Tikros moterų istorijos

„…meilė vis dar mane lydi. Ji nemirė. Aš nemiriau. Aš vis dar tikiu žmonėmis. Anksčiau tai buvo didžiausia mano silpnybė, o šiandien – tai mano stiprybė.“


Vieną lapkričio dieną prancūzė Gisele Pelicot iškviečiama į policijos nuovadą ir tądien jos įprastas gyvenimas baigiasi. Jos vyrą, su kuriuo kartu praleido penkiasdešimt metų, prekybos centro apsaugininkas užtiko slapčia filmuojantį po moterų sijonais. Vyro kompiuteryje rasti šokiruojantys įkalčiai: beveik dešimtmetį jis slapta Gisele svaigino, prievartavo ir kvietė į namus dešimtis nepažįstamųjų ją išnaudoti.

Po ketverių metų jis ir dar penkiasdešimt vyrų buvo teisiami, o Gisele drąsa atsisakyti teisės į anonimiškumą pateko į pasaulines antraštes. Šis jos sprendimas buvo Prancūzijos visuomenės požiūrio į seksualinį smurtą lūžio taškas, o drąsiai išsakyta mintis, kad gėdą turėtų jausti smurtautojai, o ne jų aukos, milijonams suteikė stiprybės ir vilties.

Knygoje „Odė gyvenimui“ Gisele pirmą kartą pasakoja savo istoriją: ne kaip auka, o kaip liudininkė. Atvirai ir jautriai ji aprašo savo gyvenimą, kupiną ryžtingų laimės paieškų tiek prieš baisiausią sukrėtimą, tiek po jo. Knyga spinduliuoja stiprybės idėją: smurto aukoms nėra ko gėdytis; net ir neįsivaizduojamai išduotas žmogus gali gyventi toliau, o jo gyvenimas gali vėl tapti spalvingas.


„Vienintelė knyga, kurią turėtumėte perskaityti apie Gisele istoriją, yra jos pačios. <...> Šie atsiminimai sujaudins iki ašarų, bet kartu paskatins gyventi prasmingiau.“
Gina Martin, moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, rašytoja


Gisele Pelicot (Žizel Peliko, gim. 1952), aplenkusi pasaulio lyderius, Prancūzijoje atliktoje apklausoje buvo išrinkta svarbiausiu 2024 m. žmogumi, o žurnalas „Time" ją išrinko viena svarbiausių metų moterų. Minint Tarptautinę moters dieną, „The Independent" ją išrinko įtakingiausia 2025 m. moterimi. Jos byla prisidėjo prie nacionalinių diskusijų apie seksualinį smurtą Prancūzijoje, ir po jų buvo pakeistas teisinis išžaginimo apibrėžimas. Gisele Pelicot buvo įteiktas Garbės legiono ordinas – aukščiausias Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.

„Įgijau privilegiją nuo pat pradžių, visąlaik, visiškai sąmoningai patirti tai, ką galiausiai visada suvokiame su nuostaba ir sąmyšiu: vyras, kurį tu myli, – svetimas žmogus.“

Savo lakonišku, asketišku stiliumi Annie Ernaux šioje knygoje dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus. Trindama ribą tarp faktų ir fikcijos, ji mėgina nubraižyti emocinę ir fizinę dvejus metus trukusio ryšio su vedusiu vyru eigą. Tuo laikotarpiu ji patiria keistą būseną, kai bet koks žodis, įvykis ar žmogus tampa reikšmingas, tik jei primena mylimąjį. Annie Ernaux drąsiai ir sąžiningai siekia atskleisti tiesą apie savo egzistencijos metus, kai gyveno vien dėl kito žmogaus.

„Paminklas aistrai, kuri nepaklūsta supaprastinimams.“

The New York Times

„Šią knygą norėsite rekomenduoti kitiems. A. Ernaux daug ką literatūroje daro gerai, bet yra nepralenkiama rašydama apie aistrą ir meilę: ir pilnatvišką džiaugsmą, ir brutalų nuopuolį.“

The Guardian

„Kas taip pagavu ir šiame, ir kituose A. Ernaux kūriniuose – tai sąveika tarp medžiagos intensyvumo ir jos dokumentiško, nešališko pateikimo.“

New Statesman

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. „Metai“ („Baltos lankos“, 2024) įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą. Pagal „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“ („Baltos lankos“, 2026) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija.

„…meilė vis dar mane lydi. Ji nemirė. Aš nemiriau. Aš vis dar tikiu žmonėmis. Anksčiau tai buvo didžiausia mano silpnybė, o šiandien – tai mano stiprybė.“

Vieną lapkričio dieną prancūzė Gisèle Pelicot iškviečiama į policijos nuovadą ir tądien jos įprastas gyvenimas baigiasi. Jos vyrą, su kuriuo kartu praleido penkiasdešimt metų, prekybos centro apsaugininkas užtiko slapčia filmuojantį po moterų sijonais. Vyro kompiuteryje rasti šokiruojantys įkalčiai: beveik dešimtmetį jis slapta Gisèle svaigino, prievartavo ir kvietė į namus dešimtis nepažįstamųjų ją išnaudoti.

Po ketverių metų jis ir dar penkiasdešimt vyrų buvo teisiami, o Gisèle drąsa atsisakyti teisės į anonimiškumą pateko į pasaulines antraštes. Šis jos sprendimas buvo Prancūzijos visuomenės požiūrio į seksualinį smurtą lūžio taškas, o drąsiai išsakyta mintis, kad gėdą turėtų jausti smurtautojai, o ne jų aukos, milijonams suteikė stiprybės ir vilties.

Knygoje „Odė gyvenimui“ Gisèle pirmą kartą pasakoja savo istoriją: ne kaip auka, o kaip liudininkė. Atvirai ir jautriai ji aprašo savo gyvenimą, kupiną ryžtingų laimės paieškų tiek prieš baisiausią sukrėtimą, tiek po jo. Knyga spinduliuoja stiprybės idėją: smurto aukoms nėra ko gėdytis; net ir neįsivaizduojamai išduotas žmogus gali gyventi toliau, o jo gyvenimas gali vėl tapti spalvingas.

„Vienintelė knyga, kurią turėtumėte perskaityti apie Gisèle istoriją, yra jos pačios. <...> Šie atsiminimai sujaudins iki ašarų, bet kartu paskatins gyventi prasmingiau.“

Gina Martin, moterų teisių ir lyčių lygybės aktyvistė, rašytoja

„Neįtikėtini atsiminimai, kupini drąsos ir užuojautos, bet sykiu ir reikalaujantys pokyčių... „Odė gyvenimui“ – tikra dovana visoms pasaulio moterims, turėtume iš visos širdies padėkoti Gisèle už drąsą.“

Emma Thompson, britų aktorė, komikė, scenaristė

„G. Pelicot įkvėpė moteris visame pasaulyje <...> jos reikšmingas palikimas amžiams pakeis gėdos naratyvą.“

Karalienė konsortė Kamila, Jungtinės Karalystės karaliaus Karolio III sutuoktinė

„„Odė gyvenimui“ yra ypatinga – tai nepaprastai drąsūs, nuoširdūs ir širdį veriantys atsiminimai.“

Sara Jessica Parker, amerikiečių aktorė, prodiuserė

Gisèle Pelicot (Žizel Peliko, gim. 1952), aplenkusi pasaulio lyderius, Prancūzijoje atliktoje apklausoje buvo išrinkta svarbiausiu 2024 m. žmogumi, o žurnalas „Time“ ją išrinko viena svarbiausių metų moterų. Minint Tarptautinę moters dieną, „The Independent“ ją išrinko įtakingiausia 2025 m. moterimi. Jos byla prisidėjo prie nacionalinių diskusijų apie seksualinį smurtą Prancūzijoje, ir po jų buvo pakeistas teisinis išžaginimo apibrėžimas. Gisèle Pelicot buvo įteiktas Garbės legiono ordinas – aukščiausias Prancūzijos Respublikos valstybinis apdovanojimas.

„Įgijau privilegiją nuo pat pradžių, visąlaik, visiškai sąmoningai patirti tai, ką galiausiai visada suvokiame su nuostaba ir sąmyšiu: vyras, kurį tu myli, – svetimas žmogus.“

Savo lakonišku, asketišku stiliumi Annie Ernaux šioje knygoje dokumentuoja moters, panirusios į visa pasiglemžiančią aistrą, geidulius ir nusivylimus. Trindama ribą tarp faktų ir fikcijos, ji mėgina nubraižyti emocinę ir fizinę dvejus metus trukusio ryšio su vedusiu vyru eigą. Tuo laikotarpiu ji patiria keistą būseną, kai bet koks žodis, įvykis ar žmogus tampa reikšmingas, tik jei primena mylimąjį. Annie Ernaux drąsiai ir sąžiningai siekia atskleisti tiesą apie savo egzistencijos metus, kai gyveno vien dėl kito žmogaus.

„Paminklas aistrai, kuri nepaklūsta supaprastinimams.“

The New York Times

„Šią knygą norėsite rekomenduoti kitiems. A. Ernaux daug ką literatūroje daro gerai, bet yra nepralenkiama rašydama apie aistrą ir meilę: ir pilnatvišką džiaugsmą, ir brutalų nuopuolį.“

The Guardian

„Kas taip pagavu ir šiame, ir kituose A. Ernaux kūriniuose – tai sąveika tarp medžiagos intensyvumo ir jos dokumentiško, nešališko pateikimo.“

New Statesman

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių. „Metai“ („Baltos lankos“, 2024) įtraukti į 2019 m. „Man Booker International“ trumpąjį sąrašą. Pagal „Įvykį“ („Baltos lankos“, 2023) ir „Paprastą aistrą“ („Baltos lankos“, 2026) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija.

Danutė Nasvytytė, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataro anūkė, po studijų Berlyne 1939 m. grįžta į gimtinę ir imasi užkariauti apstulbusios Lietuvos publikos širdis scenoje atlikdama nematytą modernų šokį. Į sceną ji žengia basomis ir plastiškais, grakščiais judesiais išreiškia emocijas bei išgyvenimus. Ji lanksti, išraiškinga, nenuspėjama. Tai nei baletas, nei gimnastika, o susidomėjusios moterys šnabždasi, kad jaunos merginos kūno sudėjimas netinka šokėjai. Bet konservatyvūs žiūrovai, pinigų stoka, siaubingas laikas – prasideda karas, o Lietuvą niokoja sovietų ir nacių okupacijos – nesustabdo Danutės.

Šuoliai buvo jos šokio skiriamasis elementas. Istorikė Emilija Tumė parašė menininkės biografiją tarsi dramatišką šokį, kai šuoliais keliaujama nuo vaikystės dienų Nepriklausomybės Akto signataro sodyboje prie studijų nacių valdomame Berlyne, nuo Nasvyčių šeimai kilusių pavojų ir praradimų sovietinės okupacijos metais prie nevienareikšmiškų pasirinkimų šaliai patekus į nacių rankas, nuo subombarduoto Drezdeno žlungant Trečiajam reichui iki gyvenimo už horizonto – Australijoje. Atidžiai rinkdama šaltinius, gilindamasi į itin sudėtingas gyvenimo situacijas, istorikė sukūrė pasakojimą apie moterį, kurios svajonė šokti neįprastą šokį buvo stipresnė už istoriją. 

„Istorikė Emilija Tumė talentingos menininkės dramatiškus gyvenimo epizodus kruopščiai ir įtaigiai sujungia į nuoseklų pasakojimą, kuris yra vertas visų XX a. Lietuvos istorijos žinovų bei mėgėjų dėmesio.“

Norbertas Černiauskas, istorikas

Emilija Tumė (gim. 1996 m. Marijampolėje) Vilniaus universitete baigė istorijos studijas ir šiuo metu Lietuvos istorijos institute rašo disertaciją, kurioje tyrinėja Lietuvos kultūros lauką nacių okupacijos metais. Tai – pirmoji jos knyga.

„Gyvenimas pasikeičia greitai.
Gyvenimas pasikeičia per akimirką.
Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia.“

2003-iaisiais, per Kalėdas, Joan Didion su vyru Johnu Gregory Dunne'u sužino, kad jų vienturtę dukrą Quintaną po plaučių uždegimo ištiko sepsinis šokas ir dabar ji prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po kelių dienų – Naujųjų Metų išvakarėse – Johnas staiga miršta nuo širdies smūgio.

„Maginio mąstymo metai“ – tai J. Didion bandymas suvokti pirmuosius metus po staigios netekties, „savaites, paskui mėnesius, sugriovusius bet kokius išankstinius įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko arba nesusitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi...“ Atsiminimai stulbina nuoširdumu, atskleidžia asmenišką, tačiau sykiu universalią bendro gyvenimo ir netekties patirtį.


„Nepaprastos literatūrinės drąsos kūrinys – minties aiškumu garsėjanti rašytoja leidžia mums stebėti, kaip sielvartas aptemdo protą… Ji grįžta į praeitį, kad atskleistų savo unikalios santuokos portretą… J. Didion rodo mums, ko neteko.“
Time


Joan Didion (Džoun Didijon, 1934-2021) – viena garsiausių amerikiečių rašytojų, memuaristė, eseistė, romanistė. 2005 m. pasirodžiusi knyga „Maginio mąstymo metai“, laikoma jos magnum opus, pelnė prestižinį „National Book Award“. 2013 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno ir humanitarikos medaliu už viso gyvenimo pasiekimus ir išskirtinį indėlį į amerikiečių literatūrą. J. Didion apie savo kūrybą yra sakiusi: „Rašau tik tam, kad sužinočiau, ką galvoju, į ką žiūriu, ką matau ir ką visa tai reiškia.“

„...kokią didelę reikšmę pasipriešinimo kontekste turėjo drabužiai: jie gelbėjo nuo šalčio, buvo širdį šildanti dovana arba tarnaudavo kaip slėptuvė ar maskuotė.“


Aušvico–Birkenau koncentracijos stovykloje dvidešimt penkios kalinės – daugiausia žydės moterys ir merginos - buvo atrinktos kurti, kirpti ir siūti drabužius nacių elitui. Kalinės tikėjosi, kad šis darbas išgelbės jas nuo dujų kamerų. Siuvimo ateljė, vadinamą Obere Nähstube, įkūrė stovyklos komendanto žmona Hedwig Höss, salono darbus prižiūrėjo SS sargybinių ir karininkų žmonos.

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, įskaitant interviu su paskutine išgyvenusia Obere Nähstube siuvėja Bracha Berkovič Koh?t, knygoje „Aušvico siuvėjos“ sekama šių moterų likimais. Šeimos ir draugystės ryšiai padėjo joms ne tik ištverti nežmonišką smurtą, bet ir prisidėti prie pasipriešinimo stovykloje. Istorikė Lucy Adlington, nepaprastus siuvėjų išgyvenimus siedama su nacių plėšikavimo ir išnaudojimo politika, kalba apie Trečiojo reicho godumą, žiaurumą ir veidmainiškumą, siūlo naujai pažvelgti į mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto istorijos skyrių.


„L. Adlington atskleidė ne vieną, bet kelias ilgai slėptas istorijas: pasakojimą apie užuojautos kupinas ir drąsias žydes, siuvusias, kad išgyventų, drabužių istoriją per Holokaustą ir mados pramonės istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Autorė meistriškai supynė šias gijas į nepaprastai įtraukiantį, svarbų ir unikalų istorinį skaitinį.“
Judy Batalion


Lucy Adlington (Liusi Adlington) – britų visuomenės ir tekstilės istorikė, senovinių drabužių kolekcininkė, istorinių romanų jaunimui autorė. Negrožinė jos knyga „Aušvico siuvėjos“, pirmą sykį pasirodžiusi 2021 m., iškart tapo „New York Times“ bestseleriu ir buvo išversta į daugiau nei 20 kalbų.

„Gyvenimas pasikeičia greitai. 

Gyvenimas pasikeičia per akimirką. 

Sėdiesi vakarienės, ir gyvenimas, kokį tu jį pažįsti, pasibaigia.“

2003-iaisiais, per Kalėdas, Joan Didion su vyru Johnu Gregory Dunne’u sužino, kad jų vienturtę dukrą Quintaną po plaučių uždegimo ištiko sepsinis šokas ir dabar ji prijungta prie gyvybę palaikančių aparatų. Po kelių dienų – Naujųjų Metų išvakarėse – Johnas staiga miršta nuo širdies smūgio. 

„Maginio mąstymo metai“ – tai J. Didion bandymas suvokti pirmuosius metus po staigios netekties, „savaites, paskui mėnesius, sugriovusius bet kokius išankstinius įsitikinimus apie mirtį, ligą, tikimybę ir sėkmę, apie laimę ir nelaimę, santuoką, vaikus ir atmintį, apie sielvartą ir tai, kaip žmonės susitaiko arba nesusitaiko su tuo, jog gyvenimas baigiasi...“ Atsiminimai stulbina nuoširdumu, atskleidžia asmenišką, tačiau sykiu universalią bendro gyvenimo ir netekties patirtį.

„Nepaprastos literatūrinės drąsos kūrinys – minties aiškumu garsėjanti rašytoja leidžia mums stebėti, kaip sielvartas aptemdo protą… Ji grįžta į praeitį, kad atskleistų savo unikalios santuokos portretą… J. Didion rodo mums, ko neteko.“

Time

Joan Didion (Džoun Didijon, 1934–2021) – viena garsiausių amerikiečių rašytojų, memuaristė, eseistė, žurnalistė, romanistė. 2005 m. pasirodžiusi knyga „Maginio mąstymo metai“, laikoma jos magnum opus, pelnė prestižinį „National Book Award“. 2013 m. JAV prezidentas Barackas Obama apdovanojo ją Nacionaliniu meno ir humanitarikos medaliu už viso gyvenimo pasiekimus ir išskirtinį indėlį į amerikiečių literatūrą. J. Didion apie savo kūrybą yra sakiusi: „Rašau tik tam, kad sužinočiau, ką galvoju, į ką žiūriu, ką matau ir ką visa tai reiškia.“

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną. Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…” O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.”
Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti” kūną.
Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys” mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.”
Aušra Jauniškytė–Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.”
Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli”, „Nebloga mama”, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

„...kokią didelę reikšmę pasipriešinimo kontekste turėjo drabužiai: jie gelbėjo nuo šalčio, buvo širdį šildanti dovana arba tarnaudavo kaip slėptuvė ar maskuotė.“

Aušvico-Birkenau koncentracijos stovykloje dvidešimt penkios kalinės – daugiausia žydės moterys ir merginos – buvo atrinktos kurti, kirpti ir siūti drabužius nacių elitui. Kalinės tikėjosi, kad šis darbas išgelbės jas nuo dujų kamerų. Siuvimo ateljė, vadinamą Obere Nähstube, įkūrė stovyklos komendanto žmona Hedwig Höss, salono darbus prižiūrėjo SS sargybinių ir karininkų žmonos.

Remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais, įskaitant interviu su paskutine išgyvenusia Obere Nähstube siuvėja Bracha Berkovič Kohút, knygoje „Aušvico siuvėjos“ sekama šių moterų likimais. Šeimos ir draugystės ryšiai padėjo joms ne tik ištverti nežmonišką smurtą, bet ir prisidėti prie pasipriešinimo stovykloje. Istorikė Lucy Adlington, nepaprastus siuvėjų išgyvenimus siedama su nacių plėšikavimo ir išnaudojimo politika, kalba apie Trečiojo reicho godumą, žiaurumą ir veidmainiškumą, siūlo naujai pažvelgti į mažai žinomą Antrojo pasaulinio karo ir Holokausto istorijos skyrių.

„L. Adlington atskleidė ne vieną, bet kelias ilgai slėptas istorijas: pasakojimą apie užuojautos kupinas ir drąsias žydes, siuvusias, kad išgyventų, drabužių istoriją per Holokaustą ir mados pramonės istoriją Antrojo pasaulinio karo metais. Autorė meistriškai supynė šias gijas į nepaprastai įtraukiantį, svarbų ir unikalų istorinį skaitinį.“

Judy Batalion

Lucy Adlington (Liusi Adlington) – britų visuomenės ir tekstilės istorikė, senovinių drabužių kolekcininkė, istorinių romanų jaunimui autorė. Negrožinė jos knyga „Aušvico siuvėjos“, pirmą sykį pasirodžiusi 2021 m., iškart tapo „New York Times“ bestseleriu ir buvo išversta į daugiau nei 20 kalbų.

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau
norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną.
Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…” O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.”
Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti” kūną.
Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys” mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.”
Aušra Jauniškytė–Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.”
Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli”, „Nebloga mama”, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

„Tokią knygą būčiau norėjusi perskaityti prieš penkerius, dešimt, net prieš penkiolika metų. Būčiau norėjusi žinoti, kad ne aš viena verkiu žiūrėdama į save veidrodyje ir svarstau, kas būtų, jei imčiau ir virtuviniu peiliu nupjaučiau tai, kas man trukdo gyventi. Būčiau norėjusi tokią knygą duoti paskaityti savo tėvams, seneliams, mokytojams ir draugams. O labiausiai – sau. Mergaitei, kuri buvo įsitikinusi, kad privalo pakeisti savo kūną. Pasaulį apėmusi svoriomanija. Savo vertę skaičiuojame kilogramais ar drabužių dydžiais. Milijonai žmonių išgyvena tikrą pragarą, norėdami atitikti primestus grožio standartus. Mano gyvenime vieną dietą keitė kita, krentantys kilogramai grįždavo su kompanija, galvoje nesustodamas zyzė svoriomanijos radijas: „centimetrai, gramai, kilogramai, kalorijos, riebalai, baltymai, angliavandeniai…“ O kokią didelę kainą sumokėjau, kad vieną dieną tas radijas imtų ir tiesiog užsičiauptų.“

Aistė Simėnaitė

Ši knyga – sukrečianti jaunos moters kovos su svoriu ir maistu istorija. Nuo pirmojo suvokimo, kad atrodo kitaip nei mokyklos gražuolės, iki vienas po kito užklumpančių valgymo sutrikimų, chirurginio nutukimo gydymo ir sudėtingų emocinių išgyvenimų. Tai itin atviras pasakojimas, kokiais klystkeliais gali nuvesti noras „sutaisyti“ kūną.

Apie santykį su maistu, kūnu, jo (ne)priėmimą knygoje taip pat kalba Asta Meschino, Dovilė Filmanavičiūtė, Emilis Remeikis, Liucina Rimgailė, Valerija Iljinaitė.

„Knygoje atvirai kalbama apie skirtingus valgymo sutrikimo ligos pasireiškimus, sveikimą ir apie tai, koks vis tik nenormalus visuomenės požiūris į kūną, kaip stipriai paveikia pastabos apie jį. Man buvo labai sunku skaityti, kaip Aistės „vidinės akys“ mato savo kūną: nesvarbu, koks būtų svoris, jausmas, kad vis vien yra blogai, lydėjo nuolat. Labai tikiuosi, kad nevadovėliškai aprašyti valgymo sutrikimų požymiai ir patirtys padės greičiau atpažinti savo ar artimųjų ligą ir kreiptis pagalbos.“

Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė – Valgymo sutrikimų centro gydytoja dietologė, intuityvaus valgymo konsultantė

„Man atrodo, kad aš tik Aistės dėka pagaliau supratau: tai, kas man atrodo lengvai išsprendžiamas rebusas, daugeliui žmonių – kasdienė kova. Dabar su dar didesne empatija žvelgsiu į tuos, kurie kenčia niekaip nerasdami santykio su lėkšte. Saugokite savo XL dydžio širdis – jos yra pačios svarbiausios.“

Dovilė Filmanavičiūtė – reklamos specialistė, TV laidų vedėja

Aistė Simėnaitė – TV laidų ir tekstų kūrėja, žurnalistė, tinklaraščių „Veidrodėli, veidrodėli“, „Nebloga mama“, komentarų populiariausiuose šalies portaluose ir leidiniuose autorė. SVORIOMANIJA – pirmoji autorės knyga.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.


„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad jos mormoniškas gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme.“
Dovilė Filmanavičiūtė, reklamos specialistė, TV laidų vedėja

„Gyvenimas yra visoks – ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės – o gal pamokos? Ši knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui.“
Viktorija Urbonaitė, strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja


Deimantė Rudžinskaitė – fotografė ir stilistė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Savo istoriją apie sunkią vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje ji pasakojo tokiems tinklaraščiams kaip „Lrt.lt“, "15min.lt“, „Žmonės.lt“ ir „Moteris.lt“. „Pasaulietė“ – pirmoji D. Rudžinskaitės knyga.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.


„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad jos mormoniškas gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme.“
Dovilė Filmanavičiūtė, reklamos specialistė, TV laidų vedėja

„Gyvenimas yra visoks – ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės – o gal pamokos? Ši knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui.“
Viktorija Urbonaitė, strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja

Deimantė Rudžinskaitė – fotografė ir stilistė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Savo istoriją apie sunkią vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje ji pasakojo tokiems tinklaraščiams kaip „Lrt.lt“, "15min.lt“, „Žmonės.lt“ ir „Moteris.lt“. „Pasaulietė“ – pirmoji D. Rudžinskaitės knyga.

Augdama Jehovos liudytojų šeimoje, Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. Tiesa, Deimantė žinojo ir tai, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių, ir neva šėtoniškos jų įtakos.

Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą: mergaitė nepabijojo keisti išvaizdos, bėgti iš namų... Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.

„Pasaulietė“ – tai istorija apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto. Knygoje nuoširdžiai, be užuolankų, kartais ironiškai pasakojama apie tikėjimo savimi ir vilties galią.

„Kai skaitai Taros Westover „Apšviestąją“, atrodo, kad jos mormoniškas gyvenimas vyksta taip toli ir nė negali būti tiesa. Nepaprastas Deimantės atvirumas ir drąsa man primena Tarą. Tik Deimantė gelbstisi taip arti, kad kūnas pagaugais nueina suvokiant: ši istorija nutiko mūsų kieme.“

Dovilė Filmanavičiūtė, reklamos specialistė, TV laidų vedėja

„Gyvenimas yra visoks – ir taip dažnai jame žaidžiame gavę ne pačias geriausias kortas. Nenoromis klausi savęs: ar visa tai turi prasmę? Kodėl nutinka nepatogių, skaudžių dalykų? Ar tai bausmės – o gal pamokos? Ši knyga atima kvapą atvirumu. Su kiekvienu puslapiu vis labiau trokšti gaivaus oro gurkšnio. Lenkiu galvą už narsią širdį ir didelę meilę gyvenimui.“

Viktorija Urbonaitė, strateginės komunikacijos specialistė, rašytoja, autorinių laidų vedėja

Deimantė Rudžinskaitė – fotografė ir stilistė, gimusi ir augusi Šiauliuose. Savo istoriją apie sunkią vaikystę Jehovos liudytojų šeimoje ji pasakojo tokiems tinklaraščiams kaip „Lrt.lt“, „15min.lt“, „Žmonės.lt“ ir „Moteris.lt“. „Pasaulietė“ – pirmoji D. Rudžinskaitės knyga.

Gender bias often originates from notorious gender role myths that have no basis in reality. It's high-time scientific evidence debunks them!

Do any of the following statements sound familiar? Girls seldom do well in sciences. Women are exceptional liars, better at this craft than the opposite sex. Men are less sensitive and empathetic than their supposed counterparts. Men are perpetual risk-takers, whereas women tend to opt for safety.

According to the behavioral economist Dr. Agne Kajackaite, these supposed "truths" should be taken with more than a pinch of salt and set against data analysis. She challenges conventional wisdom, which usually results in gender disparity, and invites readers into labs around the world, drawing on data-driven research and experiments to confront the age-old question - are men and women really as different as we think?

In "WO/MEN", you will find out definitive answers to questions like:
o Who is more competitive - men or women? And who cheats more?
o Who is more likely to perform selfless acts like donating blood?
o Whose cognitive abilities are more affected by the temperature in the room?
o Who is more easily persuaded by incredible things like conspiracy theories?
...and learn many surprising facts about human behavior and the circumstances that shape it.

"People are different, and that's what makes us interesting. In this wonderful book, Agne dives into the science of gender differences in a fun and provocative way. She shows how we're not as different as we think, but that doesn't mean that one size fits us all."
Uri Gneezy,
Professor of Economics and Strategy and Chair in Behavioral Economics, University of California San Diego
Author of international best sellers The Why Axis and Mixed Signals

"In this Tour de Force, like an expert sleuth, Agne turns up the heat by lucidly describing the economics of gender, ranging from the descriptives to the underpinnings determining those behavioral differences. A must read for the constantly curious person who yearns for facts around a critical social issue of the day."
John A. List,
Distinguished Service Professor of Economics, University of Chicago
Author of international best sellers The Why Axis and The Voltage Effect

Dr. Agne Kajackaite is a Lithuanian researcher specializing in behavioral economics. She received a BA in Economics from Vilnius University, and a PhD in Economics from the University of Cologne. In 2017, she became the Head of the Ethics and Behavioral Economics Group at the WZB Berlin Social Science Centre and is currently a professor at the University of Milan. In 2019, her research on "the battle of the thermostat", showing that women are more productive in warmer temperatures, has been headlined by the New York Times, Time, CNN, BBC and many other magazines and news outlets, and was in the Top 100 of most trending scientific articles in the news in 2019, according to Altmetric.

2013 m., sulaukusi vos dvidešimt vienų, amerikiečių modelis Emily Ratajkowski pernakt tapo įžymybe: provokuojamai parodžiusi savo kūną muzikiniame vaizdo klipe, vėliau peržiūrėtame milijonus kartų, ji sulaukė ir pagyrų, ir pasipiktinimo. Ji užkopė į modelio karjeros aukštumas, nusifilmavo keliuose itin sėkminguose Holivudo filmuose. Tačiau siekdama šlovės suvokė, kaip lengvai jos kūnas virto preke.

„Mano kūnas“ – ne vien jaunos moters atsiminimai. Tai itin asmeniškas feminizmo, seksualumo ir galios, moterų kontroliavimo asmeninėje ir profesinėje erdvėse bei paaiškinimų, kodėl jos leidžiasi kontroliuojamos, tyrimas. Šioje knygoje E. Ratajkowski be užuolankų aprašo savo sėkmės istoriją, nagrinėja fetišizuojamą mergaičių ir moterų grožį, šiuolaikinės kultūros pamišimą dėl moterų seksualumo ir sykiu jo niekinimą, ydingą mados ir kino industrijų skleidžiamą požiūrį į moters kūną.

„Meta iššūkį stereotipinei nuostatai, esą moteris negali turėti ir gražaus kūno, ir smegenų, negali būti ir patraukli, ir įžvalgi...“
Washington Post

„E. Ratajkowski tai švelni, tai žiauri, tai linksma, tai pažeidžiama. <...> Ši knyga mane pakeitė.“
Lena Dunham, HBO serialo „Girls“ kūrėja ir aktorė

„Reikia įtraukti į privalomų skaitinių sąrašą.“
Lisa Taddeo, knygos „Trys moterys“ autorė


Emily Ratajkowski (Emili Ratakauski) – modelis, aktorė, moterų teisių aktyvistė, perspektyvi verslininkė, socialinės platformos „Instagram“ žvaigždė. 2020 m. jos esė žurnalui „New York Magazine“, pavadinta „Buying Myself Back“, vos per parą sulaukė daugiau nei milijono peržiūrų ir tapo skaitomiausiu žurnalo metų tekstu. 2021 m. pasirodžiusi E. Ratajkowski debiutinė knyga „Mano kūnas“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, o tokie leidiniai kaip „Vogue“, „Time", „Esquire“ ir „People“ pripažino ją viena geriausių tais metais.

2013 m., sulaukusi vos dvidešimt vienų, amerikiečių modelis Emily Ratajkowski pernakt tapo įžymybe: provokuojamai parodžiusi savo kūną muzikiniame vaizdo klipe, vėliau peržiūrėtame milijonus kartų, ji sulaukė ir pagyrų, ir pasipiktinimo. Ji užkopė į modelio karjeros aukštumas, nusifilmavo keliuose itin sėkminguose Holivudo filmuose. Tačiau siekdama šlovės suvokė, kaip lengvai jos kūnas virto preke.

„Mano kūnas“ – ne vien jaunos moters atsiminimai. Tai itin asmeniškas feminizmo, seksualumo ir galios, moterų kontroliavimo asmeninėje ir profesinėje erdvėse bei paaiškinimų, kodėl jos leidžiasi kontroliuojamos, tyrimas. Šioje knygoje E. Ratajkowski be užuolankų aprašo savo sėkmės istoriją, nagrinėja fetišizuojamą mergaičių ir moterų grožį, šiuolaikinės kultūros pamišimą dėl moterų seksualumo ir sykiu jo niekinimą, ydingą mados ir kino industrijų skleidžiamą požiūrį į moters kūną.

„Meta iššūkį stereotipinei nuostatai, esą moteris negali turėti ir gražaus kūno, ir smegenų, negali būti ir patraukli, ir įžvalgi...“

Washington Post

„E. Ratajkowski tai švelni, tai žiauri, tai linksma, tai pažeidžiama. <...> Ši knyga mane pakeitė.“

Lena Dunham, HBO serialo „Girls“ kūrėja ir aktorė

„Reikia įtraukti į privalomų skaitinių sąrašą.“

Lisa Taddeo, knygos „Trys moterys“ autorė

Emily Ratajkowski (Emili Ratakauski) – modelis, aktorė, moterų teisių aktyvistė, perspektyvi verslininkė, socialinės platformos „Instagram“ žvaigždė. 2020 m. jos esė žurnalui „New York Magazine“, pavadinta „Buying Myself Back“, vos per parą sulaukė daugiau nei milijono peržiūrų ir tapo skaitomiausiu žurnalo metų tekstu. 2021 m. pasirodžiusi E. Ratajkowski debiutinė knyga „Mano kūnas“ išsyk tapo „New York Times“ bestseleriu, o tokie leidiniai kaip „Vogue“, „Time“, „Esquire“ ir „People“ pripažino ją viena geriausių tais metais.

Helen nuo pat mažumės svajojo tapti sakalininke. Ji ilgai mokėsi šios senos ir paslaptingos profesijos, treniravo daugybę paukščių. Po daugelio metų, staiga mirus tėvui, ją pasiglemžia sielvartas ir apsėda anksčiau nelankiusi mintis treniruoti vištvanagį – bene laukiniškiausią iš paukščių. Škotijoje ji įsigyja Meibelę, parsiveža ją į savo namus Kembridže ir leidžiasi į ilgą vanago, kurio kiekviena kūno dalelė sukurta medžioti bei žudyti, jaukinimosi kelionę.

„V kaip vanagas“ – giliamintiškas, poetiškas ir lyg atviras nervas skaudus pasakojimas apie netektį ir sielvartą, nemirštantį tėvo ir dukters ryšį, nuostabią, bet sudėtingą žmogaus ir paukščio draugystę, trunkančią per amžius iki šių dienų. Apie universalius gyvenimo prasmės ir susitaikymo su savo mirtingumu klausimus.

„Nuostabiausias kada nors mano skaitytas kūrinys.“

Olivia Laing

„Ši knyga gieda kaip paukštis. Negalėjau atsitraukti.“

Mark Haddon

„Šis pasakojimas, sukurtas iš širdies, pasiekia širdį. Bet kuris žmogus, bent sykį pakėlęs akis į sklendžiantį plėšrųjį paukštį, perskaitęs šią knygą negalės nepajusti, kad pasikeitė.“

Tim Dee

Helen Macdonald (Helen Makdonald, gim. 1970) – anglų rašytoja, poetė, gamtininkė, Kembridžo universiteto dėstytoja ir mokslininkė. Didžiausios tarptautinės sėkmės sulaukė jos atsiminimai „V kaip vanagas“, 2014 m. apdovanoti „Costa Book Awards“ ir „Samuel Johnson Prize“ literatūros premijomis.

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje. 

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių. 

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“

Catherine Taylor 

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą vertą padėkos.“

Daisy Hildyard 

Annie Ernaux (Ani Ernò, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

1963-iaisiais, būdama dvidešimt trejų ir netekėjusi, Ani pasijunta nėščia. Tačiau kūdikio ji pasilikti negali. Prancūzijoje, kur tuo metu abortai draudžiami, ji mezgimo virbalu nesėkmingai bando nutraukti nėštumą. Paskui, apimta nevilties ir baimės, suranda nelegaliai abortus atliekančią moterį. Bet galiausiai, vos mirtinai nenukraujavusi, atsiduria ligoninėje.

Šis tekstas užrašytas praėjus beveik keturiasdešimčiai metų nuo jame aprašomo įvykio. Tai atsiminimais ir dienoraščio fragmentais paremtas pasakojimas apie traumą, Annie Ernaux nešiotą visus tuos metus. Ji atkakliai, su atida ir stojišku pasiryžimu išrašo savo patirtį, be gailesčio ją fiksuodama tarsi krištolas permatomais, taupiais sakiniais. Nelyg restauratorė ji sluoksnis po sluoksnio atidengia giliausias savo atminties kertes ir taip bando susitaikyti su vienu asmeniškiausių ir labiausiai sukrėtusių gyvenimo įvykių.

„Universalus, pirmapradis ir drąsus, „Įvykis“ yra įnirtingai trikdantis, nepaprastai svarbus kūrinys – tiek meno, tiek ir gyvenimo.“
Catherine Taylor

„Įvykio“ skaitymas prikausto ir tampa skausmingai neišvengiamas. Per Ani vienišumą su ja pajutau bendrystę. Jos išmintis, glaustas pasakojimas, pasišventimas rašyti apie mirtį ir gyvenimą verti padėkos.“
Daisy Hildyard

Annie Ernaux (Ani Erno, gim. 1940) – prancūzų rašytoja, autofikcinės, autobiografinės ir feministinės literatūros vėliavnešė. Studijavo Ruano, Bordo universitetuose. 1971 m. baigė šiuolaikinės literatūros pedagogiką ir iki 2000-ųjų dirbo mokytoja. Parašė per 20 kūrinių, pagal kai kuriuos jų (pvz., „Įvykis“, „Paprasta aistra“) pastatyti kino filmai. 2022-aisiais A. Ernaux apdovanota Nobelio literatūros premija. „Įvykis“ – pirmas autorės kūrinys, pasirodantis Lietuvoje beveik po trisdešimties metų pertraukos (po knygos „Sustingusi moteris“, Žaltvykslė, 1994).

SUNDAY TIMES bestseleris

VISAS TAISYKLES VELNIOP SIUNČIANTI KNYGA

Ar ne laikas mesti iššūkį atgyvenusiems moters kūno ir elgesio standartams? Tik pagalvok: kodėl dažnai pastebi per didelį kitos merginos pilvą ar per mažas krūtis? Kodėl dar aršiau kritikuoji savo pačios išvaizdą? Kodėl, išgirdusi komplimentą, dažniausiai numyki „ačiū“, bet išsyk imi save menkinti?

Britų aktyvistė, iliustratorė ir socialinių tinklų žvaigždė Florence Given drąsiai rėžia: gana! Įkvėpimo ji semiasi iš feminizmo idėjų, o šioje knygoje, dalydamasi savo patirtimi bei kandžiomis įžvalgomis, kviečia mus visas sekti jos pavyzdžiu. Neturime būti meilios, smulkutės, gerutės – netgi gražios. Bet privalome pasitikėti savimi ir palaikyti viena kitą!

„Įkvepianti, radikali, puikiai pritaikyta autorės kartai.“

Evening Standard

„Nuostabiai atskleidžia šiuolaikinį feminizmą.“

Glamour

Florence Given (Florens Given, gim. 1998, pasirinkusi būti pristatoma įvardžiu „ji“)  – Londone įsikūrusi menininkė, rašytoja ir aktyvistė, 2019 m. gavusi „Cosmopolitan“ metų nuomonės formuotojos apdovanojimą. Populiarumą socialiniuose tinkluose F. Given išnaudoja įvairioms iniciatyvoms: BBC ir NBC televizijų laidose F. Given diskutavo apie viengungystės stigmą ir savo 2018 m. inicijuotą peticiją dėl apkūnius žmones pašiepiančio „Netflix“ serialo „Nepasotinama“ nutraukimo. Autorė taip pat prisidėjo prie „Always“ prekių ženklo #EndPeriodPoverty kampanijos (Lietuvoje ši kampanija buvo pavadinta #SvarbiKiekvienaDiena) – jos įrašas sulaukė daugiau nei 200 tūkst. patiktukų, taigi būtent tiek intymios higienos priemonių buvo išdalinta stokojančioms moterims ir mergaitėms.

Savo debiutinę knygą „Mano grožis – ne tavo reikalas“ autorė parašė ir pati iliustravo būdama vos 21-erių; knyga vos pasirodžiusi tapo bestseleriu Didžiojoje Britanijoje.

Kontroversiška istorija apie XX amžiaus mados legendą – Chanel.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Gabrielle (Coco) Chanel iš esmės pakeitė moterų drabužius. Tačiau tai buvo tik regimiausia sudėtingų pokyčių, prie kurių ji prisidėjo, dalis. Savo netradiciniu ir neįprastu gyvenimu – iš žeminančio skurdo į mados viršūnę – Chanel padėjo sukurti modernios moters sampratą.

Ši ypatinga biografija iškelia aikštėn stulbinantį gyvenimą ir parodo, kaip įtakingiausia savo amžiaus dizainerė virto maištingo ir pažangaus stiliaus ikona. Jos legendą kūrė gausybė meilės romanų: sąmojinga, savita, kerinti Chanel tapo ne vieno garsaus menininko, tarp jų – Stravinskio, Picasso ir Dali, mūza, globėja ar meiluže. Tačiau skaudžiausių detalių nepastebėjo nė vienas ankstesnis biografas.

Remdamasi naujai atrastais meilės laiškais, policijos įrašais ir interviu, Lisa Chaney atskleidžia tiesą apie Chanel priklausomybę nuo narkotikų ir romanus su moterimis. Ji taip pat galutinai atsako į seniai ramybės nedavusį klausimą apie Chanel meilužį vokietį: ar jis buvo nacių šnipas?
Čia atskleidžiamas Chanel paveikslas – skandalingas, jis paslaptingesnis ir tamsesnis negu bet kurioje kitoje iki šiol parašytoje biografijoje.

„Solidi ir išsami knyga apie vieną paslaptingiausių dizainerių."
Vogue

„Nagrinėdama atrastus meilės laiškus, asmeninius dienoraščius ir atsiminimus, cituodama pačios Chanel žodžius knygos autorė Lisa Chaney atskleidžia už mados ikonos besislepiančią moterį – jos pažeidžiamumą, vienišumą, neviltį. Itin svarbios autorės įžvalgos apie Chanel vaidmenį kuriant modernios, nepriklausomos moters, kuri garbina ir grožį, ir patogumą, įvaizdį."
Library Journal

„Gili ir įspūdinga biografija, parašyta pasitelkiant naujus, anksčiau nepublikuotus šaltinius, apie prieštaringą, tačiau vienareikšmiškai talentingą moterį, kurios vardas visuomet išliks rafinuotumo ir originalumo sinonimas."
Booklist


Knygos autorė Lisa Chaney – meno ir literatūros istorikė. Ji rengė radijo ir televizijos laidas kultūros istorijos temomis, rašė straipsnius tokiems dienraščiams, kaip „The Sunday Times", „The Spectator", „The Guardian“ ir kt. „Chanel. Intymus gyvenimas" – trečioji autorės knyga.

Buvusios „Islamo valstybės” sekso vergės ir 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatės bei JT geros valios ambasadorės atsiminimai

2014 metais „Islamo valstybė” užpuolė Nadios Murad gimtąjį jazidų (kurdų religinė mažuma) kaimelį šiaurės Irake ir jos, 21 metų moksleivės, gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir šešis brolius taip pat nužudė, o ji pati buvo išvežta į Mosulą ir, kaip ir tūkstančiai kitų jazidų moterų, parduota į „Islamo valstybės” sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia nė neįsivaizdavo, kad vieną dieną ji taps žmogaus teisių aktyviste. Ji metė iššūkį visoms etiketėms, kurias jai mėgino klijuoti gyvenimas: našlaitės, prievartos aukos, vergės, pabėgėlės. Vietoje jų ji susikūrė naujas: likusi gyva, jazidų lyderė, moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė, o dabar ir knygos autorė.
Nadia ne tik sugebėjo išreikšti savo nuomonę, ji taip pat kalba už kiekvieną jazidą, nukentėjusį nuo genocido, vykdomo Irake, už kiekvieną prievartautą moterį ir už kiekvieną likimo valiai paliktą pabėgėlį. Ši knyga – tai didžiulio žmogaus noro gyventi liudijimas ir meilės laiškas – prarastai šaliai, trapiai bendruomenei ir karo išblaškytai šeimai.

„Drąsus Nadios Murad liudijimas yra šiurpus, tačiau labai reikalingas ir svarbus skaitinys... Visi, kurie nori suprasti, ką daro vadinamoji „Islamo valstybė”, privalo perskaityti šiuos atsiminimus.”
Economist

„Neapsakomai vertinga knyga. Tai ne tik jazidų genocido liudijimas, bet ir švelni odė gyvenimo būdui, kuris jau sunaikintas.”
Jewish Journal

Nadia Murad (g. 1993) – žmogaus teisių aktyvistė, 2018 metų Nobelio taikos premijos laureatė, apdovanota Vaclavo Havelo žmogaus teisių ir Andrejaus Sacharovo premijomis, pirmoji Jungtinių Tautų Prekybos žmonėmis aukų orumo geros valios ambasadorė. Kartu su jazidų teisių organizacija „Yazda” rengia „Islamo valstybės” nusikaltimų medžiagą, kad galėtų šią organizaciją paduoti į Tarptautinį baudžiamąjį teismą. Ji taip pat įkūrė programą „Nadios iniciatyva”, kuri skirta genocidą ir prekybą žmonėmis išgyvenusiems padėti.

Jenna Krajeski – žurnalistė, kurios reportažai iš Turkijos, Egipto, Irako ir Sirijos publikuojami tokiuose leidiniuose kaip „New Yorker”, „Slate”, „Nation”, „Virginia Quarterly Review” ir kt.