Jacqueline Harpman romanas „Aš, nepažinusi vyrų“ (išleido ,,Baltos lankos“, vertė Jonė Ramunytė) yra vienas tų nedaugelio literatūros kūrinių, kurie, parašyti prieš kelis dešimtmečius, šiandien išgyvena tikrą renesansą. Nors knyga pirmą kartą prancūzų kalba pasirodė dar 1995 m., dėl socialinių tinklų (ypač „TikTok“) ir augančio jaunesnės kartos skaitytojų susidomėjimo feministine distopine literatūra ji vėl tapo bestseleriu.
Prieš pradedant nerti į romano siužeto vingius, svarbu paminėti J. Harpman biografijos svarbą. Autorė – žydų kilmės belgų rašytoja ir psichoanalitikė, jos šeima Antrojo pasaulinio karo metais pabėgo nuo nacių į Kasablanką. Nors romanas nėra istorinis, jame jaučiamas panašus absurdiškas įkalinimo ir nužmoginimo jausmas, kurį patyrė koncentracijos stovyklose įkalinti žmonės. Knygoje pasakojama apie tai, kaip žmogus bando išlikti žmogumi, kai iš jo atimama viskas: vardas, praeitis, privatumas ir ateities viltis.
Siužeto paslaptis: pasaulis be priešistorės
Knyga pradedama klaustrofobiška scena: požeminiame bunkeryje narve laikoma 40 moterų. Jas saugo nebylūs sargybiniai vyrai. Pasakotoja – jauniausia iš jų, vadinama tiesiog „mažyle“. Skirtingai nei kitos moterys, užaugusi narve, ji neturi jokių prisiminimų apie ankstesnį pasaulį pasaulį „prieš tai“. Ji nežino, kas yra šeima, meilė, saulė ar netgi vyrai (išskyrus tuos šaltus, abejingus sargybinius).
Moteriškoji (žmogiškoji) esatis
Vienas įdomiausių knygos aspektų – moteriškumo visiškoje izoliacijoje tyrinėjimas. Pasakotoja, niekada nepažinusi vyrų, į kitas moteris žiūri kaip į svetimas. Jos pasakoja jai apie dingusį pasaulį – apie vyrus, apie madas, apie meilę, vaikus, tačiau jai tai nieko nesako.
Romane keliamas svarbus klausimas: ar moteriškumas egzistuoja be santykio su kita lytimi? Pasakotoja jaučiasi esanti „tuščias lapas“. Ji neturi kultūrinio ir socialinio bagažo, todėl jos žvilgsnis į pasaulį yra grynas, smalsus, filosofinis, liūdnai gražus ir kartu be galo vienišas.
Kodėl ši knyga „sprogo“ dabar?
Kritikai pažymi, kad dabartinis knygos populiarumas susijęs su bendru visuomenės nerimu. Jaunoji Z karta knygoje mato savo pačių netikrumo, egzistencinės vienatvės ir baimės dėl ateities atspindį. Tai – tyli minimalistinė egzistencinė studija apie tai, kas lieka, kai viskas sugriūna. J. Harpman rašo taupiai, bet kiekvienas jos žodis sminga giliai.
„Aš, nepažinusi vyrų“ – ne tik distopinis romanas. Tai filosofinis pasakojimas apie laisvę. Kaip rašoma „The Guardian“, knyga sukrečia, nes ji parodo, kad net ir beviltiškiausioje situacijoje žmogus jaučia nenumaldomą poreikį suprasti, kodėl jis egzistuoja. Ji itin paveikiai primena apie žmogaus dvasios atsparumą ir kartu apie tragišką mūsų mirtingumą.
Tekstą pagal „The Guardian“, „Forward“, „Boston Globe“ ir kt. parengė Milda Gaulienė
