-ojo pasaulinio karo.

„Ši knyga yra viena pirmųjų Vakarų pasauliui pristatytų Vilniaus istorijų – būtent pagal ją skaitantieji angliškai ilgai įsivaizdavo Vilnių ir jo žydiškąją dalį. „Vilna“ daugiabriaunė – tai vienu metu ir šaltinis (nes dalies istorijos šaltinių jau nebeturime), ir sintetinė studija, apibendrinanti XIX-XX a. pradžioje žydų mokslininkų atliktus Vilniaus žydų bendruomenės tyrimus. Ši knyga – pažinimo proceso dalis tiek autoriui, tiek mums.“

Prof. dr. Jurgita Verbickienė, istorikė