Kas yra pavojingiau – ginklai ar mintys? Kaip tik šį klausimą kviečia panarplioti Živilės Mitkės romanas „Mintregys“, pasirodęs metų sandūroje ir debiutuojantis Vilniaus knygų mugėje. Tai pirmoji ilgai brandintos maginės fantastikos serijos knyga apie pasaulį, kuriame pavojingiausia liga plinta ne kūne, o apnuodija protą – labai atpažįstama metafora mūsų laikams, kai idėjos sklinda greičiau, nei spėjame jas suvaldyti.
Naujojoje Zelandijoje gyvenanti fantastinio romano autorė savo kūryboje supina įkvepiančią aplinką, logiką ir emocinį jautrumą. Fantastika Živilei tampa ne pabėgimu nuo realybės, o siekiu suprasti ją kitu kampu – kalbant apie baimes, psichikos trapumą ir pasirinkimų kainą be tiesmuko moralizavimo. Apie tai – pokalbis su romano autore.
Kokia mintis šiandien yra pavojingiausia žmonijai?
Perdėtas saugumo jausmas: „Kaip nors viskas bus gerai, nieko nereikia daryti.“ Mano nuomone, stovime ant didelių pokyčių slenksčio – politikos, technologijų, klimato kaitos prasme. Nereikia pulti į paniką, bet negalima ir kišti galvos į smėlį, tikintis, kad viskas savaime išsispręs. Jei šiandien viskas gerai, verta tuo pasinaudoti ir nuveikti ką nors prasmingo.
Gyveni Naujojoje Zelandijoje, rašai Lietuvos rinkai. Kaip tai suderinama?
Man labai svarbu išlaikyti ryšį su gimtąja kalba, net ir gyvenant taip toli nuo Lietuvos. Naujojoje Zelandijoje mano kasdienybė ramesnė, čia daugiau erdvės susikaupti ir kurti. Aplinka leidžia atsitraukti nuo triukšmo ir susitelkti į rašymą, o vietos gamta, dažnai primenanti fantastinius pasaulius, natūraliai maitina vaizduotę – ne veltui būtent čia nufilmuotas „Žiedų valdovas“.
Todėl geografinis atstumas man netapo kliūtimi, kaip tik priešingai – galimybe. Sąmoningai nusprendžiau visiškai atsiduoti menui ir rašymui, pirmiausia kurdama Lietuvos skaitytojams. Tai mano būdas išlaikyti ryšį su savo kultūra ir kalba, net gyvenant kitame pasaulio krašte.
„Mintregys“ – tavo debiutas, bet rašytas šešerius metus. Koks jausmas pagaliau jį paleisti?
Nerimo daug, nes į knygą sudėjau daug asmeninių išgyvenimų, jausmų ir baimių. Dabar ją gali skaityti visi – jausmas toks, lyg būčiau paviešinusi savo dienoraštį. Vis dėlto kartu ir palengvėjimą jaučiu, užbaigtas svarbus etapas.
Esi dailininkė ir programuotoja. Kaip šios, atrodytų, labai skirtingos sritys veikia tavo rašymą?
Programuodama išmokau dideles užduotis skaidyti į mažesnes ir iš jų konstruoti visumą. Programuotojai vartoją terminą refactoring – kai nekeiti, ką kodas daro, bet perrašai jį aiškiau ir tvarkingiau. Panašiai dirbu ir su tekstu: pirmuose juodraščiuose nesigilinu į smulkmenas, svarbiausia, kad tekstas „veiktų“. O vėliau grįžtu ir jį nuosekliai nušlifuoju. Tapybos žinios labai padeda kuriant pasaulį – lengviau įsivaizduoti, kaip krenta šviesa, kas scenoje svarbiausia, o ką galima palikti tarp eilučių.
Knygoje mintys tampa matomos ir mirtinai pavojingos. Ar ši idėja gimė stebint šiuolaikinį pasaulį, kuriame mintys plinta greičiau nei bet kada?
Domiuosi psichologija, ypač kognityvine elgesio terapija, kuri kalba apie tai, kad mūsų mintys kuria realybę. Mintimis galime save įstumti į būsenas, kurios galiausiai paveikia ir kūną, – apninka depresija, psichosomatiniai sutrikimai. Deja, mirtis kaip pasekmė taip pat nėra išgalvota. Fantastika leidžia apie tai kalbėti per magiją, betgi viskas labai realu.
Blogis tavo knygoje – ne monstras, o idėjos. Ar galvojai apie socialinius tinklus ir propagandą, kolektyvinę paniką?
Norėjosi sukurti sunkiai apčiuopiamą Lovecraftišką grėsmę, susijusią su rašytojo H. P. Lovecrafto kūrybos stilistika. Esu patyrusi, kad mintys būna paskutinis prieglobstis, kai viskas griūva. Bet jei pačios mintys tampa nesaugios, nebelieka kur trauktis. Informacijos „burbulai“ ir vadinamosios echo chambers stipriai prie to prisideda – žmogaus sąmonė labai trapi.
Šiandien daug kalbame apie psichikos sveikatą ir minčių kontrolę. Ar „Mintregys“ –mūsų vidinių kovų metafora?
Psichinės sveikatos tema man labai artima. Tik pabaigusi knygą supratau, kad ji būtent apie tai.
Veikėjai klysta, kenčia, kartais elgiasi bjauriai – kaip ir tikri žmonės. Nenorėjau idealių herojų. Patyrus smurtą, prievartą ar atstūmimą, prasideda vidiniai procesai, kuriuos sunku suvaldyti. Pavyzdžiui, švelnumo niekada nepatyręs žmogus sunkiai prisileidžia kitą, net jei labai to trokšta. Mane domina, kas leidžia žmogui pagyti po traumų ir vėl atsiverti.
Kalerija, Nevara, teisėjų ordinas, sielokrata – tavo pasaulis sudėtingas, bet skaityti lengva. Kaip pavyko išlaikyti šią pusiausvyrą?
Tai daugybės perrašymų ir atvirų pokalbių su pirmaisiais skaitytojais rezultatas. Nors ant knygos viršelio – mano vardas, prie kūrinio prisidėjo daug žmonių, kurie nevengė pasakyti: „čia neaišku“, „čia nelogiška“. Rašydama taip pat visada stengiuosi vesti skaitytoją per veikėjo pojūčius – kad jis jaustų, uostytų, liestų kartu. Tuomet net ir labai mistiškas pasaulis atrodo tikras ir lengvai suvokiamas.
Liga, pasiglemžianti sielas dėl vienos klaidingos minties, skamba itin žiauriai. Ar taip sąmoningai norėjai parodyti, kokiame pasaulyje gyvename?
Žmonės tą pačią realybę suvokia visiškai skirtingai – viskas filtruojama per mūsų sukauptą patirtį ir nusistatymus. Kartais atrodo, kad net pati objektyvios realybės sąvoka ima byrėti, ir tai mane nuoširdžiai gąsdina. Kūrinyje norėjau parodyti, kad pavojus mus gali pasiekti vien per informaciją – skaitant ar girdint, net jei fiziškai esame visiškai saugūs. Žmonės šiandien žūsta ar palūžta gavę prieigą prie tam tikrų idėjų: tai gali būti pražūtingi socialinių tinklų „iššūkiai“ ar net dirbtinio intelekto sukelta psichozė. Tai nėra gryna fantastinė prielaida, nors knygoje sąmoningai sutirštinau spalvas ir pridėjau magijos, kad ši grėsmė būtų matoma dar aiškiau.
„Mintregys“ – pirmoji serijos knyga. Ar jau žinai, kur nuves ši istorija?
Taip, tęsiniai jau parašyti. Norėjau, kad pirmoji dalis pasirodytų jau turint visos serijos kryptį ir užmanymą. Klaudijaus ir Helenos istorija turi pabaigą – iki jos dar laukia nemažai nuotykių.
Su autore kalbėjosi Agnė Žemaitytė
