Leidykla LAPAS

Jūratės Čerškutės monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – literatūrologinis ir monografinis raportas apie vieno įdomiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų Ričardo Gavelio (1950–2002) prozos sistemą. Knygoje ieškoma atsakymų, kaip Gavelis šią sistemą kūrė, kokios literatūrinė vaizduotės rašytojas jis buvo, kokiais kūrybiniais principais grindė savo kūrybos formulę ir ar tikrai visais kūriniais rašė vieną ir tą pačią knygą.

Gavelio prozos biografija pasakoja apie kūrinius, jų recepciją ir pasirodymo kontekstą, apie tai, kaip Gavelis rašė žmogų, miestą, sistemą, visuomenę, kaip specifinius elementus pavertė universalijomis, o patirtį – generalizavo. Monografija, siekianti kiek atitraukti rašytoją nuo jo garsiausio romano Vilniaus pokeris, kviečia skaityti ir atrasti visą Gavelio prozą, pažinti patį autorių – savo gyventam laikui įsipareigojusį fiziką, pasirinkusį ne mokslo, o meno kaip mokslo sapno ir pasaulio pažinimo kelią.

Jūratė Čerškutė – literatūrologė, literatūros kritikė, 2023 m. išrinkta Metų kritike už aktyvią reakciją į literatūros procesus ir plačiajai auditorijai aktualią kritiką. Dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, dėsto Varšuvos universitete. Nuo 2009 m. rudens gavelologė – nuosekliai tyrinėja ir populiarina Ričardo Gavelio kūrybą, formuoja viešąjį diskursą apie jo darbus. Monografija Galvoja fizikas! Ričardo Gavelio prozos sistema – pirmoji autorės knyga, apibendrinanti penkiolika Gavelio kūrybos tyrimo metų.

Mariaus Buroko „seismografas“ – taupus lyg išgyvenimo krepšys, kuriame yra viskas, ką norėtum pasiimti grėsmės minutę, jei tik spėtum. Pustoniais liejami metų laikai, nušiuręs Vilnius, geležinkelio stotis, Naujininkai. Jūrą atkartojantis dukters vardas, skaidri meilės lyrika cikle „Visatai, radusiai vietą“. Akloji dėmė, pretenzijos viską suprasti atsisakymo metafora. Literatūros bejėgystė (džiovintos eilučių mandragoros), kai žūsta žmonės; nuojauta, kad istorijos ciklas linkęs kartotis (visus kitus jau išvežėm). Eilutės stalius ir verlibro puodžius pastebi, kad kone amžinai kas nors spardo kamuolį, kas benutiktų. Atjauta Ukrainai nėra vien tušti žodžiai – Marius yra aktyvus fronto stebėtojas ir netiesioginis dalyvis.

- Giedrė Kazlauskaitė

Riba, mąstyme kraštovaizdžio brėžiama linija, horizonto siūlas, pakraštys, kuriame gamta susitinka (o gal išsiskiria) su kultūra ir civilizacija – visa tai stengiuosi nusakyti žodžiais ir eilutėmis. Nuo vešlios žalumos iki karo išdegintų griuvėsių, nuo meilės iki neapykantos – tokia mano seismografo žymima amplitudė, tokie asmeniniai ir globalūs žemės virpesiai, tokia žingsniais matuojama poetinė geografija.

- Marius Burokas

Marius Burokas (g. 1977) – rašytojas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas. Pirmoji jo poezijos knyga pasirodė 1999. Šiuo metu jis yra keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo Jotvingio, Antano Miškinio ir Maironio, Poezijos pavasario premijas. Jo eilėraščių rinktinę anglų kalba „Now I Understand“ 2018 m. išleido Jungtinės Karalystės leidykla „Parthian Books“. Eilėraščių knyga ukrainiečių kalba „Найменші речі“ taip pat buvo išleista 2018 m. 2021 m. pasirodė autoriaus poezijos rinktinė lenkų kalba „Tu mieszkał Jonasz“. Autoriaus poezija versta į lenkų, latvių, estų, suomių, slovėnų, anglų, vokiečių, prancūzų, gruzinų, švedų, ispanų, ukrainiečių ir kt. kalbas. Marius Burokas taip pat yra Lietuvos rašytojų ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungų narys.

Kas yra antropologija ir kodėl verta mąstyti antropologiškai? Trumpame kultūrinės ir socialinės antropologijos įvade pristatomos ir kartu permąstomos devynios svarbiausios šio mokslo sąvokos: kultūra, civilizacija, vertybės ir vertė, kraujas, tapatybė, valdžia, protas, gamta. Kodėl Bolivijos eseechų tauta nesidžiaugia įmušusi įvartį futbolo rungtynėse, o Viduržemio jūros regione gėda siejama su avių auginimu? Remdamasis įvairiais pavyzdžiais, asmeninėmis patirtimis ir prieštaringa antropologijos istorija, Matthew Engelke siūlo suabejoti tuo, ką laikome duotybėmis, ir pažvelgti į pasaulį antropologiškai, kad geriau pažintume ne tik kitą, bet ir save.

Puikus įvadas į vos 150 metų egzistuojančią akademinę discipliną.
– New York Times Book Review

Intriguojanti, žaisminga, įžvalgi pažintis su antropologijos mokslu. Mąstant antropologiškai viskas, kas anksčiau atrodė savaime suprantama – tėvų ir vaikų santykiai, finansų rinka ar organų donorystė – atsiskleidžia kaip kultūriškai sąlygota ir dėl to tik dar labiau reikšminga. „Kaip mąstyti antropologiškai“ perstato mąstymo pamatus.
– Antropologė, Browno universiteto profesorė, Harvardo universiteto afilijuotoji mokslininkė Ieva Jusionytė

Matthew Engelke (g. 1972) – antropologijos profesorius Londono ekonomikos mokykloje. Engelkės tyrimų lauką sudaro krikščionybė, sekuliarusis humanizmas, medijų teorijos, materializmas ir semiotika. Jis – apdovanotas autorius ir dėstytojas, taip pat buvęs Karališkojo antropologijos instituto žurnalo redaktorius, o jo tekstus publikavo „The Guardian“, „The Times“ ir „Public Books“.

Modernų Vilnių kūrusios Lietuvos architektūros legendos – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis ir Gediminas Baravykas – šioje knygoje prabyla autentiška šneka apie tai, kaip jie planavo, projektavo ir statė Lietuvoje sovietmečiu. Juos 1992 metais kalbino JAV lietuvis, tuomet Berklio studentas, šiandien jau Niujorko Barucho koledžo ir CUNY absolventų centro profesorius Jonas V. Mačiuika.

Keturis interviu palydintys architektūros istorikų prof. Johno V. Mačiuikos ir prof. Marijos Drėmaitės įvadiniai straipsniai siūlo skirtingus perskaitymo būdus apmąstant kontroversišką sovietmečio palikimą ir ieškant asmeninio santykio su savo gyvenamąja aplinka.

Knyga gausiai iliustruota kruopščiai atrinktomis archyvinėmis ir pašnekovų nuotraukomis bei knygos sudarytojo asmeninėse kolekcijose saugomomis nuotraukomis.

The legends of Lithuanian architecture who shaped modern Vilnius – Algimantas Nasvytis, Vytautas Edmundas Čekanauskas, Vytautas Brėdikis, and Gediminas Baravykas – speak in this book in their authentic voices about how they planned, designed, and built in Lithuania during the Soviet period. They were interviewed in 1992 by a Lithuanian American, then a student at Berkeley and today a professor at Baruch College and the CUNY Graduate Center in New York, Jonas V. Mačiuika.

The four interviews are accompanied by introductory essays by architectural historians Prof. John V. Mačiuika and Prof. Marija Drėmaitė, which offer different ways of reading and reflecting on the controversial legacy of the Soviet era and of searching for a personal relationship with one’s living environment.

The book is richly illustrated with carefully selected archival photographs and images of the interviewees, as well as photographs from the personal collections of the book’s editor.

Leonardas Gražys – pripažintas architektas, Nacionalinės premijos laureatas, sėkmingas verslininkas. Dukros netektis apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis, o po kurio laiko jis sulaukia neįprasto prašymo – suprojektuoti koplyčią žuvusiam užsakovų sūnui atminti. Užsitęsęs gedulas, piktnaudžiavimas svaigalais, kūrybinės kančios, negebėjimas susitaikyti ir atleisti virsta dvasinės ramybės paieškomis bei vidinės koplyčios statybomis. Net komplikuotas santykis su tikėjimu architektui nesutrukdo pasukti dievoieškos ir išganymo keliu – svarbu atkurti santykį su dukra, savimi ir Dievu.

Autofikciniame romane gausu detalių, pokalbių ir personažų, kurie kūrinį priartina prie realybės, tačiau galiausiai skaitytojui paliekama spėlioti, kas yra tiesa, o kas ne.

Algirdas Kaušpėdas – architektas, muzikantas, aktyvus visuomenės veikėjas. Jis yra suprojektavęs eilę visuomeninių pastatų ir individualių gyvenamųjų namų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Buvęs roko grupės „Antis“ lyderis, dabar – „KAnDIs“ narys. Aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, drauge su kitais organizavo Roko maršą per Lietuvą.

Pirmoji Algirdo Kaušpėdo knyga Antiška (2013) dedikuota architektų postpankroko grupei „Antis“ – joje aptariami grupės dainų provokuojantys tekstai, dalijamasi prisiminimais, istorijomis ir komentarais, leidžiančiais suprasti grupės fenomeną ir to meto kultūrinį foną besilaisvinančioje Lietuvoje. Antroji knyga – Gyveno kartą bičas ir kaimynas (2019) – apima 80 novelių, kur knygos herojai, gerdami alų, aptarinėja gyvenimą arba tyli. Romanas Koplyčia (2025) – trečioji autoriaus knyga, kurioje pasitelkiant autofikciją be skubos apmąstomi gyvenimo vingiai ir patyrimai, ieškomi susitaikymo ir įveikos būdai.

1933 metų gegužės 12 dieną Vilnių kaip žaibas apskriejo žinia – Bernardinų sode pagrobta Vilniaus vaivados dukrelė Agatka. Ryžtingai nusiteikęs slaptosios policijos viršininkas Mańkowskis nieko nelaukdamas imasi keblios bylos. Palaidų siūlų daug. Įtariamųjų sąraše – mergaitės auklė, vietiniai banditai, komunistai. Galimi motyvai – politinis šantažas, išpirkos pinigai. O gal pagrobimas dėl meilės? Nusikaltimo pėdsakai tyrėjus vedžioja už nosies pažįstamomis Vilniaus gatvėmis ir požemiais, atveda iki Krokuvos ir net Paryžiaus. Įnirtingos gaudynės, susišaudymai ir politinės intrigos neišvengiamos, siekiant surasti pagrobtą
mergaitę.

Felicjos Romanowskos slapyvardžiu pasirašytas Vilnietiškas detektyvas – tai ir kriminalinis romanas, ir tarpukario Vilniaus satyra, pašiepianti ne vieną to meto kultūros ir politikos veikėją. Pirmą kartą romanas dalimis buvo publikuotas 1933 metų pavasarį Vilniaus laikraštyje Słowo, o niekam iki tol negirdėtos autorės Felicjos slapyvardžiu dangstėsi tokie patyrę literatūros vilkai kaip Józefas Mackiewiczius, Stanisławas Mackiewiczius-Catas, Jerzy’is Wyszomirskis ir Walerianas Charkiewiczius.

Galbūt šis literatūrinis žaidimas taps tam tikru žingsniu, mėginant geriau suprasti to meto Vilnių ir jo socialines bei kultūrines realijas. O tai savo ruožtu paskatins pamatyti po barokiniais debesimis slypintį sudėtingą ir kupiną įvairiausių gyvenimo iššūkių rytų Lenkijos provincijos miestą Vilnių.
– istorikas Povilas Andrius Stepavičius

Rinkodaristas Gojus ryžtasi statytis namą. Tačiau jo planus jaukia netikėtos aplinkybės: tampa aišku, kad statybos bus neeilinės ir reikalaujančios aukų.

Visi, kam per trisdešimt, gyvenime jau yra ką nors statę: vieni namą, kiti karjerą, treti santykius; dažniausiai – nuo pat pamatų.

Debiutinis Jauniaus Petraičio romanas Tu kažką turi pašiepia tragikomišką šių dienų realybę ir kviečia ieškoti atsakymų į nuolat kylančius egzistencinius klausimus. Kaip teisingai pasistatyti gyvenimą? Kaip jį statyti vyrams, o kaip moterims? Kaip statybų dulkėse nepamesti to, kas iš tiesų svarbiausia?

Knyga apie šių dienų laiko dvasią – dideles ambicijas ir pamestą prasmės jausmą. Šiurkštų pasaulį, kuriame statymai dideli, o pralaimėjimo jausmas visuomet kažkur šalia. Autorius provokuoja, bandydamas atrasti, kokia pasaulio galimybė vis dar egzistuoja tarp kraštutinių polių? 

– Audrius Ožalas, literatūros kritikas

Tai šiuolaikinės visuomenės atspindys – kaimynų, bendradarbių, klientų, užsakovų ir mūsų pačių gyvenimai. Situacijos, kalba ir kūrinio eiga tokia įtaigi, kad skaitant verčia karts nuo karto pakelt akis ir apsidairyt, ar tik nebus kur nors kambaryje įtaisytos slaptos vaizdo kameros, kurios fiksuoja tavo pačio būsenas ir gal net slapčiausias mintis, o Jaunius tiesiog stebėdamas viską užrašo.

– Kastytis Sarnickas, rašytojas ir G&G Sindikato narys

Jaunius Petraitis studijavo politiką ir tarptautinius santykius Vilniuje ir Bolonijoje. Į lietuvių kalbą išvertė H. J. Morgenthau klasikinį veikalą Politika tarp valstybių: kova dėl galios ir taikos (2011), taip pat dirbo LR Užsienio reikalų ministro patarėju. Su partneriu įkūrė prekės ženklų pozicionavimo butiką Black Florence. Pirmąjį kūrybinį eksperimentą Jaunius atliko dar mokykloje: jo apysaka apie šiukšlininko darbą Londone buvo išspausdinta Kauno jaunųjų prozininkų almanache (Tesco, 2005). Romane Tu kažką turi autorius autoironiškai tyrinėja gyvenimo prasmės, savirealizacijos ir santykių temas.

Gintarinės širdies pasakos kviečia į pasaulį, kuriame klesti meilė, įvairovė, tolerancija ir orumas. Į pasaulį, kuriame odos spalva, kilmė, negalia ar lytinė tapatybė netrukdo kurti draugystės ir artimo ryšio.

Pasakos kalba apie drąsą priimti kitokį nei tu pats ir draugystę, gimstančią iš muzikos. Apie apsukrumą ir nelengvas užduotis, kurias gali įveikti tik mylinti širdis. Apie kitokį nei visi vaikai stebuklingą princą ir akimis nereginčią mergaitę. Apie tėvus, kurie gyvendami toli nuo savo vaikų niekada jų nepamiršta. Apie įvairias meilės ir šeimos formas. Apie mūsų pasaulį.

Pasakų siužetai paremti liaudies, brolių Grimmų, Ch. Perrault ar H. Chr. Anderseno pasakų motyvais, o pabaigoje pateikiamos autorės Neringos Dangvydės gairės, padėsiančios tėvams apie perskaitytus kūrinėlius kalbėtis su savo vaikais.

2013 m. pasirodžiusi Gintarinė širdis nebuvo priimt(in)a dėl dviejų tos pačios lyties meilę vaizduojančių pasakų, knygą išėmė iš prekybos. Po daugiau nei dešimtmečio  Jūsų rankose – jau trečiasis Gintarinės širdies leidimas, kviečiantis pagalvoti, kas per šį laikotarpį pasikeitė, simbolizuoja laisvę ir drąsą kalbėti apie pasaulį, kuriame gyvename ir norime gyventi. 

Kviečiu leistis į stebuklingą pasakų pasaulį, kuriame žmonių skirtumai netrukdo nei mylėti, nei nuoširdžiai priimti. Tikiu, kad vieną dieną toks bus ne tik Gintarinės širdies, bet ir mūsų visų pasaulis.

 – Jūratė Juškaitė, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė

Neringa Dangvydė Macatė (1975-2020) - lietuvių rašytoja, poetė, vaikų knygų iliustratorė bei literatūros kritikė. Neringa parašė ir pati iliustravo 2 knygas vaikams: pasakų – „Gintarinė širdis“ (2013 m.) ir apysakų – „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ (2016 m.).  2013 m. pasirodžiusi debiutinė pasakų knyga„Gintarinė širdis“ buvo išimta iš prekybos dėl teigiamai vaizduojamų tos pačios lyties asmenų santykių. N.Dangvydė padavė Lietuvą į teismą dėl knygos platinimo apribojimų Europos žmogaus teisių konvencijoje. 2023 m. sausį byla buvo išspręsta jos naudai.

Kodėl pasaulio turtingieji ir galingieji – prezidentai, diktatoriai, milijardieriai – taip mėgsta didingą architektūrą? Nori parodyti galią, sukelti pasigėrėjimą, įbauginti ar įsiamžinti pastatuose ir taip priartėti prie nemirtingumo? 

Žymus britų kuratorius, redaktorius ir architektūros kritikas Deyan Sudjic knygoje Galios architektūra žvalgosi po pasaulio galingųjų ir jų architektų susitikimų užkulisius ir narplioja po pastatų fasadais slypintį politikos, pinigų ir architektūros santykį. Kritiškas ir istoriškai informatyvus Sudjiciaus balsas lydi skaitytoją po plačią galios architektūros geografiją – nuo Hitlerio Germanijos iki Rockefellerių Niujorko, nuo Husseino Bagdado iki Mao Pekino. 

Analizuodamas architektūrą kaip komunikacijos priemonę ir žmogaus psichologijos išraišką, autorius klausia, kokių tikslų statydami pastatus siekia individai ir visuomenės, ką architektūra gali papasakoti apie mūsų aistras, baimes, visuomenę apibrėžiančius simbolius ir gyvenimo būdo formas.