Viktoras Bachmetjevas

Kad ir ko viena karta išmoktų iš kitos, to, kas iš tikrųjų žmogiška, jokia karta iš ankstesnės neišmoksta. Šiuo atžvilgiu kiekviena karta pradeda nuo pradžios, jos uždavinys nesiskiria nuo ankstesnės kartos, ir ji nenueina toliau, jei tik ankstesnė karta neišdavė savojo uždavinio ir pati savęs neapgavo. Šis tikrasis žmogiškumas yra aistra, kurioje viena karta supranta kitą ir supranta pačią save. Antai nė viena karta iš kitos neišmoko mylėti, nė viena karta nepradeda nuo ko kito negu nuo pradžios, nė vienos vėlesnės kartos uždavinys nėra trumpesnis negu ankstesniosios, ir jei kuri nors karta nepanorės mylėti taip, kaip ankstesnės kartos, o nuspręs eiti toliau už pastarąsias, tai šitai yra tik tuščia ir kvaila kalba.

1849 m. Sørenas Kierkegaard’as dienoraštyje rašė: „O kai jau būsiu miręs, vien Baimės ir drebėjimo pakaks, kad mano vardas taptų nemirtingas. Jis bus skaitomas bei verčiamas į kitas kalbas. Tiesiog šiurpu darysis nuo tos aistros, kuri dega šioje knygoje.“ Praėjus beveik 200 metų nuo Baimės ir drebėjimo pasirodymo, galima užtikrintai teigti, kad Kierkegaard’as neklydo, – šis veikalas iki šiol yra populiariausias jo tekstas, tapęs tam tikra jo vizitine kortele. Tai, kad knyga, kurią laikote rankose, yra jau trečioji Baimės ir drebėjimo laida lietuvių kalba, taip pat liudija neblėstantį šios knygos populiarumą ir įtaigą.

Audioknygos leidybą parėmė Lietuvos kultūros taryba

„Pakartojimas“ – unikali ir sunkiai nusakoma danų filosofo ir teologo Søreno Kierkegaard’o knyga. Pasirašyta Konstantino Konstancijaus slapyvardžiu, tai knyga-mintinis eksperimentas apie kartotės įmanomybę. Kad įsitikintų pasikartojimo galimybe, pagrindinis knygos herojus sumano atkartoti savo kelionę į Berlyną, o jame imtis lygiai tų pačių veiksmų, kuriuos atliko pirmojo vizito metu. Kad ir kaip stengtųsi tiksliai atkartoti, ką jau daręs, knygos herojui tenka nusivilti – pasikartojimas atrodo esąs neįmanomas. Nors knygos prielaida gali pasirodyti komiška, jos išvados turi gilių filosofinių pasekmių. Anot Gilles’io Deleuze’o, tik Kierkegaard’as ir Nietzsche pajėgė suformuluoti pilnavertes filosofines kartotės sampratas.